Search Results for: "erika m."
1962 metų rugpjūtį Stano Lee bei Steve’o Ditko knygoje „Amazing Fantasy“ pirmąkart pasirodė superherojus, vardu Žmogus-voras. Iš pradžių jis buvo tik antraplanis veikėjas, tačiau greitai našlaičio Piterio Parkerio, įgavusio supergalių, istorija užkariavo tuometinių komiksų mėgėjų širdis. Ir štai dabar, praėjus beveik 55 metams nuo Žmogaus-voro „gimimo dienos“, pasaulyje beveik neliko tokių, kurie jo nežinotų, o kino teatruose atsiranda vis nauji superherojaus nuotykiai.
TV3 televizija tęsia vasaros tradiciją leistis į keliones po pasaulį su nepaprastu duetu – Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi. Du žinomi keliautojai, laidų vedėjai eteryje jau dovanojo įspūdingiausius pasakojimus iš savo kelionių senais automobiliais po Pietų Ameriką, Aziją, Australiją, o šįkart kviečia į naują paslaptingą ir nepaprastą kraštą – Japoniją.
Vytautas V. Landsbergis – žymus Lietuvos teatro ir kino režisierius, knygų, eilėraščių, dainų, autorius ir atlikėjas, sukūręs daugiau nei dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai menininkas, turintis gebėjimą savo kūrybą perteikti pačiais įvairiausiais būdais. Neseniai jis grįžo iš turo po JAV, kur pristatė filmą apie partizanus, koncertavo, taip pat ką tik išleido penktąja „Rudnosiuko istorijos“ knygą. Apie visa tai ir dar daugiau, interviu su Vytautu V. Landsbergiu.
Vos prieš kelias dienas į eterį paleista nauja Manto Jankavičiaus (33) daina „Ei, mužike“! – pankroko ekspresas į pirmąją kartu su bičiuliais Kėdainiuose suburtą grupę „Tylos zona“. Grupėje Mantas pradėjo dainuoti trylikos, tad šie metai – neoficialiai jubiliejiniai, menantys 20 grojimo ir dainavimo metų, žinoma, skaičiuojant su pirmaisiais vaikiškais eksperimentais. Išgirsti dainą „Ei, mužike“! gyvai kartu su senomis geromis ir rečiau kur skambančiomis, o gal net niekur neįrašytomis dainomis bus galima lapkritį visoje Lietuvoje vyksiančiuose akustiniuose Manto koncertuose. Į rudeninę sceną jis grįžta išpildęs savo labai senas svajones (apsilankė varžybose „Formulė 1“, vasarą išmoko valdyti burlentę) ir tebepildydamas dabartines…
Politinė satyra ir juodas humoras susipina patriotinės amerikiečių dainos pavadinimu pakrikštytame filme „God bless America“ (liet. Dieve palaimink Ameriką / 2011 m.).
Daugelio vyrų svajonių simboliu tapę Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius kovo pradžioje pradės naują avantiūrą. Sklinda gandai, kad vienas iš kelionės tikslų bus Kolumbija…
Nesunku nuspėti, kaip sekdami keliautojų dienoraščius vyriškosios lyties atstovai pavydi iki mėlynumo, o moteriškoji pusė daugumoje situacijų net nedrįsta savęs įsivaizduoti. Taigi apie vyriškas keliones pasakoja jau dviejose knygose savo ekstremalius kelionių potyrius užrašęs Martynas Starkus.
Kada pajutote norą, poreikį keliauti? Kaip manote, kas apskritai tai lemia?
Tokie dalykai nutinka spontaniškai. Bent jau mano gyvenime. Kelionės – ne išimtis. Čia matyt susidėjo viskas: krūva nuotykių knygų, perskaitytų vaikystėje po antklode naktimis, smalsumas, o taip pat pastangos siekti šio tikslo. Juk daugybės žmonių galvose sukasi toks noras. Tik nedaugelis ryžtasi pradėti realiai siekti šio tikslo. O juk svajonės kartais pildosi.
Žodžiai „atostogos“ ir „kelionė“ jums sinonimai?
O taip atrodo? Greičiausiai. Vis tik viskas, kas yra susiję su mūsų TV projektu, toli gražu nėra atostogos. Žvelgiant į ekraną, patogiai įsitaisius namuose, paveiksliukas, žinoma, atrodo daug romantiškiau. Tačiau pats keliavimo procesas, kaip sakė keliautojas Antanas Poška – katorga. Gal ne taip baisiai, bet tikrai ne pagulėjimas programoje „viskas įskaičiuota“. Keiksmažodžių pasitaiko.
