Search Results for: "Vilma Levickaitė"
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vėl visus kviečia į kino teatrų sales pažiūrėti vertų dėmesio dokumentinių filmų. Per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams. Tokia beveik dvi savaites truksianti vakarienė siūloma visiems dokumentinio kino gurmanams. Vakarienės pavadinimas – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis(VDFF), kuris sostinę džiugins kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
8 kartą vyksiantis VDFF šiemet jau turi ištikimų gerbėjų ratą, kuris dar neprasidėjus festivaliui jau perka išankstinius bilietus ar abonentus. „Susidomėjimą dokumentiniu kinu rodo ir pirmą kartą „skavijoje“ matomas toks gausus žurnalistų būrys“, – džiaugėsi kino teatro direktorė ir viena iš festivalio programos sudarytoja Vilma Levickaitė.
Tad kas vyks festivalyje ir kaip nepasimesti filmų gausoje? Kaip ir kiekvienais metais, festivalis sudarytas iš pagrindinės programos, specialiosios programų, vieno autoriaus kūrybos pristatymo, konkursinės programos darbų ir meistriškumo dirbtuvių.
Visus festivalio filmus jungs bendras apsektas – Žmogus ir šūkis „Mes esame dokumentika“, kuris ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai. Pradedam nuo pradžių:
Pagrindinėje festivalio programoje bus pasakojamos 9 kino istorijos, taip pat istorija apie vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Pasak V.Levickaitės, programos temą jai padiktavo Amsterdamo dokumentinių filmų festivaluje pamatytas : Bente Milton filmas apie virtualų pasaulį „Mano avataras ir aš“, 2010. „Iš pradžių galvojau atrinkti tik filmus, susijusius su virtualia relybe, bet vėliau visgi šias ribas praplėčiau“, – teigė V.Levickaitė. Programą sudarys 5 filmai, iš kurių turbūt daugelį intriguoja JAV režisieriaus Morgano Spurlocko filmas, kurio pavadinimas pasako viską už save – „Geriausiai parduotas filmas“.
Konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos. Lietuvai atstovaus Evaldo Janso ir Audriaus Kuprevičiaus filmas „Laisvė kurti“, Aloyzo Jančoro sukurtas profesoriaus Sauliaus Sondeckio kino portretas „Mocarto obuoliai“, jauno režisieriaus Mindaugo Survilos premjerinis dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ ir A. Stonio praėjusių metų filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“. Tad lietuvių darbus pamatyti išties įdomu, nors keletą iš jų turbūt dauguma jau matė, o kad A.Stonys yra vienas iš VDFF programos sudarytojų nereiškia, kad kvepia korupcija, nes kam atiteks prizai už geriausią darbą, nuspręs tarptautinė žiuri, vadovaujama danų kino kritiko ir eksperto Tue Steen Muellerio.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, žiūrovams bus parodyti visi jo sukurti filmai. Šį jauną režisierių pasiūle vienas iš A.Stonys, kuris išsigynė, kad nors ir labai norėjo, kad A.Paunovo darbai būtų rodomi VDFF, tai buvo kolektyvinis organizatorių sprendimas.
Meistriškumo kursai surengti bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.
Žinoma, bus neapsieta be prizų, nes 13 tūkst. litų prizinį fondą konkurso laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas, ištikimai mecenuojantis VDFF konkursą. Kaip teigė festivakio organizatoriai, Kazickai dar neik karto nebuvo apsilankę festivalyje, tačiau jiems nuolat siunčiami nugalėtojų flmai ir informacija. Tad tereikia džiaugtis, kad dokumentinis kinas sulaukia ir privačių rėmėjų lėšų.
Norėtume išskirti VDFF atidarymo ir uždarymo filmus: tai A. Stonio režisuotas pirmasis Latvijos ir Gruzijos finansuotas bendros gamybos filmas, sukurtas Gruzijoje „Raminas“. „Šiam filmui reikalingos lėšos buvo gautas iš Latvijos ir Gruzijos. Lietuvos net neprašėme, nes gautų pinigų ir taip pakako“, – teigė A. Stonys. Kitas verta dėmesio darbas – režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“, pasakojantis apie daugiau nei 20 metų Budos miške netoli buvusio Karijotiškių sąvartyno gyvenančius žmones.
