Search Results for: "aleksandras rimdžius"
Šių metų Kanų kino festivalyje pagrindiniu Tarptautinės kino kritikų federacijos prizu apdovanota komiška Aki Kaurismaki drama ,,Havras“ jau rodoma Lietuvos kino teatruose. O Laikas.lt siūlo Jums interviu su pačiu Aki, kuris papasakojo apie filmo kūrimo procesą ir
Filme ,,Havras“ susitinka du, tikriausiai ant pačių žemiausių socialinių laiptelių stovintys, žmonės – prancūzas batų valytojas Marcelis Marksas, kurį vaidina Andre Wilmsas, ir dėl politinio persekiojimo iš Afrikos emigravęs berniukas vardu Idrisa (Blondinas Miguelis). Su nedidele iš Havro miesto kilusio žmogaus pagalba, šis tarptautinis tandemas sugeba išsikrapštyti iš prekiautojų žmonėmis jiems paspęstų žabangų.
Atrodo, kad Kaurismakis bene vienintelis tęsia tokių italų neoromantizmo atstovų kaip Vitorio de Sica („Dviračių vagis“; „Umberto D“) humanistines idėjas. Maža to, šis suomis kaip niekas kitas prisideda prie šlovingųjų prancūziškojo kino tradicijų atgimimo. Režisierius šiame filme sugebėjo sujungti intelektualumą ir naivumą, intymumą bei minimalizmą. Viso to rezultatas – visa apimančio geresnio pasaulio su visomis jo siūlomomis galimybėmis viltis. Antrojo Akio filmo prancūzų kalba (pirmasis – „Bohemos gyvenimas“ 1992 m.) pagrindinės temos: žmogaus orumas, solidarumas, skirtingų kartų pasauliai bei mirtis. Režisierius yra prisipažinęs, jog mintis sukurti „Slenkantys debesys“ (1996m.) jam kilo sužinojus, jog nedarbo lygis Suomijoje tuo metu pasiekė 10 proc. Su „Havru“ Kaurismakis tarsi siekia susitapatinti su visa tarptautine darbininkija.
Kokios poetinės logikos vedinas nusprendei kurti filmą nedideliame prancūzų miestelyje, o ne gimtojoje Suomijoje?
Planavau filmą apie vandens keliais Europon atvykusį pabėgelį iš Afrikos. Tačiau pabėgėliai paprastai netraukia į Suomiją, todėl norėjau atrasti tinkamą jūrų uostą aplink Viduržemio jūros teritoriją. Išnaršiau Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos bei Biskajos įlankos pakrantes. Jau buvau veik praradęs viltį, kai aptikau Havrą. Ši vieta pasižymėjo išskirtinumu. Tai lyg visų pamirštas miestas, apie kurio egzistavimą nutuokia retas prancūzas. Šios vietos nepravažiuosi kaip kažkokio tarpinio maršruto taško, turi žinoti, kur keliauji. Būtina pažymėti, kad ši vieta svarbi ir istoriniu požiūriu – jai teko patirti tiek vokiečių okupaciją, tiek ir sąjungininkų bombardavimą prieš išsilaipinimo Normandijoje operaciją. 6 deš. prasidėjo miesto atstatymo darbai.
Vieta, kurioje gyvena filmo herojai, bene vienintelė, kurios nesugriovė bombamdavimas, gatvės ten kitaip nei atstatytuose rajonuose, jos išlenktos. Mūsų filmavimo pabaigos laukė ir keletas buldozerių, dabar ir ši kaimynystė pilnai prijungta prie tiesinio gatvių planavimo. Kaip visada – įdomiausią reginį pakeis tuntas prekybos centrų.
Paradoksalu, bet darbininkų klasės atstovai dažnai yra stumiami iš miesto, kad atrastų pačias gražiausias vietas gyventi, iš kurių vėliau yra vėlgi išvaromi. Ryškiausias pavyzdys Amerikoje būtų Naujasis Orleanas – federalinės valdžios abejingumas gyventojų atžvilgiu buvo tiesiog šokiruojantis.
Niekada nesu buvęs tokiame unikaliame mieste kaip Havras. Miestas skendi nuostabioje šviesoje ir baltoje miglelėje. Dailininkai iš viso pasaulio į šią vietą traukdavo tapyti šios keistos šviesos.
Šis filmas sukelia daugybę asociacijų su prancūzų kinu, gal galėtum konkretizuoti, su kokio laikotarpio tenykšte kino tradicija jį galima sieti
Vaizduojamą laikmetį atpažinti visada galima iš to, kokie automobiliai jame važinėja. Rūkymas baruose leidžia daryti prielaidą, kad veiksmas vyksta prieš 2007 m. Jeigu reikėtų apibūdinti filmo stilistiką, pavadinčiau tai bandymu atkurti neorealizmą prancūzišku stiliumi. Nemąsčiau apie konkretų stilių, tiesiog rašiau scenarijų, kuris galiausiai išvirto į begėdiškai optimistišką pasaką.
