Search Results for: "Vytautas Kernagis"
Penkeri metai – būtent tiek laiko prabėgo, kai mūsų gerbiamas maestro Vytautas Kernagis atsisveikino su savo klausytojais ir gerbėjais. Nepaisant to, Lietuvos ekscentriškojo dainiaus kūryba ir charizma nebuvo pamiršta – jo baladės ir dainuojamosios poezijos kūriniai vis dar skamba televizijos, radijo eteriuose bei klausytojų širdyse. O skamba jos įvairiai, kartais gimsta iš naujo ir skleidžiasi kaip pavasariniai žiedai.
Spalio 14–20 d. vyksiantis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai –aš“ kalbasi su Vytautas V. Landsbergiu, kuris besiruošiantiems atvykti į jo koncertą pataria geriau nieko apie jį iš anksto nežinoti… Koncertas vyks spalio 20 d. (sekmadienį), 12 val., Vilniaus mokytojų namų svetainėje. O darbas keletas klausimų bardui.
Žvarbų penktadienio vidurdienį Vilniaus Gedimino prospekte, ties Lukiškių aikšte, atidengtas maestro Vytautui Kernagiui atminti skirtas bronzinis suoliukas su atremta gitara.
Ant šio suoliuko, savo forma primenančio sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusius, gali prisėsti ir įsiamžinti kiekvienas prospekto praeivis.
Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš” proga atidengtas suoliukas sukurtas ir pastatytas V. Kernagio fondo lėšomis. Šio fondo vadovas Vytautas Kernagis jaunesnysis sako, kad suoliukas simbolizuos V. Kernagio kūrybinio kelio pradžią ir legendinio sostinės Brodo muzikantų pamėgtą vietą.
Kauniečio skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurtas bronzinis suoliukas skelbia: „Šioje vietoje Brodo vaikas Vytautas Kernagis pradėjo savo kūrybinį kelią”. Iškilminga suoliuko atidengimo proga Lukiškių aikštėje po keletą dainų atliko V. Kernagio vardo gitaros laureatai.
Ketvirtoji V. Kernagio vardo gitara bus įteikta sekmadienį Vilniaus mokytojų namų organizuojamo festivalio „Tai – aš” pabaigos koncerte. Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) įsteigtas prizas paskirtas už nuopelnus dainuojamosios poezijos kultūrai.
Antri metai festivalio „Tai – aš” metu taip pat bus pagerbtas Lietuvos poetas. Už indėlį į lietuviškąją dainuojamąją poeziją jam bus įteiktas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) apdovanojimas – „Aukso žvaigždė”. Laureatas bus paskelbtas penktadienį, didžiajame festivalio koncerte sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Su sunkia liga kovojęs, bet jos nugalėtas V. Kernagis į Amžinybę išėjo 2008 metų kovo 15 dieną. 2009 metų vasarą Nidoje buvo atidengta ant suolelio su gitara sėdinčio V. Kernagio skulptūra, pernai pavasarį Nidoje atsirado ir Bardų skverelis.
Klausydami savo mėgstamos muzikos, dažnai nesusimąstome apie jos dainų tekstus, o apie muzikantų gyvenimą taip pat dažnai nežinome įvairių subtilybių. Ir nors dažnai muzikos kūrimas daugeliui atrodo pramoga, nereikalaujanti labai aukšto IQ (visgi, tai ne tikslieji mokslai), labai intelektualių muzikantų yra tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis pradeda paieškas…
Intelektualiausieji… kaip atsirinkti?
Kandidatų į protingiausio muzikanto sostą – išties daug. Todėl pavardinsiu bent kelis variantus (galbūt skaitytojai su manimi nesutiks, gal turės kitų favoritų).
