Search Results for: "figos"
Nedideliame kiekyje vandens (50 ml) ištirpinkite mieles ir cukrų. Likusiame vandenyje ištirpinkite druską.
Mažesnį ir didesnį kiekį vandens sumaišykite.
Į dubenį suberkite miltus. Į miltus po truputį supilkite vandenį ir minkykite tešlą.
Minkykite tešlą tol, kol nelimpa prie rankų. Tuomet uždenkite rankšluosčiu ir palikite šiltai 2 valandoms, kad padvigubėtų tešlos tūris.
Pakilusią tešlą dar kartą išminkykite ir padalinkite į 5-6 dalis. Kiekvieną tešlos gabaliuką iškočiokite iki 1 cm storio lakšto.
Saldumynų asortimentas iš skirtingų pasaulio šalių prekybos centruose dažnam apsuka galvą ir stipriai palengvina piniginę. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos informacija rodo, kad Lietuvoje prekiaujamuose saldumynuose naudojama apie 40 skirtingų priedų, o beveik visuose gaminiuose randama pavojingų dažiklių.
Daugeliui vienas smagiausių kelionės sudedamųjų yra lauktuvės. Ieškome ko nors, kas vėliau primins kelionėje patirtus įspūdžius ar padės jais pasidalinti su draugais, artimaisiais.
Nors tradiciškai atostogų sezonu laikoma vasara, didieji kelionių organizatoriai pastebi kasmet vis labiau ryškėjančią rudeninių atostogų tendenciją – rugsėjį, spalį į užsienio kurortus vykstančiųjų srautai didėja. Tad kokios priežastys skatina atostogauti ne sezonu? Ką laimi poilsiautojai, kraunantys lagaminus prieš žiemą paskutiniai ir sykiu kokiems rūpesčiams jie turėtų nusiteikti?
Einate į svečius, ir nežinote, ko tikėtis iš šeimininko? Arba laukiate svečių, ir nežinote, kuo juos pavaišinti? Žvaigždės atskleis, ką mėgsta valgyti ir kuo vaišina savo svečius skirtingi Zodiako ženklai.
Pasirodo, saulėtą ir karštą vasaros dieną su citrinomis reikėtų elgtis itin apdairiai. Citrinos ne tokios jau nekaltos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dvi Norvegijoje gyvenančios 7 m. mergaitės Fredrikė (Fredrikke) ir Selma per citrinas rankas nusvilo tiesiogine prasme.
Ar galime maitintis greitai ir sveikai? Tikrai taip, jei pasitelksime bent kiek vaizduotės ir nebijosime paeksperimentuoti – įsitikinęs „Lieknėjimo akademijos“ sveikos mitybos ir gyvensenos specialistas Tomas Lenart.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Tai įvyko mūsų eros pradžioje – daugiau nei prieš du tūkstančius metų.
Jau 4,5 milijardo metų saulė mus šildo, teikia šilumą ir energiją. Nors dėl Saulės Žemėje egzistuoja gyvybė, tuo pačiu ji gali būti ir labai pavojinga, juk jos branduolyje temperatūra siekia 5,5 milijonus °C. Tai daugybė šilumos, kuri, nesisaugant, gali padaryti daug žalos. Vos keletą minučių žiūrėdamas tiesiai į saulę, žmogus gali apakti. Ir tai tik viena iš nedaugelio grėsmių.
Žinomas Rusijos viešųjų ryšių specialistas Antonas Vuima savo darbe naudoja tai, kas skamba bauginamai ir atgrasiai: juodąsias technologijas. Tačiau jis turi savitą požiūrį ir įrodinėja, kad „juoda” nebūtinai reiškia „blogai”.
Gyventojų susirinkimai su aistringais kalbėtojais, aiškinančiais, kad naujas statinys jų rajonui labai reikalingas. Žmonės, staiga apsinuodiję prekybos centre pirktais produktais. Pranešimas, kad bulvėse rasta radiacijos – gal jos iš Černobylio? Pilietis, paskelbiantis, kad bendrovė jam moka atlyginimą „juodais pinigais”.
Kas tai – tikros nesumeluotos situacijos? Galbūt. „Bet gali būti ir taip, kad tai – juodųjų viešųjų ryšių akcijos, – sako A.Vuima. – Beje, gana tipinės.”
