Search Results for: "azijiečiai"
Pyktis, džiaugsmas, pasišlykštėjimas, liūdesys – šios emocijos ir jų atspindys veide visada buvo laikomos universalia, viso pasaulio gyventojams suprantama kalba. Tačiau pastarasis faktas ima kelti vis daugiau abejonių.
Prieskoniais maistą gardiname visus metus, bet žiemą virtuvė išsiskiria tuo, kad ypač norisi sodresnio skonio, sotesnių patiekalų. Kokius prieskonius geriausia rinktis?
Buvęs karo belaisvis, mikčiojantis karalius, bankininkas, britų slaptasis agentas… Colinui Firthui kine yra tekę atlikti daugybę itin skirtingų vaidmenų, tačiau jo tokio, koks pasirodys naujajame Woody Alleno filme „Mėnesienos magija“ (angl. „Magic in the Moonlight“), dar niekas nėra matęs. Istorijos pradžioje C. Firthą sudėtinga būtų pažinti net ištikimiausiems jo gerbėjams, mat jis pasirodo Rytų iliuzionisto amplua.
Šiandien pateikiame keletą galbūt dar negirdėtų faktų apie plaukus.
Nors Pietų Korėja geografiniu požiūriu yra labai toli nuo Lietuvos, tačiau tam tikra prasme ir labai artima – užtektų suskaičiuoti, kiek lietuvių nešiojasi mobiliuosius įrenginius ar vairuoja automobilius, pagamintus šioje šalyje. Ir vis tik, apie šią šalį žinome palyginus mažai, gal todėl dažnai korėjiečius tapatiname su japonais, taip suformuodami stereotipus, kaip antai – korėjiečiai itin tykūs, mandagūs, ramūs ir nuolankūs.
Šį pavasarį mūsų dizaineriai pirmą kartą pristatė savo produktus Azijos rinkai. Su lietuvių darbais galėjo susipažinti Singapūre vykusios tarptautinės baldų ir dizaino parodos lankytojai. Projekto „Lietuvos Dizaino Blokas“ kuratorė/organizatorė Eglė Opeikienė sako, kad pasirinkimas dalyvauti šioje parodoje išties buvo kiek netradicinis, o kai kam ir nesuprantamas, tačiau drauge su kolegomis tikisi, kad jis pasiteisins. Išsamesnis E. Opeikienės pasakojimas apie parodą ir Azijos dizaino rinką – interviu žemiau.
Donata Marčiulionytė visai neseniai pradėjo krimsti mokslus Anglijoje, Royal Holloway universitete. Štai, jos pamąstymai apie Anglijos švietimo sistemą, kultūrų skirtumus ir studentišką gyvenimą. Donata Marčiulionytė visai neseniai pradėjo krimsti mokslus Anglijoje, Royal Holloway universitete. Štai jos pamąstymai apie Anglijos švietimo sistemą, kultūrų skirtumus ir studentišką gyvenimą.
Visi žino, kad baigti mokyklą ir įstoti į universitetą nėra taip lengva, kaip atrodo. Sunku priprasti prie visiškai kitokios mokymo sistemos, kai nebėra mamų ir tėčių vaidmenį įkūnijančių mokytojų, kurie visada primena (arba nurodo), ką tau reikia padaryti.
Niekas nebeverčia mokytis, viskas priklauso nuo tavęs. Dar sunkiau baigus mokyklą ir niekada negyvenus savarankiškai, išvažiuoti mokytis į užsienį.
Aš, kaip ir daugelis lietuvių, pasirinkau mokslą Anglijoje. Anksčiau, jei pasakydavai, kad mokaisi Londone, žmonės išpūsdavo akis ir galvodavo, jog esi kažkuo ypatingas, dabar tai tapo taip pat kasdieniška, kaip įstoti į bet kurį Lietuvos universitetą. Stojau į Angliją ne dėl to, kad manau, jog Lietuvoje nėra perspektyvų, bet dėl to, kad Anglija, deja, turėjo man daugiau ką pasiūlyti nei Lietuva. Universitetas, kurį pasirinkau – Royal Holloway, skamba labai prestižiškai, bet žinant, kad Anglijoje net ir paštas vadinasi karališkuoju paštu, to išskirti labai nereikėtų. Keista, kad mano universitete lietuvių populiacija bene mažiausia iš visų užsieniečių. Džiaugiuosi dėl to, nes tikrai galiu pajusti, ką reiškia mokytis užsienyje, o ne gyventi Londone ir visą laiką būti apsuptai lietuvių, o angliškai kalbėti tik tada, kai perki pieną.