Užsieniečiai muzikos mėgėjų tinklaraščiuose yra balsavę, kas intelektualiausias. Daugiausia pagyrų sulaukė: Jimas Morrisonas („The Doors“), Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Davidas Bowie, Brianas May‘us („Queen“), Marilyn Mansonas, Rory‘s Gallagheris, Nickas Drake‘as, Nickas Cave‘as, Blixa Bargeldas („Einsturzende Neubauten“), Z‘EV (Stefanas Weisseris), Davidas Tibetas („Current 93“), Tony‘s Wakefordas („Sol Invictus“), Kurtas Cobainas, Frankas Zappa, Robertas Frippas („King Crimson“), Alice Cooperis, Gene‘as Simmonsas („Kiss“), Johnas Lennonas, George‘as Harrisonas (abu – „The Beatles“), Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Bono („U2“), Stevenas Wilsonas („Porcupine Tree“), Jordanas Rudessas („Dream Theatre“), Borisas Grebenščikovas, Viktoras Cojus…
Tiesą sakant, šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Intelektualusis art rokas, prog (progresyvusis) rokas ir metalas, dainuojamoji poezija (bardai, singer-songwriter), įvairių atmainų eksperimentinė muzika – tai intelektualiausieji muzikos stiliai. Vienas jų net vadinasi IDM (intelligent dance music) – intelektualioji šokių muzika (Lietuvoje tai būtų „Pieno Lazeriai“, „BrassBastardz“, „Happyendless“, IJO, Leonas Somovas ir Jazzu, Mario Basanovas ir kt.). Tarp Lietuvos eksperimentininkų taip pat daug intelektualų: pradėkime nuo Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, unikalaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, genialaus kūrėjo Viačeslavo Ganelino bei jo kolegų trio „GTČ“ – Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino. Tai intelektualiausias Lietuvos džiazas, pripažintas visame pasaulyje. Be abejo, yra daug džiazo kūrėjų, kurie nenusileidžia intelektualumu ir dabar: tai Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas, Dainius Pulauskas ir begalė kitų. Turime itin intelektualių klasikos atlikėjų: prestižinį Julliardą baigęs pianistas ir muzikos mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, Petras ir Lukas Geniušai, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir begalė kitų. Liaudies ir kantri muzikos žinovas Algirdas Klova, kantri legenda Virgis Stakėnas, šviesaus atminimo bardas ir rokeris Vytautas Kernagis… Taip pat negalime pamiršti Veronikos Povilionienės, Aistės Smilgevičiūtės („Skylė“), Alinos Orlovos, Algirdo Kaušpėdo („Antis“), Sauliaus Urbonavičiaus („Bix“) ir, be abejo, Andriaus Mamontovo. O jei dar negana – Igorio Kofo („Lemon Joy“), „Spički“, Makso Melmano ir „Biplan“, grupių „Siela“, „Avaspo“, „Donis“, „Liberte“, „The Earth Confession“ kuriama muzika taip pat yra intelektuali.
Žmonės-mįslės
Šie žmonės ir dar daug, kurių visų čia nesuminėsiu dėl vietos stokos, kuria ir kūrė itin kokybišką muziką, kuri ne tik pripildyta gyvybinės energijos, bet ir „maitina“ smegenis. Ar kam nors galėtų šauti į galvą, kad genialiojo Freddy Mercury „kolega“ – „Queen“ gitaristas“ Brianas May‘us – yra astrofizikas, mokslų daktaras, garsios mėnesinės dokumentinės BBC televizijos programos „The Sky at Night“ bendraautoris. Tai ilgiausiai transliuojama televizijos laida (nuo 1957 m. balandžio 24 d. į eterį išėjo jau 700 laidų!) pasaulyje. B. May‘us garsėja ir tuo, kad, kaip ir mūsų pirmieji bigbito ansambliai, pats susikonstravo gitarą (ji iki šiol veikia). Šis muzikantas, skirtingai nei daugelis, kuriuos įtraukė priklausomybių liūnas, niekada nerūkė, negėrė ir nevartojo narkotikų (skirtingai nei kiti „Queen“ nariai). Sudėtingą jo sukurtą „Queen“ dainą „The Prophet‘s Song“ jis susapnavo. Tai ilgiausia „Queen“ daina (trunka aštuonias minutes). B. May‘aus sapne buvo Didysis Tvanas, Biblija ir Nojaus arka. B. May‘aus vardu pavadintas asteroidas, kurį 1998 m. atrado čekų astronomai. Tai – „52665 Brianmay“.
