Search Results for: "animaciniai filmukai"
Raudonplaukiai sudaro vos 2 proc. pasaulio gyventojų, tad gatvėje juos gali sutikti ne taip ir dažnai, bet šis faktas netrukdo jiems šmėžuoti televizoriaus ekrane. Jei vienus pamatę po sekundės užmirštame, tai kiti, lydintys mus nuo vaikystės, įstrigę atminty kaip kibišai. Animacinių filmukų herojai ugniniais plaukais nepalieka abejingų net suaugusiųjų.
Televizorius – neatsiejamas daugelio lietuvių laisvalaikio atributas. 2014-ųjų pavasarį tyrimų bendrovės GfK atliktas tyrimas rodo, kad net 89 proc. mūsų šalies piliečių žydrąjį ekraną įsijungia kasdien, 9 proc. – bent kartą per savaitę. Žinių laidos, sporto varžybos, dokumentiniai filmai ar animaciniai filmukai – televizorių mėgsta žiūrėti ir vaikai, ir suaugusieji. Tam, kad laikas prie ekrano nenuvargintų akių, svarbu laikytis keleto taisyklių. Kokios jos, pasakoja gydytoja oftalmologe Rūta Kėvelaitienė.
Anime – gana senas menas, po šešerių metų švęsiantis savo šimtmetį. Trumpai apžvelgėme anime fenomeną bei pakalbinome Lietuvos anime gerbėjus.
Nuo klasikos iki pornografijos
Šiek tiek faktų apie anime. „Tikrosios“ japoniškosios animacijos, tiksliau, anime, tėvas – Hekotenas Šimokava (1892–1973 m.), kuris 1917 m. sukūrė 5 minučių „Konsjeržo Mukudzo Imokavos istoriją“. Anime ir jo seserį mangą (komiksus, pagal kuriuos kuriamos anime serijos) Japonijoje ir už jos ribų išpopuliarino medikas ir animatorius Osamu Tedzuka (1928–1989 m.), vadinamas „anime krikštatėviu“, „komiksų dievu“.
Japonų meno estetika – viena subtiliausių pasaulyje, tad nenuostabu, kad ji persikėlė ir į animaciją. Kai kurie anime labiau realistiški, kiti – labiau fantastiniai. Ne paslaptis, kad japonų dailė ir kaligrafija padarė anime didžiausią įtaką. Anime dar pasižymi ir netikėtomis kūno proporcijomis: pagrindinė kūno dalis – galva, kurios proporcija tikroviškąją viršija 7–9 kartus. Kartais specialiai pailginamos kojos ir rankos. Akys užima maždaug penktadalį veido. Anime akių kūrėjas O. Tedzuka mokėsi iš amerikiečių – Betty Boop, Mickey Mouse, Bembio. Veido išraiškų variantų nėra labai daug, veidai būna išsigandę (nustebę), pikti, linksmi, susijaudinę (laša prakaitas), romantiški (po akimis piešiamos paralelinės linijos). Apie ką dažniausiai pasakoja anime? Pagrindinės temos – Japonijos istorija, klasikinė literatūra ir… pornografija. Pornografiniai anime, kuriami nuo 1984 m., vadinami hentais.
Vakaruose anime išgarsino „Astro Boy“, vėliau – „Pokemonai“. Garsusis amerikiečių „Pietų parkas“ sukurtas pagal anime principus.
Apie persirenginėjimą
Kasmet pasaulyje vyksta daugybė anime konventų, kuriuose rengiami vadinamieji cosplay – persirenginėjimas anime personažais.
Tradicinės, šiuolaikinės ir populiariosios Japonijos kultūros festivalis „NowJapan“ šiais metais, Lietuvos anime gerbėjų nuomone, išsiskyrė ypač gerais kostiumais. Kaip teigė festivalio programos vadovas Olegas Lyčaginas, anime kostiumų gaminimas Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, yra tikrai aukšto lygio. „Tačiau cosplay fenomenas – tai ne tik gražus kostiumas. Itin svarbu yra ir sugebėjimas atskleisti patį personažą, įkūnyti tokius jo elgesio ypatumus kaip laikysena, eisena, kalbos manieros, bendravimo ypatumai. Taip pat svarbu gražiai parodyti kostiumą ant scenos per nustatytą laiko tarpą. Taigi, vien gražus kostiumas negarantuoja pirmos vietos – norint būti tarp lyderių reikia įdėti daug darbo“, – Laikas.lt pasakojo Olegas.
