Search Results for: "bendravimo kultūra"
Gal ne visi sutiks, bet mano galva, asmenis profilis socialiniame tinkle – vieša erdvė. Ypač, kai tave seka 14 tūkstančių skaitytojų. Taip pat manau, kad esant viešu asmeniu reikia galvoti, ką sakai ir ką darai viešoje erdvėje. Rodyti pavyzdį vaikams ir jaunuoliams, taip sakant. Ir beraščiams kolūkiečiams, kuriuos taip geranoriškai šviečia A. Užkalnis. O kadangi (ne)gerbiamas autorius tai gana dažnai bando aplinkinių veidus į jūrą sukti, aš irgi bandysiu jo pėdomis sekti, savo sovietinio mąstymo atsikratyti. Intensyviai konspektuoju mokytojo pamokas ir su kitais dalinuosi – kad tik skaisčiau vakarų saulė Lietuvoje šviestų ir vėjai debesų nuo Rusijos pusės į mūsų padangę neneštų.
„Apsirūkę rastamanai“ – šia ir panašiomis frazėmis dažnai mūsų šalyje apibūdinami žmonės, klausantieji regio muzikos. Kavinėje „Balti drambliai“ susitikome pasikalbėti su regio ir jo įtakai pasidavusių stilių plokšteles sukančiais – Cr-edit ir Gonzaless. Gal pasirodys keista, bet pokalbio metu nerūkėme marihuanos, tiesiog gurkšnojome jogų arbatą, žinomą, kaip čajus, ir bandėme suprasti, kodėl tokia pozityvi muzika kaip regis dažnai mūsų šalyje įgija neigiamą atspalvį.
Cr-edit ir Gonzaless pasakojimas apie regio kultūrą Lietuvoje.
Kada įvyko pirmasis regio vakarėlis Lietuvoje?
1998 metais pirmasis regio tūsas įvyko Trakuose, garlaivyje. Galima pradžią nukelti dar du metus atgal. Tačiau to negalima vadinti renginiu. Tada dar nebuvo konkrečios regio kultūros vystymosi krypties, tik idėja, kurią laikas iš laiko bandydavo skleisti 1–2 didžėjai.
Kaip manote, kodėl regio kultūrai mūsų šalyje dar tik 12 metų?
Viskas dėl gyvenimo sovietmečiu po informaciniu gaubtu. Regiui nebuvo sąlygų iki mūsų prasibrauti. Pavyzdžiui, Lenkijoje regio kultūrai – 25 metai, kai kuriems jį grojantiems didžėjams ar klausytojams – 50 metų.
Regio kultūra vis labiau propaguojama, pavyzdžiui, radijo stotis Start.fm turi laidą, skirtą šiai kultūrai, Zip.fm – jungle muzikai su dub elementais.
Ar regio kultūros sąvokoje telpa ir kiti muzikos stiliai ne tik regis?
Žinoma, tai ne tik regis – tai ir jungle, ragga, dubstep, dub muzika bei kitos šių stilių atmainos, kurių vis atsiranda naujų. Svarbu pabrėžti, kad tai muzika neorientuota į masiškumą.
Prašnekote apie mases… Organizuojate ilgąjį birželio savaitgalį vyksiantį festivalį „Fire“. Festivaliai juk ir yra masiškų susibūrimu vieta?
Šis festivalis išsivystė iš praėjusią ir užpraėjusią vasarą vykusios „Operatorinės“, o ji iš 2006–2008 metais vykusio „Regeneratoriaus“. Šie renginiai buvo labiau orientuoti į draugus. Tranzuojančiųjų į festivalį prašydavome nesakyti, kur važiuoja. Renginių per daug neafišuojame. Tiems, kuriems patinka tokia muziką, susižino, ateina ir atsiveda draugų, kurie pasilieka arba ne. Su „Fire“ yra panašiai, tačiau šįkart norėjosi pakviesti daugiau atlikėjų bei suburti visą bendruomenę.
Bendruomene vadinate regį klausančią auditoriją?
Taip, mes atsisakome žodžio auditorija. Bendruomenė – tinkamesnis mūsų klausytojų pavadinamas.