Ne mažiau paslaptingas – ir Davidas Bowie, pramintas roko chameleonu. Tarp keliasdešimties jo albumų – ir svajinga hipiška dainuojamoji poezija, ir glam rokas, ir roko eksperimentai, ir popmuzika ir elektroninė muzika, ir dar daug visko D. Bowie apibūdinti galėtų jo paties dainos pavadinimas: „Hello, spaceboy…“
„Tje Doors“ lyderis Jimas Morrisonas rašė puikią poeziją, deja, jo gyvenimas nutrūko 27-erių. Lietuviškai išleista jo poezijos knygelė, tačiau vertimas – gana prastas… Menininkas save vadino Karaliumi Driežu (The Lizard King), Mr. Mojo Risin‘ (tai „Jim Morrison“ vardo anagrama). Štai vienas iš J. Morrisono poezijos šedevrų:
Vidinės laisvės akimirka
Kai protas atsivėręs ir
Atsiskleidusi vidinė visata
O siela klajonėms palikta
Sumišusi, be vietos, ieškanti
Draugų ir mokytojų – ir ten, ir čia
Vienas nesuprantamiausių muzikantų ir poetų yra Borisas Grebenščikovas. Tai eruditas, besidomintis daug kuo, tačiau tuo pačiu kyla įtarimas, kad jis tik žaidžia žodžiais ir prasmėmis, tarsi įvaro klausytoją į labirintą (panašų į D.Bowie, kurį kažkada jis mėgdžiojo) ir liepia paklusti psichodelinės poezijos taisyklėms. Iš daugybės B. Grebenščikovo (arba tiesiog BG) tekstų pasirinkau šmaikštų „Pasakėčia nr. 2“, kur rašoma Ezopo stiliumi:
Viena lapė beržely gyveno
Atėjo meška ir pradėjo į ją spoksot
Tada atėjo šalčiai
Viskas užšalo
Lapė nuėjo į kreditą
Meška prišalo prie medžio
Ir vis dar spokso
Pamoka čia paprasta:
Nebūk kaip ta meška –
Atėjai, ir nėra čia ko žiūrėt
Šia linksma nata ir norėčiau baigti trumpus patyrinėjimus apie intelektualius muzikantus. Išties tai didžiulio straipsnio tema, tačiau išvadą galima padaryti ir iš šio, nediduko: protingų muzikantų yra daug, o ir intelekto sąvoka ne taip paprastai apibrėši. Vieniems tai IQ skaičiukai, kitiems – gilesnė nei paprastai muzika ir dainų žodžiai, kuriuos kuria neeiliniai žmonės.
Mindaugas Peleckis
Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis terminas roko opera („rock opera“) yra gana tiksliai apibrėžtas, tačiau muzikinėje kultūroje vartojamas nevienareikšmiškai.
Roko operos terminas
Savo pirmaprade prasme terminas roko opera įvardija šių dviejų žanrų samplaiką – didesnės apimties (60-90 min. trukmės) vientiso siužeto muzikinį kūrinį, sudarytą daugiausiaiš roko dainų ir papildytą uvertiūromis bei instrumentiniais intarpais.
Šiuo terminu taip pat apibūdinamas ir gana įprastas klasikinis miuziklas, turintis roko muzikos elementų. Pasak kai kurių muzikos kritikų, kaip kad žymiojo Artiomo Troickio, roko opera derėtų vadinti būtent roko atlikėjų sukurtą didesnės formos veikalą, atliekamą grupės pajėgomis, t. y. roko koncertuose. Tokia ir buvo dažniausiai minima kaip pirmoji dviguba plokštele išleista britų grupės „The Who“ roko opera „Tommy“ (1969), kurios turinys savo užmoju galėjo pranokti daugelio klasikinių operų banalias fabulas. Originalioje versijoje instruomentuotės buvo įgrotos
keturių grupės muzikantų ir jų pačių sudainuoti visi (net ir moteriški) vaidmenys.
„Jesus Christ Superstar“ sąsajos su hipių kultūra
Tuo tarpu Niujorke 1967 m. spalio 17 d. pirmą kartą šviesą išvydo roko įtakotas ir hipių gyvenimą nušviečiantis miuziklas „Hair“ (kompozitorius Mac Dermont). Tačiau bene žymiausia roko opera – „Jesus Christ Superstar“, pasirodžiusi kiek vėliau, 1970 m., ir tiesiogiai pristatyta kaip „rock-opera“, nors tai buvo profesionalaus kompozitoriaus A. L. Webberio bei libretisto Timo Rice’o šlovingas darbas. Abu paminėti muzikos kūriniai, vienas po kito ir ekranizuoti, daugiau ar mažiau siejami su hipių kultūra. „Jesus Christ Superstar“ įrašai gana greitai prasiskverbė į buvusią TSRS ir padarė čia ypač didelę įtaką. Vakaruose ji taip pat krėstelėjo sceninių miuziklų pasaulį ir nustatė modernumo parametrus, drąsiai derindama dinamiškus šokius, teatro elementus, klasikinę instrumentuotę bei roko ekspresiją. „Jesus Christ Superstar“, kaip žinia, tiesiog apžavėjo Lietuvos ankstyvojo roko muzikantą Kęstutį Antanėlį ir „nurašius“ partitūrą tiesiog iš klausos (grojant plokštelę) roko opera 1971 m. gruodžio 25 d. buvo tegu ir mėgėjiškai, bet pirmą kartą pastatyta Vilniuje, tuometiniame Dailės institute. Tai buvo savotiška jos premjera visoje Rytų Europoje.