Kodėl susidomima anime?
Pakalbinome keletą Lietuvos anime gerbėjų, kurie yra įkūrę net kelis klubus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Pirmauja Kaunas ir Vilnius.
Lietuvos anime forumui, vienijančiam visus klubus, www.animezona.net priklausantis aKi teigia, kad dauguma anime mėgėjų šį žanrą atrado dar tuomet, kai internetas buvo retenybė ir anime teko žiūrėti per kabelinę televiziją, ypač per vokiškus kanalus – VIVA, RTL2 ir t. t: „Užsikabliavau ant japoniškų filmukų gal pirmoje klasėje. Tuo metu dažname cartoon‘e terodė, kaip kažkas mušasi, daužosi ganėtinai paprasto siužeto fone, o dauguma anime atrodė bent siužeto prasme gilesni, nors kai kurių tuo metu filmukų net padoriai nesupratau. Turbūt geriausiai iš filmukų man įsiminė „Chikyuu Shoujo Arjuna“ – anime jau net nebe paaugliams, o vyresnei auditorijai, nagrinėjantis žmogaus ir gamtos santykį.“
Tam pačiam www.animezona.net priklausantis anime mėgėjas Saulius pasakojo, kad anime prieš trejus metus jo gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo gerų naujų filmų. „Laikui bėgant, pasidariau platesnių pažiūrų žmogus, pradėjau truputį domėtis Japonijos kultūra, pamačiau, kad anime pakeičia žmogaus mąstyseną, jo nusistatymą į prieš tai kvailai atrodžiusius dalykus“, – teigia Saulius.
Kaip pasakoja anime gerbėja Joana Kembrytė, Japonijos kultūra ji susidomėjo būdama penkerių, o anime – šiek tiek vėliau, pradinėse klasėse: „O prasidėjo viskas nuo legendinių „Samurai X“, „Digimonų“, „Dragon Ball“ serijų. Tiesa, tada nesupratau sąvokos anime, tai buvo tiesiog animaciniai filmukai, atkeliavę kažkur iš Tolimųjų Rytų.“
Kaip teigia Joana, jai niekada nepatiko vakarietiška animacija, kuri atrodė banali, o humoras – lėkštas: „Anime užkabino savo žanrų įvairove, unikalia forma bei estetika, įdomiais neįprastos išvaizdos personažais (pripažinkime, nei tarybinėje animacijoje, nei amerikietiškoje, niekada nesutiktume personažų su tokia plaukų spalvų gama), išpažįstamomis vertybėmis. Vis dėlto tarybinė animacija pasižymėjo tradicinėmis moralinėmis vertybėmis, ko negalėtume pasakyti apie kai kuriuos anime.“
Domisi ne vien paaugliai
Jau seniai praėjo laikai, kai animacija ir anime – vien tik vaikų ar iš paauglystės neišaugančių suaugusiųjų reikalas. Kaip teigia aKi, statistinis lietuviškojo anime mylėtojo amžius yra 16–17 metų. „Ir kuo toliau, tuo labiau tos animešnikų gretos platėja, veikiausiai interneto dėka, kadangi, priešingai nei prieš 10 metų, norimą anime dabar labai lengvai galima susirasti internete“, – reziumuoja vyras.
Anime gerbėjas Abalys iš Kauno teigia, kad Lietuvoje anime gerbėjų amžius – nuo 11 iki 36 metų. „Anime gali žiūrėt visi, nepriklausomai nuo amžiaus, kam prie širdies piešta animacija. Kiekvienas gali rasti savo mėgstamiausią žanrą, o jų yra begalė (action, slice-of-life, drama, science fiction, mecha, horror, comedy ir t. t.). Nors pažįstų labai daug animešnikų (taip mes kartais žargoniškai vienas kitą vadinam, bet girdėjau ir baisesnių pavadinimų), gali būti ir nemažai kitokio amžiaus grupių, kurios nesireiškia forumuose ar susitikimuose, o tiesiog tyliai savo namuose garbina šią subkultūrą“, – pasakoja Abalys.
Saulius teigia, kad yra matęs 243 anime filmus: „Mes mėgstame anime skaičiuoti, žiūrėti kiek esam praleidę dienų ar valandų. Nieks nepasakys vidurkio, kiek žmonių vidutiniškai Lietuvoje yra peržiūrėję anime filmų ar TV serialų. Kiti gal per metus peržiūri vos 10.
