Search Results for: "gamtos mokslai"
Rugsėjo 24 d., penktadienį, Lietuvoje šurmuliuos „Tyrėjų naktis 2010”, kurios metu organizuojamuose renginiuose visuomenė kviečiama iš arčiau susipažinti su mokslininkų ir tyrinėjų kasdienine veikla. Ekskursijos po laboratorijas, planetariumą, observatoriją, Vilniaus universiteto botanikos sodą, susitikimiai su mokslininkais, atviros diskusijos dalyviams žada staigmenų, atradimų ir glaudesnį ryšį su mokslo bendruomene.
Penktą kartą organizuojamame renginyje šiemet kviečiamos dalyvauti ir bendrojo lavinimo mokyklos. Prie „Tyrėjų nakties 2010” prisijungsiančių mokyklų moksleiviams bus organizuojami susitikimai su mokslininkais, fizikos, chemijos, biologijos pamokų metu demonstruojami eksperimentai. Taip pat bus rengiamos diskusijos, esė, piešinių konkursai, įvairios parodos. “Moksleiviai, iki šiol mažiau domėjęsi tiksliaisiais mokslais, turės galimybę susipažinti su įdomia ir žaisminga informacija, o tie, kurie ateitį sieja su šiais mokslais, – atrasti naujų mokslo pusių”, -sako projektą koordinuojančios Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos vicepirmininkas dr. Tomas Žalandauskas. Organizatorių nuomone, tokia veikla ateityje taps papildomu įrankiu profesiniam moksleivių orientavimui ir karjeros planavimui.
„Didžiuojamės galėdami „Tyrėjų naktį“ paversti ir pagalbine priemone auginant mažuosius genijus dar mokyklose. Projektai, įgyvendinami po „Tyrėjų nakties“ skėčiu, tiksliuosius mokslus pavers ne tik privaloma disciplina, bet įdomiu žaidimu”, – sako projekto renginių bendrojo lavinimo mokyklose koordinatorė Agnė Zalanskaitė.
Pasak A. Zalanskaitės, svarbiausi renginio tikslai – populiarinti mokslinę veiklą Lietuvoje, atskleisti tyrėjų darbo žavesį ir prasmę, skatinti žinių ir patirties mainus. Tyrėjai nori pasidalinti savo žiniomis, patirtimi ir parodyti, koks įdomus ir naudingas gali būti mokslininko darbas, o mokslo pasaulis – slėpiningas ir žavus.
„Tyrėjų naktis“ suburs ir ne tiesiogiai su moksline veikla susijusius žmones. Renginio metu vyks ekskursijos po mokslo laboratorijas, studentams – išskirtinės paskaitos ir eksperimentų demonstravimas, besidomintiems gamtos mokslais – parodomieji praktikos darbai, o mokslininkai tarpusavyje rengs atviras diskusijas.
Pagrindiniai renginiai vyks Vilniaus universitete, Kauno technologijos universitete, Lietuvos energetikos institute. Susitikimai su tyrėjais vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Molėtų observatorijoje ir kituose mažesniuose Lietuvos miesteliuose.
Visi renginiai yra nemokami. Norintys atvykti į renginius dalyvavimo sąlygas ir programą gali rasti tinklapyje www.tyrejunaktis.lt.
Apie projektą:
Tokio tipo renginiai yra pasaulinė iniciatyva, šiemet vyksiantys dar 26 Europos šalyse. Lietuvoje koordinuojantis projekto partneris yra Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, kiti partneriai – Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Lietuvos energetikos institutas ir Socialinių inovacijų institutas. Projektą globoja LR Švietimo ir mokslo ministerija. Projektas, įtraukiant vis daugiau dalyvių, Lietuvoje įgyvendinamas nuo 2005-ųjų metų. Dalyviai yra aukštųjų mokyklų, mokslinių institutų atstovai, nuo šių metų – ir bendrojo lavinimo mokyklos. Renginys kelia vis didesnį ne tik institucijų, bet ir pavienių asmenų susidomėjimą. „Tyrėjų naktis“ kasmet parodo, jog vis daugiau žmonių Lietuvoje yra neabejingi mokslo naujienoms, įdomybėms, mokslinių institucijų veiklai.
