Search Results for: "dadada"
Jei jau priėjote šį puslapį, tikėtina, kad matėte ir mūsų viršelio fokusą. Jo įgyvendintoja – Dalios Jankūnaitės-Birškės ir Martyno Birškio įkurta studija DADADA. „Mus veda idėjos, todėl studijos veiklos apibrėžti negalime. DADADA tikslas išlikti maža, boutique tipo studija. Visa tai ir yra mūsų gyvenimas“,- sako Dalia ir Martynas.
Žinau, kad nebemadinga šiais laikais duoti garbės žodį, bet prižadu, kad visi, visi visi pinigai iš šio projekto bus skirti tiems, kas sąžiningai rūpinasi nukentėjusiais Kijeve ir taikos palaikymu Ukrainoje.
Jei pritariate mano idėjai, junkitės, dalinkitės! Įsigykite gobtuvą sau arba kaip dovaną draugui ir tapkite gėrio dalimi.
Po dviejų dienų aktyvaus balsavimo, internautų ir specialios komisijos balsų dauguma išrinktas didžiausio Lietuvoje pavasarinio bėgimo renginio „Nike Aš bėgu. Vilnius / DNB Pusmaratonis“ medalių konkurso nugalėtojas. Juo tapo kūrybos agentūros „DADADA Studio“ dizaineris Ignas Survila, pagal kurio sukurtą medalio dizainą ir bus kalami medaliai, skirti apdovanoti visus, įveikusius pusės maratono (21,098 km) distanciją. Iš viso konkurse varžėsi 11 autorių su 18 medalių eskizais. Už juos balsavo beveik 5 tūkst.žmonių.
Pamenate rašėme apie 18 mėnesių nuo savo kūno plaukų nešalinančią britų žuranlistę. Radome bendraminčių ir tarp Lietuvos moterų. Su mumis susisiekė Škotijoje gyvenanti mūsų tautietė – menininkė, keliautoja Emilė. Jos pasakojimas:
Paprašėme mūsų šalyje (ir ne tik) garsių veikėjų pasidalyti su skaitytojais labiausiai patinkančiais anekdotais. Linksmo skaitymo!
Birželis tikrai nėra džiugiausias šių metų mėnuo – iškils nemažai problemų, slėgs įtampa. Vis dėlto svarbu neapsunkti nuo jų naštos, netapti kankiniais. Juk viskas praeina, o lengvumas, džiugumas, juokas gali padėti neįklimpti į fatalizmo liūną, iš kurio paskui sunku bepakilti. Juolab, kad antrąją mėnesio pusę atmosfera palaipsniui skaidrės, o liepa bus iš tiesų džiugi.
Neigiamo požiūrio į netekėjusias merginas ar nevedusius vaikinus visuomenė pradėjo atsikratyti visai neseniai, bet įtartinų žvilgsnių į vienišius netrūksta ir šiandien. Kodėl šiuo metu jaunimas neskuba tuoktis, susilaukti vaikų ir priimti rimtesnių įsipareigojimų? Ar iš tiesų yra pamintos šeimos vertybės, o gal tai tik naujos kartos ir naujo gyvenimo modelis, kuriam priešintis nėra reikalo? Apie tai ir apie daugybę kitų dalykų kalbamės su televizijos laidų vedėju, žurnalistu bei rašytoju Algimantu Čekuoliu, kuris sako, jog senmergystė ir senbernystė – ne tragedija, o šių dienų realija.
Postringavimų, jog šiandien jaunimas pamina taip ilgai puoselėtas senolių vertybes, šiame straipsnyje nerasite. Drauge su A. Čekuoliu bandome į šių dienų realiją pažvelgti kiek kitu kampu ir paieškoti gana logiškų argumentų, kurie atsakytų į klausimą „Kodėl?“.