O pabaigai, reikia pasidžiaugti, kad dokumentinis kinas vis daliau pripažįstmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Štai šių metų Venecijos kino festivalį atidarė ne tik vaidybinė, bet ir dokumentinė kino juosta, o Maskvos kino festivalyje atsirado dokumentinių filmų programa“, – teigė Stonys. O VDFF organizatorė Sonata Žalneravičiūtė pasidžiaugė, kad mūsų žiūrovų nebereikia įtikinėti, kad dokumentinis kinas – tai ne vien apie miškuose bėgiojančius žvėriukus.
Tad tikrai, kada paskutinį kartą žiūrėjote dokumentinį filma? Jei atsakymas – seniai, subėkit pirkti bilietų į VDFF ir susimatysime tenai.
Serge‘as Gainsbourg‘as buvo kultinis prancūzų menininkas, pasižymėjęs ne vienu talentu ir provokavęs aplinkinius į padoraus gyvenimo rėmus netelpančiu gyvenimo būdu.
Nelengvos užduoties sukurti šios prieštaringos asmenybės, kurioje tilpo dainų atlikėjas ir kompozitorius, aktorius ir režisierius, poetas ir dailininkas, ėmėsi prancūzų režisierius Joannas Sfaras. Jo debiutinis filmas „Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“ nuo sausio 7 d. pradedamas rodyti reguliariajame „Skalvijos“ kino centro repertuare.
„Daugelis lietuvių, paklausti, ar yra girdėję apie Serge‘ą Gainsbourg‘ą, dažniausiai atsako neigiamai, tačiau išgirdę žymiausią jo dainą „Je t’aime… moi non plus”, kurios versijų sukurta jau ne viena dešimtis, džiaugsmingai atpažįsta girdėję. Filmo „Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“ žiūrovai galės ne tik išgirsti žymiausius ir gražiausius jo kūrinius, bet ir artimiau susipažinti su šia kontroversiška asmenybe, kerėjusia moteris ir provokavusia visuomenę tiek savo kūriniais, tiek pasisakymais“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.
J. Sfaro filmas sukurtas remiantis paties režisieriaus, kuris laikomas vienu talentingiausių Prancūzijoje komiksų autorių, bestseleriu apie S. Gainsbourg‘ą – legendinį žydų kilmės dainininką. S. Gainsbourg‘o vaikystė prabėgo nacių apgultame Paryžiuje, mokantis groti pianinu, piešiant natiurmortus ir moterų aktus dailininko studijoje. Iki trisdešimties būsimoji prancūzų muzikos ikona siekė tapti dailininku, tačiau vėliau paniro į muziką ir čia sulaukė tikrosios sėkmės.
Savo garsiausias, erotikos kupinas meilės dainas menininkas sukūrė įkvėptas vienų svarbiausių ano laikmečio prancūzų pop kultūros moterų. Tarp jų – aktorė ir populiari chanson atlikėja Juliette Greco (akt. Anna Mouglalis), žavioji kino aktorė ir daininkė Brigitte Bardot (akt. Laetitia Casta), dainininkė France Gall (akt. Sara Forestier), jo didžiąja meile tapusi britų aktorė ir dainininkė Jane Birkin (akt. Lucy Gordon).
Bene žinomiausią singlą „Je t’aime… moi non plus“ (pranc. aš tave myliu… aš tavęs nebe) jis įrašė su Brigitte Bordot, tačiau pasklidus gandams apie neva įraše girdimas dainininkų glamones, jis nebuvo išleistas. Vėliau šią dainą menininkas įrašė kartu su J. Birkin. Vatikanas kūrinį pasmerkė ir pavadino amoraliu, o S. Gainsbourg‘as šmaikštaudamas pasiūlė popiežiui įsiklausyti į beveik liturginę dainos melodiją.
Skandalą sukėlė ir S. Gainsbourg‘o kartu su jamaikiečiais įrašyta nauja Prancūzijos himno „Marselietė“ versija. Himnas netikėtai nuskambėjo regio ritmu, vietoj žodžių „į piliečių rankas“ dainuojant „į rankas kiaušingalvių“.