„Meilė ir mirtis Veronoje“ apie visų laikų įsimylėjelius
Architektas ir dailininkas Kęstutis Antanėlis ir pats tapo kompozitoriumi, keleto roko operų autoriumi, kurių žinomiausia, jau tikrai gryna lietuviškoji roko opera – „Meilė ir mirtis Veronoje“ (S. Gedos libretas pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“), režisuota Eimunto Nekrošiaus ir pastatyta Vilniaus jaunimo teatre 1982 m. Visų laikų įsimylėjėlius šioje dramoje vaidino trys aktorių poros: Janina Matekonytė su Vytautu Taukinaičiu, Kristina Kazlauskaitė su Sauliumi Bareikiu ir Violeta Podolskaitė su Kostu Smoriginu. 2005 m. lapkritį „Meilė ir mirtis Veronoje“ sugrįžo į teatro erdvę. Režisierius Aidas Giniotis perkėlė spektaklį į Keistuolių teatro sceną, kur vėl skambėjo „roko himnas meilei, nugalinčiai net mirtį“. Pagrindinius vaidmenis atliko Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Erica Jennings (Džiuljeta) ir Justas Tertelis, Marijonas Mikutavičius, Mantas Jankavičius (Romeo). Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“.
„Velnio nuotaka“ – pirmoji, tačiau ne visai gryna roko opera
Pirmąja lietuviškąja roko opera dažnai vadinama ir „Velnio nuotaka“, be abejo, tai anksčiausiai pasirodęs originalus tokio pobūdžio miuzikinis kūrinys, sulaukęs nepaprasto populiarumo. Tačiau tai nevisai gryna roko opera vien jau dėl to, kad tai – muzika 1974 m. ekranuose pasirodžiusiai režisieriaus Arūno Žebriūno fantasmagoriškai kino juostai, pirmajam lietuviškam muzikiniam filmui. Jo garso takelio plokštelės anotacija skelbė – „Du juodi diskai, kuriuos Jūs
paėmėte į rankas, yra filmo „Velnio nuotaka“ fonograma“. Vėliau „Velnio nuotaka“ kuriam laikui apsireiškė ir baleto
forma. „Velnio nuotaka“ – lyg savotiškas atsakas „Superžvaigždei“ – tiek sumanytojų buvo laikoma, tiek liaudyje iškart prigijo kaip roko opera. Argi tai negalėtų būti svarbus kriterijus, priskiriant kokiam nors žanrui šį tuomet novatorišką muzikinį vizualinį kūrinį. Pagrindinius vaidmenis jame įdainavo A. Chomentauskienė, V. Malinauskas, V. Kernagis, B. Dambrauskaitė ir kt.
„Ugnies medžioklė su varovais“ laisvos kūrybinės raiškos ir roko dermė
Panašiu metu buvo kuriama avangardinė meninių sprendimų prasme ir idėjiškai drąsi kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikinė drama „Ugnies medžioklė su varovais“, pastatyta 1976 m. vasario 28 d. Jaunimo teatro scenoje (režisierė D. Tamulevičiūtė) ir tapusi pirmuoju roko miuziklu Lietuvoje (žr. 17 nuotr. Įklijoje). Pagrindinius vaidmenis jame atliko Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Arvydas Navalinskas. Per maždaug septynerius metus (1976-1983) Lietuvoje ir užsienyje miuziklas buvo parodytas 185 kartus. Kaip ir „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė“ po truputį įsitvirtino kultūros istorijoje ir kaip roko opera. Tikriausiai tai suprantama, mat šių muzikinių kūrinių naujumas ir
laisva kūrybinė raiška derėjo su roko įtaka ir klausytojai priėmė juos su pasigėrėjimu, o šiuos ypatingus miuziklus titulavo roko operomis. Tuometiniame Lietuvos muzikinės kultūros kontekste miuziklui užteko ir keleto roko elementų, kad jis priartėtų prie šio žanro, jei ne muzikos kritikų, tai bent auditorijos suvokimu. Galima teigti, kad filmas ir netrukus pasirodžiusios abi dvigubos meniškai apipavidalintos plokštelės „Velnio nuotaka“ bei „Ugnies medžioklė“ tapo tikru proveržiu, davusiu pradžią vėlesnei roko muzikos legalizacijai ir įsigalėjimui. Juk abu kūriniai buvo pripažintų autorių darbai, visiškai palaikomi oficialiosios meno valdžios. Miuziklo arija „Kregždutės“, perdainuota Andriaus Mamontovo ir Atlantos, 2003 m. radijo stočių pripažinta geriausia metų daina. Atlikėjams įteiktas muzikos apdovanojimų „Bravo“ prizas. Galbūt tai prisidėjo ir prie miuziklo atgimimo 2004 m. pabaigoje. „Ugnies medžioklę su varovais“ režisierius Gytis Padegimas pastatė senajame Vilniaus kino teatre „Pergalė“ – vietoje, tuomet dar išlaikiusioje tarybinių laikų dvasią, ir panaudojo kitą autentišką ano laikotarpio atributiką. 2008 m. rudenį Gytis Padegimas režisavo naują miuziklo pastatymą Vilniaus teatre „Domino“.
