Search Results for: "emigracija"
Emigraciją ir savižudybes žmonės Lietuvoje suvokia ne kaip priešingas, bet kaip lygiavertes alternatyvas išeiti iš socialinės situacijos, kuri jų netenkina. Vienoje iš atliktų studijų konstatuota, kad savižudybių ir emigracijos lygis Lietuvoje per aštuonerių metų laikotarpį yra susijęs, bet kinta priešingomis kryptimis: didėjant emigracijai savivaldybėse mažėja savižudybių. Šis dėsningumas, kaip teigiama, greičiausiai žymi dramatišką dilemą: kaip pasitraukti iš individo netenkinančios socialinės situacijos – emigruoti ar nusižudyti.
Šiandien dalies Vilniaus aukštųjų mokyklų informacinėse lentose bei pagrindinėse miesto viešojo transporto stotelėse iškabinti plakatai, kviečiantys jaunimą nesirinkti lengviausio kelio – emigracijos, tačiau patiems savo aktyvia veikla inicijuoti pokyčius valstybėje. Akciją organizuoja Lietuvos jaunimo centras.
„Akcija siekiame pabudinti jaunimą. Mūsų nuomone, svarbu kalbėti garsiai, o ne niurzgėti užsidarius savo namuose ar rinktis bene lengviausią pabėgimo kelią – emigraciją. Tokių „tyliųjų“ emigrantų mes turime tūkstančius. Jie yra įsitikinę, kad neįmanoma nieko padaryti ir gyventi galima tik pagal mums primestas taisykles, tačiau patys nebando nieko keisti,“ – sako Lietuvos jaunimo centro vadovas Martynas Norbutas.
Akcijos plakatuose skelbiamos pagrindinės priežastys, skatinančios jaunimą mesti studijas ir išvykti ar tiesiog net nebandyti stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. „Jauni žmonės susaistomi paskolomis, jiems primetamos piniginės baudos, tikintis, kad tai juos sulaikys Lietuvoje. Aukštosios mokyklos, ypač mažesnės, neretai tampa diplomų „parduotuvėmis“. Siekdamos neprarasti pinigų jos stengiasi išlaikyti kuo daugiau besimokančiųjų, o apie kokybę visiškai užmirštama. Aukštosios mokyklos dabar konkuruoja tarpusavyje siūlydamos mažesnes studijų kainas ar lengvindamos mokymosi sąlygas,“ – teigia M. Norbutas.
Dabartinė aukštojo mokslo sistema skatina jaunimą tylėti. „Tūkstantinės studentų eisenos jau praeitis ir dėl to džiūgauja valdžia. Studentai padalinti į dvi stovyklas – mokančiųjų ir nemokančiųjų už mokslą. Tie, kurie nemoka, verčiami tylėti, net jei ir mato švietimo sistemos spragas – jie tikinami, jog sumanę kažką keisti gali skaudžiai nukentėti,“ – teigia Lietuvos jaunimo centro vadovas.
Pasak M.Norbuto, jaunimas tramdomas įvairiais būdais. Jis pateikia pavyzdį, kai dėl straipsnio apie blogas gyvenimo sąlygas bendrabutyje jį parašęs studentas turėjo pasiaiškinti rektoriui. „Būna atvejų, kai dėstytojai pripažįsta studentams, jog esama tam tikrų kvotų ir dalis studentų turi neišlaikyti egzaminų tam, kad papildytų aukštosios mokyklos biudžetą, – sako M. Norbutas. – Tačiau apie tai niekas nekalba – jaunimas yra įbaugintas.“
Akcijos organizatorių teigimu, natūralu, kad dalis jaunimo nenori „žaisti“ tokiomis sąlygomis ir todėl pasitraukia į užsienį. „Visgi mes keliame klausimą, ar tai geriausia išeitis? Pabėgti yra lengviau, o aktyviai veikti – kalbėti, eiti į viešumą, jungtis į studentų organizacijas, teikti siūlymus bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijos – nėra taip paprasta. Visgi taip galima pasiekti daug daugiau tiek visų studentų, tiek savo paties asmeninio profesinio tobulėjimo labui“, – įsitikinęs M. Norbutas.