Anglijos mokymo sistemai neturiu priekaištų – Lietuva daug ko galėtų pasimokyti. Studentai nėra labai spaudžiami, bet tuo pačiu ir neleidžiama pamiršti, kad tai mokymosi įstaiga, kai didžiąją dalį mokymosi turi atlikti savarankiškai, kas kartais sukelia problemų, pripratus prie mokyklos sistemos. Paskaitos, jų manymu, yra tik įrankiai, padedantys eiti teisingu keliu. Ir tai tiesa, per paskaitas Anglijoje nelabai ką išmoksi – tai dažniausiai būna tik apibendrinimas to, ką mokeisi namie ir įžanga į tai, ką mokysiesi toliau. Nežinau, ar tai gerai, ar ne, tik žinai, kad daugumai studentų tai veikia. Galbūt kai kurie gali piktintis, kam tada iš viso švaistyti laiką ir eiti į paskaitas, kurios nieko neišmoko, bet be jų nežinosi, kokios informacijos ieškoti.
Turbūt kiekviename Anglijos universitete apstu užsieniečių. Royal Holloway didžiausią dalį užsieniečių sudaro azijiečiai. Gal ir juokingas faktas yra tas, kad jie atvažiuoja į universitetą didžiulėmis grupėmis ir visuomet vaikšto kartu. Manau, kad net negirdėjau azijiečio kalbant angliškai, jie visą laiką bendrauja savo kalba ir net nesistengia susipažinti su kitos tautybės žmonėmis. Jų tiek daug, kad universitetas yra priverstas kiekvieną antradienį rengti kinietiškų, japoniškų ir korėjietiškų produktų turgų, kurių poreikis – milžiniškas. Smagu, kad universitetas labai rūpinasi tuo, kad studentai iš užsienio susirastų draugų ir nesijaustų vieniši. Vienas iš būdų – international student welcome party, kurio metu pastebėjau, kad toli gražu ne visi užsieniečiai nori susirasti draugų. Pavyzdžiui, studentai iš Jungtinių Amerikos Valstijų net nesivargina su kuo nors pažindintis, bet vis tiek eina į tokius vakarėlius, kurių tikslas ir yra susipažinti!
Viena studentė lenkė, kuri čia mokosi 3 metus. pasakė tokius žodžius: „Nesvarbu, kokie britai būtų paslaugūs ir draugiški, vis tiek mes, rytų europiečiai, jiems atrodom prastesni, dėl ko – nežinau, bet taip jau čia yra.“ Ir aš taip pat pradedu tai pastebėti. Rytų europiečiai dažniausiai ir bendrauja su to paties krašto žmonėmis, ne dėl to, kad jie atrodo jiems mielesni, bet dėl to, kad britai yra labai įtakoti stereotipų. Žinoma, ne visi jie tokie, bet tikrai labai sunku suprasti, kada britas kalba su tavimi nuoširdžiai, o kada, tiesiog mandagiai.
Kaip ir sakiau, lietuvių mano universitete nedaug, viso labo apie 30 studentų, todėl žmonės labai nustemba, kai pasakai, kad esi iš Lietuvos. Dažniausiai dėl to, kad nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra, bet kartais ir dėl to, kad tai jiems būna labai netikėta. Prie pagrindinio savo dalyko studijuoju dar ir italų kalbą ir italų dėstytoja net nežinojo, kaip itališkai pasakyti „lietuvė“, nes tiesiog niekada neturėjo lietuvių studentų ir jai to daryti niekada neteko.