Ir tai ne tik klausytojai, bet ir organizatoriai, atlikėjai, vietų, kurioje organizuojami vakarėliai, savininkai ir t. t. Visus mus sieja ne tik muzika, bet ir gyvenimo būdas, bendravimo stilius. Mūsų renginiai – pozityvių žmonių susibūrimai. Visiems tiesiog gera būti kartu, šokti, šypsotis… Čia dažnai žmonės pažįsta vieni kitus. Bendraudami tarpusavyje išlaikome bendruomenės dvasią.
Kiek žmonių suburia tokio tipo renginiai?
1000–1500 žmonių, kurie čia turi būti. Pavyzdžiui, atlikėjai iš užsienio žavisi mūsų publikos šiltumu ir nori vėl ir vėl čia grįžti. Jiems neįtikėtina, kad nišinis renginys 3mln. gyventojų turinčioje šalyje surenka tokį skaičių teigiamų žmonių, kuriems dažnai net nereikia jokios apsaugos.
Grįžkime prie „Fire“. Juk norint pasikviesti atlikėjų iš užsienio reikalingi nemaži pinigai. Taip išeina, kad „Fire“ – komercinis renginys?
Ne, tai idėjinis festivalis, todėl mes nenorime apsikrauti rėmėjais. Jei bendruomenė mus palaikys ir ateis, gauti pinigai bus skirti gerai garso sistemai. Parinkome tam labai gražią vietą Trakų raj., sukvietėme puikius muzikantus, 10 net iš už užsienio, kas mums tikrai didelis laimėjimas. Visi jie sutiko groti nemokamai vien dėl tos pačios minėtos bendruomenės.
Žinoma, galėtume kviesti žymias užsienio grupes, mokėti jiems didelius honorarus, branginti bilietus. Tokiu atveju renginys taptų komercinis ir prarastų savo dvasią, jaukumą… Tai išsaugoti svarbiausia.
Kaip dažnai apskritai organizuojami regio vakarėliai? Kalbu apie mažesnius renginius uždarose miesto erdvėse. Ar, pavyzdžiui, Vilnius turi regio barą?
Kone kiekvieną savaitgalį. Kartais to net neskelbiame internete, nes dauguma mūsų bendruomenės narių mažai juo naudojasi, o kai kurie visai to nedaro. Tokiais atvejais gaminame skrajutes, plakatus.
„Balti drambliai“ – regio kultūros meka, užauginusi bendruomenę. Čia yra kiemelis, kur dažnai grojame.
Iš pradžių regio vakarėliai vykdavo „Intro“, jam užsidarius atsirado spraga, vėliau jie persikėlė į „Musę“, kuri, deja, neprigijo.
Ir pabaigai, kaip apibūdintumėte regio muziką tiems, kurie jos nežino?
Tai – sielos muzika. Visa jos paslaptis – gerame vokale ir smagiai sudėliotoje melodijoje, kuri tave liūliuoja ir kelia tau nuotaiką…
Dovilė Raustytė
Reaguodami į pastaruoju metu opia tapusią Vilniaus miesto barų situaciją, jų vadovai skatina miestiečius linksmintis atsakingiau. Jau netrukus keletame miesto barų lankytojus pasitiks iliustruoti iniciatyvos lipdukai, raginantys netriukšmauti, gerbti aplinką bei kaimynus.
Tokia mintis verslininkams kilo po to, kai dėl gyventojų skundų bei savivaldybės apribojimų, kilo grėsmė barų likimui. Priemonių situacijai gerinti imtasi ne tik papildomai investuojant i konfliktus keliančių priežasčių pašalinimą (garso izoliacija, griežtesnė įėjimo kontrolė), bet ir skatinant savo lankytojus elgtis kultūringai – netriukšmauti, neteršti aplinkos.
„Jeigu norime, kad viena po kitos nebeužsidarytų mūsų mėgstamos vietos, turime elgtis atsakingiau. Patys kuriame aplinką, kurioje gyvename”, – teigia kavinės „Soul Box“ direktorius Aurelijus Marudinas.
Kavinių ir barų vadovai mano, kad giežtos sankcijos, vedančios verslą į sudėtingą išlikimo kovą, problemų neišspręs. Tam reikalingas nuoširdus dialogas su pasilinksminimo vietų lankytojais.
