Search Results for: "Vilniaus dokumentinių filmų festivalis"
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vėl visus kviečia į kino teatrų sales pažiūrėti vertų dėmesio dokumentinių filmų. Per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams. Tokia beveik dvi savaites truksianti vakarienė siūloma visiems dokumentinio kino gurmanams. Vakarienės pavadinimas – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis(VDFF), kuris sostinę džiugins kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
8 kartą vyksiantis VDFF šiemet jau turi ištikimų gerbėjų ratą, kuris dar neprasidėjus festivaliui jau perka išankstinius bilietus ar abonentus. „Susidomėjimą dokumentiniu kinu rodo ir pirmą kartą „skavijoje“ matomas toks gausus žurnalistų būrys“, – džiaugėsi kino teatro direktorė ir viena iš festivalio programos sudarytoja Vilma Levickaitė.
Tad kas vyks festivalyje ir kaip nepasimesti filmų gausoje? Kaip ir kiekvienais metais, festivalis sudarytas iš pagrindinės programos, specialiosios programų, vieno autoriaus kūrybos pristatymo, konkursinės programos darbų ir meistriškumo dirbtuvių.
Visus festivalio filmus jungs bendras apsektas – Žmogus ir šūkis „Mes esame dokumentika“, kuris ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai. Pradedam nuo pradžių:
Pagrindinėje festivalio programoje bus pasakojamos 9 kino istorijos, taip pat istorija apie vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Pasak V.Levickaitės, programos temą jai padiktavo Amsterdamo dokumentinių filmų festivaluje pamatytas : Bente Milton filmas apie virtualų pasaulį „Mano avataras ir aš“, 2010. „Iš pradžių galvojau atrinkti tik filmus, susijusius su virtualia relybe, bet vėliau visgi šias ribas praplėčiau“, – teigė V.Levickaitė. Programą sudarys 5 filmai, iš kurių turbūt daugelį intriguoja JAV režisieriaus Morgano Spurlocko filmas, kurio pavadinimas pasako viską už save – „Geriausiai parduotas filmas“.
Konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos. Lietuvai atstovaus Evaldo Janso ir Audriaus Kuprevičiaus filmas „Laisvė kurti“, Aloyzo Jančoro sukurtas profesoriaus Sauliaus Sondeckio kino portretas „Mocarto obuoliai“, jauno režisieriaus Mindaugo Survilos premjerinis dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ ir A. Stonio praėjusių metų filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“. Tad lietuvių darbus pamatyti išties įdomu, nors keletą iš jų turbūt dauguma jau matė, o kad A.Stonys yra vienas iš VDFF programos sudarytojų nereiškia, kad kvepia korupcija, nes kam atiteks prizai už geriausią darbą, nuspręs tarptautinė žiuri, vadovaujama danų kino kritiko ir eksperto Tue Steen Muellerio.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, žiūrovams bus parodyti visi jo sukurti filmai. Šį jauną režisierių pasiūle vienas iš A.Stonys, kuris išsigynė, kad nors ir labai norėjo, kad A.Paunovo darbai būtų rodomi VDFF, tai buvo kolektyvinis organizatorių sprendimas.
Meistriškumo kursai surengti bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.
Žinoma, bus neapsieta be prizų, nes 13 tūkst. litų prizinį fondą konkurso laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas, ištikimai mecenuojantis VDFF konkursą. Kaip teigė festivakio organizatoriai, Kazickai dar neik karto nebuvo apsilankę festivalyje, tačiau jiems nuolat siunčiami nugalėtojų flmai ir informacija. Tad tereikia džiaugtis, kad dokumentinis kinas sulaukia ir privačių rėmėjų lėšų.
Norėtume išskirti VDFF atidarymo ir uždarymo filmus: tai A. Stonio režisuotas pirmasis Latvijos ir Gruzijos finansuotas bendros gamybos filmas, sukurtas Gruzijoje „Raminas“. „Šiam filmui reikalingos lėšos buvo gautas iš Latvijos ir Gruzijos. Lietuvos net neprašėme, nes gautų pinigų ir taip pakako“, – teigė A. Stonys. Kitas verta dėmesio darbas – režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“, pasakojantis apie daugiau nei 20 metų Budos miške netoli buvusio Karijotiškių sąvartyno gyvenančius žmones.
O pabaigai, reikia pasidžiaugti, kad dokumentinis kinas vis daliau pripažįstmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Štai šių metų Venecijos kino festivalį atidarė ne tik vaidybinė, bet ir dokumentinė kino juosta, o Maskvos kino festivalyje atsirado dokumentinių filmų programa“, – teigė Stonys. O VDFF organizatorė Sonata Žalneravičiūtė pasidžiaugė, kad mūsų žiūrovų nebereikia įtikinėti, kad dokumentinis kinas – tai ne vien apie miškuose bėgiojančius žvėriukus.
Tad tikrai, kada paskutinį kartą žiūrėjote dokumentinį filma? Jei atsakymas – seniai, subėkit pirkti bilietų į VDFF ir susimatysime tenai.
Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą. Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą. Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos. Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos. Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka. „Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų. Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų. Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
Rugsėjo 23 – spalio 3 d. „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“ vyks 7-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF‘10). Festivalyje bus pristatyta apie 50 dokumentinių filmų iš viso pasaulio. Jų temos itin plačios – tai neįtikėtini reiškiniai, unikalūs žmonės, laužantys kasdienio gyvenimo normas, svarbios socialinės problemos ir nuslėpti faktai, ypač spalvinga bei įdomi specialioji programa „Meno pavidalai“, pristatanti šiuolaikinio meno naujoves ir jėgą keisti žmonių gyvenimus.
