Search Results for: "gimimo diena"

Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su rezistencija tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi.

Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis kaip jaunimo mada iš esmės suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo ir nepaklusnumo bangoms.

Nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių

Tačiau, bandant suvokti judėjimo mastą įvairiais laikotarpiais, iškyla sampratos „hipiai“ problema. Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, o išties žymesnis praeities muzikinis paminėjimas įvyko 1999 m. Vilniuje, Užupyje, koncerte „Gėlių vaikai“. Tame pačiame uždarame kieme, pavadintame griuvėsiais, kurį laiką ir 2002 m. rinkosi hipiuojantis jaunimas, buvo rengiami laisvi dainuojamosios poezijos vakarai ir senos geros muzikos diskotekos.

Tačiau kitaip nei, sakykim, besivystantį muzikinį stilių, hipišką kultūrą įrėmina tam tikras laikotarpis ir šiandieninius sekėjus tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų vadinti naujosios kartos hipiais – kiberhipiais, nes dažniausiai jų susibūrimo vieta būna internetinė erdvė.

Yra nemaža atvejų, kai hipiais, pernelyg iš šių dienų pozicijų, vadinami anuometinių įvykių ir reiškinių dalyviai, šis pavadinimas prirašomas ten, kur jis vargu ar yra svarbiausias.

Tuomet hipiuojantys žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas, iš tiesų, ir nebuvo įmanoma. Vietiniai sekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip: „piplais“ (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“, ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo gana įvairus. Kai kuriems būsimiems žymiems Lietuvos muzikantams hipių idėjos tapo kertinėmis formuojant pasaulėžiūrą.

Hipių judėjimas tarp ideologijos ir mados

Pradžioje beveik visiems hipiuojantiems grėsė konfliktas su aplinka ir valdžios pareigūnais, kurį išprovokuodavo vien jau ilgesni, nei valdžios nurodyta, jaunuolio plaukai. Hipiškam gyvenimo būdui pasirinkti reikėjo ryžto; asmens orumo, išraiškos laisvės, žmogaus teisių problemos neišvengiamai atsidurdavo dėmesio centre.

Vėliau nemažai kam hipizmas virto tuomet madingu stiliumi ir laisvesniu gyvenimu, teikiančiu nors šiek tiek daugiau pramogų, bet vargu ar labai suvokiant hipių judėjimo esmę. Tačiau hipizmas atsispindėjo ir 1972 m. Lietuvos politiniuose įvykiuose, kai hipiška išvaizda tapo solidarumo ženklu. Jaunuomenės susibūrimai konkrečiuose rezistencinių veiksmų vietose daugiau ar mažiau siejosi su hipių judėjimu, ką pripažino ir oficialioji valdžia, paversdama hipius politiniais ekstremistais.

Pasaulinio hipių judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą per užsienio radiją, daugeliu atveju kaip tuomet naujų stulbinančių grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Bobo Dylano dainos, siejamos su laisve, taip pat per vietines negausias kritines publikacijas apie „hipius-narkomanus“ ir galiausiai per įvairesnius hipiams priskiriamos muzikos įrašus.

Greičiausiai hipių kultūra gryna forma Lietuvoje nebuvo labai smarkiai paplitusi ir paveikė pirmiausia drąsiausius, kūrybingus, atviros mąstysenos bei vaizduotės jaunus žmones. Pagrindinėmis nuostatomis tapo laisvė (asmeninė, politinė, lyčių), meilė, brolybė ir taika, pasireiškimo formomis – kuo labiau nepriklausoma socialinė pozicija, tegu ir link valkatavimo ribos, kartu – laisva meninė saviraiška ir, žinoma, įsiklausymas į roko muziką, kartais visiškas atsidavimas jai, neretai lyg religinė praktika, tiek individuali, tiek vienijanti bendraminčius.

Tai pat „privalomi“ dalykai – tranzavimas, kaip dažniausias keliavimo būdas, pagaliau pats keliavimas, kaip reiškinys, nereikalaujantis papildomo tikslo, sekant bytnikų pramintais takais, apie kuriuos buvo skaitoma lietuviškai per stebuklą pasirodžiusioje Jacko Keruaco knygoje „Kelyje“. Specifinės narkotinės medžiagos hipiškoje terpėje praktiškai nebuvo vartojamos, daugiau alkoholis.

Hipiuojančių žmonių lyg savaime suprantamas solidarumas, humanizmas gali žavėti ir dabar – visa tai iškart pavertė hipių judėjimą tikru „tautų draugystės“ reiškiniu buvusioje TSRS: hipiai ir prijaučiantieji svetingai lankydavosi vieni kitų miestuose, padėjo, skatino, dalijosi idėjomis, muzikine patirtimi.