„Manome, kad iš dalies esame savo auditorijos elgesio ir tam tikra prasme mąstymo formuotojai. Žmonės pas mus lankosi dėl to, jog jiems priimtina mūsų filosofija, mūsų skleidžiama muzikos ir bendravimo kultūra, todėl dialogas yra būtinas, jei norime auginti kultūringą ir atsakingą publiką“, – priduria A. Marudinas.
Be „Soul Box“ prie iniciatyvos prisijungė baras „Tappo D’oro“, „Gringo“, „Piano Man“, „Briusly“, „Jackie“, kokteilių baras „Berlin“, kokteilių baras „Alchemikas“, klubas „Tarantino“, „Coco restobar“, klubas „Play“ ir kiti.
Jau ketverius metus stebima Lietuvos gyventojų emocinė būsena rodo, kad prasčiausia padėtis buvo 2010 metų pabaigoje. Ekspertų teigimu, 2011 metų pabaiga lietuviams kiek geresnė, tačiau nuotaikos gali dar stipriai pablogėti.
Lietuvių emocijas jau ketverius metus tiriančios bendrovės „Žmogaus studijų centras“ ir „Baltijos tyrimai“, palyginusios 2008 – 2010 m., bei 2011 m. vasario ir spalio mėnesių reprezentatyvių apklausų rezultatus, teigia, kad yra saikingos vilties, kad blogiausia – jau praeityje, tačiau teigiami pokyčiai, vyravę metų pradžioje, nebėra tokie akivaizdūs.
„Po 2010 metų pabaigos emocinės duobės 2011 metų pradžia atrodė žymiai šviesesnė, deja, į metų pabaigą teigiami pokyčiai jau nebėra tokie ryškūs“, – sako apklausų rengėjai.
Naujausia apklausa vyko 2011 m. spalio 20-30 d., jos metu buvo apklausti 1009 Lietuvos gyventojai (15-74 m.), atrinkti pagal nacionalinę reprezentatyvią atranką. Apklausa vyko dar iki „Snoro“ banko nacionalizavimo.
Žmogaus studijų centro vadovas doc. Gintaras Chomentauskas mano, kad žmogaus savijautai yra labai svarbu, kiek jis jaučiasi esąs bendruomenės, visuomenės dalimi.
„Jei pernai besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, buvo 64,8 proc. tai 2011 – net 74,1. Padaugėjo ir teigiančių, kad jaučiasi esantys reikalingi visuomenei. Tiesa, visumoje tokių Lietuvoje yra mažiau nei pusė (44,6 proc)“, – sako doc. Gintaras Chomentauskas.
Baltijos tyrimų vadovės Dr. Rasos Ališauskienės teigimu, kiek padidėjęs patriotizmas galėjo būti įtakojamas tokių veiksnių, kaip Europos krepšinio čempionatas, kurio metu šalies krepšinio rinktinės pergalės daugeliui suteikė daug gerų emocijų, tačiau reikalingumo jausmas yra sudėtingesnis bei labiau susijęs su bendravimo kultūra ir net šalies politine branda, dėl kurios pilietis gali jaustis reikalingas arba atstumtas.
Dr. Gintaras Chomentauskas pabrėžia, kad vertinant asmens būseną ir jos prognozę, labai svarbu įvertinti ne tik vyraujančias emocijas, bet ir požiūrį į visuomenę, save, ateitį bei į tai, kokią socialinę paramą asmuo turi.
„Pagal šiuos rodiklius Lietuvos gyventojų psichologinė būklė išlieka gana problematiška. Esame 9 proc. mažiau laimingi nei 2008 metais, toliau labai skeptiškai vertiname šalies situaciją (net 88 proc. piliečių nepritaria vykstantiems ekonominiams – politiniams pokyčiams); žmonės vis labiau prarasdami viltį žvelgia į ateitį: beviltiškumo rodiklis nuo 2008 m. iki 2011 m. šoktelėjo net 30 procentinių punktų.
Nepasitenkinimas esama padėtimi, bejėgiškumo jausmas ir neviltis turi dvi pasekmes, kurios daro labai didelę neigiamą įtaką mūsų ateičiai. Tai – didėjantis ketinimo nusižudyti rodiklis (2008 m. buvo 3,78 balas, 2011 m. – 4,74 balo.) ir didžiulis ketinančių emigruoti skaičius (2011 m. palankiai susiklosčius aplinkybėms iš šalies ketintų išvykti 53,7 proc. apklaustųjų). Tai rodo, kad toliau išliekame savižudybių ir emigracijos lyderiais Europoje.
