Search Results for: "Vienuolio Pub"
Šį šeštadienį, lapkričio 14 d. nauja sostinės erdvė „Vienuolio Pub“ atlapoja duris Jo didenybei hiphopui – klube koncertuoja pats populiariausias šalies repo kolektyvas – „G&G Sindikatas“. Ta proga grupės nariai pasakoja, kaip jie pasikeitė per netrumpą savo karjerą ir atskleidžia savo populiarumo receptą.
Lapkričio 7 d. naujoje sostinės muzikinėje erdvėje – „Vienuolio Pub“– koncertuosianti Giedrė Kilčiauskienė sako jau seniai nebesmerkianti tų atlikėjų, kurios dainuoja „įvairiomis kūno dalimis“. Patyrusi dainininkė dainavimo mokė ne vieną žinomą šalies atlikėją. Ji įsitikinusi, kad dainuojant svarbiausia yra galva ir širdis, o natos ir balsas tėra tik priemonė išreikšti tai, ką jaučiame.
Šį šeštadienį, spalio 24 d., naujoje sostinės muzikinėje erdvėje „Vienuolio Pub“ (Vienuolio g. 4) koncertuosiančios grupės „Makchu Pikchu“ vokalistas Mantvydas Čiuplys (22 m.) savo pavyzdžiu įrodinėja, kad tobulėjimui ribų nėra: daug metų „Ąžuoliuke“ dainavęs jaunuolis du sykius dalyvavo muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“, o vėliau nusprendė tobulinti dainavimo įgūdžius Vilniaus kolegijoje. Žaviam ir talentingam jaunuoliui nei šlovė, nei gerbėjos galvos susukti nespėjo – gal todėl, kad profesinį gyvenimą stengiasi atskirti nuo asmeninio.
38-ąjį gimtadienį paminėjęs su artimaisiais, o šeštadienį, spalio 3 d., naujoje Vilniaus muzikinėje erdvėje – „Vienuolio Pub“ – jį su gerbėjais švęsiantis dainininkas Saulius Prūsaitis prisipažįsta, kad dabar į muzikinę karjerą žiūri kur kas atsakingiau nei „Happyendless“ laikais. Pastaruoju metu Sauliaus gyvenimas perpildytas muzikos: jis įrašinėja savo dainas, dirba su kitais atlikėjais (spalio 7 d. pasirodo S. Prūsaičio studijoje įrašytas Andriaus Mamontovo albumas „Degančios akys“), kuria muziką teatrui ir teisėjauja „X faktoriuje“.
Rugsėjo 13 d., penktadienį, sostinėje prasidės antrasis Vilniaus knygų festivalis. Lankytojai kviečiami savaitgalį praleisti geros ir intelektualios literatūros apsuptyje. Dieną renginys vyks Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3), o vakarais persikels į kitas miesto erdves.
Jaukus, kamerinis ir intelektualus – toks šiemet bus Vilniaus knygų festivalis. Nors praėjusiais metais pirmą kartą vykęs renginys sulaukė pripažinimo ir daugybės lankytojų, festivalio erdvė ir formatas nesikeičia – programoje dalyvaus leidyklos, pristatančios rimtą, intelektualią, masių dažniausiai ignoruojamą literatūrą. Festivalis vyks rugsėjo 13–15 dienomis Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3).
Gegužės 3–4 d. Menų spaustuvėje teatras „Cezario grupė“ pristatys spektaklio „Tankumyne“ premjerą pagal Riunoskės Akutagavos to paties pavadinimo novelę. Spektaklio režisierius Rolandas Kazlas ir „Cezario grupės“ aktoriai kviečia žiūrovus į ekspediciją žmogiškos esaties tankmėn. Žiūrovai jau turėjo galimybę susipažinti su R. Kazlo režisuotais darbais pagal Hermaną Melvilį, Kristijoną Donelaitį, tačiau šis darbas – pirmasis, kurį aktorius tik režisuoja, pats nepasirodydamas scenoje.
316 puslapių knyga „Vilnius“ – naujausias 1956 m. Zalcburge gimusio humanitaro Kornelijaus Helio darbas. Kitiems jo nuopelnams surašyti neužtektų ir visos jaučio odos – vokiečių kalbos ir literatūros, austrų literatūros dėstytojas, rašytojas, publicistas, radijo laidų rengėjas, vertėjas.