„Aš išgarsėjau būtent juodųjų technologijų srityje, – neslepia A.Vuima. – Kai Rusijoje įvyksta kas nors susijusio su juodosiomis technologijomis, pasklinda kalbos, kad tai mano darbas.”
Sankt Peterburge gyvenantis juodųjų technologijų specialistas visiškai nepanašus į piktą genijų. Jis kalba greitai ir emocingai, daug gestikuliuodamas, kartais nusijuokdamas.
„Žmonės inerciškai mano, kad juodieji viešieji ryšiai – neabejotinas blogis. Bet iš tiesų juodosios technologijos yra kaip kastuvas, kuriuo, žinoma, galima užvožti per galvą. Bet galima ir labai naudingai kasti žemę”, – aiškina A.Vuima.
– Kuo juodieji viešieji ryšiai skiriasi nuo įprastų, klasikinių?
– Tiktai informacijos, kurią skleidžia, pavidalu ir tikslu. Juodosios technologijos skleidžia negatyvią informaciją, bloginančią objekto įvaizdį. O paprasti, baltieji viešieji ryšiai platina pozityvią informaciją, gerinančią politiko, įstaigos ar kokio nors produkto įvaizdį. Štai ir visas skirtumas.
– Taigi juodieji viešieji ryšiai užsiima antireklama. Ne itin švarus darbas, tiesa?
– Ne, kodėl? Kartais tai būtinybė. Sakykime, jūs gaminate labai gražius ir gerus automobilius. Bet štai kinai užverčia rinką lygiai tokiais pat gražiais automobiliais, tokio pat dizaino, tokiais pat greitais, tik perpus pigesniais. Ir prastesniais, bet pirkėjai to juk nežino. Kaip įrodysite, kad jūsų automobiliai tikrai geri, o jų – prasti? Užsakote kiniškų automobilių bandymus ir paaiškėja, kad kinų automobiliai absoliučiai nesaugūs, tik sėsk į tokią mašiną – ir praktiškai tu jau miręs! Jūs esate priversti paskleisti neigiamą informaciją, taigi panaudoti juodąsias technologijas. Blogai? Bet kitaip jūs žlugtumėte.
– Kaip atskirti, kad juodąsias technologijas valdo tikro profesionalo ranka?
– Profesionalūs juodieji ryšiai – tai, kai negatyvą labai sunku apčiuopti. Kai tu iš esmės trypi purve, bet visi mano, kad sodini sodą. Kova už sąžiningą konkurenciją. Kova už tiesą ir teisingumą. Kova už ekologiją. Kova už žmogaus teises. Kova už vartotojų teises. Kova už demokratiją. Štai pačios populiariausios maskuotės.
Argi ne geriau, norint uždaryti konkuruojančią gamyklą, pasitelkti žaliuosius, protestuojančius gyventojus ir įrodyti, kad ta gamykla kenkia sveikai aplinkai, o kovotojai su ja – tikri piliečiai?
– O politkoje? Koks figos lapelis gali pridengti tą, kuris pils šiukšles ant konkurento?
– Čia maskuotė – visuomenės teisė žinoti. Na, einate jūs į rinkimus. Žadate gerus, bet protingus dalykus, kurie neskamba labai efektingai, nežada stebuklo. O štai su jumis rungiasi konkurentas, kuris kalba: „Mokesčius aš išvis panaikinsiu, todėl netrukus visi būsime milijonieriai.” Ką jums daryti? Žinoma, bandyti įrodyti, kad jo pažadai – apgaulė. Bet kaip tai įrodyti? Reikia atkapstyti jo biografijoje faktų, kai jis pamelavo, netesėjo žodžio ir panašiai. Pagaliau, kad už jo stovi purvini pinigai, ir tai dažniausiai būna tiesa. O tai jau – juodosios technologijos.
– Kaip manote, ar skiriasi Rusijos ir Lietuvos juodųjų technologijų specifika?
– Ne, viešieji ryšiai yra universalūs. Prisiminkime, kaip juodosios technologijos buvo panaudotos Bilui Clintonui – na, tas skandalas su Monika Levinsky. Tai štai, tą patį galima suorganizuoti ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje dorovinės vertybės ne taip skrupulingai vertinamos kaip JAV. Todėl ir rezultatas būtų menkesnis. O metodikos nesiskiria.