Visumoje, situacija pagal daugelį emocinės būsenos rodiklių yra šiek tiek geresnė nei blogiausiais 2010 metais, tačiau nerimą kelia tai, kad lyginant su 2011 metų pradžia šie rodikliai metų pabaigoje pablogėjo.
Sociologų teigimu, emocinėje būsenoje, kaip ir ekonomikoje, galime įriedėti į antrąją duobę.
„Plačiai žinoma, kad šalies piliečių psichinė būsena yra nepaprastai svarbus veiksnys, lemiantis piliečių sveikatą ir ekonominį aktyvumą. Deja, ji iki šiol nesusilaukia deramo dėmesio ir valstybės mastu vykdomų sistemiškų veiksmų ją keisti“, – sako doc. Gintaras Chomentauskas.
Šis reprezentatyvus nacionalinis sociologinis tyrimas Lietuvoje atliekamas kasmet nuo 2008 metų, jis skirtas įvertinti Lietuvos gyventojų nuotaikas, lūkesčius bei emocinę būseną ir stebėti jos pokyčius.
Didžiausias Laikinojoje sostinėje – Centrinis Kauno turgus – šiandien švenčia vienerių metų gimtadienį. Per metus jis tapo viena iš svarbiausių prekyviečių Kaune, kurią kasdien aplanko daugiau kaip 20 tūkst. lankytojų.
Universitetai turėtų būti atviri visuomenei, skatinti socialinį teisingumą ir nuolatines mokymo formų inovacijas, sako Europos nuotolinio ir e. mokymosi tinklo (EDEN) prezidentė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Inovatyvių studijų instituto direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Airina Volungevičienė. Šiemet šis institutas pristatė nematytą naujovę – atviras elektronines studijas, leidžiančias visiems norintiems mokytis atskirų studijų dalykų nuotoliniu būdu, prisijungus internetu iš bet kurios patogios vietos.
Norėdami paragauti gurmaniškų patiekalų, ne visi skuba vykti į egzotines šalis ar išlaidauti lankytojų pamėgtuose restoranuose. Konditerijos ir kulinarijos produktais prekiaujančios elektroninės parduotuvės „Gardu Gardu“ plėtros vadovė Giedrė Petkevičiūtė atkreipia dėmesį į Lietuvoje atsirandančias naujas kulinarines pramogas, kurioms tautiečiai drąsiai ryžtasi. „Neįprastas idėjas mėgstantys lietuviai jau kelis metus iš eilės kulinarinius sugebėjimus demonstruoja į svečius kviesdami visiškai nepažįstamus žmones – tokią galimybę jiems siūlo projektų „Running Dinner“ (liet. „Vakarienė bėgte“) ir „Plate Culture“ (liet. „Kultūra lėkštėje“) organizatoriai, kurių dėka restoranais tampa ir nuosavų namų svetainės, ir bendrabučių kambariai.
Indijos vandenyne plūduriuojanti ašaros formos sala – Šri Lanka – ankščiau buvo netgi vadinama Ceilonu dėl čia besidriekiančių arbatos plantacijų. Todėl Šri Lankoje galite paragauti tikros juodosios arbatos, surinktos salos gyventojų rankomis. Populiari salos atrakcija – pasivaikščiojimas raitomis ant dramblio, kuris čia laikomas geriausiu žmogaus draugu.
Ką šiame rašinyje apžvelgiame, angliškai vadinasi „downshifting“, tai, tam tikra prasme, ir yra sąmoningas asmens pasirinkimas gyvenime įjungti „žemesnę pavarą“. Neretai jis tampa pereinamuoju etapu, vėliau vedančiu prie radikalesnių gyvensenos pokyčių, kuriuos trumpai panagrinėsime paminėsime straipsnio pabaigoje.
Atslinkus šaltesniems orams, daugelis pradeda dairytis naujų laisvalaikio veiklų. O šokių studijos džiaugiasi, nes būtent šiuo metu jos prisipildo pradedančiųjų grupėmis.