Search Results for: "darbo paieškos"
Mokyklą keičia universitetas, universitetą – darbas. O kas keičia darbą? Šeima? Ar darbas yra tiesiog gyvenimo dalis?
Ne paslaptis, kad bėgant metams reikalavimai antrajai pusei kyla ne dienomis, o valandomis, todėl nieko nuostabaus, kad rasti širdžiai artimą žmogų nėra taip paprasta. Sieti gyvenimo su pirmu pasitaikiusiu tikrai nesinori, todėl nieko nuostabaus, kad neradusios antrosios pusės moterys lieka vienos.
Nuolat kramtomąją gumą čiaumojanti, manieringai kalbanti ir savo grožiu, o ne IQ indeksu, susirūpinusi manekenė – tokią Jurgą Šeduikytę išvysime jos vyro Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Nematomi monstrai“. Taip, tame pačiame, kurio plakatai skelbia, jog čia matysime brolio ir sesers meilę, du transvestitus bei tris transeksualus. Tame pačiame, kurio aktorių fotosesija kartu su žalios mėsos gabalais – aliuzija į mados pramonės realybę – visai neseniai apskriejo mūsų žiniasklaidą.
Ieškotės darbo? Rašote CV ir nežinote, kaip tą padaryti teisingai ir sužavėti potencialius darbdavius? Mūsų bičiulių „HRM Talent lab“ patarimai!
Visi žinome, kad naudojantis Facebook ar jo lietuviškais atitikmenimis galima nesunkiai atnaujinti primirštas pažintis bei susirasti naujų draugų. Tuo tarpu verslas vis dažniau atsigręžia į socialinius tinklus ne tik kaip į socialinio marketingo, tačiau ir darbuotojų paieškos vietą.
Nuo gegužės mėnesio pradžios lietuviai gali be apribojimų dirbti Vokietijoje ir Austrijoje. Nors kol kas nėra tikslesnių statistinių duomenų apie susidomėjimą šiomis darbo rinkomis, tačiau, kai kurių ekspertų vertinimu, į šias šalis per artimiausius mėnesius gali plūstelėti beveik pusė milijono darbo imigrantų.
Vokietijos profsąjungos baiminasi, kad nekvalifikuota darbo jėga iš Rytų Europos šalių gali turėti ryškios įtakos šiai darbo rinkos daliai, todėl jau dabar siūloma daryti tam tikrus darbo apmokėjimo pakeitimus.
Slaugos darbuotojų paieškos rinkoje tarpininkavimo paslaugas teikiančios Vokietijos įmonės „Hausengel GmbH” atstovė Daiva Laukaitytė sako, kad šiuo metu į Vokietiją atvyksta ir daug aukštas pareigas iki tol užėmusių lietuvių.
„Pastaruoju metu kreipiasi net žmonės, dirbę vadovais, daktarais, buvę verslininkai ar mokytojai. Daugiausia kreipiasi lietuvės moterys. Didele dalį, pageidaujančių padirbėti slaugos srityje vasarą, sudaro būtent mokytojos. Seselių ir kitų medicininį išsilavinimą turinčių specialistų yra nedaug. Manau, kad šios srities atstovai dažniausiai ieško galimybių savarankiškai įsidarbinti ligoninėse arba slaugos namuose. Vokietijoje jaučiamas šios specialybes trūkumas“ ,- sako „Hausengel GmbH” atstovė D. Laukaitytė.
Dėl išaugusio nedarbo įvairių Europos šalių rinkose darbdaviai tapo žymiai išrankesni ir būsimų darbuotojų kalbos mokėjimo atžvilgiu. Atsivėrusios Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos plačiau atvėrė duris ir vokiečių kalbos mokymo paslaugas teikiančiose įstaigose Lietuvoje.