Ne kartą juodųjų technologijų specialistai iš Lietuvos dirbo Rusijoje. Jūsiškiai dirbo ir Ukrainoje, kai kada netgi bendrose komandose su rusais. Per Oranžinę revoliuciją tokios komandos dirbo ir vienai, ir kitai pusei. Žmonės, kurie pas jus užsiima juodosiomis technologijomis, važinėja ir į Baltarusiją, ir į Gruziją. Iš Rusijos tokie specialistai irgi važiuoja, beje, ir į Lietuvą.
– O daug pažįstate savo srities kolegų lietuvių?
– Keletą kartų buvome susitikę. Pastebėjau, kad Lietuvos juodųjų technologijų specialistai apskritai nemėgsta viešintis. Jie tokie… šiek tiek užsikonspiravę. Vienas žmogus, kuris iš Lietuvos atvyko į mano seminarą, apskritai buvo panašus į samdomą žudiką (juokiasi). Pasirodė, kad tai – juodųjų technologijų specialistas, turintis tarptautinių užsakymų. Jis man pasakė tik savo vardą ir dar sužinojau, kad į Rusiją jis pateko be vizos.
– Ar brangios juodųjų ryšių profesionalų paslaugos?
– Sumanymas gali kainuoti apie 10 000 eurų, o jo įvykdymas – nuo nulio iki begalybės, čia jau ribų nėra, tiksliau, jas diktuoja aplinkybės. Bet kartais ir su nuliniu biudžetu galima iš posto išversti šalies prezidentą. Viskas priklauso nuo idėjos. Jeigu idėja gera, galima išsisukti su minimalia suma, o nuveikti nerealių dalykų. Net namų šeimininkė, rimtai tuo užsiėmusi, gali atstatydinti Vyriausybės narį.
– Jūs rengiate seminarus, kuriuose, be kita ko, mokote, kaip gauti nemokamą reklamą žiniasklaidoje. Naudingas dalykas. Bet ar realus?
– Papasakosiu chrestomatinį atvejį. Reikėjo išreklamuoti vieną vokiečių firmą, gaminančią juvelyrinius dirbinius – labai brangius, kainuojančius ir po pusę milijono eurų. Sankt Peterburge ši firma nutarė atidaryti savo parduotuvę.
Mūsų planas buvo iš kelių sakinių: „Pasaulinė įžymybė, incognito atvykusi į Sankt Peterburgą stebėti baltųjų naktų, stovėjo ant tilto. Mostelėjo, ir nuo jo rankos į vandenį įkrito laikrodis. Jo jau ieškojo narai, bet kol kas nesurado. Tas (paminime firmos pavadinimą) laikrodis kainuoja 250 tūkstančių eurų. Jei reikės, narai jo ieškoti planuoja visą savaitę.” Pranešimą spaudai pasirašo Sankt Peterburgo nardytojų draugija.
Tą dieną, kai buvo išplatintas pranešimas, šia naujiena Rusijoje prasidėjo visos radijo ir televizijos žinių laidos. Rytojaus dieną apie tai pirmuose puslapiuose rašė didžiausi šalies dienraščiai. Žinia pasiekė Vokietiją, juvelyrinės firmos savininkas išdalijo daug interviu. Jis atvyko į Rusiją ir surengė spaudos konferenciją.
Žmonės pradėjo savarankiškai nardyti ir ieškoti laikrodžio. Mat buvo paskelbta, kad radusiojo laukia 10 tūkst. eurų apdovanojimas. Panardė, paieškojo, niekas nieko, žinoma, nerado. Bet spauda rašė: „Laikrodžio ieško vis nauji nardytojai.”
Pagaliau laikrodis buvo rastas. Jį iškėlė iš upės dugno profesionalūs narai (mes jiems paskui sumokėjome, bet nedaug, nes jiems tai buvo savireklama), stebint miniai žmonių ir filmuojant daugybei televizijos kamerų. Visiems buvo parodytas laikrodis, kurio kaina – 250 tūkst. eurų. Reali kaina buvo 10 kartų mažesnė, bet kam tai rūpi. Atvažiavo šarvuotas visureigis (nemokamai, nes reklamavosi firma, užsiimanti brangenybių apsauga). Išlipo keturi apsaugininkai. Ir laikrodis, įdėtas į specialų įdėklą, buvo išvežtas. O firma, prekiaujanti šiais laikrodžiais, gavo reklamos… na, net nežinau už kokią sumą.