Buvau labai nustebusi, kai sužinojau, jog universitetas turi 3 klubus ir porą barų. Norint pasilinksminti net nereikia išeiti iš universiteto – viskas vienoje vietoje. Organizuojami vakarėliai netgi labai geri ir kokybiški. Labai smagu tai, kad universitetas turi absoliučiai viską, ko gali prireikti studentui: parduotuves, knygyną, kavines, bibliotekas, barus ir klubus. Šiuo atžvilgiu Anglijos universitetai nustelbia lietuviškuosius.
Būti užsieniečiu Anglijoje tikrai labai įdomu. Kultūra visiškai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę, bet tai ir yra įdomiausia dalis. Turėti galimybę bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, klausytis paskaitų švaria britų kalba, pačiam kalbėti kita kalba yra vienas iš geriausių dalykų, kas gali nutikti gyvenime.
Donata Marčiulionytė
Kartais mus likimas nubloškia ne tik į svečias šalis, bet ir į kitus žemynus. Kaip kada Mildą, kuri baigusi mokslus Lietuvoje, ketverius metus praleidusi Anglijoje ir baigusi magistrą ten, nusprendė ne tik kad grįžti vėl studijuoti į Lietuvą, bet ir pasisvečiuoti Pietų Afrikos Respublikoje.
Su Milda keletą dienų susirašinėjome elektoriniais laiškais ir tikėkimės, kad išgavome visas smulkmenas apie šią tolimą šalį.
Tikiuosi, receptas tiks. Jei ne – galiu atsiųsti tradicinio kario receptą 🙂
Gal pradėkime nuo visus dominančio klausimo – kaip atsidūrei PAR ir kodėl… Afrika?
Prieš kelerius metus dirbau Anglijoje kompanijoje, kurioje dirbo ir daug jaunų žmonių iš PAR. Ten susiradau draugų, kurie nuolatos pasakodavo apie savo tėvynę. Kadangi PAR piliečiai Anglijoje legaliai dirbti gali tik dvejus metus, dauguma jų padirbėję ir pakeliavę išvažiavo namo. Jau tada sau pažadėjau, kad būtinai kada nors aplankysiu PAR. Praėjusių metų rugpjūtį atvažiavau čia dviems savaitėms paturistauti. Šiais metais vėl grįžau – dėl asmeninių bei profesinių priežasčių.
Kaip nusigavai iki PAR? Ar brangūs lėktuvo bilietai kelionėms į Afriką?
Lėktuvo bilietų kainos labai priklauso nuo sezono. Mano bilietai į Keip Tauną liepos mėnesiui kainavo apie 2400 Lt (iš Londono su persėdimu Dubajuje). Lietuviams taipogi reikia vizos, kurią dariausi PAR ambasadoje Danijoje. Vizą gauti užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja maždaug 200 Lt (430DKK), plius dokumentų siuntimo mokesčiai. Brangiausi bilietai gruodžio – vasario mėnesiais.
Pietų Afrikos Respublika
O kaip dėl gyvenimo sąlygų? Kur apsistojai?
Kadangi Keip Taune turiu nemažai pažįstamų, jų padedama apsistojau name, esančiame maždaug 10 minučių kelio visuomeniniu transportu nuo miesto centro. Gyvenu su dviem žurnalistais – Lauren, internetinio naujienų portalo redaktore, ir Lesteriu – TV žinių reporteriu. Smagu gyventi su vietiniais,
nes jų padedama sužinau, kokias vietas verta aplankyti, kas vyksta mieste ir panašiai.
O ką veiki? dirbi? Savanoriauji?
Čia atlieku 3 mėnesių psichologijos praktiką vaikų su autizmo negalia mokykloje „The Alpha School”. Kadangi Lietuvoje studijuoju psichologiją, kol kas viskas labai įdomu ir naudinga.
O brangus pragyvenimas PAR?