D.Laukaitytė sako, kad lietuviai kol kas pasižymi geriausiu vokiečių kalbos mokėjimu:
„Galima pagirti lietuvius, nes iš besikreipiančių Rytų Europos šalių gyventojų – lietuviai vokiškai kalba geriausiai. Norint užsiregistruoti užtenka, taip vadinamos, „virtuvinės kalbos“. Svarbu suprasti, ką tau sako ir mokėti atsakyti. Gramatika nėra taip svarbu. Nekalbantiems pasiūlome tiesiog dar pasimokyti kalbą ir vėl kreiptis į mus“.
Ekonomistų teigimu, Vokietijos darbo rinka yra labai konkurencinga dėl gero atlyginimo, pigaus maisto ir geros kokybės būsto, todėl be didesnių pastangų įsitvirtinti joje, kaip tai prieš kelerius metus buvo galima padaryti Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje – sudėtinga.
Tarpininkavimo įmonės „Hausengel GmbH” atstovės teigimu, darbo atlygis slaugos srityje Vokietijoje gali svyruoti, tačiau dažniausiai prasideda nuo 1100 eurų per mėnesį. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad darbas trunka visą parą.
Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų sausio-spalio mėnesiais daugiausia mūsų šalies gyventojų emigravo į Jungtinę Karalystę (34,5 tūkst.), Airiją (11,6 tūkst.), Norvegiją (4,4 tūkst.), Vokietiją (3,4 tūkst.).
Į personalo specialistų elektroninio pašto dėžutes atkeliauja tūkstančiai gyvenimo aprašymų (CV). Lakoniškų, aiškių ir be gramatinių klaidų parengtų CV savininkai gali tikėtis, kad sudomins personalo specialistą ir bus pakviesti dalyvauti pokalbyje dėl darbo. Tuo įsitikinusi UAB EUROVAISTINĖ personalo skyriaus vadovė Justina Paškevičiūtė, kuri Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentams skaitė paskaitą „Sėkmingas karjeros startas. Kaip jį užtikrinti parengiant gerą CV“.
Siunčiant savo gyvenimo aprašymą potencialiam darbdaviui, pirmiausia patariama atkreipti dėmesį į savo elektroninio pašto adresą. „Būna keista, kai žmogus, turintis didelę ir įspūdingą darbo patirtį, rašydamas savo gyvenimo aprašymą nurodo elektroninio pašto adresą, prasidedantį tokiais žodeliais kaip „fainulka“ ar „mažule“. Pastarieji tikrai nekuria teigiamo pirmojo įspūdžio. Dažnai tokie žmonės nekviečiami į pokalbį. Todėl siunčiant savo gyvenimo aprašymą patartina susikurti ir nurodyti dalykišką elektroninio pašto adresą“, – studentams patarė personalo specialistė J. Paškevičiūtė.
Žmonėms, kurie ką tik baigė studijas ir neturi darbo patirties, ji pataria daugiau rašyti apie savo studijas, kuriose srityse įgijo daugiau žinių, kokia tema rašė diplominį darbą, kokioms organizacijoms priklausė, ką jose veikė. „Tai leidžia susidaryti įspūdį apie žmogų. Pavyzdžiui, jei jaunuolis studijų metais aktyviai darbavosi studentų atstovybėje, tikėtina, kad jis bus įgijęs organizacinių, bendravimo įgūdžių, bus aktyvus. Patartina paminėti ir veiklą, kuria žmogus ilgą laiką ir nuosekliai užsiėmė. Pavyzdžiui, gal kokius penkerius metus sportavo ar muzikavo. Tai smulkmenos, kurios daug ką pasako apie asmenines žmogaus savybes“, – VU Tarptautinio verslo mokyklos studentams pasakojo personalo specialistė. Ieškantiems pirmojo darbo ji pataria paminėti, jei tik turi, ir kelių mėnesių bet kokio darbo patirtį. Dėstytojų ar diplominio darbo vadovo rekomendacija taip pat nepakenktų.
Nuotrauka gyvenimo aprašyme nėra privaloma, todėl jei ieškantysis darbo neturi dalykinės nuotraukos, geriau nesiųsti jokios, nes nuotrauka iš vakarėlio nėra tinkama.