Apie hentai
Ar visi, kurie žiūri anime, žiūri ir hentai? Ne, teigia aKi. „Hentai yra pornografija, tad jei žmogus mėgsta pornografiją, o kartu ir anime, tai nemaža tikimybė, kad jis žiūrės ir hentai“, – pabrėžia anime gerbėjas.
Abalys teigė, kad hentai daugeliui anime gerbėjų yra nepriimtina ir bjauru. „Tai stereotipas, kad jeigu jau žmogus žiūri anime, vadinasi, jis žiūri ir hentai… Pats turiu tokią patirtį, kai mane pavadindavo hentajumi vien dėl to, kad žiūriu anime“, – pabrėžė vaikinas.
Anime klubai Lietuvoje
Pasak Abalio, seniausias anime klubas Lietuvoje – Kauno „Kurokawa“, gyvuojantis daugiau nei šešerius metus. Anksčiau klubai bendradarbiavo vieni su kitais gan stipriai, dabar belikę tik kontaktai ir draugystė, bet partnerystės mažokai.
Be klubo „Kurokawa“, Lietuvoje egzistavo/egzistuoja LAFOS (Lietuvos Anime Fanų Organizacijų Sąjunga), Vilniaus „Kuro Shiro“, Klaipėdos „JAK“, Šiaulių „Kitsune“ ir „Yorokonde“, Marijampolės „Motaku“, Panevėžio „Pan Anime“.
Anime gerbėjų gyvenimas nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo: jie keičiasi nuomonėmis, domisi kitų žiūrimais anime ir kt. Anime gerbėjas Airiz stebisi, kad žmonės dažnai tokius, kaip jis laiko „trenktais, noulaiferiais ar net ištvirkėliais“.
2008 m. lapkričio 8 d. Kaune vienoje universiteto auditorijų įvyko istorinis anime gerbėjams įvykis – pirmoji Lietuvos didžiausių anime klubų ir organizacijų konferencija. Joje dalyvavo kauniečiai „Kurokawa“, vilniečiai „VAK“, „Koi Team“, „AniNC“, „VAMO“, šiauliečiai „Kitsune“, panevėžiečiai „PanAnime“, klaipėdiečiai „PAK“, internetinės bendruomenės „Asinas“ ir „AC“. Konferencijos tikslas buvo suburti efektyviausiai dirbančią Lietuvos anime bendruomenę, kuri bendromis jėgomis galėtų plėsti anime kultūrą Lietuvoje.
Kaip teigė festivalio „NowJapan“ programos vadovas O. Lyčaginas, jie, kaip didžiausio anime ir japoniškos kultūros renginio organizatoriai, bendrauja su Lietuvos anime klubais. „Reguliariai atvažiuojame į jų renginius, palaikom ir skatinam naujiems darbams. Džiaugiamės, kad jaunimas susiburia į tokius klubus ir praleidžia laiką besidomėdami svečiomis kultūromis. Matome tai kaip jaunimo užimtumo skatinimą“, – pasakojo O. Lyčaginas.
Kaip pasakojo dauguma Laikas.lt pašnekovų, iš anime ne tik galima sužinoti apie Japonijos kultūrą, tradicijas, žmonių charakterio tipus, tačiau ir daug ko pasimokyti. „Neretai anime turi ir gilesnę prasmę, bando analizuoti aktualias visuomenei problemas ar parodyti gerai žinomus dalykus iš visai naujos perspektyvos“, – pasakojo Joana, kuri pridūrė, kad anime jai primena tarybinių laikų animacinius filmukus, kai moralinės vertybės buvo perduodamos neakivaizdžiu būdu, „per pūkuotus meškiukus ir krokodilus“.
Parengė Mindaugas Peleckis
Po nuotraukomis prirašyti:
Akimirkos iš Šių metų Japonijos kultūros festivalio „Now Japan“ . Nuotr. J.Kembrytės
Garsieji Byvis ir Tešlagalvis po keturiolikos metų tylos grįžta į MTV eterį, kad vėlei sudrumstu ramybę. Lietuvoje ši laida tikriausiai buvo pirmoji, kurios dubliavimą lietuviškai dėl pernelyg sodrios leksikos kadaise uždraudė valstybinės institucijos.