Klasikinio miuziklo atgimimas
Lietuvoje vienas naujųjų laikų roko operų kūrėjų Rokas Radzevičius kaip tik yra ir roko grupės „Skylė” lyderis. Stambesnės apimties Roko Radzevičiaus kūrinį „Saulės kelionė“ (1996) aplinkos teatro „Miraklis“ spektaklyje atliko „Skylė“ ir kviestinės grupės bei muzikantai. Toliau sekė keli to paties autoriaus miuziklai: „Žmogus ir Aušrinė“ (2000), „Vilniaus legendos“ (2001), muzikinė pasaka suaugusiems „Drapaniada“ (2002) ir pagaliau roko opera „Jūratė ir Kastytis“ (2002). „Žuviaganys“ (2004) yra viena iš nedaugelio pagal originalų siužetą sukurta lietuviška roko opera. Čia pat galima paminėti ir roko misteriją „Pranašas. Degančios rankos“ (2005).
Kaip matyti, roko muzikantai stambesnės apimties kūriniams renkasi ne tik roko operos, bet ir klasikinio miuziklo formą. Kaip tik toks yra Andriaus Mamontovo „Tadas Blinda“ (libretas Martyno Bialobžeskio ir Andriaus Mamontovo), parodytas Vingio parke Vilniuje 2004 m. rugsėjo 1 d. Pagrindinės miuziklo arijos išleistos to paties pavadinimo albume. Pagrindinius vaidmenis atliko Jurga Šeidukytė ir pats Andrius Mamontovas, taip pat dalyvavo Inga Valinskienė,
Rafailas Karpis ir kiti. Miuziklą režisavo aktorius Ramūnas Rudokas.
2010 m. išsipildė sumanymas atgaivinti miuziklą ir jis parodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje bei Šiauliuose. Naujame pastatyme vaidina Jeronimas Milius, Ignas Misiūra, Andrius Kaniava, Asmik Grigorian, Deivis, Darius Auželis, Maksas Melmanas ir kiti. „Tadas Blinda“ vienur kitur pavadinamas roko opera gal ir todėl, kad sunku išvengti Andriaus
Mamontovo asociacijos su roko muzika, nebus nuostabu, jei šis miuziklas bus vis dažniau taip įvardijamas.
„Jesus Christ Superstar“ – sugrįžta išversta į lietuvių kalbą
Pagaliau atėjo laikas į Lietuvą sugrįžti „Jesus Christ Superstar“, bet tai nebuvo taip lengva. 2000 m. „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ libretas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir penktojo LNK televizijos gimtadienio proga rengiamas koncertų turas po Lietuvos miestus. Ironiška, bet, kitaip nei 1971 m., dabar kūrinio atlikimas Lietuvoje tapo persmelktas autorinių teisių pažeidimų kartėlio. Kontroversijos dėl operos vertimo į lietuvių kalbą bei atlikimo legalumo neblėso ir 2009 m. po šventinio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ pastatymo Vilniaus Utenos pramogų arenoje. Neabejotina tik, kad lietuviškai atliekama „Jėzus Kristus superžvaigždė“ leido ją geriau suprasti klausytojams, nemokantiems anglų kalbos. Tikimasi, kad žymiausioji visų laikų roko opera turėtų dar sykį atgimti sostinėje 2011-2012 m., menant jos jubiliejinę premjerą Europoje, įvykusią maištingame Vilniuje.