Turintiems darbo patirties, J. Paškevičiūtė pataria profesinę patirtį pradėti rašyti nuo paskutinės savo darbovietės. Tačiau būtina paminėti ne tik pareigas, bet ir išvardinti konkrečias veiklas. Pasak personalo specialistės, tos pačios pareigos kartais būna labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienoje įmonėje administratorė gali tik virti kavą ir atsakinėti į telefono skambučius, o kitoje bendrauti su klientais, prisidėti prie įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo.
Išsiųsti savo gyvenimo aprašymą patariama tik pamačius skelbimą, kad įmonė ieško darbuotojų. „Kuomet ieškau vadovų, perskaitau visus atsiųstus gyvenimo aprašymus, tačiau ieškant asistentų, kurių dažnai reikia labai skubiai, susitikinėti su kandidatais pradedu iš karto tik gavusi pirmuosius gyvenimo aprašymus, todėl savo gyvenimo aprašymus atsiuntę paskutinėmis dienomis turi mažiau galimybių nei tie, kurie atsiuntė pirmosiomis dienomis“, – pataria personalo specialistė.
Gyvenimo aprašymo nepatariama pagražinti išgalvotais dalykas, pavyzdžiui, savybėmis ar sugebėjimais, kuriais nepasižymi darbo ieškantis žmogus. Pasak J. Paškevičiūtės, tokius dalykus patyręs personalo atrankos specialistas pamato susitikimo metu, kuomet užduodami tiksliniai klausimai.
VU Tarptautinio verslo mokyklos direktorius Julius Niedvaras įsitikinęs, kad jaunuoliai nuo pat pirmojo kurso jau turi galvoti apie savo profesinę ateitį, domėtis, kas vyksta darbo rinkoje, rinkti informaciją apie darbo paieškas, kaip jos vyksta. Tuomet baigus studijas bus kur kas lengvesnis darbo paieškos procesas.
Dėl šios priežasties šį rudenį VU Tarptautinio verslo mokykloje duris atvėrė Karjeros centras, dirbantis pagal Skandinavijos šalių sukurtą modelį ir patirtį. Pasak karjeros koordinatorės Danutės Butkienės, viena iš centro funkcijų yra specialių paskaitų organizavimas, kurias skaityti kviečiami personalo specialistai, įmonių ir įvairių projektų vadovai, valstybės tarnautojai. Šių paskaitų metų studentai įgyja praktinių žinių, iš pirmų lūpų išgirsta kuo gyvena šalies verslas, kokia yra situacija darbo rinkoje.
Pradėdamas pasakojimą norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, šiai dienai itin Lietuvai reikšmingą valstybę – Islandiją. Be pelenų šleifo, kuris „sujungė“ atrodytų tolimas šalis, dabar mus vienija ir gyventojų skaičius.
Karštligiškos darbo paieškos gali nemenkai išvarginti. Ypač, jei trūksta žinių bei įgūdžių patraukliam gyvenimo aprašymui (CV) parengti ar darbo pokalbiui pasiruošti. Surasti savo tikrąjį kelią, įgyti reikiamų kompetencijų ir sėkmingai pretenduoti į svajonių darbo vietą, o gal ją pačiam susikurti – uždavinys ne iš lengvųjų. Kaip tai padaryti? Nuo šiol visus atsakymus galima surasti vienoje knygoje.
Monika Fedoraviciute (28) Didžiojoje Britanijoje gyvena jau šeštus metus ir šiuo metu dirba struktūrizuotų produktų investavimo grupėje viename didžiausių Japonijos investicinių bankų Londone. Merginos kelias į sėkmę buvo kupinas įvairių iššūkių ir vingių, o kaip ji pati pasakojo, viską pasiekti jai padėjo ryžtas ir noras kovoti dėl užsibrėžto tikslo. Apie savo pradžią ir karjerą Londone Monika papasakojo ir mums.