Saulės užtemimą yra įprasta laikyti įdomiu astronomijos reiškiniu, kai per tamsų stiklą galima stebėti Mėnulio dengiamą Saulę. Kiek mažiau žinoma kita šio reiškinio pusė, kai dėl sumažėjusio apšviestumo staiga pakinta įprasti radijo bangų sklidimo dėsningumai.
Gyvenimas be aistros ir vaizduotės sunkiai galėtų būti pavadinamas gyvenimu. Panašiai teigia ir vokiečių mokslininkas Albertas Einšteinas: „Kai supranti, kaip toli žmonija nuėjo nuo urvinių laikų, pajunti, kokia galinga yra vaizduotė.“
Verslininkas, technikos mokslų daktaras, inovacijų ir kosmoso entuziastas Vladas Lašas juokauja, kad valdyti erdvėlaivį yra panašu į vairavimą ar lėktuvo pilotavimą: „Tai tiesiog daug greitesnis keliavimo būdas kitokia transporto priemone“. Erdvėlaivio valdymas nėra neįgyvendinama fantastika, mat pasaulyje sparčiai vystomi skrydžių į kosmosą projektai, keli – su V. Lašo pagalba.
Universitetai turėtų būti atviri visuomenei, skatinti socialinį teisingumą ir nuolatines mokymo formų inovacijas, sako Europos nuotolinio ir e. mokymosi tinklo (EDEN) prezidentė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Inovatyvių studijų instituto direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Airina Volungevičienė. Šiemet šis institutas pristatė nematytą naujovę – atviras elektronines studijas, leidžiančias visiems norintiems mokytis atskirų studijų dalykų nuotoliniu būdu, prisijungus internetu iš bet kurios patogios vietos.
Dainių Ščiuką (21) drąsiai galime pavadinti fotografijos fanatiku visų pirma dėl to, kad jis pats su tuo sutinka. O apie visų antrą – sužinosite vėliau. Šiandien vienas iš jo šedevrų puikuojasi ant mūsų žurnalo viršelio.
Silvija Kuprionytė
Laikas.lt žurnalistė Silvija pakalbino fotografijos emigrantę, gyvenančią Londone – Domantę, apie jos kūrybą, ateitį ir emigraciją.
Kas? Domantė Kaminskaitė – jauna bei perspektyvi fotografė iš Vilniaus, šiuo metu gyvenanti ir kremtanti fotografijos mokslus Londone.
Kur galima pamatyti nuotraukas? Facebooke Domantė Kaminskaitė Photography ir čia.
—————————————————-
Ką šiuo metu veiki gyvenime?
Šiuo metu studijuoju fotografiją Londone ir kuriu planus, kurie padėtų „prasimušti“ fotografijos pasaulyje. Londone susiradau vieną modelių agentūrą, su kuria bendradarbiaujame. Neseniai teko fotografuoti vieno video klipo „backstage‘‘, tikiuosi, jog ir toliau turėsiu darbų su „A.D. models” agentūra. Rudens pradžioje buvo kilusi idėja pradėti fotografuoti Londono gatvės madą. Pradėjau, bet mokslai šiek tiek pakišo koją šiam „reikaliukui‘‘, tačiau greitu metu planuoju atnaujinti tinklaraštį kelių stileivų nuotraukomis.
Domantė Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Koks tavo fotografijos kelias?
Fotografuoti pradėjau dar būdama maža, maždaug trylikos metų. Taip jau išėjo, jog dar vaikystėje aplinka, kurioje augau, padarė man didelę įtaką. Maždaug iki ketverių gyvenau su tėvais bendrabutyje, kuriame dauguma buvo fotografiją bestudijuojantys, jauni žmonės. Puikiai pamenu tą jausmą, kai atsiduri prieš „juostinuko” objektyvą. Jau tada fotografija man pasirodė labai įdomi, tačiau tuo metu dar nenutuokiau, kad pati sieksiu fotografės karjeros, bet po keletos metų tėčio padovanotas „Zenit-11” leido suprasti, jog viskas, kas prasideda „foto”, man – labai įdomu. Turbūt taip ir prasidėjo mano žingsniavimas fotografijos link.