Baigėme arti žemę
Žurnalistas A. Čekuolis įsitikinęs, kad šeimos vizija skirtingomis istorinėmis epochomis keitėsi, tad nenuostabu, kad ji kinta ir šiandien. Rašytojas įsitikinęs, jog Lietuvoje yra stiprios tradicinės šeimos vertybės, tačiau laikui bėgant viskas keičiasi. Klausiate, kokie įsitvirtins nauji papročiai? A. Čekuolis atsako: „Žiūrime į praeities šeimą kaip į etaloną, bet gyvenimas labai pasikeitė. Ir jokiu būdu negalima sakyti, kad jis pasikeitė į blogąją pusę. Kaip jis pasikeitė? Visų pirma prasidėjo urbanizacija ir žmonės patraukė į miestus. Jau 50 proc. pasaulio žmonių gyvena miestuose ir tas procentas nuolatos didėja.“
Pasitelkdamas lyginamąją analizę bei istorines žinias, žurnalistas tvirtina, kad Lietuvoje šis procesas vyksta dviem etapais: iš kaimo į miestelius ir tik po to – į miestus. Tai, anot žurnalisto, normalus procesas, o tiems, kurie vis dar postringauja ir išgyvena svarstydami, kas melš karves, augins vištas, jis siūlo savęs paklausti: „Kada aš paskutinį kartą buvau alkanas, nes nebuvo maisto produktų?“ A. Čekuolis įsitikinęs, kad dabar tokios bėdos nėra ir negali būti, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus prasigeria ar kitaip nusigyvena.
„Žmonės keliasi į miestus, nes tik mieste galima uždirbti, o gyvendamas kaimo sodyboje, ką tu, žmogeli, uždirbsi. Na, nebent savo žemės turi užtektinai, o jeigu ne, tai tu – varguolis. Žmonėms keliantis į miestus, daug žemės lieka be šeimininko, o miestietis užima tik 3 proc. tos žemės, kurią užima sodietis, nes dažniausiai gyvena daugiaaukščiame name. Jeigu žmonėms pavyko per pastaruosius 10 metų patrigubinti saugomų teritorijų kiekį – tiek džiunglių, tiek kitų draustinių bei rezervatų, tai tik todėl, kad jos tapo niekieno. Bet juk nuo to badas nepadidėjo, netgi priešingai – sumažėjo. Lygiai toks pats procesas vyksta daug intymesnėje sferoje – šeimoje“, – pratęsia mintį A. Čekuolis.
Dramblienė visada eina pirma
Moteriai dabar nereikia rankomis skalbti upelyje – ji turi skalbimo mašiną. Vaikams auginti įsteigti lopšeliai-darželiai, kurie darosi vis modernesni, geresni. Moteris dėl to tampa daug laisvesnė, nes atkrinta daugybė buities problemų, todėl išnyksta tas pirmykštis būtinumas, kai vyrui ir moteriai reikėjo vienas kitam padėti buityje.
„Anksčiau žmona paklusniai tylėdavo prieš vyrą, nes suprasdavo, kad be jo ji yra bejėgė. Dabar ši situacija pasikeitė. Tiek vyras, tiek moteris – daugmaž vienodo statuso žmonės. Bet nebūtinai ir ne visada vyras yra dominuojantis. Šiuo metu dažna tendencija, kad moterys daug kur dominuoja, pvz. teisės, medicinos, švietimo ir žiniasklaidos sektoriuose. Moterų prigimtis tokia, kad jos turi būti lyderės. Kaip ir dramblių kaimenėje, nes dramblienė visada eina pirma, antys taip pat skrenda pirmos, o patinai iš paskos. O ką tai reiškia? Ogi kad tai yra natūralus reiškinys. Žmonės grįžta į pradinį būvį“, – svarstė A. Čekuolis.
Šiandien vyrų ir moterų santykiai kitokie, įsitikinęs A. Čekuolis. Su šypsena pašnekovas pripažįsta, jog vyrai nėra tokie reikalingi šiuolaikinėms moterims, kaip tai buvo kitados, ir priduria, jog nebent tik tam, kad būtų ką pabarti ar su kuo permiegoti.