Roko opera moksleivių ir studentų pgrindinėje kultūroje
Roko operos koncepcijos patrauklumu ir visuotine įtaka abejoti netenka. Pačia laisviausia prasme roko operos idėjos įsiliejo ir į studentijos bei moksleivių pogrindinę muzikinę kultūrą. Jau daugiau kaip trisdešimt metų Vilniuje gyvuoja M. K. Čiurlionio menų gimnazijos muzikinė scena, kurioje kasmet Naujųjų metų proga tradiciškai statomos vadinamosios roko operos. Ten pasirodė ta pati Giedriaus Kuprevičius „Ugnies medžioklė su varovais“, savaip
interpretuotos ir „Karmen“, ir Broniaus Kutavičiaus miuziklai, „rokuojantis“ „Rigoletas“, „Pink Floyd“ „The Wall“, „A Night At The Opera“ (pagal grupės „Queen“ muziką) ir daugelis kitų.
Dar unikalesnė inciatyva – jau daugiau kaip dešimt metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studentų šventinė tradicija kiekvienais metais per „Matematikos dienas“ organizuoti „Roko operą“ (trumpinama MIDI RO), kruopščiai pastatant muzikinį spektaklį. Šie spektakliai nėra visiškai originalūs kūriniai, bet fabula, nestokojanti humoro, atspindi studentiškas aktualijas.
Mėgėjiškų ir entuziastingų, galima pavadinti, edukacinių roko operos pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau.
2008 m. Klaipėdoje dainų autorės Kristina Muravjova ir Kristina Paulikaitė, subūrusios jaunų muzikantų komandą, po pusmečio darbo pristatė roko operą „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą, atgaivintą improvizuotos roko muzikos interpretacijoje. Prisijungus pedagogėms režisierei Lina Linkevičiūtei, choreografei Indrei Puišytei, Klaipėdos universiteto Muzikos fakulteto Choreografijos katedros studenčių bei „Švyturio“ vaikų ir jaunimo klubo teatro studijos auklėtinių bendras darbas tapo visu muzikiniu spektakliu, rodytu Klaipėdos muzikiniame teatre, Kretingos kultūros centro salėje ir kitur.
Roko muzikos inspiruota kūrybinė evoliucija, nuoseklus tikslo siekimas, skirtingų sričių artistų bendradarbiavimas, mokymasis vienų iš kitų – galbūt geriausia, ką gali suteikti roko operos idėja, kaip ir šio žanro pradininkų roko legendų įkvėpimas – gebėjimas pasijusti ne tik paskiros dainos, bet ištiso epo kūrėjais.
Pravartu prisiminti ir kitą roko muzikos fenomeną – konceptualią plokštelę, kuri dažnai siejasi su roko operos apibrėžtimi. Konceptualiaisiais vadinami, pvz., dauguma grupės „Pink Floyd“ albumų, o žymioji plokštelė „Siena“ liaudyje laikoma roko opera, nors oficialiai šis kūrinys taip niekada nebuvo įvardytas. „The Wall“, ištisoms muzikantų kartoms be galo įtakinga roko drama, buvo pastatyta ir Lietuvoje ir virto spalvingu gyvu renginiu Rugsėjo pirmosios proga Vilniaus Vingio parke 2005 m.
Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011
Sekmadienį spalvingu korėjiečių ansamblio “Yeongnam Yesuldan” koncertu prasidėjo septintasis Druskininkų teatro festivalis. Jo programoje tradiciškai išvysime ryškiausius sezono spektaklius, filmus, muzikinius projektus. Iki šiol stogo virš galvos neturinčio festivalio organizatoriai sako esą gyvi “fluxus” dvasia.
Šį savaitgalį (liepos 15 -17 d.) festivalis pakvies į šiuolaikinio baleto premjerą “Arachnė” ir “Auksiniu scenos kryžiumi” apdovanotą šokio spektaklį “Budėjimai”. Išgirsime iš Anglijos grįžusią Rasą Bubulytę su grupe, Airijos dvasią skleidžiančio Denis Mc Laughlin koncertą, garsūs Lietuvos muzikantai pagerbs maestro Vytautą Kernagį.
Spektaklio “Arachnė” ašis – antikinis Ovidijaus mitas „Metamorfozės“. Jis byloja apie visais laikais aktualią pražūtingos puikybės tematiką. „Arachnėje“ akcentuojamos antikinio mito aktualijos persipinančios su šių dienų tiesomis. Taip pat – moterų santykiai, kova dėl konkurencijos. Spektaklis ypatingas ir tuo, jog jame naudojamas neįprastas apšvietimo dizainas – teatre paplitusi taisyklė, kad „apšvietimo turi nesimatyti“, čia akivaizdžiai laužoma.