Kodėl pasirinkai fotografijos studijas užsienyje, o ne Lietuvoje?
Pradėkime nuo to, kad jei nebūčiau gavusi valstybės finansuojamos vietos Lietuvoje – būtų tekę mokėti tikrai nemažus pinigus, kurių, manau, tos studijos nebūtų šimtu procentų vertos. Kalbant apie studijas Londone, jas pasirinkau ne veltui. Visų pirma – lengvai gavau studijų paskolą, kurios grąžinimo sąlygos yra itin palankios, antra – buvau įsitikinusi, jog ten galimybės žymiai didesnės. Neklydau (šypsosi). Turime „nerealius” dėstytojus, daugybę studijų, gerą įrangą, biblioteką, grūste prigrūstą žymiausių fotografijos knygų. Ko dar gali reikėti? Galiu pasakyti tik tiek, kad esu velniškai patenkinta, jog turiu galimybę mokytis būtent ten.
D.Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Tavo nuotraukoms klijuojama mados fotografijos etiketė, ar ir pati savo nuotraukas priskirtum šiam stiliui?
Toks „klijavimas” man visai patinka, nes mados fotografija – pati artimiausia. Myliu gražius žmones, o kai jie atsiduria mano nuotraukose – patikėk, labai geras jausmas (juokiasi).
Kodėl būtent mados fotografija, kodėl ne kažkas kito?
Nežinau, niekada negalėčiau fotografuoti pastatų, gamtos… Fotografai, kurie sugeba tai daryti – ypač talentingi, o jų darbai dažnai labai žavūs, tačiau nemanau, kad galėčiau būti viena iš jų. Ko gero, ne vienas žmogus yra pastebėjęs, jog mano fotografijose – tik žmonės. Būtent jie man atrodo patys įdomiausi, o jei dar labai gražūs, negaliu atsispirti – iš karto planuoju „fotošiūtą”. Be to gyvenant Londone turbūt neįmanoma nesidomėti mada, kuri ten – visur. Kaip ir kiekviena mergina mėgstu gražius daikčiukus, kurių ne vienas įkvėpia ir fotosesijoms.
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Kokių fotografų nuotraukos yra artimiausios tau? Ar turi mėgstamiausią fotografą?
Turiu daug mėgstamiausiųjų, bet patys pačiausi yra šie:
Sally Mann
Terry Richardsonas
Richardas Avedonas
Diane Arbus
Ar jūsų fotografijos panašios, ar stengiesi išgauti kažką panašaus?
Ne, nes didžioji dalis mano mėgstamiausių fotografų neužsiima mados fotografija. Be to, manau, kad kiekvienam, pasirinkusiam fotografo kelią, labai svarbu turėti savo skiriamąjį bruožą, savitą stilių, kurį išvydę žmonės iš karto galėtų suprasti kas yra nuotraukos autorius.
Fotosesijas, kurias darai dažniausiai, būna teminės. Kaip gimsta idėjos?
Net sunku atsakyti, nes nežinau, iš kur ir kaip jos gimsta. Tiesiog sėdi ir staiga į galvą šauna idėja. Tada ją išplėtoju, apmąstau, koks makiažas, modelis tiktų. Nors atvirai kalbant, dažnai nutinka ir taip, kad begurkšnojant arbatą su drauge sumąstome, jog reikia ką nors „pafotkinti”. Išverčiame spintą, greitai padarome šiokį tokį makiažą ir „vuolia” – belieka laukti rezultato!
Kas tave įkvėpia?
Žavūs žmonės, mada, spalvos, Simas. Beveik viskas…
Ar fotografuojant tau svarbus modelis?