Meilės „perdegimas“ ir dažnos skyrybos
Žurnalistas bei rašytojas A. Čekuolis tvirtina, jog egzistuoja toks reiškinys kaip ankstyvas meilės perdegimas. Anot jo, psichologai šį reiškinį skirsto į keletą etapų, tačiau jis yra įsitikinęs, kad po septynerių metų meilės nelieka. „Geriausiu atveju lieka draugystė, pagarba, vienas kito palaikymas, bet jei vyras viską prageria, tai koks jis rėmėjas? Jis – griovėjas. Jeigu vaikučių nėra ir nėra artumo, viskas dingsta. Tokiu atveju šeimos skiriasi“, – sako A. Čekuolis. Vyras prisimena ir taip dažnai šiuo metu eskaluojamus besiskiriančių šeimų statistikos rodiklius, kurie, pasak žurnalisto, būtų dar didesni, jei kas nors fiksuotų poras, kurios nėra įteisinusios santuokos, tačiau gyvena kaip šeima.
Kodėl tokia matematika? „Jeigu draugystė neužsimezgė, vaikų negimė, tai kitų saitų ta pora neturi. Ir štai tokios poros turi skirtis, tai natūralus reiškinys“, – įsitikinęs žurnalistas.
Be abejo, yra ir kitokių šeimos kūrimo pavyzdžių, kurių nepamiršta paminėti žurnalistas. Kitas šeimų kūrimo pavyzdys – Azijos šalys, tokios kaip Bangladešas, Indija, Šri Lanka, arabų pasaulis. Žurnalistas jau ne vienoje savo knygoje aptarinėjo santuokos ne iš meilės privalumus. „Tokiose šalyse, kuriose partnerį išrenka tėvai, o tai daro labai rūpestingai, besiskiriančių šeimų procentas labai mažas. Tėvai rinkdami partnerį savo vaikui žiūri, kad šis atitiktų socialinį statusą, išsilavinimą, vertybių skalę. Greičiausiai daugumai kyla klausimas, o kurgi meilė? Meilė bus, pradės susitikinėti, pradės miegoti kartu ir atsiras meilė. Po vedybų šitaip sujungti žmonės nepradeda visko iš karto, dar nemiega kartu, jie gerus pusę metų bando pažinti vienas kitą, vaikšto į kiną kartu ir panašiai. Šitaip suorganizuotų šeimų skyrybų skaičius – tik 1 procentas.“
Tiesa, pašnekovas pabrėžia, jog jis nesiūlo lietuviams imti pavyzdį iš Azijos šalių. „Aš nesiūlau versti žmones tuoktis – niekas nesutiks. Juk ir jūs nesutiktumėte, kad jus suporuotų kaip veislinį gyvulį“, – su šypsena kalbėjo A. Čekuolis.
Senbernis ir senmergė – baimės pasekmės?
Vis daugiau jaunų žmonių neskuba kurti šeimų ir prisiimti rimtesnių įsipareigojimų. To priežastis, anot A. Čekuolio, yra ta, kad vedybinio amžiaus jaunuoliai mato nuolat besiskiriančias poras ir supranta – ką jie darytų, to tipo šeimos, apie kurią visi kalba ir svajoja, jau nebėra. „Mūsų senolių šeimos modelio nėra ir negali būti, kaip negali būti senoviškos žemdirbystės. Jiems kemšama į galvą, kad reikia ieškoti būtent tokio arba tokios partnerės, o jie tokių neranda, todėl bijo tuoktis“, – apie vis dar galiojančius archajiškus stereotipus bei kiek kitokią šeimos modelio realybę pasakojo A. Čekuolis.
Pašnekovas įsitikinęs, jog požiūrį į šeimą keitė ne tik pasikeitęs gyvenimo ritmas Lietuvoje. „Manau, kad tam daugiausia įtakos turi tai, kad nėra ekonominio būtinumo kurti šeimą, bei baimė, kad ją sukūrus ji vis tiek iširs. Bet tai liečia daugiau vyriškąją giminę, nes ji tebėra ta, kuri siūlo tekėti, kaip ir prieš 100 metų. Tačiau verta pastebėti, kad vyrai kuo toliau, tuo labiau bijo ištarti šiuos žodžius“, – tvirtino pašnekovas.