O Lietuvoje turite mėgstamų vietų, kuriose dažnai lankotės?
Turiu tikslą, kai paaugs mano mergaitės (M. Starkus turi dvi dukrytes – aut. past.), su jomis daugiau laiko tam reikalui ir skirti. Neseniai gavau dovanų gražią knygą apie legendas ir su jomis susijusias vietas. Fantastiški dalykai. Svarstau aplankyti bent dalį jų kartu su dukromis. O kol kas, kai galimybės buvo palankios, džiaugiuosi pabuvojęs Kuršių Nerijoje. Ten nuostabu.
Teko keliauti vienam?
Neteko ir nenoriu. Esu sutikęs tokių žmonių, tačiau tai jau kitokie iššūkiai. Dvasinė būsena. Buvo nuostabių personažų, su kai kuriais palaikom ryšį iki šiol. Tačiau pasitaikydavo ir tikrų, švelniai pasakius, keistuolių. Ne man spręsti apie tokį pasirinkimą. Ne mano tai sportas ir tiek. Man kelyje būtina su kuo nors tais vargais ir džiaugsmais pasidalint. Nesu godus.
Kiek išvyką apskritai lemia kompanionas?
Kiek dviratyje yra svarbūs rėmai be dviejų ratų? Be vieno jų jis tiesiog niekam nereikalingas daiktas. Be vieno jų jis tiesiog nefunkcionuos. Tad taip ir su kompanionu. Jei jis netinkamas – nieko nebus. Jei ratai gerai subalansuoti – rieda puikiai. Jei ne – eikime kas sau.
Dėl ko dažniausiai pykstamasi su kelionės partneriu?
Kiek suprantu, klausime jau užkoduotas pykimasis, kaip faktas. Nuvilsiu. Nesipykstam mes. Išmokom taupyti energiją ir nešvaistyti jos tam, ką galima išspręsti tariantis. Problemas greitai išsprendžiam pasitelkę argumentus, gerbiam vienas kito nuomonę ir mokam pripažinti, kad ne visuomet esi teisus tik pats. Tai lengva. Ypač, kai viską galima paversti juokais.
Kelionių dienoraštis, pasiekęs mus iš Indijos, Amerikos, Afrikos, Šilko kelio, įpareigoja ar kaip tik palengvina kelionę, padeda sudėlioti įspūdžius, tolimesnius kelionės planus?..
Dienoraštis palengvina gyvenimą grįžus, nes visi, kam mes bent kiek rūpim, apie viską jau būna detaliai informuoti, todėl nelenda su tais pačiais klausimais. Praktiška. Plius tai gera informacinė įspūdžių ir faktų bazė atėjus naujos knygos laikui.
Kelionėje po Afriką, kiek pamenu, dalyvavo ir moterys. Kitose kelionėse jų jau nebuvo matyti? Galima sakyti, kad moterys apsunkina tokias ekstremalias išvykas?
Taip. Ir nesiruošiu meluot. Gal ir ne pats diplomatiškiausias atsakymas, bet atviras. Vyrų ir moterų poreikiai, komforto lygis, motyvacija ir daugybė kitų dalykų yra absoliučiai skirtingi. Tačiau visiškai kas kita, jei tektų keliauti savais tikslais, šeimomis, niekur neskubant ir panašiai. Tuomet pirmyn, jokių problemų.
Pamenate blogiausią viešbutį, kuriame nelinkėtumėte atsidurti net didžiausiam savo priešui?
Priešams man negaila nieko. O toks viešbutis buvo ne vienas, tačiau ryškiausiai tokiais atvejais prisimenu mažą kambarėlį kažkur Indijos dulkėtoj pakelėj. Naktį ten vos šeimininkui uždegus šviesą tarp taikiai miegančių tūkstančių tarakonų kilo tokia panika, kad net lovų spyruoklės girgždėjo. Žiauriai gražus vaizdas. Tik greit pasišalinome.
Kaip dažnai kelionės metu susisiekiate su Lietuvoje jūsų laukiančiais žmonėmis? Yra buvę, kad ilgą laiką negalėjote su jais susisiekti ir nerimavote, kad artimieji dėl jūsų jaudinasi?
Šiuolaikinės technologijos jau yra tiek pažengusios, kad kartais net tenka dėl to gailėtis. Nebelieka tos kelioninės romantikos dalies, kur iškeliavusysis tiesiog dingsta, o artimieji savaitėmis laukia jo laiško, ar tolimo, per trukdžius vos girdimo balso. Aišku, čia pasilikusiems dėl to ramiau, tačiau kartais nepakenktų juos grąžinti į tuos laikus, kuomet susisiekiama būdavo taip retai, kad klausimas, kur namuose padėtas raktas nuo sandėliuko, nebūtų pati svarbiausia pokalbio dalis.