Į mūsų visų sąmonę įnešę tokius vertybinius išsireiškimus kaip „kala į klyną“ arba „knisa“ šie negailestingi kultūros kritikai vėl nusiteikę pasakyti tiesą apie mus pačius. Jūsų dėmesiui Vice žurnalisto interviu su šio serialo kūrėju Mike’u Judge’u.
Keistai jaučiuosi Tave sutikęs
Galbūt dėlto, kad aš keistas (juokiasi)?
Gerąja prasme. Tiesiog Tavo darbai tikrai padarė nemažą įtaką mano humoro jausmo vystymuisi. Pakeitei ne tik mane, bet ir visą kartą. Leidai man suprasti, jog tiesiai šviesiai sakyti, kad kažkas „knisa“ ir juoktis iš to yra visiškai normalu.
Pastaruoju metu daug kas man sako du dalykus: „Užaugau žiūrėdamas Tavo darbus“ arba „kai augau, niekas man neleido tokių dalykų žiūrėti“.
Mano tėvai buvo pakankamai šaunūs ir nedraudė to žiūrėti, tačiau lankiau katalikų mokyklą, ten dėsčiusios vienuolės absoliučiai netoleravo tokių laidų kaip Simpsonai, o ką jau kalbėti apie Byvį ir Tešlagalvį. Tiesa, kad Tu taip pat lankei katalikišką mokyklą?
Taip, aš baigiau katalikišką vidurinę mokyklą, bet iki 9-os klasės lankiau paprastą. Girdėjau, jog pasirodžius pirmosioms mano serialo dalims tos mokyklos laikraštis apie mane prirašė nelabai gražių dalykų.
Kaip, Tavo nuomone, į atsinaujinusį serialą žiūrės originalo akyse neregėję vaikai? Bijau, kad šią kartą atspindinti kultūra yra tokio žemo lygio, jog jie tiesiog nepajėgs perprasti Byvio ir Tešlagalvio komentarų. O gal aš senstu ir darausi irzlus
Kai pradėjau kurti šį filmuką, jau buvau senas. Kaip ir tau, man jau stukseno 30, akivaizdu, kad jaučiausi vyresnis už savo kuriamus veikėjus. Žinai, pasijauti keistai, kai prisimeni, jog 1992 m. MTV kanalo vadovybei AC/DC ar Metallica atrodė pasenę kultūriniai simboliai, jiems mieliau skambėjo tokių grupių pavadinimai kaip Nirvana ar Pearl Jam (pasirodo, užrašai ant porelės dėvimų marškinėlių galėjo būti kiek kitokie – vertėjo pastaba). Taigi, jau tada atrodžiau senamadiškas, kita vertus, tai atspindėjo mano dvasinę būseną, ne populiarių vardų vaikymąsi. Viskas kartojasi, tik dabar MTV kanalu žiūriu tokias laidas kaip Jersey Shore ir Nėščia šešiolikametė. Paskutinis filmuko epizodas pasirodė prieš 14 metų, savaime suprantama, jog daug kas pasikeitė. Kita vertus…
Tavo personažai liko tokie patys
Taip, pavyzdžiui, kai kūriau hipiuojančio mokytojo personažą, susimąsčiau, ar daug tokių tipų vaikšto aplink. Apsidairęs, išvydau gausybę jų ir vis dar pastebiu tokius kaip jie. Žinoma, kai ką reikia pritaikyti šiems laikams, bet juk Simpsonai iki šiol dėvi tuos pačius drabužius bei vaikšto tomis pačiomis šukuosenomis.
Pakalbekim apie MTV, kuris per 15 metų pasikeitė tiesiog neatpažįstamai, toks jausmas, kad tik dvynės ir nevykėliai žiūri šį kanalą. Ar dirbi su tais pačiais žmonėmis kaip kadaise?
Apmaudu, kad nebeliko Judy McGrath, kuri ten dirbo kai dar tik atėjau į šį kanalą, bet komandos branduolys išliko. Keista – kai FOX kanalui kūriau Karalių Hilą, šie atleidinėjo darbuotojus kas keli mėnesiai. Nors MTV vadovybėje liko tie patys žmonės, pats kanalų tinklas pasikeitė labai stipriai. Tinklelis pilnas tokių laidų mergaitėms kaip Paauglė Mama ir mes jiems reikalingi, kad pritrautume vyriškos lyties auditoriją.
Planavai Byvio ir Tešlagalvio sugrįžimą ar buvai paskatintas MTV?