Rašydamas visu pirma dirbu pasąmoniniame lygmenyje. Susigalvoju atitinkamą temą bei pagrindinę siužetinę liniją. Tada tris mėnesius laukiu, kol mano sąmonė atliks savo darbą. Mano rašymas labai neanalitiškas, bet galutinis rezultatas – gana tvarkingas scenarijus. Vėlesnėje savo karjeros stadijoje aktorius Matti Pellonpa (M. Pellonpa vaidino 18-o A. Kaurismaki filmų) taip pat pradėjo taikyti panašų metodą. Kaip paskutinis tinginys Matti vienu ypu perskaitydavo scenarijų ir visą likusį darbą pavesdavo savo pasąmonei, o ši atlikdavo tai, kas nepatyrusiam aktoriui būtų tapę didžiule našta. Scenarijaus jis neliesdavo tris mėnesius, į rankas tekstą paimdamas tik prieš filmavimus, kad pasikartotų dialogų tekstą. Pasąmonė yra pats genialiausias bei pigiausias samdinys, kuriam begalima patikėti tokį darbą.
Žiūrovą suvokimo labirintuose klaidinanti, pasaką primenanti atmosfera yra šio filmo stilistinis arkliukas. Iki pat filmavimo darbų pabaigos nebuvau tikras, ar mano sprendimai buvo tinkami. Vizualiai „Havras“ tikrai nežvilga, manau, kad tai būtų tik atitolinę mano viziją. Svarbiausia čia – žmonės, jų esmė geriausiai atsiskleidžia krizinėse gyvenimo situacijose – tiek geriausios žmonių savybės, tiek ir pačios žemiausios, ryškiausia šviesa nušvinta kai viskas ima griūti. Pasimato žmogaus didybė ir niekingumas. Kai nebelieka nieko, solidarumas ir aukojimasis pradeda mus gelbėti. Žinoma, filmuose gerąsias žmogiškąsias savybes galima ir net reikia perdėti – juk viso to kasdien neišvysi.
Nepaisant kelių sugedusių pareigūnų, vengi rodyti tuos, kurie būdami aukštai išnaudoja kitus
Policijos vado nesimato – tai tik balsas už kadro. Mano logika paprasta: beveidę mašiną geriausia atvaizduoti nesuteikiant jai veido. Anekdoto pavidalu policijos vadas yra tarsi nuolatinis Café Moderne lankytojas. Tiesiog reikia sukurti atmosferą, kuri įtikintų, jog šie žmonės egzistuoja. Galbūt senstu, bet nesiruošiu net iš policijos pareigūnų daryti klišių.
Nepaisant absurdiško informatoriaus tavo filme nėra blogų žmonių. Už visus žmonės čia svarbesnė apmaudi kompiuterinė klaida
Pirminiame scenarijaus variante pabėgėlius pavaizdavau į Havrą atplaukiančius purviname konteineryje, dėl pasibaisėtinų sąlygų kai kurie žuvo kelionės metu. Vėliau persigalvojau ir viską apverčiau aukštyn kojomis, aprengiau šiuos žmonės geriausiais įmanomais drabužiais – velniop tą realizmą, tegu atvyksta kaip orūs žmonės.
Vienas iš personažų tarsteli, jog Viduržemio jūroje plaukioja daugiau asmens dokumentų nei žuvų. Realybė tokia, kad daugelis nelegalių emigrantų išmeta savo identifikacijos dokumentus į jūrą, kad nebūtų deportuoti į tėvynę. Baigiamuosiuose filmo titruose negalėjome paminėti daugelio filme vaidmenis atlikusių asmenų pavardžių dėl to, kad jie išties yra nelegalūs emigrantai be oficialių vardų ir pavardžių.
Filme yra intarpas iš vieno dokumentinio televizinio filmo, jame vaizduojama, kaip kažkokių reikalavimų neatitinkanti pabėgėlių stovykla yra sulyginama su žemėmis. Europa bejėgė su tokiomis problemomis susidoroti. Tai lyg savotiškas ping-pong žaidimo variantas, kuriame žmonės yra deportuojami, kad vėliau vėlei bandytų prasmukti į senąjį žemyną. Žvelgiant iš sistemos taško, visa tai yra suprantama – jei į nedarbo kamuojamą Europą sugūžės pusė Afrikos, nebeliks darbo niekam. Išspręsti šią lygtį tiesiog neįmanoma.
