Search Results for: "filmai apie mirtį"
Spalio 21-23 d. vyks tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Penktadienio popietę Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, bus atvertos durys į magišką Hario Poterio pasaulį. Portalo „Buvau kine“ komanda pakvies dar kartą išgyventi neapsakomus nuotykius Londone ir Hogvartse, prieš vietą užleidžiant naujai magijos erai.
Populiarumo sulaukusiame veiksmo filme „John Wick“ pernai pagrindinį buvusio samdomo žudiko vaidmenį atlikęs Keanu Reevesas šį rugsėjį sugrįžta į kino teatrus visai kitokiame amplua. Naujajame trileryje „Tuk tuk tuk“ (angl. „Knock Knock“), kuriame netrūks ir siaubo elementų, jam teko aukos, o ne medžiotojo vaidmuo.
Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovams programoje „Retrospektyva. Aleksejus Germanas“ bus pristatomi iškilaus rusų režisieriaus A. Germano filmai. Tai žmogus, apie kurį galima pasakoti daug. Nors jis tesukūrė penkis filmus, tačiau kiekvienas iš jų – šedevras, palikęs gilų pėdsaką kino istorijoje. Kuo šis šviesaus atminimo režisierius svarbus Lietuvai ir pasauliui, pasakoja „Kino pavasario“ programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė.
Vienoje trumpametražio filmo minutėje gali tilpti visas pasaulis ir dar likti vietos žiūrovų nuostabai. Tai atskleis 8-asis tarptautinis trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“, kuris sostinėje prasidės jau ketvirtadienį, spalio 10 d. Kuo trumpos kino formos vilioja režisierius? Kuo jos žavi kino mėgėjus? Mintimis apie tai dalijasi žinomi Lietuvos kino režisieriai ir reklamos specialistai.
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis nei „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios mergaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia baisi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną, iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ komanda toliau tęsia keliones po pasaulyje vykstančius kino festivalius, rinkdami programą ateinančiam 2014-ųjų festivaliui. Rugpjūčio viduryje vykęs tarptautinis Lokarno kino festivalis Šveicarijoje pasižymėjo ypač „arthauzine“ konkursine programa ir ilgos trukmės filmais nugalėtojais.
Muzikos ir pramogų festivalyje „Galapagai“, kuris vyks rugpjūčio 2-3 dienomis, šiemet pirmą kartą lankytojų lauks naktinė kino programa. Kino studija „Just a Moment“ pristatys vienus įdomiausių paskutinio penkmečio dokumentinius filmus, kalbančius apie atvirai rodomą arba savaip maskuojamą laisvės dvasią. Nutilus muzikiniams pasirodymams prie didelio ekrano Zaraso saloje kvies tokie filmai, kaip „Tėvas“, „Igruški“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“, „Baras“.
Pasiklysti naujų filmų vandenyne labai paprasta, todėl „Kinomaistas“ eilinį kartą skubą į pagalbą. Šį kartą atrinkome naujus, iki šių metų vasaros pasaulio kino teatruose pasirodysiančius filmus, kuriuos būtina pamatyti. Keletas filmų šiame sąraše atsidūrė iš praėjusių metų, tačiau tik todėl, jog, manome, galėjo būti nepelnytai pamiršti arba dar nematyti. Kai kuriuos iš jų matėte šiųmetinio festivalio „Kino pavasaris“ metu.
Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai šiemet turės progą pamatyti ne vieną filmą, nominuotą vienam seniausių ir labiausiai vertinamų kino pasaulyje, JAV Kino meno ir mokslo akademijos teikiamam apdovanojimui – „Oskarui“. Kovo 14-28 dienomis „Kino pavasaris“ savo gerbėjams pristatys aštuonias juostas, pelnusias net 11 „Oskaro“ nominacijų.
Kurtas Cobainas, Jackas Kerouakcas, Williamas S. Burroughsas, Artūras Barysas–Baras – žmonės, kurių biografijos lydėjo šiemet. Pastarasis menininkas, kuriam ir skirtas šis straipsnis, kartą „Šiaurės Atėnams“ apie jam skirtą knygą pasakė: „…paimi ją į rankas, išvarva iš jos visas alkoholis ir skaityti neverta.“ Taip, daugumos kūrėjų, kuriais beprotiškai žavimės, gyvenimai neatsiejami nuo svaigalų. Dažnai juos ir užbaigiantys, o tas purvas vėliau heroizuojamas, sudvasinamas, išaukštinamas…