Didžiosios Britanijos kompanijų darbuotojų perkėlimas į užsienyje veikiančius padalinius tokiose augančios ekonomikos rinkose kaip Kinija ar Rusija yra „būtinas“ norintiems kopti karjeros laiptais.
Aštuoni iš 10-ties kompanijų vadovų tiki, kad perspektyvios ekonomikos užsienyje yra labai svarbios siekiant karjeros, parodė konsultantų firmos „Regus“ atlikta apklausa. Dvi iš 5-ių kompanijų per ateinančius 5 metus planuoja į užsienį perkelti daugiau darbuotojų, kurie būtų deleguoti į besivystančias rinkas Azijoje, Viduriniuose Rytuose, Rusijoje ir Rytų Europoje, paaiškėjo apklausus 418 vadovų.
Pernai gimusi „Laisvės pikniko“ idėja šiais metais išsiplečia ir jau po mėnesio, rugpjūčio 26 d., kvies visus susitikti Nemuno saloje, Kaune. Nemokamas festivalis sujungs nevyriausybines organizacijas, muzikantus, verslą, politikus bei lietuvius visame pasaulyje bendram tikslui – idėjų Lietuvai kūrimui.
Daug važinėju po Lietuvą. Kur benuvykčiau, stengiuosi susitikti su įvairių mokyklų bendruomenėmis. Kalbėdamas su mokiniais, klausiu jų, kokią specialybę norėtų rinktis baigę mokyklą ir kokį darbą norėtų dirbti. Mano nuostabai, didžioji dalis vyresnių klasių moksleivių nežino, kuriuo profesiniu keliu norėtų sukti, bet beveik visi žino tvirtai – nori darbo, už kurį gautų (!) gerą algą.
„Trumpos kino formos pradėjo kino istoriją ir šiandien neketina užleisti išskirtinės vietos pasaulio kino žemėlapyje“, – sako Marija Razgutė, viena iš tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorių. Apie tai kalbės ir spalio 9-ąją dieną prasidėsiantis trumpų filmų festivalis, kurio šūkis šiemet aiškiai ir be jokių kompromisų teigia: „Trumpi, bet filmai“.
Vakar, šeštadienį, XVIII tarptautinio Thomo Manno festivalio „Šimtmečio vasara“ publika rinkosi į iškilmingą renginio atidarymą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Iki kito sekmadienio keliose kurorto kultūros erdvėse vyks festivalio koncertai, susitikimai, parodos ir kino vakarai.
Režisierius Emilis Vėlyvis, prieš maždaug aštuonis mėnesius apšaudęs lietuviškos spaudos atstovus, šią savaitę pristatė veiksmo komediją „Redirected / Už Lietuvą!“. Netradicinė spaudos konferencija su šūviais, stiklo šukėmis ir žviegiančiais paršeliais sufleravo, kad sulauksime tikros bombos. Pirmieji ir vieninteliai E. Vėlyvio ilgo metro filmai – „Zero“ (2006) ir „Zero 2“ (2010) – tai tik patvirtino.
Kauno senamiestyje, jaunimo pamėgtoje kavinėje manęs laukia į kompiuterį paniręs, ausinukais apsiginklavęs Jaqas Greensponas. Netipiškas dėstytojas, pagalvoju, kai pasiteisina spėjimas, kad jis taiso studentų darbus. Juk ne kiekvienas, gyvendamas kitoje gatvės pusėje, mieliau lenda per rudenišką darganą į žmonių pilną kavinę dirbti. Paklausus „kodėl?“, vyras nedvejodamas pasiaiškina: „Turiu šunį, kuris reikalaudamas dėmesio mane blaško.“ Pirmosiomis pokalbio minutėmis suprantu, kad liūdna nebus.
„Shun Li ir Poetas“ (angl. „Shun Li and the Poet“ / it. Io sono Li, 2011) – galima vadinti filmu apie draugystę, apie gėrio ir blogio sankirtą, netgi apie meilę, emigraciją, kultūrinius skirtumus, motinystę ar senatvę, bet man labiausiai tai filmas apie vienatvę.