Search Results for: "We Love Pop"
Dažnai ir garsiai pataruoju metu linksniuojamas grupės „ba.“ lyderis Benas šeštadienio naktį apsireikš didžėjaus amplua. „We Love Pop“ rezidentų kvietimu jis stos prie grotuvų „Studio 9“ šokių salione ir su gerbėjais pasidalins savo pop muzikos fetišais iš kelių pastarųjų dešimtemčių. Eksperimentui artėjant, perspektyviausias lietuviško roko kadetas iš savo spintos ne tik ištraukė kelis skeletus, bet ir nuošidžriai bei atvirai pristatė jų nakties trajektoriją. Benai, plaukiam su tavim.
„Golden Parazyth“ vardas puikiai pažįstamas visiems, nors kiek besidomintiems aktualia lietuviška muzika. Nežiūrint į tai, Giedrius vis dar sugeba nustebinti gerbėjus netikėtais savo amplua. Šį šeštadienį jis iškeis mikrofoną į didžėjaus ausines ir pristatys pop muzikos favoritų selekcija rudens pradžioje atgimusioje, o dabar ir į „Studio 9“ šokių salioną persikrausčiusioje renginių serijoje „We Love Pop“. Artėjant vakarėliui – keli Giedriaus favoritai.
Ne vieną įsimintiną naktį savo lankytojams spalį pasiūlęs sostinės šokių salionas „Studio 9“ žengia į lapkritį. Prekybos centre „GO9“ įsikūrusi kūrybinė erdvė šį mėnesį klubinėtojus vilios subalansuota programa, kurios pagrindiniai akcentai – net dviejų Niujorko įrašų kompanijos „DFA Records“ atstovų vizitai ir turiningos šeštadienio naktys.
Lygiai po savaitės, vasario 28 dieną, Vilniuje koncertą surengs didžiausiu Baltijos šalių muzikos eksportu tapusi estų grupė „Ewert and The Two Dragons“. Neįtikėtina, bet tai bus pirmasis šios grupės koncertas Lietuvos sostinėje!
Pirmasis gidas, kuriame – nė vienos Lietuvoje sukurtos dainos. Aleknos naujo singlo įtraukti nesinorėjo, nes jūs jį jau girdėjote, o kitą savaitę pasirodysiančiame naujame „Laikas.lt“ žurnalo numeryje rasite ir interviu su šiuo atlikėju. Daugiau ryškių lietuviškų dainų debiutų šią savaitę nepavyko užfiksuoti. Informuokite komentaruose, jei ką nors praleidome, o dabar – 7 tarptautinės rinkos kūriniai:
Šią savaitę – daug naujai suskambėjusių vardų: Tegan and Sara ir Florence Welch perėjo prie šokių muzikos, Beissoul uždainavo lietuviškai. Greta jų yra Mikos ir „Deftones“ sugrįžimai, Lucy Rose debiutas bei pasisveikinimas su „How To Dress Well“. Pradedam:
Net 183 grupės ir atlikėjai iš 13 šalių kovo 29 d. užims Taliną trims dienoms ir trims naktims bei surengs koncertus „Tallinn Music Week“ (TMW) – didžiausiame muzikos talentų festivalyje Baltijos šalyse. Be jau anksčiau paskelbtos Alinos Orlovos mūsų šalį šiais metais renginyje atstovaus ir dainininkas bei muzikantas Markas Palubenka.
Whitney Houston – viena žymiausių visų laikų pop atlikėjų, scenoje išbuvusi net 35 metus. Atlikėja legenda tapo ne tik dėl hito „I will always love you“, bet ir krūvos kitų kūrinių. Su jais ir siūlome susipažinti šiame straipsnyje.
„Facebook“ paviešintais duomenimis, kasdien į tinklapio vartotojų profilius bandoma įsilaužti net 600 tūkst. kartų. Jeigu norite apsaugoti savo duomenis – turite pasirinktis sudėtingą slaptažodį.
Rašytojas ir filosofas Jaroslavas Melnikas sako, kad populiarumas neparodo žmogaus tokio, koks jis yra, – visada kalbama apie kokį nors tikrą ar išgalvotą jo bruožą, tik vieną jo gyvenimo pusę. Vadinasi, viešumoje parodomas ne visas, o vienpusis, apkarpytas ar net iki kraštutinumo supaprastintas žmogaus paveikslas – juk taip masėms patogiau „nuryti“. Jei taip, tai argi nekeista, kad žmonės mėgaujasi tapę žinomi, puoselėja savo primityvų paveikslą ir visomis išgalėmis siekia išlikti populiarūs?
Liepa ButkutApie populiarumą kalbuosi su psichologu Jordžiu Mišinu.