Gal pradėkime nuo klausimo, kaip atsidūrei Didžiojoje Britanijoje? Pastūmėjo mokslai ar noras išbandyti kažką naujo? Monika Fedoraviciute
Mane visuomet traukė studijos užsienyje ir jau baigusi mokyklą žinojau, kad anksčiau ar vėliau išvažiuosiu į užsienį studijuoti. Mokydamasi 3 kurse, vasarą kartu su draugėmis išvažiavau į Londoną: pakeliauti, užsidirbti, pagerinti anglų kalbos įgūdžių, taip pat pasidomėti šalies universitetais. Besisvečiuodama Didžiojoje Britanijoje, supratau, kad būtent Londone norėčiau toliau studijuoti, nes mane užbūrė šis didmiestis: jo įvairiapusiškumas, nuolatinis judesys ir daugybė galimybių.
Kuomet grupės draugai ėjo švęsti bakalaurų diplomų įteikimo, aš tos pačios dienos vakare, iškart po diplomų įteikimo ir šampano taurės kartu su tėvais, buvau pakeliui į Vilnių laikyti anglų kalbos stojamojo egzamino (IELTS). Taip prasidėjo mano „greitasis“ gyvenimas. Netrukus susikroviau žodynus, knygas ir, itin entuziastingai nusiteikusi, jau buvau pakeliui į Londoną.
Trumpai papasakok apie mokslus Didžiojoje Britanijoje. IŠIMK JEI PER DAUG TEKSTO
Įstojau į paskutinį bakalauro kursą Vestminsterio universitete. 2006 metais mokslai Didžiojoje Britanijoje nebuvo labai brangūs, bet žinau, kad dabar kainos yra labai išaugusios. Bakalauro studijos kainuoja pigiau (iki 10 000 svarų sterlingų per metus), o magistro studijos brangiau – didelę įtaka kainai daro universiteto vardas ir pasirinkta studijų programa. Mokslas čia yra labai įdomus ir kokybiškas. O svarbiausia, kad jis yra orientuotas į dabartinę situaciją – teorinės žinios yra derinamos su praktika, pastarajai skiriant labai daug dėmesio. Taip pat būtina paminėti, jog egzaminams išlaikyti neužtenka vien tik paskaitos konspektų, būtina nuolatos domėtis dalykais, kuriuos studijuoji, skaityti įvairius žurnalus, laikraščius ir nemažai papildomų knygų. O ir tie patys egzaminai nereikalauja įvairių apibrėžimų kalimo, svarbiausia tai, kad studentas sugebėtų tinkamai išanalizuoti, įvertinti situaciją, pritaikyti savo žinias. Dėstytojai yra labai malonūs ir visuomet pasiruošę padėti. Vienas didžiausių jų privalumų yra tas, kad dauguma jų yra profesionalai, t. y. dirbę ar vis dar dirbantys tose srityse, kurių disciplinas dėsto. Tai užtikrina, kad studentai gauna nemažai praktikoje pritaikomų žinių.
Ar sunki buvo pradžia? Kokie didžiausi sunkumai laukė ir kaip su jais susidorojai?
Iš pradžių buvo tikrai labai sunku: ir dėl kalbos barjero (nors ir gerai mokėjau kalbą, iš pradžių buvo sunkoka su specifine terminologija bei anglišku studentišku slang‘u), ir dėl didelės studijų apimties (vieno dalyko analizei parengti reikdavo perskaityti 3–4 knygas, šeštadieninius „Financial Times“, įvairių ekonomistų komentarus bei nuolatos domėtis finansinio sektoriaus naujienomis). Tačiau praėjus keliems mėnesiams, perskaičius daug knygų, praleidus nemažai bemiegių naktų, viskas pasidaro įmanoma. Paskui jau greitai įsivažiavau į anglišką studentišką gyvenimą. Tėvai ir būsimas vyras labai palaikė mane ir tai įkvėpė siekti savo tikslų.
Šiuo metu dirbi viename didžiausių Japonijos investicinių bankų „Mitsubishi UFJ Securities International plc“ (MUSI). Kaip ten patekai?