Kontraceptinė piliulė ir jos įtaka
Kitas ne ką mažiau svarbus aspektas, kuris labai pakeitė archajiškus šeimos planavimo būdus – kontraceptinė piliulė. A. Čekuolis prisimena, jog po darbo Kanadoje jis buvo pakviestas į pionierių vadovių sąskrydį Giruliuose, kur jis papasakojo jaunoms merginoms apie kontraceptinę piliulę. „Kai pasakiau, kad jau atsirado piliulė ne tik prieš sueitį, bet ir po sueities, visos labai džiaugsmingai atsiduso“, – tvirtino žurnalistas.
Jeigu anksčiau moterys vyrus „pririšdavo“ pastodamos, tai ši piliulė, pasak A. Čekuolio, labai pakeitė vyrų ir moterų santykius. Šiais laikais moterį slegia protėvių paveldas bei požiūris, kad jeigu tu neišteki, vadinasi, esi netikusi, nedarbšti ar neturtinga, o gal ir pasileidusi. Tačiau A. Čekuolis tvirtina, kad jokiu būdu nereikia taip galvoti. Jis įsitikinęs, kad moteris greičiausiai nerado sau tinkamo. „Šiai kartai tenka gyventi pereinamuoju laikotarpiu. Senolių idealai dar galioja kaip idėja, bet jie nerealizuojami, o naujieji šeimos modelio idealai nepripažįstami. Kalbu apie laisvą šeimą, kuri nėra įteisinta oficialiai, bet gyvena kartu ir galbūt augina vaikus. Reikia suvokti žmonijos pasitraukimą iš kaimo į miestus, kontraceptinių piliulių atsiradimą, moterų lyderiavimą kaip normalius reiškinius ir nepulti į neviltį, jeigu nesukūrei šeimos. Visa tai reikia priimti kaip natūralų reiškinį. Juk neturime jokios stigmos kaktoje, kad nevedėme ar neištekėjome, juk kiekvienas gyvename taip, kaip norime“, – dalijo patarimus A. Čekuolis.
Kas yra meilė?
Savo knygose vis dažniau gvildenantis meilės, moters ir vyro tarpusavio santykių temas A. Čekuolis turi savo meilės teoriją. „Supratau, kad negalima meilės absoliutinti kaip vienintelio tikslo, vienintelio džiaugsmo. Yra įvairių meilės rūšių – darbui, vaikams. Meilė – tai draugystė plius erotika. Kai erotika baigiasi, lieka draugystė ir atvirkščiai“, – tikina A. Čekuolis, kuris priduria, kad jaunystėje žmogus neturi daug proto. „Jaunystėje mus valdo instinktai, hormonai ir tokie dalykai, kaip idealo ieškojimas. Ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio? Kai žmogus suranda artimą veidą arba kvapą. Mes nežinome, kaip mes renkamės partnerius“, – kalba žurnalistas.
Rašytojas A. Čekuolis įsitikinęs, jog jauniems žmonėms reikia leisti gyvenimui tekėti sava vaga ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau, nei žiūrima iki šiol. Juk paniškas ieškojimas, sako vyras, dažniausiai nuveda ne ten.
Naująjame žurnalo numeryje galite skaityti interviu su režisieriumi Tadu Vidmantu. Kalbėjome nelabai rimtai – apie filmus, gyvenimą, darbą ir juoką, žinoma.
Sakoma, kad juoktis labai sveika. Manyčiau, kad ne tik sveika, bet ir labai malonu, o dar maloniau šypsotis baltais dantimis. Šį kartą siūlau patiems pasigaminti natūralią dantų pastą, kvepiančią mėtomis. Negrįšime į senovės laikus, pradėję naudoti bambuko šakelėmis vietoj dantų šepetėlio, bet tai gali būti smagi pižamų vakarėlio pramoga. O jei tiks ir patiks, – dar geriau.