Festivalyje svečiuosis ir vienu įdomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėju laikomas choreografas Vytis Jankauskas. “Auksiniu scenos kryžiumi” apdovanotas jo spektaklis „Budėjimai“ nagrinėja žmogaus vidinio būdravimo temą. Ypatingą dėmesį formai skiriantis menininkas teigia, jog „Budėjimuose“ galima įžvelgti besikartojantį tikėjimo, nusivylimo, atsižadėjimo ir sugrįžimo prie užsibrėžto tikslo ciklą. Šis spektaklis ypatingai gražus savo harmonija ir šokėjų susiklausymu.
Po spektaklių kvies muzikiniai renginiai. Rasa Bubulytė ir norvegai Snorre, Sindre, Nils bei Bjorn pristatys Liverpulyje gimusį projektą “Rasabasa”. Grupės kuriamą muziką priskirti vienam žanrui būtų sudėtinga – viskas, ko klausosi Rasabasa nariai, susilieja į vieną visumą ir virsta netipišku muzikiniu audiniu. Festivalyje bus pagerbtas Vytauto Kernagio, kuris šiemet būtų šventęs savo 60-ies metų jubiliejų, atminimas. “Vytautas Kernagis “Gyvai”– koncertas, kuriame maestro dainuoja iš didžiulio ekrano, o jam gyvai pritaria būrys profesionalių muzikantų.
Iki rugpjūčio pabaigos šurmuliuosiantis Druskininkų teatro festivalis pristatys solidžią ir intriguojančią teatro programą, kurioje po ilgos pertraukos vėl puikuosis tokių režisierių kaip Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas vardai. Pamatysime tarptautinį pripažinimą peniusius jų spektaklius “Dugne” pagal Maksimą Gorkį ir “Mistras” pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Su scenos metrais originaliais darbais “rungsis” būrys jaunųjų kūrėjų – Šiaulių dramos teatre “Valentinų dieną” režisavusi Loreta Vaskova, “Antigonės” mitą šifruojantys “Atviro rato” aktoriai. Išvysime ir Prancūzijoje gyvenančio vertėjo bei režisieriaus Mišelio Poli Rusų dramos teatre pastatytą komediją “Kvailių vakarienė”. Vienu netikėčiausių festivalio projektų taps šiuo metu Maskvoje režisūros mokslus kremtančio aktoriaus ir muzikanto Vido Bareikio įkurto judėjimo “No Theatre” naujo spektaklio “Mr. Fluxus” laboratorija. Ji truks visą mėnesį, tad visi atvykę į Druskininkus gali netyčia tapti šios akcijos dalyviais. Šio projekto, kurį konsultuoja Jonas Mekas, pristatymas vainikuos festivalio pabaigą.
Įvairove džiugins muzikinė Druskininkų teatro festivalio programa. Su tradicinėmis gruziniškomis dainomis aranžuotomis džiazo stiliumi pažindins Šorena, akustinį koncertą ir naujas dainas festivalio svečiams dovanos Jurga Šeduikytė, pasiausti kvies tarptautinis kvartetas su brazilu Gaio de Lima priešaky. Viena festivalio naktis tradiciškai priklauso jaunimui – po atviru dangumi jie vėl šėls “Druskos naktyje” pagal elektroninę muziką. Vasaros amfiteatre taip pat koncertuos nenuilstantis SEL’as.
Festivalis tęs pažintį su tarptautinį pripažinimą pelniusiais Europos kūrėjų darbais bei lietuviško kino naujienomis, kvies į susitikimus su filmų kūrėjais.
Šių metų rugsėjo 25 dieną sostinės Gedimino prospekte nuo 12 iki 20 val. praūš koncertinė akcija „Vilniaus Brodas gyvas“. Pirmą kartą Vilniaus mokytojų namų iniciatyva Brodas atgyja ne tik savo dainomis, kostiumais, bet ir tuometine septintojo – aštuntojo dešimtmečio dvasia, kuomet viskas tarsi pulsavo laisve ir maištingu tautos veržlumu. Kuomet tuometinis Vilniaus Lenino prospektas kuriančiam bei muzikuojančiam jaunimui buvo ne tik pasivaikščiojimų ar susibūrimų vieta, bet ir kūrybinės saviraiškos erdvė, savotiška opozicija tada vyravusiai ideologijai, oficialiajai kultūrai. Nes juk būtent čia skambėdavo muzika, kuri retai kada patekdavo į didžiųjų koncertų sales.
