Search Results for: "Vidas Bareikis"
Šiuo metu scenoje tiesiog noriu būti toks, koks esu. Dalintis asmeniška ir nuoširdžia kūryba, kuri yra mano dienoraštis. Todėl slėpti tikrai neturiu ko. O dėl savęs atradimo: manau, mes keičiamės kas maždaug penkerius metus ir kai praeina tas laikas – tu tampi visai kitas asmuo, su kitomis pažiūromis, kitu kontekstu ir kita aplinka. Todėl tas savęs atradimas trunka tol, kol gyveni.
Šią vasarą teatro judėjimas „No theatre“ žengia dar vieną intriguojantį žingsnį. Trijų savaičių kūrybine stovykla Klaipėdoje pradedamas spektaklio pagal vieną populiariausių pasaulinės klasikos šedevrų – A.Camus „Kaligula“ – kūrimas.
Viena populiariausių kūrėjų ir atlikėjų Lietuvoje Jurga Šeduikytė kartu su gyvenimo bei scenos partneriu, režisieriumi ir muzikantu Vidu Bareikiu gerbėjams pristato naują, „žiema kvepiantį“, itin nuotaikingą kūrinį „Trys Kanados“.
Šio sekmadienio grojaraštis – be milijonus „YouTube“ peržiūrų generuojančių vardų, bet su ne prastesne, o galbūt ir geresne muzika. Tarp septyneto atsirado vietos ir į muzikos sceną sugrįžusiam aktoriui Vidui Bareikiui, ir sujudimą žadančiai, bet vis neiššaunančiai Vilniaus roko grupei „The POST“.
Jau daugiau nei metai Maskvoje, keletas mėnesių Prancūzijoje, dabar mėnuo čia. Bet tik todėl, kad rengiama premjera. Pasaulio pilietis, bandantis apčiuopti fluxus esmę ir sučiupti ją už uodegos praėjus kone pusei amžiaus. Nerimastingas teatrinių paieškų gyvenime dalyvis ir iniciatorius – ir atvirkščiai – gyvenimo „teatrintojas”.
Vidas Bareikis šiuo metu kaip niekad užsiėmęs. Neseniai teatro scenose pasirodė jo režisūrinis debiutas – spektaklis „Vakaras su knyga“. Šiuo metu intensyviai repetuojamas kitas jo spektaklis „Telefonų knyga“, kurį žiūrovai išvys prieš pat Šv. Kalėdas. Ir tai dar ne viskas, nes Vido galvoje sukasi daugybė minčių apie vaidybą, režisūrą, dabarties projektus ir ateities planus. Apie tai, kas juokiasi iš jo planų, ką veikia laisvalaikiu ir iš kur semiasi įkvėpimo Laikui.lt pasakoja Vidas Bareikis.
Kaip pasirinkai savo dabartinę profesiją?
Mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje fortepijono specialybę. Jau tada buvau scenoje, tačiau laikui bėgant supratau, kad vien tik muzikos man neužtenka. Labai norėjosi kokios nors erdvės, kurioje galėčiau plėstis. Būtent teatras ir tapo tokia erdve. Baigęs mokyklą įstojau į režisieriaus G. Varno rinktą aktorių kursą.
O Kokios buvo realiausios alternatyvos, jei nebūtum tapęs aktoriumi?
Oi, alternatyvų buvo tikrai mažai, nes mokykloje tikrai nebuvau pats stropiausias mokinys.
Ar teatre turi užtektinai darbo? Ką dabar labiausiai norėtum įgyvendinti?
Šiuo metu darbo tikrai yra į valias. Repetuojam naują spektaklį , statome „Telefonų knygą“. Turbūt sėkmingai pabaigti ir pristatyti šį spektaklį ir yra didžiausias bei pagrindinis planas. Po to greičiausiai bus poilsis. Paskui – vėl kažkas naujo. Tik negalima garsiai sakyti planų, nes gali planuoti ir planuoti, o kažkas ten aukštai jau juokiasi iš tų planų.
Nuo pat studijų LMTA laikų daug dirbi su savo kursiokais. Kas lemia tokį bendradarbiavimą?
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad dar studijų metais po truputį ėmiau krypti prie režisūros. Natūraliai išėjo, kad „bandžiausi“ su arčiausiai esančiais žmonėmis. Labai didelis ačiū jiems, kad tiki manimi ir tuo, ką mes darome.
Taip pat manau, kad visada lengviau pradėti su savo bendraminčiais. Visgi mes išėjome tą pačią mokyklą. Kitaip tariant, suprantame viens kitą iš žodžio, kartais net iš pusės.
Kada ir kaip supratai, kad gali ne tik vaidinti, bet ir režisuoti?
Tiksliai pasakyti negaliu. Pirmiausia, supratau, kad noriu ir kad man tai patinka. Galėti gali visi, juk tai nedraudžiama, o sugebėti, štai čia jau kitas klausimas, į kurį manau atsakys tik laikas. Man patinka tai, kuo užsiimu, manau tai svarbu. Tada tai patinka komandai su kuria dirbu, ir galiausiai ieškome publikos, kuri tai irgi priima.