Saulėtą popietę su aktoriumi Kirilu Glušajevu susitinkame pačioje sostinės širdyje. Išbėgęs iš naujo statomo spektaklio repeticijos, vyras skuba papietauti ir su „Laikas.lt“ pasidalyti savo požiūriu į humorą. „Mano požiūrį į humorą gali iliustruoti viena garsi frazė: „Juokas – dalykas rimtas“, – nieko nelaukdamas atšauna aktorius ir leidžia suprasti, jog šio pokalbio metu pigių juokelių nebus. Žinoma, mes to ir tikėjomės…
Kirilai, gal gali pagrįsti šį savo teiginį?
Pasirodo, jog šis posakis nėra paradoksalus, nes kai žmogus juokiasi, jo organizme vyksta tikrai labai sudėtingi ir rimti procesai: širdies ritmo pagreitėjimas, širdies stimuliacija, vėdinasi viršutiniai kvėpavimo takai ir t. t. Lygiai taip pat, kalbant apie juoką, kaip apie dalyką rimtą, galima prisiminti tuos pačius viduramžius, praeitį ir pažvelgti į dabartį, kai ne vietoje nuskambėjęs juokelis žmogui gali kainuoti karjerą, bausmę, o kai kada ir gyvybę.
Ar buvai kada nukentėjęs už ne vietoje ištartą pokštą?
Taip, tikrai taip. Tokių atvejų pasitaikydavo bendraujant su moterimis, taip pat kai kuriais atvejais su žmonėmis, kurių humoro jausmas nėra toks jautrus ir atviras, kaip įsivaizduoji.
Kurioje vietoje moterų humoro jausmas prasilenkia su tavuoju?
Šiaip moterims galima sakyti viską, tik reikia atsižvelgti į tai, kokia tai moteris ir kaip tu jai tuos juokus pateiki. Su moterimis iš esmės yra labai smagu juokauti apie tam tikrus akivaizdžius jų trūkumus, paerzinti ir tuoj pat pamyluoti… (šypsosi). Man atrodo, jog kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės „Kitame kampe“ kurdami šmaikščias situacijas?
Turime vieną pagrindinę taisyklę – nejuokinti žiūrovo. Kalbant apie juoką, kaip apie rimtą reikalą, prisiminiau vieną posakį: „Dalykai, kurie mums atrodo rimti, yra juokingi ir visiškai rimta – tai, iš ko mes juokiamės“. Tai va, „Kitame kampe“ mes būtent ir nesistengiame juokinti, o tiesiog kurti situacijas, kurios būtų atpažįstamos, nes tik jos žmonėms kelia juoką. O atpažįstama yra tiesa. Atpažįstama tai, ką mes patys esame patyrę, matę, skaitę ar girdėję. Ir kai yra tas atpažįstamumo momentas, tuomet gimsta arba juokas, arba užuojauta. Šiaip, manau, jog dažnai juokas yra savotiška gynybinė reakcija į tai, ką mes atpažįstame. Atpažįstame save ir juoku bandome nuo to atsiriboti.
Ar kurdami situacijas „Kitam kampui“ stengiatės atsiriboti nuo šių dienų aktualijų, o gal priešingai?
Atsiriboti nuo aktualijų negali, nes tu kvėpuoji šiuo oru ir vaikščioji šia žeme. O „Kito kampo“ situacijos atsiranda paprastai. Tai įdirbio klausimas. Nori nenori, kiekvienas iš mūsų turi didžiausius klodus savo pasąmonėje, tik labai dažnai laikui bėgant ir asmenybei bręstant esame sukultūrinami, dėl to užsidedame daug skydų ir daug ką, kas mumyse yra bjauraus, gražaus, stebinančio ar netikėto, – paslėpta po ta kauke, kurią uždeda visuomenė ir jos taisyklės. Mes daug laiko skiriame treniruotėms ir jokiu būdu jų nevadiname repeticijomis, nes jos yra skirtos lavinti visišką atsipalaidavimą scenoje ir neutralumą tam, kad išliktum atviras situacijoms, kurias siūlo žiūrovai ar scenos partneris. Todėl treniruotės yra labai svarbu.