Taip, jis labai svarbus. Pirmoje vietoje – idėja, o gimus jai, bandau įsivaizduoti, koks modelis padėtų pilnai perteikti idėją nuotraukoje. Tarkime, tam tikrai fotosesijų temai netinka bet koks modelis. Viena draugių, dažniausiai matoma mano fotografijose, mano nuomone, yra puikus modelis: turi išskirtinius bruožus, plaukų spalvą, tai daro nuotraukas subtilesnes .Tą merginą vadinu lietuviškąja Kate Moss (juokiasi).
Skonio reikalas, bet tavo fotografijose tik gražūs žmonės. Ar nemanai, kad gražius žmones fotografuoti yra kur kas lengviau?
Be abejo! Juk užsiimu mados fotografija, o ten, mano manymu, privalo būti daug grožio. Aišku, visi skirtingai tą „grožį” suprantame. O dėl legvumo, sunku pasakyti, galbūt taip, tačiau mano fotografijose svarbią vietą užiima ir estetika. Man ilgakasės, įdomių bruožų mergiotės visada bus mėgstamiausi modeliai. Jei išgarsėčiau – jau žinau kas būtų mano reklamos veidas (šypsosi).
Tavo nuotraukos puikuosis ,,Big and dirty new year‘‘ Gorky bare, vizualinio formato Jaunųjų Fotografų parodoje. Kaip išsirinkai nuotraukas, kurias galėsime išvysti parodoje? Tai buvo tavo iniciatyva ar organizatorių?
Organizatoriai patys mane surado. Labai nudžiugau, gavusi tokį jų pasiūlymą. Nuotraukos jau išrinktos. Stengiausi atrinkti kuo skirtingesnes, kokybiškas ir mano „stiliuko” fotografijas. Manau, kad pavyko. Visi norintys pamatyti privalo apsilankyti Gorky’je Naujųjų išvakarėse!
Kokie ateities planai fotografijos srityje?
Sunku pasakyti, bet abejoju, ar norėčiau likti Londone. Gyvendama ten įsitikinau, kad tai ne mano miestas. Atvirai kalbant, norėčiau grįžti į Lietuvą ir bandyti „prasisukti” čia.
Kaip manai, ar fotografija gali būti pragyvenimo šaltinis?
Jei negalėtų – vargu ar ją studijuočiau. Aišku fotografiją paversti pinigais yra sunkus dalykas ir neretai šios srities atstovai dirba ne pagal baigtas studijas, bet pasižadėjau sau, kad nebūsiu viena iš jų. Užsibrėžiau tikslą dar bestudijuodama „prasimušti” mados fotografijos industrijoje. Pradžia jau yra ir visai nebloga.
Ačiū už pokalbį!
Į Zaraso salą palydėti vasarą sugrįžtantis festivalis „Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio 26–28 dienomis žada kaip niekad turtingą programą, kurios muzikinę dalį trejose scenose šiemet išpildys beveik 50 kolektyvų ir meno projektų, tarp kurių – svečiai net iš dešimties užsienio kraštų. Festivalio rengėjai pristato žymiausius renginio svečius.
Festivalyje pasirodysianti Portugalijos grupė DAZKARIEH yra bene labiausiai pripažintas šių metų programos kolektyvas, kuris nustebins Lietuvos žiūrovus veržlia tradicinių portugalų melodijų ir šiuolaikinės muzikos srove. Dvyliką metų grojanti grupė greitai tapo kultine savo tėvynėje, o dabar dažniau koncertuoja dideliuose užsienio festivaliuose, nei pačioje Portugalijoje. Šešetas įspūdingų albumų ir gausybė gyvų pasirodymų atskleidė DAZKARIEH unikalumą – tai sodrus ir poetiškas vokalistės Joana Negrão balsas, įtaigus senovinių akustinių instrumentų subtilumas ir elektrinių gitarų šėlsmas, peržengiantis įprastas „world“ muzikos ribas. Atsispirdama nuo folkloro šaknų, keturių taletingų muzikantų grupė kuria dabarties ir ateities tradicijas, visa tai betarpiškai perduodama audringų koncertų žiūrovams.