Įprasta manyti, kad populiarumas – tai vienas būdų užsidirbti pinigų. Įtariu, kad egzistuoja kur kas svarbesnė – emocinė populiarumo funkcija.
Kad ir koks populiarumo turinys būtų, visų pirma, bulvarinis populiarumas yra skirtas visuomenei provokuoti. Vadinasi, ne taip ir svarbu, koks populiarumo atspalvis: erotinis skandalas, tikras talentas, sąmoningas siekis išgarsėti dėl finansinio pelno ar kilnaus projekto, tai tėra visuomenės dirginimas, reiškiantis „atkreipkite į mane dėmesį“. Kuo daugiau žurnalų viršelių bus pasipuošę mano nuotraukomis, kuo dažniau šmėžuosiu televizoriaus ekrane, kuo pikantiškesnes savo gyvenimo detales paviešinsiu, tuo labiau mane matys, vertins, dievins ar keiks. Bet kuriuo atveju būsiu pasiekęs savo tikslą: aš būsiu dėmesio centre. Štai, šiuo pokalbiu mes ir vėl atkreipiame į juos dėmesį… Taigi, populiarumas yra būdas užsidirbti dėmesį.
Kokio tipo asmenybė yra linkusi į populiarumą?
Išskirčiau isterišką asmenybę, kuriai būdinga manyti, kad gyvenimas – tai scena: „Žiūrėkite į mane, žavėkitės ir liaupsinkite!“ Tiesa, isteriškos asmenybės nereikėtų įsivaizduoti kaip liguistos ar sutrikusios – tiesiog ji stengiasi būti populiari asmeniškai ir visuomeniškai, trokšta būti ypatinga ir padaryti įspūdį kitiems, gilinasi ne į smulkmenas, o į bendrą vaizdą. Ji gali prisitaikyti prie bet kurios gyvenimo situacijos, myli laisvę, tad šitaip laisvai, lyg nieko nepaisydama, ir gyvena. Isteriška asmenybė turi aibę žavių bruožų: ji optimistė, pokštininkė, lankstaus proto, spontaniška, energinga, atvira naujovėms, geba bendrauti ir įtikinėti, pasižymi lakia fantazija. Bet drauge ji paviršutiniška, plaukianti pasroviui ir nepastovi, per daug spontaniška, susižavėjusi savimi ir ieškanti gerbėjų, galų gale, kamuojama aibės baimių: ji bijo įsipareigoti, bijo būti per mažai pripažinta… Taigi, isteriška asmenybės struktūra yra lyg kontinuumas – vienoje jos pusėje žavūs bruožai, o kitoje – dėmesio alkstanti ir vengianti įsipareigoti asmenybė.
Žinodami, kokių tikslų siekia isteriškos asmenybės (dėmesio, pripažinimo, garbės, populiarumo), galime nesunkiai suprasti, ko iš tiesų siekia mūsų vadinamosios žvaigždės. Tik nuo bruožų gilumo priklauso, ar populiarumas tampa vieninteliu ir svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad visi populiarieji pasižymi isteriška asmenybės struktūra. Kalbėdamas apie isteriškas asmenybes, ginkdie galvoje neturiu tikrųjų talentų, kurie tampa garsūs ne dėl savo gyvenimo intrigų, skandalų ar pavardės, o dėl išskirtinių gebėjimų, pasireiškiančių tam tikrose srityse. Pasitaiko, kad ir talentas, ir isteriška asmenybės struktūra sutampa. Vadinasi, tokiam žmogui reikia dėti kur kas mažiau pastangų, kad dėmesio ir pripažinimo poreikiai būtų patenkinti. Žinoma, tai nereiškia, kad šie žmonės pagarbos verti mažiau.
Kodėl tampama isteriška asmenybe? Girdėjau darželinuką sakant, kad užaugęs jis bus žvaigždė.