PAR valiuta – randas (ZAR). 10 randų yra maždaug 3.50 LTL. Pragyvenimas čia brangesnis nei Lietuvoje, tačiau ir skurdo matosi daug daugiau. PAR nėra nustatytas vieningas minimalus atlyginimas. Jis priklauso nuo to, kokioje srityje, kiek valandų per savaitę ir kokioje šalies vietoje žmogus dirba. Pastebėjau, kad praktiškai visi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės gyvena pasiturinčiai, atlyginimai konkuruoja net su Jungtinės Karalystės. Čia įprasta gyventi dideliame name su baseinu ir turėti kelis
kartus per savaitę ateinančią namų tvarkytoją (ir tai visai nelaikoma prabanga, o tiesiog norma). Kambario nuoma mano name žmogui kainuoja apie 1000 Lt per mėnesį. Vakarienė restorane – vidutiniškai 200 – 250 ZAR (t.y. apie 60 – 80 LTL), tačiau greito maisto užeigoje galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 25 ZAR (8 LTL). Čia gan brangūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais, o benzino kainos panašios kaip Lietuvoje.
Keip Taunas
Turbūt daugelis maišo Afriką su PAR. Kai pasakai, kad gyveni PAR, tikriausiai visi sako, ką ten Afrikoje veiki?
Afrika (žemynas) ir Pietų Afrikos Respublika – nelyginami dalykai. Šioje didžiulėje šalyje galima pamatyti visko. Bet vis dėlto, ji viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių Afrikos žemyno valstybių. PAR atlikta pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija, čia leidžiamos homoseksualių porų santuokos, čia yra „Lavazza” kavos ir „Shell” degalinių, kino teatruose – tie patys filmai, kaip Europoje, o spalio mėnesį Keip Taune koncertuos grupė „Coldplay”.
Be darbo, žinoma, daug keliauji?
Pernai aplankiau Johanesburgą, Pretoriją, Keip Tauną, Durbaną bei „Wildlife Safari” nacionalinį parką. Na, o šį kartą gyvenu Keip Taune, bet dažnai važinėjuosi po apylinkes, nes miestas apsuptas kalnų ir įsikūręs šalia dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto). Jis – mano mėgstamiausias ir visiems labiausiai rekomenduojamas PAR miestas. Dėl nuostabios gamtos tarsi ir žmonės čia linksmesni, geresni vieni kitiems, labiau atsipalaidavę. Čia net yra posakis „Cape Town time”, reiškiantis, kad niekas niekur neskuba, o pusvalandžiu pavėluoti į susitikimą visiškai nieko tokio.
O kaip dėl rasinių skirtumų?
PAR populiacija – apie 50 mln žmonių. Anot Vikipedijos, 79.5 proc. gyventojų – juodaodžiai, 9 proc. – baltieji, 9 proc. – „spalvoti”, t.y. maišytos rasės (angl. coloured) ir 2.5 proc. – azijiečiai. Įdomu, kad PAR gyvena apie 80 tūkst. lietuvių kilmės žydų, atvykusių čia XIX a.pab. – XX a. pr. Būdama čia aš pati nepajutau jokios rasinės diskriminacijos, tačiau mokykloje kartais pastebiu šiokią tokią įtampą, kuri niekada neįvardinama garsiai, bet pasireiškia bendravimu/nebendravimu su kitos rasės/religijos žmonėmis.
Tačiau labai daug Keip Tauno gyventojų yra maišytos rasės, todėl čia visi pripratę prie įvairovės. Galbūt kituose miestuose situacija kitokia, bet nuo atvykimo į Keip Tauną dienos aš neatsistebiu, kaip gražiai čia sutelpa skirtingos rasės, religijos ir kultūros. Šis miestas – labai tolerantiškas, modernus ir draugiškas.
Papasakok kokių linksmų/blogų atsitikimų, kurių, manau, tikrai turėjai?
Kol kas man jokių blogų nuotykių nepasitaikė. Pastebėjau, kad čia, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, turistui reikia būti atsargiam ir protingam. Stotyse ir masinio susibūrimo vietose visada daug policijos, o į turistus žiūrima labai pagarbiai, ypatingai po praėjusių metų futbolo čempionato, vykusio PAR.
O kaip dėl PAR madų? ar labai jos atsilieka, o gal lenkia Europą?