Kuri kelionės dalis patinka labiausiai: pasiruošimas kelionei, situacijos reikalaujančios gerai palaužyti galvą ieškant išeities, vakarai mažai pažįstamų žmonių namuose, grįžimas pas pasiilgtus artimuosius ar kt.?
Sugrįžimai ir prisiminimai – štai kas šiame darbe gražiausia. Ir istorijos, kurios laikui bėgant apauga pasakiškomis detalėmis.
Ar tiek keliaujant nekyla noras palikti Lietuvos?
Keliaujant į Lietuvą norisi grįžti visuomet. Aš labai gerai moku atskirti savo šalį nuo jos valdžios.
Jei taip atsitiktų, kad reikėtų palikti Lietuvą, kokioje šalyje rinktumėtės gyventi ir kodėl?
Jeigu jau taip nutiktų, matyt ir rinktis nebetektų.
Nuotraukos Facebook.com/tvkeliones
Vienas iš „Miscrosoft“ įkūrėjų Paulas Allenas, bendradarbiaudamas su legendiniu Burtu Rutanu, sukūrė erdvėlaivį, kuris 2021 m. į kosmosą gabens turistus. Nuotraukos buvo paviešintos vakar per oficialią spaudos konferenciją.
Alina Orlova ne viename koncerte yra pasakojusi apie Vilniaus gatvėse dažnai sutinkamą personažą – kunigaikštį Vilgaudą, garsiai dainuojantį firminę savo dainelę „Amerika, Amerika“. Taip dainininkė mėgsta pristatyti savo antrojo albumo dainą „Amerika“. Artimiausiu metu „Amerikos“ bei kitų senų ir naujų dienų Alina pakvies pasiklausyti pirmame šiais metais koncerte po atviru dangumi – birželio 15 d. (trečiadienį) Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje (Vasaros terasoje).
Šią savaitę dainininkė pristato ir „Amerikai“ specialiai sukurtą video istoriją. Video „Amerika“ veiksmo vieta – Vilniaus Kirtimų čigonų taboras. Tik čia nepamatysime jokių visuomenės sukurtų ir gajų stereotipų apie taboro gyvenimą. Vaizdo istorijoje – vasara ir ja besidžiaugiantys vaikai:
http://www.youtube.com/watch?v=O1Qu7-pO5b8
Kartu su video menininkų komanda nufilmuotos video istorijos kiekvienai antrojo Alinos albumo „Mutabor“ dainai. „Tai ne visai video klipai, tai istorijos, sukurtos Alinos koncertams“, – patikslino vienas video režisierių Rudolfas Levulis. Kiekvienoje istorijoje užfiksuoti skirtingų žmonių kasdienybės momentai. Dailiojo plaukimo treniruotė, šokiai kam per 30, vaikų darželio koncertas, senelių namų gyventojai – visi susitinka Alinos Orlovos dainų video iliustracijose. „Aš patarčiau šiuos klipus žiūrėti kartu, tada galima pajausti tą įvairovę ir nuotaiką – tiek muzikos, tiek vaizdų“, – įsitikinęs R. Levulis.
Vankuverio olimpinėse žaidynėse Lietuvos vėliavą nešęs slidininkas Mantas Strolia prisipažįsta, kad vieną dieną ryžtis mesti profesionalųjį sportą ir palikti Lietuvą nebuvo lengva. Tuo labiau kad gimtinėje liko mylimas žmogus. Šiandien 24 m. sportininkas dirba viename Londono viešbučių, viliasi čia baigti mokslus. Ir sako atsidūręs didžiulėje kryžkelėje.
Svajonėmis sotus nebūsi
Kas nutiko, kad apsisprendėte palikti didįjį sportą ir emigruoti iš Lietuvos?
Pirma, nei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, nei Olimpinis sporto centras, nei Lietuvos slidinėjimo asociacija nenori pasirašyti jokios sutarties su sportininkais, tad baigęs studijas oficialiai tapau bedarbiu ir likau be jokių socialinių garantijų.
Antra, noriu studijuoti sporto mediciną arba finansus, bet tai neįmanoma – Lietuvoje mokslai labai brangūs, o aš ir taip nemokamai šešerius metus studijavau, tad valstybė mano studijų jau nefinansuos.