Gegužės 31 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų, šveicarų ir Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje susirinko visi humanitaro Kornelijaus Helio kūrybos ir lietuviškos veiklos gerbėjai, bičiuliai. Čia pristatyta jo autorinė knyga „Vilnius“. Jaudinančiai skambėjo pirmieji svečio žodžiai: „Šiandien man ypatinga diena – atiduoti Vilniui, ką gavau iš Vilniaus“.
Lietuviams K. Helis ypač brangus dėl gausybės lietuvių literatūros vertimų, dėl lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos vokiškai skaitančioje Europoje. Jis yra parengęs dvi lietuvių literatūros antologijas, kuriose yra nemažai jo paties verstų tekstų. Skaitančią Europą supažindino su A. Vienuolio, M. Katiliškio, R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, A. Marčėno, V. Bložės, J. Kunčino, V. Juknaitės, K. Platelio ir daugelio kitų autorių kūryba.
K. Helis abiem 2009 m. Europos kultūros sostinėms rengė literatūrinius projektus: „Lincas skaito Vilnių“ (Lince) ir „Vilnius skaito Lincą“ (Vilniuje). 2009 m. išleista autoriaus knyga apie bundantį Vilnių „Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“.
Domėtis Lietuva ir Vilniumi Kornelijus Helis pradėjo netikėtai: 1984 – 1986 m. jis Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Būdamas tikras humanitaras, jis ėmė mokytis ir kalbos tos šalies, kurioje gyveno. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo germanistė, dr. Jūratė Dikšaitė, iki šiol ištikima jo vertimų konsultantė. Kalbėdamas apie pirmąją pažintį su Lietuva, bibliotekos svečias žaismingai papasakojo, kaip vykdamas į Vilnių, šį miestą matė J. Bobrowskio eilėraščių vaizdais – kitokios informacijos neturėjo, juk interneto nebuvo.
Minėtoje knygoje apie bundantį Vilnių autorius kalba apie groteskiškus „realiai egzistuojančio siurrealizmo“ – to meto sovietinio gyvenimo – vaizdus: kaip per dvejus metus jam nepavyko nusipirkti tualetinio popieriaus, kaip pasidarė bloga paragavus vienintelės rūšies dešrą iš parduotuvės, kaip per Kalėdas nebuvo šventinio apšvietimo. Po dvejų metų, praleistų Sovietų Sąjungoje jam buvo aišku – ieškantieji politinių alternatyvų ir pokyčių šioje šalyje neras nieko.
Ir vis dėlto Kornelijus Helis nuolat grįždavo į Vilnių. Minėtoje knygoje jis supažindino su svarbiausiais miesto istorijos momentais, prisodrindamas juos savo išgyvenimais ar įspūdžiais. Nepamiršo geranoriškai pakritikuoti lietuvių gebėjimo „improvizuoti paskutiniąją minutę“, bet vis dėlto prisipažino, kad Vilnius yra mylimiausias jo miestas – po trumpų „flirtų“ su Roma, Venecija, Praha ar Tiubingenu. Jis myli Vilnių tokį, koks jis yra.
Naujojoje savo knygoje, kuri išleista rinktinių Europos miestų serijoje „Europa erlesen“, K. Helis suteikia žodį 83 autoriams, tekstų originalai parašyti 13 kalbų. Daugelį tekstų išvertė pats sudarytojas. Jis taip parinko poeziją ir prozą, kad būtų papasakota miesto istorija – literatūriniais tekstais, dienoraščiais, laiškais. Antras tikslas buvo atskleisti miesto topografiją. Knyga gimė iš medžiagos, kauptos beveik du dešimtmečius – pats ieškojo, klausinėjo kolegų lietuvių.
Knyga pradedama austrų poeto H.C. Artmanno eilėraščiu, kuriame autorius dar sovietų okupacijos metais, žiūrėdamas pro „Lietuvos“ viešbučio langą, siekė atkreipti europiečių dėmesį į Vilnių: /negi neturite akių kaktoje/jūs europiečiai, žiūrėkite.