„Norėjau sukurti istoriją, kuri primintų Džekilo ir Haidno konfliktą. Juk ir S. Gainsbourg‘as pats pripažino, kad tam tikra prasme jis yra prakeiktas ir kartais net visai smagu tokiu būti. Galbūt jo istorijos esmė tokia, kad mūsų vidiniai demonai priverčia daryti dalykus, kurie ne visada yra blogi ir netinkami. Jie gali būti naudingi, suteikti drąsos ir energijos“, – interviu „Clashmusic.com” yra minėjęs filmo režisierius.
Filmas „Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“ „Skalvijos“ ekranuose suksis iki pat vasario. Tai yra jau 21-as filmas, kurio platinimo teises Lietuvoje įsigijo „Skalvija“, siekdama užtikrinti kuo įvairesnį kino teatrų repertuarą.
Praėjusią savaitę Media Desk Lietuva, bendradarbiaudama su Tarptautiniu Kauno kino festivaliu, surengė mokymus, skirtus supažindinti su pagrindiniais kino industrijos principais ir kino kūrinio gyvenimo etapais: idėjos ir scenarijaus vystymu, gamybos procesu bei platinimu.
Renginio metu dalyviai galėjo pasisemti patirties iš Lietuvos kino profesionalų. Lektoriai – Rasa Miškinytė, Vilma Levickaitė, Žilvinas Naujokas, Raimondas Paškevičius – pasidalino savo sėkmingo darbo patirtimi ir padėjo mokymų dalyviams suvokti įvairių filmo gyvenimo etapų – scenarijaus rengimo, prodiusavimo, platinimo – specifiką.
Filmo pradžia – scenarijus
Seminarą pradėjo kino dramatrugas Raimundas Paškevičius, kuris pasakojo apie tai, kaip atsiranda kino ekranuose matomos istorijos. Regis, kiekvieną dieną girdime begalę istorijų, ne vieną papasakojame ir patys. Visgi paabandžius pritaikyti istoriją filmui, regis nebeturime net vienos tinkamos.
R. Paškevičius seminaro dalyviams ir stengėsi parodyti, kaip iš įspūdžio, patirties ir nutikimo sukurpti istoriją, kuri būtų įdomi ne tik pačiam autoriui bet ir kitiems tos istorijos žiūrovams. Kaip sakė pats lektorius, scenarijaus rašymas nereikalauja didelių mokslų ar enciklopedinių žinių. Esminiai yra vos keli dėsniai, kelios taisyklės, tačiau labai svarbu jas įvaldyti, o tai pasiekiama tik per praktiką.
Na o jei jau turite idėją arba jaučiate, kad negalite nerašyti filmo scenarijaus, visų pirma apgalvokite kelis esminius dalykus. Jūsų istorijoje turėtų būti pagrindinis herojus, siekiantis kokio nors tikslo, o jį pasiekti turėtų trukdyti įvairios kliūtys (vidinės arba išorinės). Stenkitės istoriją pasakoti vaizdais, judesiais, veiksmu, nes būtent tai yra kino esmė. Jei kuriate megėjišką filmą, kiek įmanoma labiau venkite dialogo ir kito neprofesionalaus garso (nebent turite pakankamai pinigų profesionalo paslaugoms).
Blogas garsas, skirtngai nei blogas vaizdas, bet kokį filmą gali visiškai sunaikinti. Siekite, kad žiūrovai susitapatintų su jūsų herojumi, išgyventų dėl jo. To siekiant jums reikėtų herojaus, kurio problemos būtų bendražmogiškos, artimos daugeliui. Net jei taip ir nėra, galite žiūrovui išduoti kokią nors herojaus paslaptį ir taip jį priartinti prie auditorijos. Galų gale, kaip patarė dramaturgas, vertėtų paskaityti literatūros kino scenarijaus rašymo temomis ir kuo detaliau susipažinti su esminėmis taisyklėmis. O tada jau galite jas laužyti, keisti ar tobulinti.
Filmo prodiusavimas – ilgas ir sunkus darbas
Vėliau savo patirtimi dalinosi žinomi Lietuvos kino prodiuseriai Rasa Miškinytė ir Žilvinas Naujokas. Pastarasis dalinosi savo patirtimi šią vasarą filmuojant filmą „Tadas Blinda. Pradžia“. Tiek Naujokas, tiek Miškinytė stengėsi supažindinti su bendromis prodiuserio darbo gairėmis, reikalavimais ir, žinoma, problemomis.