Protestai ir hipiuojančiųjų duoklė pasauliui

Vakarų pasaulyje hipiai reiškėsi kaip triukšmingiausia isteblišmentą kritikuojanti jėga, kelianti revoliuciją socialinių normų srityje, įžiebianti visuomeninius judėjimus (kaip kad pacifistinį, lyčių lygybės, žmogaus teisių, ekologinį ir kt.), taip pat veikianti ir kurianti naujas saviraiškos bei meno formas.

Hipiai pralaužė miesčionišką ribotumą, atsivėrė Rytų misticizmui, įtraukė į kasdienį gyvenimą ezoterinius mokymus, praktikavo vėliau Vakaruose paplitusią jogą ar sveiką natūralią mitybą.

Buvusios TSRS jaunimo perimtos hipių judėjimo idėjos transformavosi ir įgavo savitų bruožų. Svarbiausia, hipizmas čia atitiko laisvės siekį visuomenine ir politine prasme, protestą prieš tarybinę sistemą. Net hipiui to nedeklaruojant, vien jaučiant laisvę kaip vidinę būtinybę. Tokio piliečio elgesys ir išvaizda teisėtvarkos organams savaime neva bylojo antikomunistinį nusiteikimą.

Ironiška, nes kaip tik Vakaruose hipiai atsidūrė arti komunistinių pažiūrų – tai ir gyvenimas komunose, kalbos apie taiką ir daugeliu atvejų apskritai antikapitalistinė ideologija.

Verta prisiminti, kad Vakarų pasaulyje, ypač iš pradžių, spontaniškas hipių sąjūdis taip pat išprovokavo kritinę konservatyvios visuomenės dalies reakciją ir susilaukė represijų, kaip kad atsispindi 7 dešimtmečio Kalifornijos, kur netrūko konfliktų su policija, kronikose.

Žinoma, tai neprilygo hipių ar hipiškai atrodančių žmonių persekiojimui Lietuvoje ir buvusios TSRS teritorijoje. Kai kuriais laikotarpiais hipiškos išvaizdos, nors kiek ilgesnius plaukus nešiojantys jaunuoliai buvo tiesiog gaudomi, prievarta kerpami, už neatitinkančią normų veiklą išmetami iš mokymo įstaigų ar priversti keisti darbo vietą, platėjantys džinsai plėšomi, bet kokie hipių susibūrimai buvo sekami ir pan.

Romas Kalanta hipis?

Tačiau judėjimas gyvavo ir kartais tapatinosi su išsivadavimą skatinančia jėga. Lietuvoje tai labiausiai siejama su sambrūzdžiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Stulbinantis jaunuolio pasiaukojimo aktas tapo tiek tautinio atbudimo simboliu, tiek atsidavimo, ekstremalaus idealizmo legenda Lietuvos visuomenėje ilgiems dešimtmečiams. Tai buvo ir vienas iš nedaugelio įvykių, apie kurių tikrąją prasmę, skirtingą nuo oficialiosios versijos, žinojo praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Nors Romas Kalanta greičiausiai nelaikė savęs hipiu, tačiau galėjo būti priskirtas jiems pagal išvaizdą ir pasaulėžiūrą. Neramumai Kaune sustiprino tuometinės valdžios, teisėsaugos organų ir saugumo reakciją į visus, kurie nors kiek, tiek idėjiškai, tiek išoriškai, siejosi su hipizmu. Tai bent jau keletą metų labai apsunkino hipių gyvavimą Lietuvoje, bet kartu ir paskatino, išprovokavo atsakomąją reakciją, kuri laikui bėgant net virto platesne mada, po truputį „legalizuojant“ hipiškos išvaizdos kanonus. Galiausiai mada hipiškai atrodyti tapo mažiau ribojama, gal net tikintis, kad tokiu būdu masiškumas
„praskies“ valdžiai pavojingą ideologiją – hipiškas judėjimas niveliuosis.

Hipiškos mados indėlis į meną

Ką ankstyvuoju laikotarpiu galima buvo priskirti tik „nevalyviems“ hipiams, jau nuo kokių 1976 m. galima buvo sutaurinta, „sušukuota“ forma pamatyti vietiniuose mados žurnaluose, kino filmuose. Vadinamųjų „hipiškų laikų“ vizualinis menas, neretai vadinamas psichodeliniu, savitai prisitaikė ir lietuviškoje taikomojoje dailėje, dizaine.

Be abejonės, hipizmo įtaka juntama ir muzikoje. Įsigalėjus leistiniems ir netgi valdžios puoselėjamiems jaunimo muzikinės saviveiklos kolektyvams, jų repertuaro ir ypač įtakų nebuvo įmanoma visiškai pažaboti. Profesionali estrada ar vadinamoji pramoginė kompozitorių muzika išliko ideologiškai suvaržyta, tačiau ir ten prasiveržė stilistinės permainos. Pradžioje valdžiai teko įsileisti terminą „bigbitas“ ir taip vadinti muzikines grupes bei žanrą, kuris iš dalies pagrindė roko muziką.