Kaip tau pavyko susidoroti su masinėmis scenomis? Esi prisipažinęs, kad esi prastas masuočių filmuotojas. Nemanai, kad save nuvertini – vienoje „Žmogaus be praeities“ scenoje dūzgė krūva mėgėjų, negalėjau nepastebėti, kad šis epizodas veik nepaliestas režisieriaus rankos: tiesiog įjungta kamera, vienas-du dubliai ir preciziškumu baletui prilygstantis rezultatas.
Kiekvieną aktorių instruktuoju individualiai, dirbant su minia svarbiausia ją „užvesti“. Masinės scenos visada yra tikras nervų išbandymas: nesuspėji su dienotvarke, dieną pakeičia tamsus vakaras, planai eina velniop. Neturi kito pasirinkimo, kaip tik įjungti kamerą ir tikėtis fortūnos šypsnio. Vieną filmavimą seka kitas – niekados neruošiu parengiamojo maketo savo filmams. Skeptiškai žiūriu į tokius planavimus, juk remdamasis jais negali absoliučiai laisvai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Iš anksto mechaniškai surepetuoti filmavimai dažnai atsisuka prieš tave patį, jautiesi lyg pagaminęs filmą pernelyg gerai.
Keliuose ankstesniuose filmuose turėjai parengęs tiek laimingą, tiek ir nelaimingą pabaigas, iš kurių vėliau rinkdavaisi. O kaip buvo su „Havru“?
Apsisprendžiau remtis dviem happy-endingais: berniuko išvykimu bei stebuklingu išgijimu. Kiekviena iš šių pabaigų galėjo būti laiminga, taip pat galėjau pakaitalioti nelaimingąją ir laimingąją pabaigas, bet nusprendžiau iki galo atsiduoti pasakos idėjai, prieš kurią net ir modernus mokslas bejėgis.
Dviejų vedusių senukų meilės istorija esti šio filmo grožio pagrindu. Vyras tvarko verslo reikalus, kol jo žmona miršta ligoninėje. Visaip kaip Jeano Vigo šedevre „Atalanta“, geriausiai jų jausmus išreiškia scena, kurioje jie nėra vienas su kitu fiziškai, bet dalinasi vienu sapnu. Kaip suvokti jų nedalumą?
Nors „Atalantą“ laikau gražiausiu visų laikų filmu, šis atitikimas atsitiktinis. Tai ne pirmas kartas, kai panaudoju šią priemonę. Akivaizdu, kad nesant meilės linijai tektų dar labiau pabrėžti teisingumo temą, o taip tik dar labiau paryškinant sistemos kritiką. Šis filmas galėjo būti kur kas žiauresnis.
Pastarieji trys tavo filmai koncentravosi ties mirties tema: „Žmogų be praeities“ galima interpretuoti kaip mirštančiojo sapną, panašiai ir su po jo sekusiu filmu „ Priemiesčio šviesos“ – žmogus jaučia mirties alsavimą, bet viltis jį prikelia.
Filmas turėjo dvi pabaigas – vienoje pagrindinis herojus miršta, kitoje – ne. Nufilmavau jas abi ir panaudojau jas abi. Tiesa ta, kad trečią ir ketvirtą savo gyvenimo dešimtį gyvenantiems žmonėms mirtis apskritai neegzistuoja.
Prieš tai prancūziškai buvai sukūręs tik vieną filmą „Bohemos gyvenimas“. Ar egzistuoja kažkoks ryšys tarp šio ir naujojo tavo filmo?
Marselis Marksas buvo ir senajame filme. Tai tas pats rašytojas, kurio svajonės įsitvirtinti Paryžiuje subyrėjo į šipulius. Tas pats bohemietis tik po 20-ies metų. Praradus viltį būti rašytoju, jį prikelia atsakomybės jausmas. Tai ant žemiausio įmanomo socialinio laiptelio pabuvojęs žmogus. Žinoma, jis galėjo rinktis lengvesnį kelią, bet, pasak jo pačio, jis norėjęs atsidurti arčiau žmonių, klauptis ant kelių prieš kitų kojas – didžiausias jo nuolankumo ženklas.
Idėja apie afrikietį berniuką išgelbėjusį batų valytoją man atėjo į galvą kai viename Portugalijos mieste, kuriame gyvenau, pradėjo nykti batų valytojai. Vieninteliam likusiam leidau pasirūpinti savo avalynės blizgesiu ir, tuo pačiu, įdėmiai jį stebėjau. Jei tik sugebi pagrindinį herojų su kažkuo susieti, viskas pradeda eitis kaip iš pypkės.