Ar pasitaiko kurioziškų situacijų scenoje, kai patys negalite nesijuokti?
Žinoma, taip būna, bet stengiamės valdytis. Tam ir yra skirtos treniruotės. Manau, kad visų tragiškiausia yra tada, kai aktoriams scenoje juokinga, o žiūrovams – ne. Tai galima palyginti su tokia situacija, kai žmogus pasakoja anekdotą ir nespėjęs papasakoti jo pabaigos juokiasi, nes jis jam labai juokingas, bet aplinkiniai anekdoto negirdi ir nesupranta pasakotojo.
Kirilai, tu humoristas ne tik scenoje, bet ir gyvenime?
Tai priklauso, kur ir su kuo aš esu. Čia toks paradoksas. Jeigu žmogus humoristas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir gyvenime. Kiekviename iš mūsų gyvena 1 000 žmonių, o koks tu būsi, priklauso nuo to, kada ir kur tas vienas iš tavyje slypinčiųjų žmonių išlįs pirmiau.
Koks tu esi su pačiais artimiausiais žmonėmis?
Galiu būti linksmas, despotiškas, griežtas ir nuobodus. Galiu išvis visą dieną pratylėti. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Ar visada troškai būti aktoriumi?
Taip, visada to norėjau. Tiesa, baigdamas mokyklą, sužinojau, kad tais metais niekas nerenka naujo aktorių kurso. Dėl to man reikėjo kur nors stoti, nes tuomet vyravo toks požiūris, jog būtina žūtbūt kur nors įstoti. Be to, reikėjo ir dėl kariuomenės… Bet kur stoti nenorėjau, o kadangi mokiausi dailės mokykloje ir vaizduojamieji menai tiek tuomet, tiek dabar man labai svarbūs gyvenime, įstojau į dizaino specialybę. Metus lankiau intensyvius parengiamuosius kursus ir vieną kursą prasimokiau ten. Daug buvo darbo, pinigų ir nervų įdėta. Nepaisant to, grįžęs vasarą namo pas tėvus pranešiau jiems, jog vyksta papildomas priėmimas pas režisierių Rimą Tuminą. Man pavyko įstoti ir aš mečiau dizaino studijas. Džiaugiuosi.
Ar mėgsti pasakoti anekdotus draugų kompanijose bei įvairiuose susibūrimuose?
Kalbant apie anekdotus, turiu labai blogą atmintį. Vaikystėje jų perskaitydavau daug, bet niekuomet vėliau neatsimindavau. Tačiau neseniai perskaičiau rusų aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino knygą „Beveik rimtai“. Labai gera knyga. J. Nikulinas beveik kiekvieną jos skyrių pradeda kokiu nors senu anekdotu arba nutikimu iš cirko gyvenimo.
Koks tavo požiūris į juokdarius ar visuomenės klounus?
Labiausiai paplitusi juokdario tradicija buvo Rusijoje. Į juos buvo žiūrima kaip į kvailius. Bet toks santykis leisdavo jiems pasakyti labai daug tiesos. Tiesiog ta tiesa dažnai būdavo suprantama tik tiems, kurie turėjo ir galėjo ją suprasti. Pažvelkime į juokdarį iš Šekspyro pjesės „Karalius Lyras“. Ką jis kalba šioje pjesėje? Tiesą, nors jis yra laikomas kvailiu. Kitas pavyzdys – pasakojimas apie jurodivus (atsiskyrėlius). Į juos visuomenė žiūrėdavo kaip į visiškus bepročius, juokdarius, pajacus. Tai buvo atsiskyrėliai, vaikštantys kur papuola ir pranašaujantys ateitį. Žmonės jų bijodavo, nes jų pranašystės ir įžvalgos labai dažnai išsipildydavo. Kultūrine prasme juos suvokdavo kaip visuomenės atmatas, bet bažnytine prasme jie turėjo tam tikrą šventumo aurą, kadangi jurodivai buvo atsisakę bet kokio socialinio statuso.