Trečia, pinigai, kuriuos Lietuvoje gauna sportininkai, yra juokingi. Mums mokėdavo po 800 litų per mėnesį. Pavasarį dažniausiai porą mėnesių pinigų apskritai nemoka (sutarties nėra, tai neturi kam pasiskųsti).
Ketvirta, finansavimas pasirengti varžyboms sumažėjo keturis kartus… Penkta, būdamas 24-erių nebegaliu gyventi su mama ar dalytis su kuo nors kambariu bendrabutyje. Trumpiau tariant, mokslus baigiau, Lietuvos sporte perspektyvų nėra, o aš žiūriu į ateitį.
Pasiryžti išvykti turbūt nebuvo lengva?
Žinoma, nebuvo, bet reikia žiūrėti į ateitį, svajonėmis sotus ilgai nebūsi.
Kaip šią žinią sutiko Jūsų mama, Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė Kazimiera Strolienė? Jai, ko gero, labai skaudėjo širdį. Ar ilgai mėgino jus atkalbėti?
Nežinau, ar jai skaudėjo širdį, juk jos sūnus metė patį sunkiausią darbą, už kurį mokami tik grašiai, atsistojo ant kojų ir pradėjo savo gyvenimą. Taip, jai trūksta manęs kaip sportininko, bet atkalbėti nemėgino.
Atsidūrė aklavietėje
Pasaulyje gabūs sportininkai, tuo labiau – olimpiečiai, yra gerbiami, tausojami ir mylimi. Koks požiūris Lietuvoje į profesionalius sportininkus?
Deja, Lietuvoje taip nėra. Mažai kas žino, kas mes esame ir ką mes darome. Dauguma pyksta, kad švaistome mokesčių mokėtojų pinigus. Bet jei žvelgtume plačiau, per visos ekonomikos prizmę, suprastume, jog sportininkai papildo valstybės biudžetą. Aš asmeniškai daugiau dėmesio sulaukiau tik po Vankuverio olimpinių žaidynių, nors buvau neką prastesnis ir pastaruosius ketverius metus.
Į Londoną išvykote studijuoti verslo subtilybių. Ar nesvarstėte mokytis ir kartu toliau sportuoti Lietuvoje?
Lietuvoje galėjau stoti tik į sporto pedagogikos doktorantūros studijas, bet tai buvo labai nesaugu. Turėjau būti pasirengęs ne tik dar ketverių metų studijoms, bet ir sportuoti. Jei per tuos ketverius metus mesčiau sportą, studijų nebegalėčiau tęsti, nes prarasčiau savo darbo pagrindą, tektų grąžinti valstybei pinigus už studijas, kurių nebaigiau.
Norėjau studijuoti sporto mediciną, inžineriją arba finansus ir investicijas, bet gaunant 800 litų sportininko pašalpą man studijos Lietuvoje yra neįkandamos. Bakalauro ir magistro studijas man, kaip gerai besimokančiam studentui, finansavo valstybė. O antrų studijų valstybė nefinansuoja. Kur studijuosiu Didžiojoje Britanijoje, kol kas dar nežinau.
Grįžti į sportą visada norės
Lietuviai Jus turbūt visada pirmiausia prisimins kaip žmogų, kuris nešė Lietuvos vėliavą Vankuverio olimpinėse žaidynėse. Palyginkite – kaip pasikeitė Jūsų tikslai, norai, svajonės.
Niekas nepasikeitė, savo sporto šaką ir dabar myliu. Jei dabar negaliu padėti savo komandai kaip sportininkas, gal ateityje galėsiu padėti kaip vadovas.
Olimpiada buvo didžiausia Jūsų sportinė siekiamybė?
Didžiausia siekiamybė buvo patekti į sporto elitą (tarp geriausiųjų), o tada pretenduoti į viršūnę olimpinėse žaidynėse, bet į elitą prasimušti nepavyko, Lietuvai kol kas tai neįmanoma, tad olimpinės žaidynės buvo tik renginys, kuriame pasirodėme pagal mūsų šalies finansinius, mokslinius ir medicininius išteklius. Žinoma, tai buvo gražus renginys, kurį prisiminus ir dabar užima kvapą.
Kiek laiko surydavo treniruotės? Ar jo likdavo poilsiui, laisvalaikiui, draugams, kelionėms?
Treniruotės trukdavo nuo 5 iki 6 valandų per dieną šešias dienas per savaitę. Jei kalbėtume apie tai kaip apie darbą ir skaičiuotume pasiruošimą treniruotėms, viskas trukdavo nuo 10 iki 12 valandų per dieną. Žiemą – ir iki 14 valandų. Vidutiniškai per mėnesį būdavo viena laisvesnė savaitė, kai treniruočių perpus mažiau. Bet grįžus iš užsienio tekdavo skirti laiko mokslams ir asmeniniams reikalams tvarkyti. Tad ištaikydavau tik susitikti su mergina, o draugų gretos smarkiai išretėjo. Kelionės apsiribodavo Lietuva, na, kartais nuvažiuodavau į Latviją.
