Search Results for: "darbas airijoje"
Vinstonas Čerčilis, Thomas Jefferson‘as, Otto von Bismarck‘as, Charles Dickens‘as, Vladimiras Nabokovas ir Ernestas Hemingvėjus dirbti mėgo stovėdami, atkreipę dėmesį, kad jų koncentracija ir kūrybiškumas taip itin pagerėja. Praėjus dešimtmečiams gerąją praktiką stovėti prie darbo stalo atgaivino Steve‘as Jobs‘as, kompanijų „Google“, „Facebook“ ir naujųjų startuolių kūrėjai, pastebėję, kad, iš darbuotojų „atėmus“ kėdes, jų produktyvumas ženkliai pagerėjo. Kaitaliodami sėdimą darbinę poziciją su stovima susidūrė ir su kitu „šalutiniu“ stovėjimo efektu – pagerėja ne tik darbuotojo kūrybingumas, bet ir jo sveikata.
Nuo to laiko, kai Aivaras Žydelis po devynerių emigracijoje praleistų metų sugrįžo į Lietuvą, praėjo 12 mėnesių. Iš Airijos sostinės Dublino namo jis parsivežė ne tik daiktus, bet ir pasikeitusį požiūrį, naujas žinias ir idėjas, kurias suguldė į profesinę ir kūrybinę veiklas.
Daug važinėju po Lietuvą. Kur benuvykčiau, stengiuosi susitikti su įvairių mokyklų bendruomenėmis. Kalbėdamas su mokiniais, klausiu jų, kokią specialybę norėtų rinktis baigę mokyklą ir kokį darbą norėtų dirbti. Mano nuostabai, didžioji dalis vyresnių klasių moksleivių nežino, kuriuo profesiniu keliu norėtų sukti, bet beveik visi žino tvirtai – nori darbo, už kurį gautų (!) gerą algą.
Balandžio 13 d. Londone nusileis visas būrys svečių iš Lietuvos. Į klubo „Hidden“ scenoje vyksiantį vakarą „Zip FM“ užkariauja Londoną“ atvyks žavusis Jovani, Simona iš „Sisi“ dueto, visuomet jaunas Manfredas iš „Metal On Metal“, perspektyviausia Lietuvos repo pora vadinami „Dee & Kamy“, Andrius Alien iš „Happyendless“, „Rembo Music“ vadovas Modestas Švoba. Artėjančio renginio proga muzikantai atsako į 10 klausimų:
Vieni skeptikai teigia, jog lietuviškas kinas merdėja. Kiti piktinasi naujų idėjų stoka, finansavimo trūkumu ar tik patiems kūrėjams įdomiomis filmų temomis. Panašu, kad jauna režisierė Kristina Buožytė spjovė į lietuvišką kiną apraizgiusius mitus ir stereotipus bei ėmėsi veikti pagal principą –„mažiau kalbų, daugiau darbų“.
Internetinė radijo stotis „Svetur“, skirta emigrantams, lietuviškos duonos kepykla – visa tai 23 metų emigranto Pauliaus Abromaičio ir jo šeimos rankose. Prieš septynerius metus iš Šilutės į Šiaurės Airiją atsikraustęs vaikinas neslepia – į Lietuvą sugrįžti poreikio nejaučia, bet visgi kartais norisi būti arčiau jos, todėl lietuvių kalbos skambėjimas tiesioginiame eteryje ar juodos duonos kvapas tapo neatsiejama ir reikalinga gyvenimo dalimi.
Iki 2013 metų liko visai nedaug laiko – du su truputėliu mėnesių. Tačiau pasaulio ir Lietuvos kino kompanijos iki to laiko kino mylėtojams siūlo ne vieną įdomią premjerą. Gaila, kad dauguma iš jų Lietuvos kino ekranus pasieks tik kitais metais (arba išvis nepasieks), tačiau šis kino gidas padės orientuotis kokių filmų laukti ir į ką atkreipti dėmesį interneto filmų lobynuose. Beje, desertui pridėjome dvi lietuviškas premjeras. O kad nebūtų nuobodu – vietoj eilinio dešimtuko gavosi tryliktukas.
Juosta, kurioje neištariamas nė vienas žodis, sugeba prakalbinti žiūrovų širdis. „Žodžiai kare neturi prasmės“, – sako režisierius Janez Burger, ir pristato nebylią dramą „Tylioji sonata“ (Circus Fantasticus). Šį vakarą – paskutinė galimybė pamatyti nebylaus kino šedevrą.