Esi vienas iš nedaugelio, vis dar besinaudojančių 35 mm filmavimo kamera
Šviesa yra tikrojo kino pagrindas, o skaitmeninio – elektros energija.
Esi minėjęs, jog „Havras“ žymės naujos tavo trilogijos pradžią
Šią trilogiją planuoju baigti per artimiausią dešimtmetį. Negali apsiriboti dviem filmais, kalbėdamas apie trilogiją, o jei esi sukūręs dvi trilogijas, privalai užbaigti ir trečią. Tai bus trilogijų trilogija.
Likusias dalis filmuosi Prancūzijoje?
Sekančiam filmui pasirinkau Ispaniją, o paskutiniam – Vokietiją.
Kodėl ne Portugaliją, juk kasmet praleidi čia gerą pusmetį?
Nors gyvenu čia jau 20 metų, portugalų mąstysena man vis dar didelė mįslė. Iš visų tautų, su kuriomis man yra tekę susidurti – ši neabejotinai yra kiečiausias riešutas.
Oficialus lietuviškas puslapis: Havras.lt. O laimėti pakvietimus į šį filmą galite laikas.lt konkursų rubrikoje.
Parengė Aleksandras Rimdžius
Seksomnija (terminą 2003 m. įvedė daktaras Kolinas Šapiro) arba seksas miegant yra lėtojo miego stadijos parasomnijų grupei priskiriamas miego sutrikimas, dėl kurio miego metu žmonės yra seksualiai sujaudinami ir net sugeba inicijuoti lytinę veiklą (masturbaciją, glamones bei patį seksualinį aktą), sąmoningo asmens atžvilgiu tai suvokiama kaip seksualinis užpuolimas ar net išprievartavimas.
Dauguma ekspertų seksomniją laiko tam tikra lunatizmo forma. Nuo seksomnijos kenčiantys žmonės patiria nesąmoningą sužadinimą bei nesugebėjimą atsiminti nakties įvykių. Kur kas dažniau ji pasireiškia turintiems lunatizmo ar kalbėjimo miego metu sutrikimus žmonėms. Pagrindiniai faktoriai sukelėjai: alkoholis, nelegalūs vaistai, miego trukūmas, kvėpavimo sustojimas miegant (miego apnėja) ir t.t. Dažnai ją sukelia bet koks fizinis kontaktas su šalia miegančiu asmeniu. Įdomu tai, kad retais atvejais, kai šį sutrikimą turintis žmogus yra pajėgus atminti tai, kas vyko naktį, jis tai įsivaizduoja kaip sapną, kuriame pabunda prie absoliučiai nepažįstamo (sutuoktinis, antra pusė, svečias ar asmuo su kuriuo nesenai buvo linksminasi vakarėlyje – visi jie suvokiami kaip pirmą kartą matomi žmonės), bet labai stipriai jį seksualiai traukiančio asmens.
Visuomenėje paplitęs požiūris, esą tai tik itin seksualizuotų individų priedanga, šitokias kalbas vienareikšmiškai paneigia miego sutrikimams diagnozuoti plačiai taikomas polisomnografinis tyrimas. Seksomnija diagnozuojama naudojant visos nakties miego poligrafinio tyrimo bei vaizdo įrašų duomenis, kitaip tariant, stebint smagenų veiklą ir ieškant kitoms parasomnijos formoms artimų jos veiklos pakitimų. Mokslininkų teigimu – tai tarsi sąmonės ir kūno atsiskirimas nuo vienas kito.
Mokslininkai šia tema atliko įdomų tyrimą. Apklausę 832 miego sutrikimais besiskundžiančius pacientus, jie nustatė, kad beveik 8% jų užsiiminėjo seksu miego metu. Nors dauguma šį sutrikimą turinčių buvo vyrai (11%), moterys taip pat negali sakyti, kad joms negresia toks marginalinis elgesys (4%).
Mokslininkų įsitikinimų, nuo šio sutrikimo kenčia apie 1% pasaulio gyventojų, nustatyti tikslesnį skaičių trugdo žmonių patiriama gėda ar paprasčiausiai dingusi atmintis. Ši liga kol kas dar itin neištyrinėta sritis, tačiau pastebėta, kad visiems atvejams būdingas asmens patiriamas didelis streso lygis, nuovargis bei nemiga – visa tai, kas byloja apie giliai sąmonėje įsirėžusį nerimą. Dažniausiai gydomui naudojamas receptinis medikamentas klonazepamas.
Keletas žiniasklaidoje nuskambėjusių su seksomnija sietinų atvejų:
1. 2005 m. nuo seksomnijos kentėjęs britas iš Jorko išteisintas dėl trijų išprievartavimų.