MTV man siūlydavo kurti naujas serijas kas 1-2 metus. Jie norėjo dar vieno Byvio ir Tešlagalvio filmo, po to pradėjo kalbėti ir apie serialą. Mane šios kalbos pasiekdavo per vadybininką, pastarąjį kartą pajutau labai stiprų spaudimą sugrįžti. Baigėsi Karaliaus Hilo serialas, buvau pabaigęs veiksmo filmo Extract kūrimą ir visai nenorėjau greitu metu užsiimti kažkuo panašiu. Po paskutinės Byvio ir Tešlagalvio serijos jaučiausi absoliučiai išsikvėpęs, bet niekada nebuvau nusiteikęs šį reikalą absoliučiai palaidoti.
Buvo sunku vėl prabilti savo personažų balsais?
Jei tai nebūtina, aš jų neįgarsinu, bet jei reikia, darau tai su džiaugsmu. Tiesiog tai nėra užsiėmimas, kuriam aukočiau savo laisvalaikį.
Pastebėjau, jog pasikeitė filmuko logo užrašas iš MTV’s Beavis and Butt-Head į Mike Judge’s Beavis and Butt-Head, ankščiau tai regėjau tik ant filmuko Dvd dėžučių, ką šis subtilus, bet svarbus pokytis reiškia?
Prieš man pradedant dirbti su MTV teises į šį filmuką buvau pardavęs Liquid Television kanalui. MTV man atvirai nesakė, ką ketina daryti su kurtais personažais, bet aš pagalvojau, jog vienai dviejų minučių serijai sukurti man užtrunka nuo šešių iki aštuonių savaičių. Rodydamas dvi sukurtas serijas festivaliuose bei Liquid Television uždirbau porą tūkstančių dolerių. Pavargau nuo to, be to, jaučiausi esąs niekas, taigi, pardaviau teises MTV, jie pakvietė mane kurti Byvio ir Tešlagalvio serijas. MTV užsimanė pavadinti mano kūrinį MTV’s Beavis and Butt-Head. Baigus filmą, jaučiau nepasitenkinimą dėl kai kurių detalių ir pasiučiau juos velniop (juokiasi). Pakeisti pavadinimą į dabar esantį pasiūlė mano advokatas.
Ar pateikdamas trumpametražius filmukus Liquid Television kanalui bent įsivaizdavai, kad filmukas apie pora galimai protiškai atsilikusių mokyklos draugų nuotykius gali tapti tokiu fenomenu?
Geras klausimas. Tiesiog kūriau šiuos namudinius filmukus ir nesileidau nešamas į iliuzijų šalį. Iš dalies mąsčiau, jog būtų šaunu kartu su bendraminčių komanda kurti filmus Dalaso mieste, rasti komedijomis užsiimančių žmonių arba pradėti dirbti su animacine kamera. Tiesiog bandžiau už kažko kabintis. Dirbant su Byvio ir Tešlagalvio projektu, kartą pamąsčiau, kad tai gali būti personažai, kuriuos kažkas panorės perkelti į aukštesnį lygmenį. Išvysti savo darbo vaisių per Liquid Television man buvo kaip svajonės išsipildymas, antra vertus, jaučiau, kad galiu daugiau. Tuo metu pamažu pradėjo įsibegėti simpsonų manija.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aplink filmukus dažnai tvelkėsi kontraversiškumo aura. Animaciniai filmukai nebūtinai yra skirti vaikams ir tai žmones varė į paniką, be to, animacinėmis priemonėmis dažnai galima pasakyti kažką, ką bandant pavaizduoti tikroviškesnėmis priemonėmis, būtų nueita per toli. Ar dar įmanoma įsiutinti žmones? Juk niekas nereiškė nepasitenkinimo kai Kartmenas (Pietų parko herojus) iš vieno vaikėzo tėvų pagamino čili, drįstu manyti, kad parodžius tai prieš 15 metų žmonės būtų tiesiog pasiutę. Kokiais būdais žadi stumtelti moralines ribas?