Ar dabar, pasitraukęs iš profesionaliojo sporto, dažnai stosite ant slidžių? Nebijote, kad vieną dieną kils noras vėl sugrįžti, bet bus vėlu?
Grįžti į sportą visuomet norėsiu, tačiau žinau, kokios galimybės ir kokios perspektyvos manęs laukia… Kada atsistosiu ant slidžių, sunku pasakyti – nei Didžioji Britanija, nei Lietuva nėra tos šalys, kurios leistų lengvai patenkinti šį malonumą. Kaip gyvenimo keliai pasisuks, niekas nežino. O dabar stoviu didžiulėje kryžkelėje.
Galimybių dar ieško
Ar prieš išvykdamas morališkai ruošėtės tam, kad Lietuvoje Jus gali pradėti smerkti, kaltinti patriotizmo stoka? Teko susidurti su tokia reakcija?
Morališkai buvo labai sunku Lietuvoje palikti savo merginą. O kiti artimieji ir taip atitolo dėl nuolatinių mano išvykų į varžybas ir treniruotes. Smerkiančiųjų nebuvo, dauguma tik palinkėjo sėkmės. Gal labiau visus nuliūdinau.
Kokios dabar didžiausios Jūsų svajonės ir ambicijos, susijusios su karjera ir gyvenimu?
Stengiuosi pasirūpinti savo finansiniu ir socialiniu saugumu bei investicijomis į ateitį. Svajoti galima daug, bet kol kas mąstau realiai, pagal galimybes, o galimybių dar tik ieškau.
Ar tose vizijose minima ir Lietuva, ar vis dėlto savo ateitį siejate su kitomis šalimis?
Savo šalį myliu ir į ją visuomet norėsiu grįžti, bet viskas priklausys nuo galimybių ir padėties gimtinėje.
Ar jau spėjote apsiprasti su britišku gyvenimo būdu? Kaip jis Jums?
Būtų gerai, jei jis būtų britiškas. Kol kas dauguma mane supančių žmonių yra emigrantai. Esu nemažai keliavęs po pasaulį, bet tokios tautų sangrūdos vienoje vietoje dar neteko regėti. Vis dėlto britų tvarka man patinka.
Kur įsikūrėte?
Keletą dienų pagyvenau Stratforde, bet man ten nepatiko, tad išsikėliau į Luišamą. Kol kas gyvenu pagal kišenę.
Šiuo metu dirbate viename iš Londono viešbučių. Darbą susiradote jau atvykęs į Londoną?
Taip, šį darbą susiradau tik atvykęs į Londoną.
Kodėl pasirinkote Didžiąją Britaniją, o ne Ispaniją, Prancūziją ar Ameriką?
Dėl palankiausių galimybių studijuoti, palankiausios ekonominės padėties šalyje, mažiausio atstumo iki namų ir kalbos barjero. Kalbu tik anglų ir rusų kalbomis.
Kaip manote, kas Lietuvoje turėtų pasikeisti, kad žmonės nustotų taip masiškai iš jos bėgti?
Kai žmonės bus reikalingi šaliai, jie grįš. Mūsų valstybė kol kas nežino, ko jai reikia.
Trumpai:
Laisvalaikis. Per pastaruosius metus pamiršau, ką tai reiškia.
Knygos. Harukio Murakamio ir Deno Brauno (Dan Brown).
Filmai. Spektras platus, priklauso nuo aktorių ir režisieriaus.
Maistas. Valgau viską, tik su saiku.
Moterys. Be jų gyvenimas būtų beprasmis.
Automobiliai. Visi vokiški, japoniški ir amerikietiški.
Kelionės. Dar neapkeliavau nė vienos šimtosios, kiek norėčiau.
Idealai. Tobulų nėra.
Mylimiausia komanda. Krepšinis man nepatinka, bet palaikau „Žalgirį“.
Draugai. Jie nuolat keičiasi, o tikrus draugus parodys laikas.
Pristatome plaukų stilistę ir įvaizdžio konsultantę – „Femina Bona“ mokymo centro kirpėjų specialybės dėstytoją Džiuljetą Petrulienę, kuri mūsų skaitytojams patars, koks plaukų kirpimas pagal veido formą Jiems geriau tinka.