Gal atsimeni kokį įdomų faktą apie jurodivus?
Yra apie juos metraščiuose užfiksuota tokių istorijų, į kurias, žinoma, galima žiūrėti su šypsena, tačiau jos yra gana simbolinės ir pamokančios. Vienas pasakojimas, kurį prisimenu, yra apie tai, kaip degė vienas didelis Rusijos miestas. Visi bandė jį gesinti, bet liepsna tik didėjo. Tuomet vienas iš miesto galvos patarėjų pasiūlė nueiti pas vietinį jurodivą ir paklausti, ką daryti. Miesto gyventojų delegacija taip ir padarė, o atsiskyrėlis jiems pasiūlė imti lazdą ir ja gerai padaužyti miesto vadovui per galvą. Delegacijos nariai paklausė jurodivo, grįžo į miestą ir primušė miesto valdovą. Gaisras baigėsi. Nežinau, kiek šiame pasakojime yra faktinės tiesos, bet simboliškai suvokiant gaisrą kaip nelaimę, o primušimą – kaip vaistą nuo nelaimės, viskas atrodo suprantama. Tai per tam tikrą humoro prizmę pateikiamas paradoksalus, simbolinis ir kartu sarkastiškas pasakojimas, kuris turi gilią prasmę.
Ar Lietuvoje matai tokių vadinamųjų jurodivų, kuriuos visuomenė laiko nuošalyje, bet jie kalba tiesą?
Taip. Vilniaus gatvėse galima sutikti tokių žmonių. Vienas iš tokių – kunigaikštis Vilgaudas (Vilniaus senamiesčio pažiba, atributika, be kurios dažnas vilnietis neįsivaizduoja senamiestyje dvelkiančios kosmopolitiškos auros – red. past.). Suprantu, kad žmonėms, kurie rečiau apsilanko sostinės centre, ko gero, keista matyti ir girdėti jį rėkiantį „Amerika!“ ar sėdantį ir kalbinantį nepažįstamus žmones. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kalbos atrodo vieni kliedesiai, tačiau įsiklausius tam tikrą refleksiją į šiandieną galima išgirsti. Jis nekalba formuluotėmis, jo kalboje daugiau abstrakcijų, žodžių žaismo, bet jose visada galima atrasti tam tikrą šiandienos atspindį. Dar studijų laikais kartą man teko užeiti į vieną valgyklą, kur užsuko ir kunigaikštis. Jis išsitraukė iš savo kišenės Šekspyro sonetus ir pradėjo juos garsiai deklamuoti – buvo labai gražu. Tad, man rodos, jog juokdarys – jo vaidmuo. Tiesa, pasitaiko, kad ta kaukė kartais suauga su žmogumi ir jos nuklijuoti nebeįmanoma…
Dažnai atlieki juokingus vaidmenis. Ar nebijai juokdario etiketės, kuri gali trukdyti atlikti rimtus vaidmenis?
Ne, nebijau. Vis tiek yra amplua ir, nori nenori, – jis galioja. Juk sunku įsivaizduoti herojų, kuris yra 160 cm ūgio ir dar apkūnus, na, nebent būtų tokia koncepcija.
Ar niekuomet nebandei laikytis dietų, vaikytis grožio idealų bei stereotipų?
Ne. Aišku, kartais mažiau suvalgai, bet tai tik tam, kad pats jaustumeisi gerai. O jeigu jautiesi gerai, tai tau nereikia jokių dietų. Daug svarbiau, manau, tai, kaip jautiesi.
Citatos:
Rimti dalykai yra juokingi, o rimta – iš ko mes juokiamės
Sunku įsivaizduoti herojų 160 cm ūgio ir apkūnų