Toks požiūris man apskritai svetimas. Tuo metu, kai tik pradėjau lankytis Holivude, kiekvienąkart išgirdęs vadovybę vartojant žodžius „aštrus“ ar „tamsus“, suprasdavau, kad kažkas susimovė ir visi dėl to praranda savo pinigus. Turint gerą ir kiek pamišusią, žmones erzinančią idėją galima su visu tuo praslysti. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad animaciniai filmukai skirti tik vaikams. Dauguma jau pamiršo, kokie skandalingi savo metu buvo Simpsonai: Bartas buvo paprasčiausias nevykėlis ir žmonės negalėjo suprasti, kaip galima jį tokį vaizduoti, juk kiekvienas turėtų būti laimėtojas. Antra vertus, tuometiniuose animacijos festivaliuose buvo rodomi dalykai iki kurių šiuolaikiniams TV serialams dar labai toli (juokiasi). Mano karta augo stebėdama nuostabius senuosius Warner Bros filmukus, po to, iki kol pasirodė Tracy Ullman Show bei Simpsonai reikalai šioje srityje buvo prasti.
Ar Byvis dar sakys „ugnis“?
Taip, jis dar sakys „ugnis“.
Nuostabu, kitas mane neraminantis klausimas – ar sugrįš kitas tavo kurtas serialas „Daria“?
Pastaruoju metu manęs to klausinėja taip įnirtingai, jog pradedu mąstyti apie jos atgaivinimą. Visada ji patiko, bet produseriai užsimanė kūrybiame procese apsieiti be manęs. Suprantu, kad serialas būtų puikus, jie net pasamdė pora išties puikių scenaristų jo kūrybai, bet jaučiausi įsiutęs dėl tokio jų elgesio, todėl nusprendžiau nuo viso to atsiriboti.
Daria man labiau patiko kaip dar vienas Byvio ir Tešlagalvio veikėjas, bet tikriausiai daugumai labiau prie širdies buvo atskiras, jos vardu pavadintas serialas
Man taip pat. Priešingai nei likę personažai, Daria kartais pavaizduodavome ne vien kaip neigiamą veikėją. Man patiko konfrontacija tarp jos ir pagrindinių veikėjų, todėl neatmetu galimybės šį personažą sugrąžinti.
Girdėjau, kad jei kažkas pasirodys pernelyg nepadoru MTV kanalo vadovybei, išplatinsi nemalonę užsitraukusį epizodą internetu, kol kas panašių incidentų nekilo?
Dar ne, bet artėju link to (juokiasi).
Gal galėtum būti kiek atviresnis?
Bandau atgaminti. Kanalo vadovybė peržiūrinėjo laidas ir burbėjo kažką panašaus į: „laidos prodiuseriai nėra patenkinti tuo ir anuo“. Aš pasakiau: „esu nepatenkintas, jog man draudžiate rodyti, ką aš noriu rodyti, juk aš tos laidos prodiuseris. Tokiu atveju patalpinsiu šį turinį Youtube“. Youtube ir taip pilnas mano produkcijos.
Juk visiems patinka tai, ką darai, kita vertus, Jums, autoriams, kartais tai turėtų tapti tikrų tikriausiu galvosūpiu
Neturiu nieko prieš tai. Vienintėlis su Youtube susijęs mane liūdinantis įvykis – pirmojo mano kurto filmuko įkėlimo ten aplinkybės. Naudojau taip vadinamą track-reading technologiją, kai piešiama žodžius sinchronizuojant su juos tariančiomis lūpomis, dirbau su laikmačiu ir sugaišau tam visą amžinybę. Nepaisant visko, į Youtube svetainę įkeltas filmukas prarado garso ir vaizdo sinchronizaciją (juokiasi). Džiaugiuosi matydamas jį ten, bet šis nesusipratimas tiesiog varo mane iš proto.
Jei jau prakalbome apie Youtube – tai turbūt vienintelė vieta, kurios pagalba žmonės dabar žiūri muzikinius klipus. Tikiuosi Byvis ir Tešlagalvis tęs keistų ir naujų muzikinių klipų žiūrėjimo tradiciją. Visada svarsčiau, ar pats atrenki tinkamus klipus, o gal turi kažkokių pagalbininkų?
Daugumą atradau pats, bet turėjau pagalbininkų. Kai serialo populiarumas pradėjo kilti į padanges, žmonės tiesiog užvertė mus įvairiais video. Niekas pernelyg nepasikeitė, yra daug puikių klipų, kurių niekas neberodo per televizorių. Kita vertus, kaip zilijoną muzikinių vaizdo klipų peržiūrėjęs žmogus, nesutikčiau, kad jie tapo kažkuo geresni.
Taigi, turi enciklopedinių muzikos žinių (lyg tai nebūtų akivaizdu), bet daugelis nustebtų sužinoję, jog turi fizikos mokslo bakalauro diplomą.