„Kinomanai” kaip ir kasmet kviečia nepabijoti kurti filmus ir dalyvauti festivalyje-konkurse „Kinomanai 2012″. O mes suskubome pasiteirauti Kinomanai.lt įkūrėjo ir festivalio sumanytojo Herberto Alksnevičiaus apie festivalį ir Kinomanų veiklą.
„Laimė slypi ne piniguose, bet pirkiniuose,“ – taip kadaise pasakė garsioji Marilyn Monroe. Galbūt ne vienas bandys prieštarauti šiems žodžiams, tačiau sutikite, viliojančiai bei spindinčiai neapgalvoto vartojimo manijai nepasiduoti labai sunku. Tačiau kas iš tikro slypi už vitrinų spindesio, garsių etikečių bei mados vilionių?
Greitoji mada prieš lėtąją madą. Kas laimės?
Gyvenę Sovietiniais laikais puikiai prisimena, kiek tada kainavo suknelė, batai ar visų taip trokštami džinsai. Už pastaruosius iš piniginės tekdavo iškratyti visą mėnesio algą. Tie, kurių vaikystė bėgo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, taip pat dar puikiai atsimins iki skylių sudilusias megztinio rankovės ar sulopytus mylimiausius džinsus.
Dabar mada diktuoja visai kitas taisykles. Svarbiausia iš jų – laikinumas. Galima teigti, jog įžengėme į vienkartinių drabužių erą. Pasak „Blusų festivalio“ rengėjos Rūtos Palšauskaitės, per paskutinį dvidešimtmetį gatvės mada išties labai pasikeitė. „Rinkoje atsiradus pigiems prekiniams ženklams kaip Primark, H&M, Zara ir kt. mada tarsi tapo įkalinta laikinumo rate. Kritus kainoms, iškart šoktelėjo vartojimas. Per pastaruosius 10 metų madingų drabužių pirkimo mastai išaugo trigubai. Be to, seniau kolekcijos būdavo keičiamos kas pusmetį, o dabar parduotuvių lentynų asortimentas pasikeičia net 15 kartų per metus! Jūs net neįsivaizduojate, kokiu žaibišku greičiu viskas vyksta! Drabužiui sumodeliuoti, pagaminti bei pristatyti į parduotuvę kitame pasaulio krašte tetrunka 15 dienų“, – pasakojo mergina.
Priešprieša greitąjai madai galėtume pavadinti lėtąją madą (angl. slow clothing). Viena pirmųjų apie tai prieš penkerius metus prabilo amerikietė tinklaraštininkė Sharon Astyk. Ji pradėjo skatinti žmones mažiau pirkti ir daugiau galvoti, ką pirkti. Be to, ji drąsino šeimas sukurti namiškiams bent po vieną rankų darbo drabužį, o turimus rūbus taisyti, perdaryti, taip nukeliant naujo apdaro pirkimą. Lėtoji mada kaipmat išplito Amerikoje, entuziastų atsirado ir Europoje. Daugybė nedidelių salonų perėmė šūkį: „Kuo senesnis, tuo geriau.” JAV iš senų persiūti drabužiai tapo labai populiarūs ir nejučia vėl ėmė formuoti tam tikrą industriją. Užsakymų daugėja, pelnas auga, tad ne vienas kūrėjas prisipažįsta, jog turi lėtinti tempą. Tik taip įmanoma likti ištikimam pradinei lėtosios mados idėjai ir kurti tikrai vertingus dalykus, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir ilgaamžiški.
Vaikų darbas – rimta problema
Jei šiuo metu vilkite kurio nors greitosios mados ženklo drabužius, nepatingėkite pažvelgti į etiketę. Kur šis drabužis buvo pagamintas? Kinijoje, Vietname, o gal Bangladeše? Ironiška, tačiau sakydami ispanų ar amerikiečių prekinis ženklas, galvoje turime prekes, atkeliaujančias iš vargingų pasaulio šalių.