2. Tais pačiais metais vienas amerikietis nuteisiamas triem metams lygtinai už dviejų mažamečių seksualinį tvirkinimą.
3. Australijoje moteris, kuriai diagnozuotas lunatizmas, naktimis išeidavo iš namų ir užssimdavo seksualinių partnerių paieškoms.
4. 2007 m. britų karo mechanikas pripažintas nekaltu dėl sekso su penkiolikmete.
5. 2010 m. dėl seksomnijos prievartavimo byloje išteisintas australas, o šių metų liepą velso pilietis.
Parengė Aleksandras Rimdžius
Garsieji Byvis ir Tešlagalvis po keturiolikos metų tylos grįžta į MTV eterį, kad vėlei sudrumstu ramybę. Lietuvoje ši laida tikriausiai buvo pirmoji, kurios dubliavimą lietuviškai dėl pernelyg sodrios leksikos kadaise uždraudė valstybinės institucijos.
Į mūsų visų sąmonę įnešę tokius vertybinius išsireiškimus kaip „kala į klyną“ arba „knisa“ šie negailestingi kultūros kritikai vėl nusiteikę pasakyti tiesą apie mus pačius. Jūsų dėmesiui Vice žurnalisto interviu su šio serialo kūrėju Mike’u Judge’u.
Keistai jaučiuosi Tave sutikęs
Galbūt dėlto, kad aš keistas (juokiasi)?
Gerąja prasme. Tiesiog Tavo darbai tikrai padarė nemažą įtaką mano humoro jausmo vystymuisi. Pakeitei ne tik mane, bet ir visą kartą. Leidai man suprasti, jog tiesiai šviesiai sakyti, kad kažkas „knisa“ ir juoktis iš to yra visiškai normalu.
Pastaruoju metu daug kas man sako du dalykus: „Užaugau žiūrėdamas Tavo darbus“ arba „kai augau, niekas man neleido tokių dalykų žiūrėti“.
Mano tėvai buvo pakankamai šaunūs ir nedraudė to žiūrėti, tačiau lankiau katalikų mokyklą, ten dėsčiusios vienuolės absoliučiai netoleravo tokių laidų kaip Simpsonai, o ką jau kalbėti apie Byvį ir Tešlagalvį. Tiesa, kad Tu taip pat lankei katalikišką mokyklą?
Taip, aš baigiau katalikišką vidurinę mokyklą, bet iki 9-os klasės lankiau paprastą. Girdėjau, jog pasirodžius pirmosioms mano serialo dalims tos mokyklos laikraštis apie mane prirašė nelabai gražių dalykų.
Kaip, Tavo nuomone, į atsinaujinusį serialą žiūrės originalo akyse neregėję vaikai? Bijau, kad šią kartą atspindinti kultūra yra tokio žemo lygio, jog jie tiesiog nepajėgs perprasti Byvio ir Tešlagalvio komentarų. O gal aš senstu ir darausi irzlus
Kai pradėjau kurti šį filmuką, jau buvau senas. Kaip ir tau, man jau stukseno 30, akivaizdu, kad jaučiausi vyresnis už savo kuriamus veikėjus. Žinai, pasijauti keistai, kai prisimeni, jog 1992 m. MTV kanalo vadovybei AC/DC ar Metallica atrodė pasenę kultūriniai simboliai, jiems mieliau skambėjo tokių grupių pavadinimai kaip Nirvana ar Pearl Jam (pasirodo, užrašai ant porelės dėvimų marškinėlių galėjo būti kiek kitokie – vertėjo pastaba). Taigi, jau tada atrodžiau senamadiškas, kita vertus, tai atspindėjo mano dvasinę būseną, ne populiarių vardų vaikymąsi. Viskas kartojasi, tik dabar MTV kanalu žiūriu tokias laidas kaip Jersey Shore ir Nėščia šešiolikametė. Paskutinis filmuko epizodas pasirodė prieš 14 metų, savaime suprantama, jog daug kas pasikeitė. Kita vertus…
Tavo personažai liko tokie patys
Taip, pavyzdžiui, kai kūriau hipiuojančio mokytojo personažą, susimąsčiau, ar daug tokių tipų vaikšto aplink. Apsidairęs, išvydau gausybę jų ir vis dar pastebiu tokius kaip jie. Žinoma, kai ką reikia pritaikyti šiems laikams, bet juk Simpsonai iki šiol dėvi tuos pačius drabužius bei vaikšto tomis pačiomis šukuosenomis.