Po fizikos studijų dalis techninių problemų atrodo labai nesunkiai išsprendžiamos. Po bandomosios Office Space peržiūros Fox kanalo direktorius statistinių duomenų pagalba bandė paveikti mane. Kai studijuoji tokius statistikos prisotintus dalykus kaip termodinamika, išsiugdai šiokį tokį suvokimą. Baigėsi tuo, kad pats perskaičiau šiems ponams paskaitą apie tai, kas yra statistika bei kaip ją reikia suprasti.
Parengė Aleksandras Rimdžius
Šių metų Europos kultūros sostinė Talinas pabaigs savo šventinius metus turiningai. Estija kviečia turistus į daugybę festivalių ir švenčių. Planuojama, jog Europos kultūros sostinės renginiai pasibaigs gruodžio 22 dieną, kurią turėtų susiskambinti visi Talino miesto varpai bei įvykti unikalus pasirodymas. O jūsų dėmesiui keli užbaigtuvių renginiai.
Spalis Taline paskelbtas fotografijos mėnesiu. Visą mėnesį čia vyks fotomenininkų parodos, kur savo darbus pristatys menininkai iš skirtingų Europos kampelių.
Iki spalio 20 dienos Talino Minų muziejuje bus atidaryta unikali dizainerių kurtų baldų paroda. Beje, visi parodos eksponatai kurti iš minų ar kitų karinių elementų.
Lapkričio 10 iki 12 dienomis Taline Saku Suurhall arenoje įvyks mugė, kurios metu pamatysite Estijos liaudies meistrų darbų. Mugės metu galima bus ne tik nusipirkti patikusius kūrinius, bet ir stebėti, kaip dirba amato profesionalai bei išmokti gaminti estų patiekalus.
Nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 4 d. Taline laukiami tarptautinio kino festivalio „Juodosios naktys“ gerbėjai. Jo metu bus parodyti Europos kino šedevrai bei animaciniai filmukai ir studentų darbai.
Nuo lapkričio 24 d. iki gruodžio 10 d. Taline, Viljandi ir Tartu vyks kalėdinio džiazo festivalis Jõulujazz, kurio metu įvyks virš dvidešimties koncertų. Šiais metais svarbiausiais festivalio svečiais įvardijami prancūzų vokalinis ansamblis Voice Messengers, Ana Salazar iš Ispanijos ir Britt Quentin iš JAV.
Talino žiemos festivalis “Pažvelk ir atverk savo širdį” vyks nuo lapkričio 24 d. iki gruodžio 11 d. bažnyčiose ir koncertų salėse. Programoje – klasikinės muzikos koncertai, baroko muzikos ansamblių pasirodymai.
Nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio 3 d. Estijoje įvyks didžiausias Šiaurės Europoje ir Baltijos šalyse gatvės šokių festivalis Battle of EST. Dauguma renginių vyks Taline ir Tartu, o festivalyje žada sudalyvauti daugiau negu 300 šokėjų iš 20 šalių.
Europos kultūros sostinės metus Talinas pabaigs triukšmingai, tad keliaujantiems į Taliną vertėtų pasidomėti, kas tomis datomis vyksta mieste.
Išsamiau čia: http://www.tallinn2011.ee/eng
Pradžiai – jokio „Disnėjaus“. Sovietai mums paliko ne tik tokį iškraipytą pavadinimą kaip „Centrinė žvalgybos valdyba“, bet ir suvulgarintą Walto Disney pavardę, kuris dar prieškario laikais Lietuvoje buvo vadinamas taip, kaip ir priklauso – „Voltas Diznis“, nors pagal sovietinės transliteracijos tradicijas paversta pavardė „Disnėjus“ yra neišdildomai įsirėžusi mūsų sąmonėje.
Britas Simonas Tofieldas prieš keletą metų sukūrė neįtikėtino pasisekimo sulaukusius filmukus apie savo kates – „Simon’s cat“. Šiems video pusryčiams siūlome pasižiūrėti rugsėjo pradžioje išleistą „Cat and mouse”.
Baltas mažas kačiukas su raudonu kaspinu ant kairės ausies – Hello Kitty. Šis japonų sugalvotas personažas su trenksmu įsiveržė ne tik į vaikų, paauglių, bet ir suaugusiųjų gyvenimus.
Balandžio 22-30 d. kino teatre „Pasaka“ bus pasakojamos moterų istorijos – iš kovo į balandį persikėlęs tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ vyks jau penktąjį kartą.