Kokio požiūrio į save, kaip režisierių, sulauki iš kitų teatro režisierių?
Pirmiausia , aš esu tik aktorius. Šiuo metu esu visavertis diplomuotas aktorius, todėl savęs tikrai negaliu pavadinti režisieriumi. Manau, kad ir požiūris į mane yra atitinkamas, aš bent jau jo nejaučiu. Nors niekas nežino, gal ir gali būti, kad kartais, kur nors Naujininkuose, susėda Vaitkus, Koršunovas ir Kesminas ir užverda ilga diskusija apie režisierių Bareikį… Bet greičiausiai ne. Greičiau kol kas atvirkščiai.
Iki šiol nebuvai daug matomas kine. Ar turi planų, svajonių, tikslų kino srityje?
Teko dalyvauti keliuose trumpo metro projektuose, iš kurių susidariau šiokį tokį vaizdą apie kino virtuvę. Tačiau šiuo metu mane tikrai labiau domina teatras.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kaip atrodo tavo laisva diena (jei tokių turi)?
Dažniausiai visus laisvo laiko likučius leidžiu su šeima, kad ir kaip tai neoriginaliai skambėtų. Esmė ta, kad dažniausiai teatro veikla ne tik kad nesibaigia ties repeticijom, bet ir apskritai persekioja visur, bent jau mintimis. O dar nukrypimu į šoną tampa muzika, kuri yra atsvara teatrui.
Kokio pasiūlymo turėtum sulaukti, kad svarstytum galimybę išvykti dirbti už Lietuvos ribų?
Pirmiausia norėčiau pasimokyti už Lietuvos ribų. O šiaip esu Lietuvos mylėtojas, tik labiau įsivaizduoju savo gyvenimą keliaujant. Pavyzdžiui, norėčiau statyti spektaklius tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Nenoriu išskirti to užsidarymo čia, nes jis, manau, dažnai mums kiša koją.
Daug tavo projektų gimė daugiausiai dėl tavo paties iniciatyvos. Kas tau labiausiai padeda, o kas trukdo?
Dažniausiai problemos ir jos priežasties ieškau savyje. Manau, kad problemas gali išspręsti tik keisdamasis pats. O padeda man mano aplinka – mano tėvai, mano draugė, vaikas, auklė, draugai. Jei jau jie šalia, tai, manau, padeda. O jei kas ir trukdo, tai, bent kol kas labai tyliai. Manau, kad tikrai ištversiu.
Iš ko labiausiai sėmiesi įkvėpimo?
Iš įvairių dalykų. Kartais tai būna artimieji, kartais, pavyzdžiui, Juodkrantė žiemą. O kartais įkvėpimu tampa jau išėję žmonės, kuriais žaviuosi.
Kokie artimiausi tavo kaip aktoriaus, kaip režisieriaus ir kaip muzikanto planai? Gal nori save išbanyt ir dar kitokiam amplua?
Kaip jau sakiau, tu planuoji, o Jis juokiasi. Todėl būsiu atsargus, nes išpešti informaciją iš mano galvos bus sunkiau nei iš teksto. Todėl kol kas: kaip aktoriaus- vaidinti Gruodžio 26-ą dieną; kaip režisieriaus – premjera gruodžio 22-ą ir 23-čią; kaip muzikanto – pagroti kada nors sausio mėnesį. O visa kita – ateity.
Po praūžusių M.A.M.A apdovanojimų T.Ė.T.Ė 2012 organizatoriai pagaliau atskleidžia dar daugiau informacijos apie artėjančią alternatyviosios muzikos šventę, kuri bus surengta kovo 2 d., menų fabrike „Loftas“. Šiuo metu yra formuojama komisija, nuspręsianti, kurios grupės ir atlikėjai labiausiai pasižymėjo 2012-aisiais. Kaip ir pernai, įvairių muzikos stilių atstovams bus išdalinta 17 apdovanojimų, o visos ceremonijos metu žiūrovams nuobodžiauti neleis jaunimo mėgiamos grupės: „Movo“, „Siela“, „Tie geresni“, Vidas Bareikis, Lilas, „Karma“, „Liūdni slibinai“, Umiko, „Erkė maiše“ ir Čiubas, „Yoko Mono“.
Aktorius, režisierius, teatro judėjimo „No theatre“ pradininkas, muzikantas, dainų kūrėjas bei atlikėjas, galiausiai – šeimos vyras ir tėvas… Ar ne per daug talentų bei atsakomybės vienam žmogui? Viena ryškiausių jaunosios kartos teatro asmenybių Vidas Bareikis, neseniai pristatęs puikiai įvertintą savo spektaklį „Kovos klubas“, tik gūžteli pečiais: „Esu visiškas darboholikas. Ilsėtis man – kančia.“ Bandant krūvon sudėti jo nuveiktus darbus, sunku patikėti, kad Vidui – vos 26-eri. Gal todėl, vos sužinojus numerio temą „Karta Y“, nekilo jokių dvejonių dėl straipsnio herojaus pasirinkimo. Apie jaunus žmones teatre ir (ne)teatrą juose – iš pirmų lūpų.