Be festivalio stuburą formuojančios pagrindinės programos, skirtos naujausiems tarptautiniuose kino festivaliuose premijuotiems filmams, ir jau minėtos specialiosios programos, VDFF bus parodytos lenkų režisieriaus Pawelo Lozinskio bei lietuvių dokumentikos klasiko Roberto Verbos retrospektyvos, surengta konkursinė Baltijos šalių dokumentinių filmų programa, kurią vertins tarptautinė žiuri. Šiemet festivalyje svečiuosis vienas geriausių Europos dokumentinio kino kūrėjų Nicolas Philibert iš Prancūzijos, garsiojo lenkų dokumentalisto Marcelio Lozinskio pėdomis pasekęs sūnus Pavelas, taip pat režisieriai Roy Lecus, David Kinsella, Daisy Asquith, Roman Liberov, Galina Evtušenko.
Festivalio programą sudarys: Konkursinė filmų programa, pagrindinė filmų programa, specialioji programa „Meno pavidalai”, P.Łozinski filmų retrospektyva ir R. Verbos filmų retrospektyva.
Sostinėje kelionę baigęs sekmadienį, 9-asis tarptautinis trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“ keliauja į kitus Lietuvos miestus. Jau nuo rytojaus, ketvirtadienio, geriausius trumpametražius filmus iš viso pasaulio pamatys Šiaulių, o nuo savaitgalio – Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio žiūrovai. Programose bus parodyti ir uždarymo metu tarptautinės komisijos geriausiais paskelbti vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai filmai.
„Darau aš filmą, ir jis man tuo metu atrodo pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Taip labai svarbus, taip labai, kad jau labiau ir būti negali“. Tai lietuvių kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus žodžiai apie kūrybą, pasakyti daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Šiandien jo filmai priklauso lietuvių dokumentinio kino aukso fondui. Šešis šio fondo grynuolius specialiojoje programoje pristatys jau ketvirtadienį, spalio 9 dieną, prasidėsiantys devintieji „Vilniaus kino šortai“.
Korėjietiška siaubo drama apie kunigus egzorcistus. Eksperimentinis filmas apie tikrus pirmosios pagalbos skambučius. Istorija apie įsiutusių skustagalvių gaujai priklausantį gėjų. Elegiškas dviejų minučių žvilgsnis į kalėjimą vakarėjant. Tai dalis išskirtinių pasakojimų, kuriuos pristatys jau po savaitės, spalio 9 dieną, prasidėsiantis didžiausias Baltijos šalyse tarptautinis trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“.
„Trumpos kino formos pradėjo kino istoriją ir šiandien neketina užleisti išskirtinės vietos pasaulio kino žemėlapyje“, – sako Marija Razgutė, viena iš tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorių. Apie tai kalbės ir spalio 9-ąją dieną prasidėsiantis trumpų filmų festivalis, kurio šūkis šiemet aiškiai ir be jokių kompromisų teigia: „Trumpi, bet filmai“.
Rinktiniais kūrybinės dokumentikos filmais džiuginantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis viešės dar visą savaitgalį. Dar bus galima pamatyti ukrainiečio Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyvą, dabarties įvykių fone suskambančią itin aktualiai. Dar po kartą ekrane prasisuks populiariausieji – atidarymo filmas „Domino efektas“ (Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski), Michelio Gondry animuotas pokalbis su Noamu Chomsky‘iu „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“, meditacinis „Manakamana“ (Stephanie Spray, Pacho Velezas), didžiausio mokslo eksperimento užkulisius atskleidžianti „Dalelių karštinė“ (Markas Levinsonas). Šeštadienį festivalį užvers lietuviška premjera – Rimanto Gruodžio trumpametražis filmas „Sėkmės metai“.
Vieną garsiausių ukrainiečių dokumentininkų Sergejų Bukovskį visada domino Ukrainos žmonių likimas. Jis įamžino holokausto aukų atminimą ir jų vardus, surinko liudijimus apie nedaugeliui žinomą ukrainiečių genocidą (holodomorą), jo kamera toliau nepaliaujamai fiksuoja skaudžius Ukrainos dabarties įvykius. Daugybę festivalio apdovanojimų pelniusio S. Bukovskio retrospektyva jau šį antradienį pradedama rodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Nuo ketvirtadienio režisierius viešės festivalyje ir pats pristatys savo filmus, su žiūrovais dalinsis mintimis apie Ukrainos dabartį.
Garsus filosofas, lingvistas Noamas Chomsky‘is, rašytojas chuliganas Michelis Houellebecqas, sentencijomis kalbantis buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas – tai asmenybės, kurios ne tik imponuoja savitu žvilgsniu į pasaulį, bet ir geba juo dalintis su kitais. Ir tai tik keli žinomi žmonės, kuriuos pažinti kviečia 11-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Išskirtinė vieta festivalio filmuose šiemet tenka asmenybėms: menininkams, mokslininkams, mąstytojams, kovotojams už laisvę ir žmogaus orumą. Festivalis vyks rugsėjo 18-28 d. „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino salėse.