O šių, kaip pripažino Žilvinas Naujokas, Lietuvoje netrūksta. „Daugeliui Lietuvoje dirbančių prodiuserių reiktų duoti po medalį už tai, ką jie daro“, sakė Ž. Naujokas ir tęsė: „nenoriu nei gąsdinti, nei kažko perdėti, bet Lietuvoje pilnametražių filmų prodiuseriams dirbti sudėtinga“. Situaciją prodiuseris trumpai apibūdino taip: „pilnametražis filmas Lietuvoje negali atsipirkti, nes mūsų šalies rinka per maža. Dėl to verslas nėra suinteresuotas investuoti į kiną. Sukurti pilno metro lietuvišką filmą galima tik su valstybės pagalba, o valstybė pinigų neturi.“
Abu prodiuseriai ragino būsimuosius savo kolegas aktyviau dairytis į užsienio partnerius, nes tik bendradarbiavimas su užsieniečiais šiuo metu yra naudinga ir potencialiai pelninga veikla. Rasa Miškinytė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad prodiuseris turi išlikti ir sąžiningas bei visuomeniškas. „Negalima leisti, kad kinui skirti pinigai, kurių ir taip nėra daug, būtų iššvaistyti veltui.
Kiekvienas prodiuseris turi atsižvelgti į filmo tematiką, jo aktualumą bei galimybes papasakoti apie Lietuvą užsieniui. Bet kokių asmeninių režisierių ar kitų kūrėjų užgaidų tenkinti negalima, tai nesąžininga visuomenės atžvilgiu“, sakė prodiuserė. Auditorijai buvo įdomu sužinoti, kas visgi yra prodiuseris – kūrybinis, techninis ar administracinis darbuotojas.
Tiek Ž. Naujokas, tiek R. Miškinytė sutiko, kad geras prodiuseris yra tas, kuris išmano visas kino gamybos proceso dalis, yra racionalus ir verslus, tačiau nestokoja nei kūrybiško mąstymo, nei įdomių idėjų.
Paskutinė užduotis – sėkmingai platinti filmą
Seminarą baigė „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė, kuri papasakojo, kaip veikia filmų platinimo sistema. Lektorė pristatė pagrindinę ir dažniausiai naudojamą filmų platinimo schemą, kada baigtas darbas iš gamintojo patenka į prekybos agento rankas, iš ten į platintojus, kurie galiausiai filmą perduoda kino teatrams. V. Levickaitė paaiškino, kodėl kino teatrai susirenka 50 procentų filmo surinktų lėšų.
Nors tokia pajamų dalis gali atrodyti per didelė, tačiau įvertinus ir kino teatrų invesciticjas į techniką, patalpų išlaikymo sąnaudas ir kitas išlaidas, tampa aišku, kiek išlaidų pareikalauja kino filmų rodymas. Buvo pristatyti ir alternatyvūs filmų platinimo būdai, kurie ypač aktualūs tampa dabar, kai informacinės technologijos performuoja visas kino platinimo ir žiūrėjimo tendencijas.
Seminaro kuratorė, „Mediadesk Lietuva“ atstovė Renata Šukaitytė renginį užbaigė vildamasi, kad įgyta patirtis dalyviams bus naudinga ir padės jiems ateityje tapti tiek kino srities profesionalais, tiek labiau išprususiais kino žiūrovais.
Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą. Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą. Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos. Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos. Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka. „Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų. Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų. Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
pabaigą einantis Vilniaus dokumentinių filmų šiandien pasitinka paskutinį savo svečią – iš Norvegijos atvykstantis režisierius David Kinsella penktadienio vakarą pristatys jautrią dokumentinę juostą „Žudančios merginos“ („Klling girls“). Apie vėlyvų abortų kliniką paauglėms Sankt Peterburge pasakojantis filmas atskleidžia šokiruojančius faktus –abortus Rusijoje patyrė per 80 proc. moterų.
„Norėjau parodyti absoliutaus seksualinio švietimo trūkumo Rusijoje vaisius. Aš manau visi sutiks, kad vėlyvas nėštumo nutraukimas yra negerai, ir kad pasitelkus mokymo programas daugumos filme rodytų atvejų buvo galima išvengti. Manau filmas priverčia susimąstyti, apie tai, kas gali nutikti, kai nesiimama atsargos priemonių“, – pasakė filmo režisierius.