BLOOD AXIS iš Jungtinių Amerikos Valstijų yra vienas pačių svarbiausių vardų visoje „neo-folk“ scenoje. Projekto įkūrėjas Michael Moynihan garsus ne tik kaip muzikantas, bet ir žurnalistas, itin spalvinga asmenybė: ikikrikščioniškų tradicijų almanacho „TYR“ redaktorius, legendinės knygos apie „black metal“ subkultūrą „Lords of Chaos“ ir daugybės kitų publikacijų autorius. Dėl savo veiklos ir ryšių su žymiausiais pogrindžio veikėjais, tokiais kaip Boyd Rise ar Charles Manson, M. Moynihan’as net buvo apkaltintas įvairiais būtais ir nebūtais politiniais sąmokslais, sekamas JAV saugumo struktūrų, įtariant pasikėsinimu į prezidentą Dž. Bušą…
Tačiau festivalyje svarbiausia – Michael Moynihan muzikinė veikla, pradėta dar devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Prie M.Moynihan vėliau prisijungė talentinga muzikantė Annabel Lee, kuri ne tik praturtino BLOOD AXIS muziką akustiniu tradicinių instrumentų skambesiu, bet ir tapo Michael’o žmona. BLOOD AXIS bendradarbiavo ir grojo kartu su neo-folk scenos klasikais Tony Wakeford, Douglas P. ir Rose McDowall, o koncertiniai BLOOD AXIS pasirodymai visad buvo itin reti ir mistifikuoti.
Pernai, po kiek užsitęsusios tylos, grupės gerbėjus lyg perkūnas trenkė žinia apie naują albumą „Born Again”, nustebinusį pakitusiu kultinės grupės skambesiu – elektroninius „semplus“ ir industrinius eksperimentus pakeitė sofistikuotos melodingos kompozicijos, kuriose išryškėjo įvairiausi tradiciniai styginiai instrumentai. Netikėtam šio atgimimo turui prie Michael’o ir Annabel Lee prisijungė kiti žinomi muzikantai, o „Mėnuo Juodaragis“ organizatorius maloniai apstulbino žinia, kad šis festivalis yra pagrindinis BLOOD AXIS kelionės į Europą tikslas! Festivalio scenoje BLOOD AXIS gros šešiese ir kartu pristatys išleistą didžiulę savo singlų ir retenybių kolekciją, tad žiūrovų laukia kaip niekad ypatingas įvykis.
Elektroninės muzikos gerbėjus turėtų sudominti žymaus britų projekto RAPOON pasirodymas. Jo autorius Robin Storey yra žinomas, kaip vienas garsiųjų „industrial“ muzikos pionierių ZOVIET FRANCE įkūrėjų 1979 m. ir neabejotinai gali būti vadinamas scenos veteranu. Nuo 1992-ųjų jis įkūrė savarankišką projektą RAPOON, žymų transcendentiniais „ambient“ ir „noise“ garsyno eksperimentais bei etninės, dažnai indiškos perkusijos kilpomis. Per 30 muzikavimo metų Robin Storey įrašė per 40 pilnų albumų ir dalyvavo daugybėje kolaboracijų. RAPOON muziką leido pačios žymiausios avangardinės kompanijos, tokios kaip „Staalplaat“ ir „Soleilmoon“. Robin Storey taip pat pelnė pripažinimą kaip multimedia menininkas ir animatorius – tad penktadienio naktį festivalio žiūrovų kelionę Zaraso saloje lydės ir siurrealistinės vaizdo projekcijos.