Pakalbekim apie MTV, kuris per 15 metų pasikeitė tiesiog neatpažįstamai, toks jausmas, kad tik dvynės ir nevykėliai žiūri šį kanalą. Ar dirbi su tais pačiais žmonėmis kaip kadaise?
Apmaudu, kad nebeliko Judy McGrath, kuri ten dirbo kai dar tik atėjau į šį kanalą, bet komandos branduolys išliko. Keista – kai FOX kanalui kūriau Karalių Hilą, šie atleidinėjo darbuotojus kas keli mėnesiai. Nors MTV vadovybėje liko tie patys žmonės, pats kanalų tinklas pasikeitė labai stipriai. Tinklelis pilnas tokių laidų mergaitėms kaip Paauglė Mama ir mes jiems reikalingi, kad pritrautume vyriškos lyties auditoriją.
Planavai Byvio ir Tešlagalvio sugrįžimą ar buvai paskatintas MTV?
MTV man siūlydavo kurti naujas serijas kas 1-2 metus. Jie norėjo dar vieno Byvio ir Tešlagalvio filmo, po to pradėjo kalbėti ir apie serialą. Mane šios kalbos pasiekdavo per vadybininką, pastarąjį kartą pajutau labai stiprų spaudimą sugrįžti. Baigėsi Karaliaus Hilo serialas, buvau pabaigęs veiksmo filmo Extract kūrimą ir visai nenorėjau greitu metu užsiimti kažkuo panašiu. Po paskutinės Byvio ir Tešlagalvio serijos jaučiausi absoliučiai išsikvėpęs, bet niekada nebuvau nusiteikęs šį reikalą absoliučiai palaidoti.
Buvo sunku vėl prabilti savo personažų balsais?
Jei tai nebūtina, aš jų neįgarsinu, bet jei reikia, darau tai su džiaugsmu. Tiesiog tai nėra užsiėmimas, kuriam aukočiau savo laisvalaikį.
Pastebėjau, jog pasikeitė filmuko logo užrašas iš MTV’s Beavis and Butt-Head į Mike Judge’s Beavis and Butt-Head, ankščiau tai regėjau tik ant filmuko Dvd dėžučių, ką šis subtilus, bet svarbus pokytis reiškia?
Prieš man pradedant dirbti su MTV teises į šį filmuką buvau pardavęs Liquid Television kanalui. MTV man atvirai nesakė, ką ketina daryti su kurtais personažais, bet aš pagalvojau, jog vienai dviejų minučių serijai sukurti man užtrunka nuo šešių iki aštuonių savaičių. Rodydamas dvi sukurtas serijas festivaliuose bei Liquid Television uždirbau porą tūkstančių dolerių. Pavargau nuo to, be to, jaučiausi esąs niekas, taigi, pardaviau teises MTV, jie pakvietė mane kurti Byvio ir Tešlagalvio serijas. MTV užsimanė pavadinti mano kūrinį MTV’s Beavis and Butt-Head. Baigus filmą, jaučiau nepasitenkinimą dėl kai kurių detalių ir pasiučiau juos velniop (juokiasi). Pakeisti pavadinimą į dabar esantį pasiūlė mano advokatas.
Ar pateikdamas trumpametražius filmukus Liquid Television kanalui bent įsivaizdavai, kad filmukas apie pora galimai protiškai atsilikusių mokyklos draugų nuotykius gali tapti tokiu fenomenu?
Geras klausimas. Tiesiog kūriau šiuos namudinius filmukus ir nesileidau nešamas į iliuzijų šalį. Iš dalies mąsčiau, jog būtų šaunu kartu su bendraminčių komanda kurti filmus Dalaso mieste, rasti komedijomis užsiimančių žmonių arba pradėti dirbti su animacine kamera. Tiesiog bandžiau už kažko kabintis. Dirbant su Byvio ir Tešlagalvio projektu, kartą pamąsčiau, kad tai gali būti personažai, kuriuos kažkas panorės perkelti į aukštesnį lygmenį. Išvysti savo darbo vaisių per Liquid Television man buvo kaip svajonės išsipildymas, antra vertus, jaučiau, kad galiu daugiau. Tuo metu pamažu pradėjo įsibegėti simpsonų manija.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aplink filmukus dažnai tvelkėsi kontraversiškumo aura. Animaciniai filmukai nebūtinai yra skirti vaikams ir tai žmones varė į paniką, be to, animacinėmis priemonėmis dažnai galima pasakyti kažką, ką bandant pavaizduoti tikroviškesnėmis priemonėmis, būtų nueita per toli. Ar dar įmanoma įsiutinti žmones? Juk niekas nereiškė nepasitenkinimo kai Kartmenas (Pietų parko herojus) iš vieno vaikėzo tėvų pagamino čili, drįstu manyti, kad parodžius tai prieš 15 metų žmonės būtų tiesiog pasiutę. Kokiais būdais žadi stumtelti moralines ribas?