Filmo anonsas
Pristatant filmą dalyvaus ir Vadimas Grebinskis, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atstovas, kuris plačiau papasakos apie abortų situaciją Lietuvoje. Pasak jo, daugeliui gali atrodyti neįtikima, tačiau Lietuvoje atliekamų abortų statistika nedaug skiriasi. „Lietuvoje, skirtingai nuo Rusijos, yra mažesnis abortus atliekančių moterų mirčių skaičius, ir nors oficialiai teigiama, kad kriminalinių abortų Lietuvoje nėra, tačiau jie egzistuoja. Todėl labai svarbu yra stiprinti lytinį paauglių švietimą“, – įsitikinęs V. Grebinskis.
Tuo tarpu šeštadienio vakarą VDFF kviečia žiūrovus į dar vieną lietuvišką premjerą – festivalį uždarys naujausia režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinė juosta „Aš perėjau ugnį”. Filmas pasakoja apie jauną daugiavaikę šeimą, kurios namas sudegė vieną šaltą rudens naktį. Kuriam laikui tuščiame kaimyno name prisiglaudusi šeima verčia pasvarstyti, kaip gyventi, kai netenkama namų, ir kaip rasti jėgų viską pradėti nuo pradžių.
Lietuvos kino pasaulyje gerai žinomas režisierius Audrius Stonys jau yra įvertintas ne vienu pripažintų festivalių prizu. 10 dokumentinių ir vieną vaidybinį kino filmą sukūręs menininkas už geriausią metų dokumentinį filmą „Neregių žemė“ 1992 m. pelnė garsiausią Europos kino apdovanojimą – Europos kino akademijos prizą „Felix“. Jo filmų retrospektyvos ir kino vakarai rengti Šveicarijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje ir kituose šalyse.
„Lietuvoje sukuriamus filmus galima skaičiuoti ant rankos pirštų, todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet festivalyje – net dvi lietuvių dokumentinio kino premjeros. Festivalį pradėjome Rimanto ir Julijos Gruodžių filmu „Lieknas“, o uždarome naujausiu A. Stonio filmu. Abiejų filmų režisieriai jau ne kartą buvo pastebėti ir aukštai įvertinti“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.
Šeštadienį per festivalio uždarymą tarptautinė žiuri taip pat paskelbs 3 geriausius VDFF konkursinės programos filmus, kurie bus apdovanoti Kazickų šeimos fondo įsteigtomis piniginėmis premijomis. Konkursinėje programoje šiemet varžosi po 4 Estijos, Latvijos bei Lietuvos juostas.
Jau 7-ąjį kartą su dokumentinio kino mėgėjais besisveikinantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet pristatys filmus, kuriuos žiūri ir vertina dokumentinio kino gerbėjai visame pasaulyje. Vienas svarbiausių akcentų šių metų festivalyje, kuris rugsėjo 23 – spalio 3 d. vyks „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“ – atiteks specialiajai programai „Meno pavidalai“. Joje – 6 dokumentinės juostos, pasakojančios apie vis kitokį žmogaus ir meno santykį bei kūrybos įtaką mūsų gyvenimams.
„Šiemet specialiąją programą skyrėme meno ir kūrybos temai, kuri yra neišsemiama ir daugiasluoksnė. Kaip gimsta menas, kas yra menas, svarsto šios programos filmų herojai – kompozitoriai, gatvės meno atstovai, choreografai, pramoninio dizaino kūrėjai, rašytojai, fotografai. Programos „Meno pavidalai“ filmai tampa šių menininkų kūrybos proceso dokumentais ir padeda geriau suprasti ne tik jų kūrybą, bet ir atsiskleisti asmenybėms“, – sako Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.
Pristatyti savo naujausio filmo „Josifas Brodskis. Pokalbis su dangaus gyventoju“ į festivalį atvyksta rusų režisierius Romanas Liberovas. Filme J. Brodskis atvirai kalba apie esminius savo gyvenimo posūkius, atsakinėja į jautrius klausimus, juokauja ir kalba apie poeziją.
„Man J. Brodskis visuomet buvo viena iš svarbiausių figūrų, todėl mintis sukurti filmą nekilo staiga. Vienintelis neįveikiamas iššūkis buvo kiekvieno sutikto žmogaus polinkis savintis J. Brodskį. Visas poeto palikimas (asmeninis gyvenimas, nuotraukos, interviu) priklauso grupelei žmonių, kuri, atrodo, monopolizavo viską, kas pasakyta, publikuota ar nufilmuota apie poetą. Tačiau man pavyko išsikovoti teises į savąjį J. Brodskį. Už tai aš esu dėkingas daugybei žmonių visame pasaulyje, tame tarpe ir Vilniuje“, – tikina režisierius.