Priežasčių gali būti aibė: pavyzdžiui, tikėtina, kad vaikai, auginami susireikšminusių tėvų, laikančių save labai svarbiomis personomis, užaugę priklausys isteriškos asmenybės tipui. Lygiai tas pats gresia vaikams, kuriuos auklėja donžuanai ir gundytojos, taip pat vaikams, kuriais tėvai perdėtai didžiuojasi ir kuriuos liaupsina (nors mūsų televizijos stotys tėvus, bandančius iš savo pyplių padaryti žvaigždes, rodo it normą). Besivaikantys prestižo ir išorinio grožio, nevengiantys garsiai dievinti (ar nuvertinti) kitų ir perdėtai konkurencingi tėvai taip pat rizikuoja užauginti savo atžalas asmenybėmis, turinčiomis daugybę isteriškų bruožų. Tiesa, isteriškomis asmenybėmis dažnai tampa žmonės, vaikystėje patyrę rūpesčio ir dėmesio badą, – nemažai tikrų bei pseudožvaigždžių gali papasakoti tikrai liūdną savo vaikystės istoriją…
Nors didžiausią įtaką mūsų asmenybės raidai daro artimiausia aplinka, be jokios abejonės, yra ir kitų, ne ką mažiau reikšmingų faktorių. Pavyzdžiui, įgimtos savybės – emocionalumas, gyvybingumas, veržlumas ir spontaniškumas – yra palanki terpė isteriškai asmenybei formuotis (bet jei tokiam vaikui padėsime išsiugdyti atsakomybės jausmą, išmokysime užmegzti bei tobulinti santykius, nebijoti įsipareigojimų, galime tikėtis tikrai brandžios asmenybės). Nepamirškime, kad 4–6 metų vaikui vystosi polinkis konkuruoti ir rungtyniauti – tai populiariesiems būdingos savybės, kurias šiuo metu itin vertina ir skatina mūsų visuomenė. Sąlygos gana palankios, vadinasi, turime nemažai šansų išugdyti isteriškų bruožų turinčias asmenybes. Bet nebūtinai jos visos turėtų tapti tikromis ar pseudožvaigždėmis – gal nemažai daliai jų užteks populiarumo tarp draugų ar kolegų arba socialiniuose tinklalapiuose.
Ar gali būti, kad kartais į populiarumą įninkama kaip į narkotikus? Viena žvaigždė prisipažino nusprendusi negimdyti vaikų – bijo pasirodyti papilnėjusi arba visai dingti iš televizoriaus ekrano…
Taip gali būti. Jei asmenybė nėra brandi, tai ir tokiam iššūkiui, kaip populiarumas, nebus atspari. Nepamirškime, kad į populiarumą įnikęs žmogus, negavęs įprastos dėmesio dozės, jaučia „alkį“ ir baimę. Net būtų galima atsargiai nubrėžti paralelę tarp įnikimo į populiarumą, šlovę, pripažinimą ir į narkotikus bei alkoholį. Juk nemažai garsių žmonių kovoja su priklausomybės ligomis. Kaip tai paaiškinti? Isteriška asmenybė stengiasi gyventi susikurtoje realybėje, kur atsakomybei ir įsipareigojimui vietos skiriama nedaug. Alkoholis bei narkotikai padeda sukurti šią realybę. Tiesa, narkotikų vartojimas yra ir mados reikalas, o jei sieki būti populiarus, turi būti ir madingas… Nebrandi asmenybė leidžia sau manyti, kad „jei esu garsus, tai esu visagalis“. O ar visagaliui gali pakenkti vienas kitas kokaino „takelis“?
Vieni populiarūs tampa netikėtai, kiti – palaipsniui. Kokie iššūkiai laukia populiarėjančio žmogaus?
Pagrindinis iššūkis, kuris laukia populiarėjančio žmogaus, – įgyti gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančia šlove, dėmesiu ir pripažinimu. Tam prireiks išpuoselėto atsakomybės jausmo, kurio, kaip jau supratote, isteriško tipo asmenybėms trūksta. Būtų puiku, jei populiarėjantys žmonės nepamirštų savikritikos ir atsakytų sau į klausimus: ar aš iš tiesų trokštu būti populiarus, kodėl man to reikia, ar esu pasiruošęs atlaikyti visus iššūkius bei kritiką, kokios naudos suteiks ir kokios žalos pridarys populiarumas? Norėčiau palinkėti nesivaikyti pigaus bei lėkšto populiarumo. Be abejonės, taip pat reikia būti pasiruošusiam atsisakyti didžiosios dalies savo privataus gyvenimo…
Skaičiau, kad žvaigždės praranda galimybę susidaryti visapusišką savojo „aš“ vaizdą, nes aplinkiniai žmonės mažiau su jomis atvirauja ir nesuteikia grįžtamojo ryšio.
Bet mainais už prarastas galimybes jie gauna progą nejausti būtinybės baimės, kurią patirtų kaip nelaisvę. Būtinybės baimė yra to, kas įprastiniame gyvenime būtina: įsipareigoti, būti atsakingam ir kažkuria prasme suvaržytam. Pavyzdžiui, viena didžiausių būtinybės baimių – žinojimas, kad mes būtinai pasensime. Isteriškos asmenybės ieško būdų, kaip kuo ilgiau išlikti jaunoms. Nemaža dalis pasaulio garsenybių puikiai maskuojasi – apsižvalgykite, kiek daug žvaigždžių atrodo kur kas jaunesnės, nei yra iš tiesų.