Toks požiūris man apskritai svetimas. Tuo metu, kai tik pradėjau lankytis Holivude, kiekvienąkart išgirdęs vadovybę vartojant žodžius „aštrus“ ar „tamsus“, suprasdavau, kad kažkas susimovė ir visi dėl to praranda savo pinigus. Turint gerą ir kiek pamišusią, žmones erzinančią idėją galima su visu tuo praslysti. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad animaciniai filmukai skirti tik vaikams. Dauguma jau pamiršo, kokie skandalingi savo metu buvo Simpsonai: Bartas buvo paprasčiausias nevykėlis ir žmonės negalėjo suprasti, kaip galima jį tokį vaizduoti, juk kiekvienas turėtų būti laimėtojas. Antra vertus, tuometiniuose animacijos festivaliuose buvo rodomi dalykai iki kurių šiuolaikiniams TV serialams dar labai toli (juokiasi). Mano karta augo stebėdama nuostabius senuosius Warner Bros filmukus, po to, iki kol pasirodė Tracy Ullman Show bei Simpsonai reikalai šioje srityje buvo prasti.
Ar Byvis dar sakys „ugnis“?
Taip, jis dar sakys „ugnis“.
Nuostabu, kitas mane neraminantis klausimas – ar sugrįš kitas tavo kurtas serialas „Daria“?
Pastaruoju metu manęs to klausinėja taip įnirtingai, jog pradedu mąstyti apie jos atgaivinimą. Visada ji patiko, bet produseriai užsimanė kūrybiame procese apsieiti be manęs. Suprantu, kad serialas būtų puikus, jie net pasamdė pora išties puikių scenaristų jo kūrybai, bet jaučiausi įsiutęs dėl tokio jų elgesio, todėl nusprendžiau nuo viso to atsiriboti.
Daria man labiau patiko kaip dar vienas Byvio ir Tešlagalvio veikėjas, bet tikriausiai daugumai labiau prie širdies buvo atskiras, jos vardu pavadintas serialas
Man taip pat. Priešingai nei likę personažai, Daria kartais pavaizduodavome ne vien kaip neigiamą veikėją. Man patiko konfrontacija tarp jos ir pagrindinių veikėjų, todėl neatmetu galimybės šį personažą sugrąžinti.
Girdėjau, kad jei kažkas pasirodys pernelyg nepadoru MTV kanalo vadovybei, išplatinsi nemalonę užsitraukusį epizodą internetu, kol kas panašių incidentų nekilo?
Dar ne, bet artėju link to (juokiasi).
Gal galėtum būti kiek atviresnis?
Bandau atgaminti. Kanalo vadovybė peržiūrinėjo laidas ir burbėjo kažką panašaus į: „laidos prodiuseriai nėra patenkinti tuo ir anuo“. Aš pasakiau: „esu nepatenkintas, jog man draudžiate rodyti, ką aš noriu rodyti, juk aš tos laidos prodiuseris. Tokiu atveju patalpinsiu šį turinį Youtube“. Youtube ir taip pilnas mano produkcijos.
Juk visiems patinka tai, ką darai, kita vertus, Jums, autoriams, kartais tai turėtų tapti tikrų tikriausiu galvosūpiu
Neturiu nieko prieš tai. Vienintėlis su Youtube susijęs mane liūdinantis įvykis – pirmojo mano kurto filmuko įkėlimo ten aplinkybės. Naudojau taip vadinamą track-reading technologiją, kai piešiama žodžius sinchronizuojant su juos tariančiomis lūpomis, dirbau su laikmačiu ir sugaišau tam visą amžinybę. Nepaisant visko, į Youtube svetainę įkeltas filmukas prarado garso ir vaizdo sinchronizaciją (juokiasi). Džiaugiuosi matydamas jį ten, bet šis nesusipratimas tiesiog varo mane iš proto.
Jei jau prakalbome apie Youtube – tai turbūt vienintelė vieta, kurios pagalba žmonės dabar žiūri muzikinius klipus. Tikiuosi Byvis ir Tešlagalvis tęs keistų ir naujų muzikinių klipų žiūrėjimo tradiciją. Visada svarsčiau, ar pats atrenki tinkamus klipus, o gal turi kažkokių pagalbininkų?