Pastebiu, jog mados atsilieka kokius 2 sezonus. Daug žmonių (ypatingai vyresnio amžiaus) į apsirengimą nekreipia dėmesio ir, mano lietuviška nuomone, kartais net atrodo netvarkingai. PAR daugiausiai vyrauja sportinis stilius. Per buvimo čia laiką mačiau vos porą tikrai stilingų žmonių.
O dabar skaniausia dalis – maistas
Maistas čia nuostabus. Ypatingai jūros gėrybės! Tokių didelių krevečių nebuvau net mačiusi! Vietiniai gyventojai taip pat labai mėgsta kepsninėje keptą mėsą (vietoj angliškos kilmės žodžio „barbekiu”, čia vartojamas vietinis – „braai“). Rugsėjo 24 d. PAR – valstybinė šventė ir nedarbo diena. Ši diena – nacionalinė mėsos kepimo diena (angl. National Braai Day). Ja norima pagerbti Pietų Afrikos kultūrinę įvairovę ir parodyti, kad nepaisant religijos, kultūros ar rasės vieną dieną metuose visi gali užsiimti ta pačia veikla.
Kaip tik neseniai kalbėjausi su vietine moterimi apie PAR virtuvę ir ji man skundėsi, kad paklausta apie nacionalinį patiekalą nežino, ką atsakyti. Jos vyras pastebėjo, kad žinomiausia, ko gero, yra džiovinta mėsa – „biltong“, o šiaip žmonės dažniausiai valgo indišką maistą, gan populiari ir itališka virtuvė bei jūros gėrybės. Man buvo labai įdomu tai, kad čia prie mėsos patiekalų kaip garnyras kartais patiekiama sūri manų košė. Tačiau pati jokių naujų patiekalų gaminti neišmokau. Bet pastebėjau, kad čia labai populiarūs moliūgai. Kadangi ir Lietuvoje dabar jų sezonas, siunčiu vietinio deserto (angl. pumpkin fritters, liet. kepti moliūgų gabalėliai) receptą:
Reikės:
2 puodelių sutarkuoto moliūgo
1/2 puodelio miltų
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio
trupučio pieno (jei tešla per kieta)
Viską reikia išmaišyti ir šaukštu dėti į įkaitintą aliejų. Apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir patiekti su cinamonu ir cukrumi.
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, į Lietuvą grįšiu spalio pabaigoje, t.y., dar šiek tiek pasimėgausiu pavasariu čia, o tada jau tiesiai į spalvotą rudenį!
keip Taunas
Ir pabaigai – keletas patarimų vykstantiems į PAR
Nusprendus keliauti į PAR vertėtų atkreipti dėmesį į metų laikus. Aš čia praleidau 2 vietinės žiemos mėnesius, tačiau oro temperatūra dienomis nei kiek nenusileido lietuviškai vasarai, tik saulė leidosi anksti ir vakarais buvo šaltoka. Taigi, svarbu apgalvoti, ko čia važiuoji – poilsiauti, turistauti, stebėti augalų, gyvūnų ar pan., ir pagal tai nuspręsti, kada keliauti. Atvykus į PAR būtina aplankyti bent vieną iš nacionalinių parkų, kuriuose gyvena dauguma šioje šalyje sutinkamų laukinių gyvūnų. Nuostabus jausmas būti mažiau nei už dviejų metrų nuo dramblio, zebro ar laukinio liūto!
Didžiausias pagal gyventojų skaičių Johanesburgas man nepaliko didelio įspūdžio, be to, ten ir nesaugu. Todėl atvykstantiems čia patarčiau didesnę kelionės dalį praleisti Keip Taune ir jo apylinkėse. Važiuojant čia nereikia privalomai skiepytis, visur galima susikalbėti angliškai, praverstų šiek tiek pasidomėti istorija, nes tai padeda geriau suprasti ir šiandienos kultūrą.
Daugiau įspūdžių rasite Mildos tinklaraštyje: Gerasmildosblogas.blogspot.com
Kalbino Rasa Barčaitė
Nuotr. iš asmeninio Mildos albumo