Juk gyvenimo suvaržymus galima meistriškai apeiti: ar žinote daug žvaigždžių, kurioms pavyko išlaikyti tvirtus santuokinius ryšius? Tapo įprasta, kad garsenybių biografijas puošia bent kelios skyrybos, ką jau kalbėti apie visus skandalus, į kuriuos įsivėlė dėl nesantuokinių ryšių… Toks atsakomybės, įsipareigojimų, suvaržymo baimės vengimas pasireiškia daugelyje jų gyvenimo sričių (pavyzdžiui, staiga jie pakeičia religines pažiūras). Žinoma, išskyrus ten, kur laukia svaiginantis pripažinimas ir šlovė…
Populiarumas neatsiejamas nuo žiniasklaidos, kuri, kaip teigiama, yra mūsų visų atspindys. Ką šiandieninė žiniasklaida byloja apie mus?
Nereikia būti labai įžvalgiam, kad pamatytum, kokias vertybes propaguoja šiandieninė žiniasklaida. Nieko čia nepadarysi, juk veikia nepaneigiamas laisvos rinkos dėsnis: yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai „opiumas liaudžiai“. Ne pasiūla, o paklausa nulemia, kad į mūsų namus drauge su TV laidom ir žurnalais atkeliauja ne tik tikros, bet ir pseudožvaigždės su virtine intrigėlių, skandalų ir tariamais paslapčių šydais. Atkeliauja, nes įsileidžiam.
Čia kyla labai svarbus klausimas: kodėl mūsų visuomenei reikia būtent tokios informacijos? Deja, šią paklausą galiu paaiškinti tik visuomenės infantilumu ir isteriškumu, nenumaldomu polinkiu vartoti… Kodėl mes esame tokie? Dažnai man atrodo, kad griuvus Sovietų Sąjungai atsirado vertybių vakuumas. O šventa vieta, kaip žinome, ilgai tuščia nebūna: puolėme vartoti viską, kas suteikia laisvės iliuziją. Vartoti, nesidairydami į kokybę. Atvirai kalbant, negana to, jog patys „susimovėme“, tai dar ir jaunąją kartą panašiai auklėjame.
Galbūt domėjimasis žvaigždžių gyvenimu gali reikšti ir tai, jog mums gyvenime kažko trūksta (nuotykių, įvykių)?
Stebint garsenybių gyvenimus, mus užklumpa virtinė jausmų: pasididžiavimas ir garbė, kai mūsų sportininkai iškovoja pergalę; nusivylimas ir panieka, kai jiems nepasiseka; gėda ir nepatogu kažkam apsivogus. Galų gale, kiek azarto ir konkurencijos patiriame, kai sergame už kokio nors TV projekto dalyvį. Taigi, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenime stinga spalvų, mes bandome užpildyti šią tuštumą stebėdami kitų gyvenimus ir taip bent iš dalies patenkindami savo jausminius poreikius.
Pastebiu, jog žmonės garsiai piktinasi kokiu nors asmeniu, deklaruoja, kad jo populiarumas yra abejotinos vertės, o vis tiek seka su juo susijusias naujienas. Kaip tai paaiškinti? Kokias naujienas sekame, galbūt tai atspindi ir mūsų pačių vertybes?
Gaila, bet tai iš tiesų atspindi mūsų ir mūsų visuomenės vertybes. Tai lyg užburtas ratas: žiniasklaida mums nepaliaujamai bruka lėkštus skandaliukus tol, kol prie jų pripratina, o tada maitina porciją po porcijos. Kokiomis priemonėmis skalbiate baltinius, plaunate indus ir valote dantis? Turbūt naudojate populiariausių firmų gaminius – padėkokite reklamai, kad apie juos sužinojote. Tie patys dėsniai galioja visai informacijai: jei nuolat matome smurtą, intrigas, skandalus, nežinia dėl ko išgarsėjusius žmones, tai norom nenorom persmelkia ir mūsų kasdienį gyvenimą.
Kaip išeiti iš šio užburto rato? Prisiminiau epizodą iš režisieriaus Vladimiro Bortko filmo „Šuns širdis“. Profesorius savo asistentui sako:
Niekada prie pietų stalo neskaitykite sovietinės spaudos.
Tai kad kitokios nėra… – nusistebi asistentas.
Vadinasi, visai neskaitykite.
Šio straipsnio pabaigoje knieti papasakoti ne visai išgalvotą anekdotą. Garsių tėvų atžalą medžiojo korespondentė iš populiaraus žurnalo. Žymi pavardė + gera išvaizda + nebloga finansinė padėtis = lengva tapti žinomam. Po ketvirto žurnalistės skambučio žmogus neapsikentė: „Gal man užaugo tešmenys ir aš pradėjau duoti pieną badaujantiems Afrikos vaikams? Dar nepadariau nieko, kad apie mane reikėtų rašyti!“