Daugumą atradau pats, bet turėjau pagalbininkų. Kai serialo populiarumas pradėjo kilti į padanges, žmonės tiesiog užvertė mus įvairiais video. Niekas pernelyg nepasikeitė, yra daug puikių klipų, kurių niekas neberodo per televizorių. Kita vertus, kaip zilijoną muzikinių vaizdo klipų peržiūrėjęs žmogus, nesutikčiau, kad jie tapo kažkuo geresni.
Taigi, turi enciklopedinių muzikos žinių (lyg tai nebūtų akivaizdu), bet daugelis nustebtų sužinoję, jog turi fizikos mokslo bakalauro diplomą.
Po fizikos studijų dalis techninių problemų atrodo labai nesunkiai išsprendžiamos. Po bandomosios Office Space peržiūros Fox kanalo direktorius statistinių duomenų pagalba bandė paveikti mane. Kai studijuoji tokius statistikos prisotintus dalykus kaip termodinamika, išsiugdai šiokį tokį suvokimą. Baigėsi tuo, kad pats perskaičiau šiems ponams paskaitą apie tai, kas yra statistika bei kaip ją reikia suprasti.
Parengė Aleksandras Rimdžius
Įsielektrinusiais plaukais sulaukėme pavasario ir drauge naujausio sintetinio numerio. Kai atsigaunanti gamta gieda holistines giesmes, mes traukiamės iš spintų žiemos laimikius – ne pačių gryniausių medžiagų retro sukneles ir krūtinę išryškinančius netrikotažinius „Adidas“ džemperius. Ir kai visai natūraliai aplink pradeda čirkšti sugrįžę sparnuoti emigrantai, su bičiuliu lauko kavinėje gurkšnojame šaltos kavos ir išmetamųjų dujų kokteilį. Gerai, perkelkime šį susitikimą į patį ekologiškiausią pasaulio tašką ir paklauskime savęs, kiek procentų natūralumo mūsų pokalbyje, mūsų santykiuose. Esame strigę urban kultūroje ir mažai čia ką bepakeis produktų etikečių analizavimas ar palangių želdinimas prieskoniais. Nepaneigsite – mus, betono vaikus, senamiesčio smogas dažnai įkvepia labiau už jūros ošimą…
Praėjusiais metais Toronto tarptautiniame filmų festivalyje (TIFF) kultinis slovėnų filosofas Slavojus Zizekas, pristatydamas savo garsiojo filmo „Pervert‘s guide to cinema“ tąsą „Pervert‘s guide to idealogy“, prakalbo apie viešosios ir privačios erdvės santykį. Anot mąstytojo, tai, kad esame vis labiau stebimi ir, atrodo, prarandame vis daugiau privatumo, iš tikro kaip tik suteikia mums daugiau laisvės pojūčio. Tereikia kokios nors formalios, visą procesą įgalinančios jėgos, tarkim, vaizdo stebėjimo kameros. Nelabai aišku? Luktelkite ir visos miglos išsisklaidys.
Prieš porą metų Lietuvoje jau lankęsis „kitokios muzikos“ patriarchas Z‘EV kovo 16 ir 19 dienomis apsilankys Vilniuje ir Jonavoje. Ryt jo mušamos savadarbės perkusijos garsų klausysis sostinės Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), o po trijų dienų Jonavos Homo Ludens galerijos lankytojai.
Nusprendėme pakalbinti šį industrial žanro pradininku laikomą atlikėją.
Šiame numeryje nebus pokalbių apie prekybos kūnais meną, sekso telefonu išrašų – iš viso beveik nebus temų apie „antrąjį galą“. Bus šiek tiek įdomesnių dalykų…
Artėjanti Šv. Valentino diena, vis garsėjančios kalbos apie finansines krizes padiktavo ir mūsų naujo žurnalo temą – ♥ už $. Suradome tikrai įdomių pašnekovų, kitu kampu pažiūrėjome į šių dienų aktualijas ir viską sudėję į daugiau nei 50 psl. atidavėme spaustuvės mašinoms. Tradiciškai: kol jos darbuojasi, informuojame, ką rasite atsivertę naujausią Laikas.lt numerį apie meilę už pinigus.
Pirma mintis, šovusi į galvą išgirdus Aleknos pseudonimą, – freestyle’as. Tai kažkas, užgimęs devintojo dešimtmečio pradžios JAV juodaodžių getų vaikų kultūroje, ir tą kažką į dienos šviesą, arba mainstream‘ą, ištempė baltasis repo karalaitis Eminem. Savo kelią į pripažinimą jis pradėjo kaip freestyle’o repavimo kovų dalyvis.
Kaip nuostabu, kad menas gali mus versti mąstyti ne tik apie jį patį savaime. Atrasti pačias įvairiausias iki tol nesuvoktas sąsajas, ir, kas svarbiausia, viso ko centre stovintį žmogų.