Didžiojoje Britanijoje pabaigusi universitetą (2007 metais), supratau, kad darbo paieškos tikrai nebus lengvos. Nors ir turėjau „lietuviškos“ darbo patirties, to neužteko norint susirasti darbą iškart po universiteto studijų, tad ilgai nelaukusi nusprendžiau atlikti nemokamą praktiką vienoje startup kompanijoje, kad įgyčiau „angliškos“ darbo patirties. O po kelių mėnesių jau žengiau į MUSI banko biurus pradėti darbą Teisės departamente. Man pasisekė, kad ten patekau prieš pat finansų krizę, nes „Lehman Brothers“ bankrotas 2008 metais paveikė daugelio žmonių karjerą ir darbo vietų tik mažėjo, daug žmonių buvo atleista. Banke man pradėjus dirbti struktūrinių deritatyvų (išvestinių finansinių instrumentų – aut.) teisininkų asistente, prasidėjo mano pažintis su finansiniais sandoriais. Iš pradžių mano darbas apėmė labai daug administracinių užduočių, bet paskui vadovai, pastebėję mano sugebėjimus, ėmėsi mane supažindinti su įvairių finansinių produktų teisinėmis subtilybėmis ir sandorių struktūromis. Neilgai trukus jau pradėjau dokumentuoti finansinius sandorius. Tačiau manęs teisiniai dalykai netraukė ir Teisės departamentas buvo tik pirminė stotelė žengiant į bankinį sektorių. Mano svajonė buvo pereiti į Front Office dirbti tiesiogiai su finansiniais produktais, t. y. prekiauti jais, aiškintis PnL, rizikas, įkainoti produktus ir aktyviai dalyvauti rinkose.
Iš pradžių labai trūko pagalbos iš šalies, labiau patyrusių žmonių patarimų. Dabar, suprasdama, kaip svarbu pradedančiajam specialistui kitų pagalba, jau antrus metus dalyvauju mentoring programoje (Big Brother, http://www.ltbigbrother.com/), kuri yra organizuojama Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir stengiuosi padėti jaunimui studijų klausimais, ieškoti praktikos vietų, galimybių gilinti žinias ir t. t.
O kaip darbo aplinka? Ar didelis darbo krūvis?
Mūsų grupė (ang. Structured Trading Group – STG), kurioje dirbu, prekiauja struktūrizuotais finansiniais produktais – tai sintetiniai investavimo instrumentai, kurie kuriami derinant įprastus finansinius instrumentus ir išvestines finansines priemones. Šie produktai yra labai sudėtingi ir reikalauja daug žinių, laiko, pastangų stengiantis suvaldyti jų sukurtas rizikas bei bandant daugiau uždirbti. Kadangi turime suspėti į visas 3 laiko zonas (Tokijus, Londonas, Niujorkas), mūsų darbo diena prasideda 7.30 val. ir baigiasi apie 18.30 vakare, o kartais ir vėliau. Esu vienintelė mergina tarp 10 vaikinų, dirbančių STG. Mano akimis, visi jie prilygsta profesoriams: turi prestižinių universitetų diplomus, daug darbo patirties, išsiskiria analitiniu mąstymu, tad man, kaip jaunesniajai grupės narei, yra iškelti dideli reikalavimai, kad nuo jų neatsilikčiau. Bendradarbiai man – autoritetas ir labai geras pavyzdys, kuriuo seku jau antrus metus. Įprastinė darbo diena – tai labai daug įvairių darbų: rinkų stebėjimas, galimybių rinkose paieška, stebint, kaip rinkų pasikeitimai veikia produktų kainas ir rizikas bei stengiantis jas apdrausti, produktų įkainojimas ir t. t. Labai svarbu atidumas, nes visi sprendimai turi finansinę išraišką: net ir maža klaidelė kartais gali kainuoti milijonus.
Ar daug reikia atsisakyti norint padaryti karjerą ir kaip viską spėji?
Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis viską sugeba suderinti ir kartais reikia kažko atsisakyti. Tačiau jei darai ir sieki to, ko nori – tai neatrodo kaip auka ar kažko atsisakymas, greičiau, tai darymas kažko, kas tave priartina prie pasirinkto tikslo.
Minėjai, kad Tave įkvepia susitikimai su daug pasiekusiais žmonėmis. Gal gali keletą paminėti?
Geri pavyzdžiai visada įkvepia žmogų naujiems iššūkiams ir visada stengiuosi nepraleisti susitikimų su įvairiais pasaulio ar Lietuvos lyderiais. Priklausau Lietuvių Londono Sičio klubui (LCLC, http://litcityclub.co.uk/), kuris rengia labai įdomius susitikimus, apskritojo stalo diskusijas su įdomiais, daug pasiekusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, galiu paminėti susitikimus su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi ir jo žmona Alma Adamkiene, neseniai įvykusią konferenciją su eurokomisaru Algirdu Šemeta, Vytauto Landsbergio paskaitas, apskritojo stalo diskusijas su verslininkais, bankininkais iš Lietuvos. Taip pat būtina paminėti, kad LCLC veikloje dalyvauja nemažai įspūdingas karjeras padariusių lietuvių, tad buvimas toje aplinkoje įkvepia ir toliau siekti savų tikslų, gauti gerų patarimų. Neseniai kartu su bendradarbiais darbo reikalais vakarieniavome su buvusiu Didžiosios Britanijos iždo kancleriu Alistairu Macleanu Darlingu. Vien buvimas su įdomiais žmonėmis yra naudingas – iš jų gali pasisemti įkvėpimo ir gerų idėjų.
Ką patartum lietuvaičiams, kurie emigruoja į Didžiąją Britaniją ieškodami geresnio gyvenimo? Ar sunku prasimušti ir kokių savybių reikia norint kažko pasiekti?
Kaip kas tą geresnį gyvenimą įsivaizduoja. Jei tas geresnis gyvenimas siejasi su geru išsilavinimu, tarptautinės patirties kaupimu, savęs realizavimu profesinėje srityje, – pirmyn! Tačiau, jei geresnis gyvenimas siejasi tik su pinigais ir daugiau nieko, mano manymu, Vakarų resursai jau išsekę, reiktų važiuoti į Rytus. Rytai dabar siūlo didelių galimybių, nes tai – naujoji ekonomika.
Ir dar. Svarbiausia turėti viziją, kuo nori būti, ir to palaipsniui siekti. Yra toks angliškas posakis „To climb steep hills requires a slow pace first“ (liet. norint įkopti į aukštas viršūnes, reikia pradėti po truputį), taigi reikia apsišarvuoti kantrybe, kaupti įdirbį, tobulinti savo įgūdžius ir bandyti tol, kol pasiseks. Turi būti labai motyvuotas, inovatyvus, kurti naujas idėjas. Labai svarbu yra terpė, kurioje žmogus egzistuoja. Jei toje terpėje yra asmenybių, kažko pasiekusių ir daug patirties sukaupusių žmonių, geri pavyzdžiai automatiškai įkvepia nepasiduoti naujiems iššūkiams.
Ir paskutinis klausimas, kurį turbūt Tau užduoda dauguma. Ar planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, tai tikrai dažnas klausimas. Beveik visi mane pažįstantys žmonės žino, kad tikrai grįšiu į Lietuvą. Lietuva yra mano Tėvynė, kurioje užaugau, kurioje gyvena mano šeima ir artimieji. Tai svarbiausias emocinis faktorius, kuris visą laiką traukia grįžti. Čia grįžtu 3–4 kartus per metus ir kiekvienąkart labai sunku išsiskirti su tėvais, giminėmis, draugais. O kalbant apie karjerą, manau, visi, kas ieško galimybių, naujų iššūkių, tikrai jų atras ir Lietuvoje. Svarbiausia yra noras ir motyvacija!