Šiemet festivalyje galima bus pasižiūrėti ir naujausią režisieriaus Gary Hustwitas, VDFF žiūrovams pažįstamą iš filmo „Helvetica“, juostą „Pavidalai“ („Objectified“). Pasitelkęs vérité stilių ir išsamius pokalbius režisierius pasakoja apie industrinį dizainą, sudėtingą santykį su mus supančiais daiktais ir žmones.
Nors kiek besidomintiems gatvės menu pristatinėti garsaus Londono grafiti meistro Banksy nereikia – savo anonimiškumą saugantis gatvės menininkas šiemet sukūrė provokuojantį filmą „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ („,Exit Through the Gift Shop”), kurį išvys ir VDFF žiūrovai.
Apie vieną ryškiausių šiuolaikinių menininkų Viko Munizo, o tiksliau meno jėgą keisti žmonių gyvenimus, pasakoja šiemet „Sundance“ ir „Berlyno“, taip pat kituose filmų festivaliuose žiūrovų simpatijų prizus pelnęs Lucy Walker filmas „Sąvartynas“ („Waste Land“‘). Rio de Žaneiro pašonėje įsikūrusiame didžiausiame pasaulio sąvartyne Vikas Munizas fotografuoja ten dirbančius perdirbamų atliekų surinkėjus, o vėliau naudodamas jų portretus iš šiukšlių atkuria Davido ir Picasso paveikslus.
Užsukti į Paryžiaus baleto užkulisius VDFF žiūrovus kviečia režisierius Frederickas Wisemanas („La Danse: Paryžiaus Operos baletas“), pasakojantis apie vieną garsiausių pasaulyje Paryžiaus operos baleto trupę. Tuo tarpu režisierius Peteris Esmonde‘as kviečia į smagią kelionę per muzikos pasaulį – jis pasakoja apie ekscentrišką muzikos genijų Trimpiną, kuris neturi mobiliojo telefono, interneto svetainės, tačiau jo muzikinius eksperimentus liaupsina visas pasaulis.
Garsus filosofas, lingvistas Noamas Chomsky‘is, rašytojas chuliganas Michelis Houellebecqas, sentencijomis kalbantis buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas – tai asmenybės, kurios ne tik imponuoja savitu žvilgsniu į pasaulį, bet ir geba juo dalintis su kitais. Ir tai tik keli žinomi žmonės, kuriuos pažinti kviečia 11-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Išskirtinė vieta festivalio filmuose šiemet tenka asmenybėms: menininkams, mokslininkams, mąstytojams, kovotojams už laisvę ir žmogaus orumą. Festivalis vyks rugsėjo 18-28 d. „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino salėse.
Jau šį savaitgalį vyksiančioje Kino stovykloje „Kinas ir kūnas“ galima bus sutikti kino režisierių Mykolą Vildžiūną, teatro režisierių, aktorių ir muzikantą Vidą Bareikį, menininką Francisco Janes ir kitus. Kartu su stovyklos dalyviais kūrėjai ieškos sąsajų tarp kino ir kūno Gelgaudiškio dvare bei jo apylinkėse.
Kinas gilinsis į kūną, kūnas gilinsis į kiną paskutinį liepos savaitgalį Gelgaudiškio dvare. Čia įvyks kasmetinė Kino stovykla tema „Kinas ir kūnas“. Joje dalyviai iš užsienio bei Lietuvos ragins kiną priimti ne vien kaip vaizdinę, bet ir kaip kūnišką patirtį.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kasmet tarsi magnetas draugėn suburiantis dokumentinio kino mylėtojus, šiemet bus jubiliejinis. Rugsėjo 19-29 d. jis dešimtą kartą užpildys sostinės „Skalvijos“ kino centrą, viešės ir kino teatro „Pasaka“ salėse. Organizatorių pasirinktas šūkis „Tikros istorijos nesustoja“ atspindi dokumentikos savybę „įrėminti“ tam tikrą gyvenimo fragmentą, tačiau paslaptyje palikti jo ištakas ir tęsinį.