Vartotojas nori kuo pigesnės prekės, prekybininkui rūpi kuo didesnis pelnas, tad visų pirma mažinami medžiagų bei darbo jėgos kaštai. Taigi, ar bent įsivaizduojate, kas ir kokiomis sąlygomis siuvo Jūsų dėvimus drabužius? „Dešimtmetis Amitosh siuvinėja palaidinę žėrinčiais žvyneliais bei karoliukais. Vaikas suprakaitavęs, jo plaukai pasidengę dulkėmis. Vėliau ant šio drabužio atsiras vieno didžiausio drabužių gamintojų JAV etiketė. Vos dešimties metų berniukas dirba baisiomis sąlygomis – dvokiančiose, prastai vėdinamose patalpose“, – rašo britų dienraštis „The Guardian“. Kitas berniukas, Jivaj, žurnalistams prisipažino, kad už neatidų ar nepakankamai spartų darbą vaikai mušami. Be to, pirmaisiais darbo metais jie negauna jokio atlygio. Vėliau už alinantį, 16 valandų per dieną darbą, vaikams mokama mažiau nei keturi svarai per savaitę. Tiesa, vaikų darbas – ne tik itin vargingų šalių problema. Šia tema kalbinta „Blusų festivalio” organizatorė Rūta prisipažino, jog apie vieną tokį atvejį jai teko girdėti net Didžiojoje Britanijoje.
Dėvėti drabužiai – išmintingas sprendimas, o ne gėda
Atsidarius pirmosioms dėvėtų rūbų parduotuvėms Lietuvoje, žmonės į jas žengė labai nedrąsiai, gėdijosi ir raudonavo ten sutikę pažįstamus, tačiau situacija gan sparčiai keičiasi. Dabar šios parduotuvės visada pilnos žmonių, tarp kurių galima išvysti net Lietuvoje puikiai žinomų veidų. Be to, žmonės čia užsuka ne vien dėl siekio sutaupyti, bet ir siekdami rasti išskirtinių, vienetinių drabužių. „Šių parduotuvių asortimentas tiesiog gali paįvairinti garderobą: kurgi rasi 1972 metų marškinius”, – viename savo interviu teigė dizaineris A. Pogrebnojus. Jis pridūrė, kad į tokias parduotuves eiti nereikėtų nei gėdytis, nei per daug sureikšminti: „Viskas juk priklauso nuo žmogaus skonio ir fantazijos”.
Populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas taip pat prisidėjo prie įsitikinimų kitimo apie dėvėtus drabužius. Žmonės stengiasi tuos pačius daiktus panaudoti dar kartą ir taip sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį. Be to, viena po kitos senamiestyje dygsta nedidelės dėvėtų ir vintage drabužių parduotuvėlės, kuriose pasitinka ne tik tvarkingai sukabinti drabužiai, jaukus interjeras bei malonus aptarnavimas, tačiau net pasiūloma ir arbatos.
Šeštus metus Airijoje gyvenanti mūsų kalbinta R. Palšauskaitė pasakoja, jog šioje šalyje apsipirkinėjimas dėvėtų rūbų parduotuvėse bei blusų turgeliuose – dažno airio gyvenimo būdo dalis. „Airijoje daugelis stengiasi rengtis kuo įdomiau ir kitoniškiau. Jie nebijo rengtis to, kas gražu jiems, o ne kitiems, to, kas atspindi tave ar tavo požiūrį. Airijoje nemažai išparduotuvių, parduodančių senų kolekcijų drabužius, taip pat netrūksta tikrų vintage rūbų parduotuvėlių. Tiesa, dėl savo unikalumo bei visus apėmusios vintage manijos rūbai ten kainuoja ganėtinai brangiai. Vienaip ar kitaip, visi stengiasi rengtis praėjusių dešimtmečių arba bent to laikotarpio įkvėptais drabužiais. Ir pati, grįžusi į Lietuvą, neretai peržvelgiu močiutės spintą. Pakoreguoju drabužių dydį, pritaikau aksesuarus ir prikeliu naujam gyvenimui“, – pasakojo mergina.
Kaip interviu Laikas.lt teigė Londone gyvenanti dainininkė Jazzu, vintažinis stilius Londone – ne retenybė. Londoniečiams tai – ir mada, ir gyvenimo būdas, ir ekologiška gyvensena. „Ekologija Londone sparčiai populiarėja. Jaunimas išprotėjęs dėl mados: jei būti „žaliam“ yra madinga, tai jauni žmonės, norėdami priklausyti madingųjų kategorijai, irgi tampa žaliaisiais”, – teigė mergina.
O Jūs, kokio ženklo drabužius dažniausiai perkate? Greitosios ar lėtosios mados? Ar dažnai apsiperkate dėvėtų drabužių parduotuvėse?
Ieva Varkojytė