Iš Rusijos į festivalį atvyks senosios Europos ir Skandinavijos mitologinį folklorą su tiršta alaus puta sumaišę metalistai TROLL BENDS FIR, savo tėvynėje labiau žinomi, kaip „Trol’ Gnet Jel’“ (Trolis lenkia eglę – liet.). Prieš dvylika metų šią grupę sukūrė vikingų metalo gerbėjai, nutarę gąsdinančiai niūrią minėto stiliaus tematiką pakeisti gyvenimo džiaugsmo kupinomis dainomis apie alų. Šmaikštuoliai greit surado bendražygių, tradicinį sunkiojo roko skambesį papildė airiška fleita ir smuikas – šią muziką, kritikų įvardijamą kaip „folk-rock-humppa-metal“, patys muzikantai vadina tiesiog „beer metal“. Nors prieš dešimtmetį kolektyvas veikiau panašėjo į pokštą, šiandien egles lankstantys įkaušę troliai pažįstami kone visų Rusijos folkloro ir roko festivalių lankytojams ir vis dažniau triukšmauja užsienyje. Sakoma, kad jiems grojant, abejingų nelieka ir kojos kilnojasi pačios, juolab šiemet „Mėnuo Juodaragis“ festivalyje bus ragaujamas tik gyvas ir naminis alus..!
Slėpiningame Zaraso salos prieglobstyje skambės dar vienos kultinės „neofolk“ grupės – SONNE HAGAL kūryba. Rytų Vokietijos scena visad pasižymėjo labai savitomis alternatyvios muzikos tradicijomis, daug gausesnėmis nei, tarkim, vakarinėje šalies dalyje. Iš Brandenburgo atkeliaujantys SONNE HAGAL yra vienas ryškiausių muzikinės magijos kolektyvų – kvarteto kūryboje persipina senųjų runų įvaizdžiai, gamtos grožio, chaoso ir atgimimo harmonija. Užburiančiai subtilios ir „nevokiškai“ švelnios akustinės melodijos persmelks klausytojus kitos, gamtiškos realybės pojūčiu.
Unikalią savo krašto kultūrą „Mėnuo Juodaragis“ žiūrovams pristatys Pirėnų folkloro kolektyvas iš Katalonijos (Ispanija) – ARNICA. Savo kūrybos ARNICA semiasi iš gimtojo krašto kultūros ir įkvepiančios kalnų gamtos, o muziką praturtina ne tik tradiciniais instrumentais, bet ir įvairiais keistais skambalais. Kartu su ARNICA pasirodys ir festivalio žiūrovams gerai pažįstamas austrų grupės ALLERSEELEN įkūrėjas Gerhard Petak.
Šiemet festivalyje nuskambės ilgai laukti ukrainiečių tradicinių dainų atlikėjų balsai – plačiai žinomas folk-roko kolektyvas TARUTA. Ši pavydėtinos energijos ir entuziazmo kupina grupė gan gerai žinoma Lietuvos publikai, mūsų šalyje surengę ne vieną koncertą, o pernai festivalyje „Skamba skamba kankliai” palydėti gausiomis ovacijomis. Šįkart TARUTA pasiryžę pademonstruoti visą savo jėgą, – scenoje išvysime pilną grupės sudėtį, net 9 muzikantus, kurie sugros dvi programas – galingo roko lydimus ukrainiečių sukilėlių (pokario partizanų) himnus ir tradicines folklorines balades.
Originalus kolektyvas POLUDNICA iš kaimyninės Lenkijos į festivalį žada atvežti nemenką avangardinį šurmulį. Nenuspėjamu „alternative powerpop“ žanru apipūdinama grupė itin profesionaliai valdo tradicinius ir šiuolaikinius instrumentus, nevaržomai improvizuoja su roko bei elektronine muzika ir, be kita ko, turi puikų humoro jausmą.
Muzikinę festivalio programą taip pat praturtins grupės iš Baltarusijos ir Latvijos. O gimtosios Lietuvos kultūrą atstovaus gausūs tradicinės ir moderniosios muzikos atlikėjai, tarp kurių žymios grupės ATALYJA, BIX, Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ, GOLDEN PARAZYTH, TRYS KETURIOSE, PIEVOS, KŪLGRINDA ir daugelis kitų.