Šio numerio ygrekai:
Y filosofija – skeptiškai „Kartos Y“ tema nusiteikęs Kęstas Kirtiklis;
Y naktinis gyvenimas – kartą perauklėti pasiruošęs Albert The Hook;
Y liaudies menas – žmonių kūnus spalvinantis Vilius Stasaitis;
Y literatūra – dienoraščio įrašais su pasauliu besidalijanti rašytoja Vaiva Grainytė;
Y vizualusis menas – už švarią estetiką pasisakantis iliustratorius Karolis Strautniekas;
Y teatras – Vidas Bareikis ir jo „neteatras“;
Y humoras – Luko Šitkausko / Shidlo šposai.
Istorijų ir vietų, kur tinka jas pasakoti, būna įvairių. Naktis palapinėje ir „siaubiakiškos“ pasakos apie šaltas rankas ir išplėštas širdis, būtinai pasibaigiančios klyksmais. Širdį draskančios istorijos apie prarastą meilę traukinio restorane ar lėktuve, kuomet kaip tik ir atrandi naują meilę ir būsimos istorijos veikėją. Jos būna trumpos kaip anekdotas arba begalinės kaip Šachrazados pasakos.
Istorijos mus turtina, jos padeda aptvarkyti ar surikiuoti savo gyvenimą, istorijos net maitina – jų pasakotojai Lotynų Amerikoje uždirba daugiau už teatro aktorius. Mes dar neturime tokios tradicijos, bet nereiškia, kad nepasakojame savo istorijų.
Todėl Menų spaustuvė kultūrinės nemigos naktį – Kultūros naktį – rengia pirmąjį „Istorijų iš rūsio“ vakarą. Jis įvyks birželio 18 d. Menų spaustuvės rūsyje nuo 21 valandos. Mes netikime, kad jūs neturite gerų istorijų, ištikusių jus gyvenime ar sapnuose, sugalvotų ar parašytų draugams elektroniniais laiškais, interneto bloguose ar „feisbuke“.
Kodėl to nepapasakojus gyvai? Negi manote, kad tai nebus įdomu? Gera istorija nebūtinai turi būti išleista solidžia knyga, atspausdinta žurnale ar gavusi kūrybinį prizą. Gera istorija iš tiesų skirta pasidalinti su kitais savo (sugalvotais) džiaugsmais ar skausmu.
O ar istorija sudomins kitus – nuspręs patys klausytojai. Tai bus interaktyvi akcija: kiekvienas dalyvis turės papasakoti savo istoriją per 5 minutes. Po 3 minučių žiūrovai galės balsuoti, ar ją tęsti toliau. Pagal žiūrovų reakciją išrinksime ir įdomiausią istoriją.
Konkurso nugalėtojas gaus Menų spaustuvės prizą – kvietimus į naujojo sezono renginius, taip pat ir į rugpjūčio pabaigoje vyksiantį Naujojo cirko savaitgalį. Vėlesnės pasekmės yra nenuspėjamos – ar tai bus kvietimas rašyti scenarijų Steveno Spielbergo (na gerai, Woody Alleno) filmui, ar tobulinti jį kaip pjesę Londono „Royal Court“ teatre.
Norintieji papasakoti savo istorijas prašomi užsiregistruoti el.paštu [email protected] ir atsiųsti trumpą savo istorijos aprašą su vardu ir pavarde: tai reikalinga kaip dokumentas, saugantis pasakotojo autorines teises nuo Holivudo agentų bei visų Lietuvos teatrų piratų. Jei agentai jums nerūpi – pakanka parašyti tik vardą ir pavardę. Neribojamas nei amžius, nei lytis, nei išsilavinimas.
Registracija vyksta iki birželio 16 d.
Nebūkite egoistai – pasidalykite savo istorijomis su kitais!
Menų spaustuvė bus atvira visą Kultūros naktį nuo 19 valandos – be istorijų pasakojimo konkurso, čia bus rodomi teatro ir šokio spektakliai („Sparnuotasis Matas“, „Šventė“), kieme, likus valandai iki vidurnakčio, pamatysite muzikinio audio vizualinio spektaklio „Mano miestas“ premjerą, naują dieną taip pat kieme pradės Benas Šarka su judesio spektakliu „Skylės ir dulkės“. Šiuolaikinio šokio mėgėjai žiūrės specialiai sudarytą spektaklio vaizdo įrašų programą, Vidas Bareikis surengs solinį koncertą „Klounai irgi kartais verkia“. Beje: į šį kamerinį renginį būtina registracija el. paštu [email protected].