– Gal galėtumėte paminėti savo juodųjų ryšių kampaniją, kuria pagrįstai didžiuojatės?
– Buvo tokia kampanija, naudinga Rusijos stačiatikių cerkvei. Juodosios technologijos, nukreiptos prieš Čarlzo Darvino teoriją. Viena moksleivė su tėvais padavė į teismą Švietimo ministeriją, kad mokykloje su Darvino teorija nedėstoma kita, bažnytinė žmogaus kilmės teorija. Tos moksleivės tėvo ir jos pačios nuomone, tai įžeidžia mergaitės religinius jausmus. Įvyko keletas teismo procesų, juos plačiai nušvietė ne tik Rusijos žiniasklaida, bet ir „New Yorks Times”, „Washington Post”, tarptautiniai TV kanalai. Po šio proceso buvo suabejota Darvino teorijos neklystamumu. To ir siekė cerkvė.
– O ar buvo projektų, dėl kurių jus ir šiandien graužtų sąžinė?
– Taip, buvo. Šiaip stengiuosi tokių užsakymų atsisakyti. Tokiais atvejais prarandi daugiau, nei išloši. Paskui užpuola ligos, nelaimės. Nelaikau to atsitiktinumu.
– Jums nebaisu gyventi Rusijoje? Turbūt turite nemažai priešų.
– Ne, jaučiuosi gana saugiai. Tikiuosi, manęs nenušaus (juokiasi). Nes dažniausiai nieko nedomina vykdytojas – domina tik užsakovas. O vykdytojas gali likti šešėlyje. Kai vykdau savo akcijas, labai sunku nustatyti, kad aš jose dalyvauju, kartais bejėgės net specialiosios tarnybos.
– Ar jūsų darbas nepavertė jūsų ciniku?
– Tarkim, kad į daugelį dalykų neišvengiamai žiūriu profesionalo žvilgsniu. Kai matau TV reportažą, nevalingai stebiu, kas ir kaip sumontuota. Dažnai matau, kas ir kaip surežisuota. „WikiLeaks” skandalas aiškiai surežisuotas. Ji skirtas neoficialiajai JAV propagandai – tarsi švelnios užuominos, kas bus, jei jūs pasisakysite prieš amerikiečių armiją ir panašiai. Tai yra spektaklis, kurio aktoriai labai įsijautę vaidina tiesos karius. Rykliai Egipte irgi kryptinga kampanija. Visiškai aiški akcija, kuri turėtų sumažinti turistų srautus. Visada reikia žiūrėti, kam tai naudinga.
– Kaip apsiginti žmogui, prieš kurį buvo panaudotos juodosios technologijos, ir ne pačiu etiškiausiu būdu?
– Apsiginti nuo juodųjų technologijų sunku. Paleisti negatyvią žinią daug lengviau, nei nusiprausti purvą. Pamenate istoriją apie rusų pianistą, pagautą Tailande, vaikų viešnamyje? Buvo rasti kažkokie vaizdo įrašai ir taip toliau. Tai galėjo būti ir juodieji ryšiai. Tai galima buvo ir inscenizuoti, pakišus atvestą berniuką, sudarant regimybę, kad pedofilijos faktas iš tiesų galėjo būti. Bet, žinoma, toks faktas galėjo būti ir realus.
Kaip atsišaudyti? O kad ir taip: imti viešai publikuoti savo ir „savo brolio dvynio” nuotraukas. Galima – apsinuoginusio, kompromituojamose situacijose. Štai, žiūrėkit, koks tas mano dvynys.
– Lietuvoje artėja savivaldos rinkimai. Kaip manote, ar per juos bus (o gal jau yra) pasitelktos juodosios technologijos?
– Tai priklauso nuo viešųjų ryšių specialistų, kurie aptarnauja politikus. Bet jei kuris nors jūsų politikas sumanys pasisamdyti specialistus iš Rusijos ir tai pateks į laikraščius, šios žinios paviešinimas bus pačios juodžiausios technologijos (juokiasi).