„Mes nebandysime paversti Gedimino prospekto tuometiniu Lenino prospektu, bet norime bent vienai dienai sugrąžinti tą dvasią, kurioje augo Vytautas Kernagis, Olegas Zacharenkovas ir daugybė kitų bardų. Todėl nuo 12 iki 20 valandos prospektas ūš dainomis, tarp kurių bus galima išgirsti ir atliekamų kultinių brodo kartos žmonių“, – apie projektą pasakoja vienas jo sumanytojų Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas Juozas Žitkauskas.
Organzatoriai kviečia visus ateiti į Gedimino prospektą ne tik kaip žiūrovus, bet ir kaip dalyvius – persirengus ano laikmečio stiliaus drabužiais: plačiomis kelnėmis, klostuotais sijonais, gėlėtomis tunikomis, taip pat neužmirštant namuose gausybės karoliukų ir ryškiaspalvių plaukų juostų bei skarų. Laisvė ir meilė – juk tai svarbiausi to laikotarpio žodžiai. „Dabar, kai norime bent akies krašteliu žvilgtelėti atgalios, dar turime pridurti – drąsa ir džiaugsmas, nes tik pasitelkę šiuos jausmus mes suprasime, ką juto tos kartos kūrėjai. Nes nepaisant to, kad sąlygos kurti buvo kur kas sunkesnės nei dabar, ryžto tai daryti jiems tikrai netrūko“ – sako projekto iniciatoriai.
Šioje koncertinėje akcijoje brodo kartos žmonės prisiminimais galės vėl sugrįžti į tą laikmetį, na, o jaunimas turės unikalią progą sužinoti, kas gi iš tiesų buvo tasai brodas, kuo jis kvėpavo ir kodėl buvo toks svarbus kultūriniame gyvenime. Bus stengiamasi sukurti panašią laisvą ir kūrybišką dvasią, kuomet greta pavienių muzikantų per Gedimino prospektą nusidrieks dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – Aš“, nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, dainuojamosios poezijos festivalis „Saulėtosios naktys“ ir kiti.
Žinoma, brodas be Vytauto Kernagio – tai ne brodas. Todėl prie Lukiškių aikštės įsikurs jo vardo fondas. Brodo metu taip pat planuojama atidengti memorialinę lentą ant Kaštonų gatvėje stovinčio namo, kuriame gyveno V.Kernagis.
Palaikant brodiškąją dvasią koncertinės akcijos vietose gėrimais bus galima atsigaivinti iš statinių, tarsi irgi atkeltų iš minimų ano amžiaus dešimtmečių. Taip pat atidžiau įsižiūrėti į scenografinius akcentus, mat ant šaligatvių bus pastatyti fotomaketai, atskleidžiantys tuometinio prospekto detales. Taip pat bus galima nusifotografuoti prie atrodo kasdien taip nerūpestingai praeinamų vietų – pastatų, menančių 1965 – 1980 metus ir turėjusius įtakos Lietuvos muzikos, literatūros istorijai, kurie bus pažymėti vizualizuotais užrašais. Gal pagaliau atėjo metas mums, lietuviams, pasidžiaugti savo tautos istorija ir jos dvasia, bent trumpam užmirštant Egipto palmes ir žodžius „Viskas įskaičiuota“.
Žinomi Lietuvos žmonės pristatė savo kūrybos kalėdinius medelius. Tarp pristatančiųjų: dizainerė Viktorija Jakučinskaitė, su visu būriu futbolininkų žmonų eglutę pristatė Vaida Grikšaitė-Česnauskienė, taip pat – aktorė Gabija Ryškuvienė su mama, Vaidas Baumila su Egle Kernagyte-Dambrauske, Radzevičių ir Juozapaičių šeimos bei kiti. Kalėdiniai medeliai dvi savaites stovės parodoje, o gruodžio 19 d. bus parduoti aukcione, kurio metu gautos lėšos bus skirtos Vytauto Kernagio fondo vykdomam projektui „Gėrio menas“.
Jis rašo dainas, kartais eilėraščius. Kartais padainuoja, o kartais paskaito. Sako, kad būna ir su kosmosu pabendrauja. Jis Sauliaus Mykolaičio vardo prizo bei premijos laureatas – Gytis Ambrazevičius. Kalbamės su juo apie kūrybą.
Vakar šv. Kotrynos bažnyčioje kitaip skambėjo Maestro Vytauto Kernagio dainos. Artisto talento gerbėjams žinomiausias ir mylimiausias Vytauto Kernagio dainas kitaip atliko jauni džiazo atlikėjai „Avenue Acoustic“.