Taip vokiškai skaitantys europiečiai pakviečiami į beveik 700 metų truksiančią literatūrinę kelionę: nuo legendos apie geležinį vilką, kurios veiksmas vyksta XIV a., iki Tomo Venclovos minčių apie Vilnių, kuris gražesnis už Florenciją. Tiesa, tik keli eilėraščiai skiria legendą nuo istorinio Gedimino laiško, kurį jis pasiuntė keliems Europos miestams, kviesdamas į Vilnių krikščionis amatininkus, pirklius ir karius.
K. Helis kalbėjo, jog nemažai aptiktų tekstų jam pačiam buvo malonus siurprizas. Toks siurprizas jam buvo Georgo Forsterio įspūdžiai apie Vilnių, rašyti 1784 m. – „prieš 100 metų Vilniuje buvo 80 tūkstančių gyventojų, o dabar, kartu su 12 tūkst. žydų, vos 22 tūkst.“ Pateikęs liūdną nusiaubto miesto vaizdą, G. Forsteris vis dėlto mano, jog Vilniaus apylinkės yra gražiausia, ką jis matęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Kliūva netvarkai Vilniaus universitete, ypač lenkių apsileidimui, purvui mieste. Bet autorius pastebi religinę toleranciją. K. Helio nuomone, G. Forsterio laiškai rodo, kaip Apšvietos amžiaus atstovui jam nepažįstamas pasaulis kėlė fobijų.
K. Helis pabrėžė į lietuvių kalbą išverstų Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josefo Franko atsiminimų reikšmę (vertė Genovaitė Dručkutė). Beje, ištrauka iš šios knygos yra vienintelė, versta ne iš originalo, o iš vertimo. Sudarytojas parinko tekstą, kuriame taip pat kalbama apie religinę toleranciją: per kviestinius pietus generalgubernatoriaus rūmuose maloniai šnekučiavosi greta sėdėję katalikų vyskupas, stačiatikių archimandritas, liuteronų ir reformatų kunigai.
Autorius atkreipė dėmesį į tai, kad jis parinktais tekstais siekė parodyti, jog Vilnius kartais tapdavo lyg ir pasaulio istorijos centru. Tad Vilniuje sutinkame ne tik Napoleoną, bet ir „Vilniaus koriką“ Muravjovą, kurio XIX a. į vokiečių kalbą išverstus memuarus pavyko aptikti Vienos bibliotekoje: iš parinktos ištraukos sužinome apie Muravjovo žiaurumą, neapykantą „maištininkams“. Sudarytojas pastebėjo, kad Muravjovo terminologija panaši į tą, kurią sovietai vartojo kalbėdami apie Lietuvos partizanus.
Knygoje stengtasi pateikti skirtingus to paties momento vertinimus. Antai, Antanas Škėma 1944 m. liepos mėn. pradžioje mato žiaurius vaizdus Vilniaus gatvėse, būdamas tarp susijaudinusių lietuvių, kurie stengiasi kaip nors pasitraukti į Vakarus, kad ir su kariniais vokiečių traukiniais. Po kelių dienų tą patį Vilnių, bet kitomis akimis, mato su sovietais atėjęs Ilja Erenburgas.
Vilniečiai gali knygą paskaityti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. O paskaityti tikrai verta – knyga skaitytojui dovanoja daugiataučio Vilniaus mozaiką, poetiškais vaizdais lydi miesto istorijos vingiais, verčia stabtelėti ir kitu žvilgsniu pamatyti pažįstamas vietas.
Be minėtųjų autorių, susitiksime su Johanu Bobrowskiu, Wladislawu Syrokomle, Georgu Braunu, Fadejumi Bulgarinu, Stendaliu, Adomu Mickevičiumi, Tarasu Ševčenka, Alfredu Döblinu, Simonu Dubnovu, Francišaku Aliachnovičiumi, Czeslawu Miloszu, Natalja Arsenjeva, Moiše Kulbaku, Grigorijumi Kanovičiu, Aksinija Michailova, Jurgiu Kunčinu, Maksimu Tanku, Sigitu Geda, Kaziu Bradūnu, Paulina Pukyte ir kitais autoriais, kurių kūryba, dienoraščiai ar dokumentiniai tekstai kalbina Vilniaus praeitį ar dabartį, žymias asmenybes.
Irena Tumavičiūtė
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir LR kultūros ministerija 2010 m. Šv. Jeronimo premiją nusprendė skirti austrų vertėjui Cornelijui Helliui.