„Keturioliktojo festivalio programą lydės atradimo pojūtis, – teigia organizatoriai. – Džiaugiamės, kad šis renginys, turintis savitą ir aiškiai apibrėžiamą idėją, tuo pačiu tapo neapribotas muzikinių žanrų. Galime pakviesti praktiškai bet kurio stiliaus grupę, jeigu tik jos kūryba gili ir originali, turinti sąsajų su etnika – ko gero tai plačiausią muzikinį spektrą turintis festivalis Lietuvoje!“
Igną Krupavičių gerai žino tie, kurie dieną pradeda televizijos laida „Labas rytas“. Komunikabilus, humoro nestokojantis laidos vedėjas, atrodo, yra puikus pašnekovas, su kuriuo kiekvienas rastų bendrą kalbą. Taip yra galbūt todėl, kad Ignas labiausiai žavisi paprastumu, džiaugiasi kiekviena minute, trykšta optimizmu… Palikę kalbas apie darbą ir kasdienius rūpesčius už durų, su Ignu kalbamės apie vaikystę, laisvalaikį, žavesį, džiaugsmą ir kitus gyvenimiškus dalykus…
Padūkusi vaikystė
Anot psichoterapeutų, vaikystė turi milžinišką įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui. Ar pritariate šiai teorijai?
Be abejo. Labai svarbu, kaip vaikas auklėjamas šeimoje, kaip su juo elgiamasi mokykloje, ko moko pedagogai. Aš žemai lenkiu galvą, pirmiausia, prieš savo mamą, kuri padėjo po mano kojomis „žiauriai“ tvirtus pamatus.
Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Mano vaikystė kaip ir turbūt visų vaikų, buvo nutrūktgalviška. Mėgdavau su kitais vaikais dūkti kieme, būdavo, kad ir mergaitėms už kasų patampydavau ir iš savo darželio į kitą pabėgdavau… Nors ir buvau išdykęs, tačiau jau nukreiptas kažkokia teisinga linkme – nuo 6 metų lankiau šokius, kas privertė mane laikytis disciplinos. Turėdavau važiuoti į repeticijas, likdavo mažiau laiko draugams ir žaidimams.
Žurnalistika – sprendimas, priimtas „on the spot“
Jus kone kiekvieną rytą galima išvysti televizijoje. Ar kai buvote mažas svajojot apie TV laidų vedėjo profesiją?
Kai buvau mažas, norėjau būti troleibuso vairuotoju – apie darbą televizijoje net minties nebuvo. Tik jau studijuojant žurnalistiką, supratau, kad man labiausiai prie širdies darbas televizijoje, nes teko „paragauti“ ir darbo radijuje, spaudoje.
O kodėl žurnalistika?
Rinkausi atmetimo būdu. Kaip ir visi, svarsčiau apie teisės, socialinių mokslų, ekonomikos studijas, tačiau man šie mokslai pasirodė per „sausi“ – tuo metu norėjosi dinamikos, įvairiapusiškumo. Antroje vietoje po žurnalistikos parašiau statybos inžineriją. Džiaugiuosi, kad ten nepapuoliau, nes būčiau po metų išėjęs. Apskritai, man atrodo, kad aš tada dar buvau per jaunas tam, kad suprasčiau, ko noriu. Jei galėčiau sugrįžti atgal, baigęs mokyklą jokiu būdu niekur nestočiau, keletą metų „pasiblaškyčiau“ tarp daugybės savo norų ir ambicijų kol galutinai suprasčiau, ko noriu.
Būtina gyvenimo sąlyga – galimybė bendrauti
Viename interviu minėjote, kad domitės joga. Sanskrito kalboje šis žodis reiškia „jungtį“. Kaip Jūs pats suprantate, kas yra joga – jungtis tarp kūno ir dvasios, žmogaus asmeninio tobulėjimo sistema, dar kažkas?
Esu lankęs keletą jogos kursų. Tuo metu aš viską dariau paskubomis, nuolat kažkur skubėdavau, nors giliai viduje žinojau, kad taip negerai, kad reikia sustoti, nurimti. Todėl tie kursai buvo kaip tik tai, ko man tuo metu ir reikėjo. Nepamenu, kad kažkada anksčiau esu taip pabuvęs su savimi kaip tada, kai lankydamas kursus kasdien po 4 valandas užsiiminėdavau joga. Nesakau, kad galėčiau taip praktikuoti nuolat, bet bent retkarčiais, tai yra naudinga, nes tada supranti, kad atlikdamas fizinius pratimus gali išgydyti protą.