Pasaulyje big beat, „British beat“ ar dažniau vienu žodeliu „beat“ įvardijama muzikos banga labiausiai siejama su ankstyvaisiais „The Beatles“ ir kitomis grupėmis, pasireiškusiomis „Britų invazijoje“ („The Animals“, „The Rolling Stones“, „Herman’s Hermits“, „The Troggs“, „The Kinks“, „The Who“ ir kt.). Tuomet galutinai susiformavo ir pati kūrybingos grupės, kur visi nariai lygiaverčiai, idėja kaip alternatyva popdainininkui su beveidžiu orkestru fone. Taip pat grupė tapo atliekamos muzikos bei tekstų autore. Apie 1967 m. „beat“ banga atslūgo, bet suteikė postūmį visiems vėlesniems roko stiliams nuo psichodelikos iki poproko.

Lietuvos hipių muzikinė kultūra

Galima teigti, kad ankstyvajame laikotarpyje, 7 dešimtmetyje, dalis laisvųjų Lietuvos muzikantų buvo paveikti hipiškų idėjų ir bandė perteikti tai savo kūryboje. Grupės „Gėlių vaikai“ ar „Saulės vaikai“ vien pavadinimais galėtų būti akivaizdus pavyzdys.

Galbūt legendinius hipių seišenus, muzikinius subkultūrinius susibūrimus, vykusius Vilniuje (1970), Kaune (1971) ir kituose buvusios TSRS miestuose 8 dešimtmetį, būtų tiksliausia laikyti gyvos hipiškos muzikos apsireiškimu, atspindinčiu laisvą adekvačią grupės-auditorijos komunikaciją. Ten aiškiai turėjo pasireikšti ir improvizacijos elementai, o iš esmės buvo sukurtas tikroviškas, šėlstančio roko koncerto mikroklimatas, tuomet neįmanomas oficialiuose renginiuose.

Vienas žymiausių tokių seišenų, laikomas pirmuoju, įvyko 1970 m. birželį Vilniuje, ne kur kitur, o „Žirmūnų“ restorane. Ši vieta buvo pasirinkta iš reikalo: praradusi anksčiau numatytą vietą, hipiuojančiųjų bendruomenė viską surengė altruistiškai – prisidengiant gimimo diena buvo draugiškai išpirkta restorano salė.

Vadinamasis popseišenas Žirmūnuose pasiekė gaivališką ekstatinę fazę ir dalyvių vėliau buvo lyginamas
su Vudstoko festivaliu. Nenuostabu, kad renginys sukėlė teisėtvarkos pareigūnų nerimą, kaip teigiama, keli saugumo agentai jau buvo infiltruoti pačiame restorane ir tikriausiai tyliai gurkšnodami stebėjo, kas vyksta. Vėliau dauguma seišeno dalyvių buvo persekiojami, gaudomi, sulaikyti ir, kaip įprasta tais laikais, tardomi.

Verta turėti minty ir tai, kad apie įspūdingus įvykius dabar yra išlikę tik paskiri pasakojimai, deja, neužfiksuoti muzikinėje kultūroje įrašų pavidalu. Kaip ir grupių atveju – mus pasiekė žinios daugiausia apie oficialiai įteisintus, registruotus kolektyvus, galėjusius koncertuoti platesnėje viešumoje, bet nedaug ką žinome apie labiau autsaideriškas to laikotarpio grupes, grojusias labai siaurame klausytojų rate. Įdomu ir tai, kad buvusioje TSRS ir Tarybų Lietuvoje visur regimas transparantas „Taika“, „Taika pasauliui“ tapo vienu iš sąlyčio taškų, per kurį tapo įmanoma įterpti hipiškos mąstysenos ir stiliaus muziką. Tai buvo lyg šventas žodis vadinamosios tarybų ideologijos sergėtojams, kurį ištarus buvo imtasi kurti roko oratorijas ar rengti dainų autorių-atlikėjų politinės dainos festivalius, derinti simbolinę hipišką reikšmę su fasadine, šiaip ar taip, uždegant žalią šviesą kūrybinei raiškai. Taip pat buvo ir stebėtinų legalumo ar stebuklingo drąsių taurių norų išsipildymo pavyzdžių, kaip roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas Vytauto Kernagio, Kęstučio Antanėlio ir Olego Zacharenkovo iniciatyva per 1971 m. Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute.

Visa tai – margaspalvė istorija roko, galbūt užgimusio hipiškose svajonėse, pergudravusio tarybų valdžios edukacinę sistemą ir nenuilstančio šiandien laužyti komercijos nuostatas.

Lukas Devita

„Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011“