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Mano laisvalaikis, o tuo pačiu ir darbas, yra kelionės. Taip pat mėgstu su draugais važiuoti į gamtą, pajūrį, žiemą – slidinėti, lankau įvairius kultūrinius renginius. Esu aktyvaus poilsio šalininkas.
Ar esate iš tų, kurie tam, kad pailsėtų, slepiasi nuo kitų dėmesio ir šurmulio vienatvėje, ar atvirkščiai – pailsite, „pasikraunate“ bendraudamas?
Manau, kad vienas miške galėčiau pragyventi ne ilgiau kaip penkias dienas. Man reikia žmonių, bendravimo.
Gyvenimas yra gražus
Esate pavydėtinai energingas, veiklus, optimitiškas. Kas yra tas „varikliukas“, kuris Jus priverčia ryte keltis iš lovos ir kuris Jus nuolat veda į priekį?
Mane pirmyn veda mano artimieji – žmonės, kuriuos aš myliu, kelionių planai, gyvenimo džiaugsmas ir viskas kartu sudėjus. Kartais pagalvoju, kad kitiems yra sunkiau nei man – kartais reikia apie tai pagalvoti – ir kad aš neturiu teisės skųstis, dėl kažko graužtis, bet kiekvieną dieną turiu pradėti su šypsena, džiaugdamasis ir dėkodamas už tai, ką turiu. Manau, kad tam, kad išmoktume džiaugtis gyvenimu, reikia daug dirbti su savimi, kas nėra lengva.
Galbūt turit kokį nors mėgstamą posakį, kurį nuolat kartojat sau, kai būna sunku ir kuris Jus įkvėpia, padrąsina?
„Gyvenimas yra gražus ir neturiu teisės skųstis“.
Kokiomis asmens savybėmis Jūs labiausiai žavitės?
Mane žavi paprastumas, gilios, nepaviršutiniškos asmenybės, prasmingi pašnekesiai, intelektas. Taip pat man patinka besišypsantys, švytintys žmonės…
Rudenį – kelionės, nauji įspūdžiai
Kokia Jums buvo ši vasara? Kuo nors ypatinga ar, atvirkščiai, tokia pati kaip ir visos?
Turėjau pačią gražiausią vasarą tėvynėje – daugiausiai laiko praleidau Lietuvoje. Anksčiau taip nebūdavo, nes ateidavo vasara, o su ja ir noras kažkur bėgti iš Lietuvos. Tai ši vasara ir ypatinga tuo, kad likau Lietuvoje ir džiaugiausi kiekvienu savaitgaliu, kiekviena minute, kada galėdavau ištrūkti kad ir į pajūrį, į Neringą, kurią labai myliu arba į gamtą, prie ežerų. Vasara man buvo puiki ir aš manau, kad jinai vis dar tęsiasi, nes galima turėti „vėlyvas atostogas“ rugsėjį ar spalį.
O koks Jūsų mėgstamiausias metų laikas?
Dėl gamtos grožio mėgstu ankstyvą šiltą pavasarį ir ankstyvą rudenį.
Kokiomis nuotaikomis pasitikote rudenį?
Labai geromis, optimistinėsmis, nes manęs laukia kelionės, nauji įspūdžiai.
Jei nepaslaptis, kur keliausite?
Su kolege keliausim į Mauricijaus salą, kuri yra maždaug 1000 kilometrų į rytus nuo Madagaskaro.
Darius Gerulis – 22 m. post roko eksperimentatorius, prieš trejus metus pradėjęs solinę muzikanto karjerą pseudonimu „the Picturesque Episodes“ ir kartu su bendraminčiais iš gimtojo Kauno muzikuojantis kaip grupės „slowattack“ idėjinis lyderis. Šiuo metu Dariaus diskografijoje – šeši pilni albumai ir vienas extended play.