Search Results for: "VDA studentė"
Lietuviško dizaino idėja išplaukė į tarptautinio verslo vandenis – italų kompanija STATUS, sudariusi licencinę sutartį dėl Vilniaus dailės akademijos studentės Živilės Lukšytės sukurto šviestuvo dizaino, pradėjo masinę „Light Stick“ pavadinto šviestuvo gamybą. Šis šviestuvas yra įtrauktas į kompanijos gaminių katalogą ir potencialiems pirkėjams buvo pristatytas neseniai pasibaigusioje Milano baldų parodoje.
Šiemet net trys lietuvės prasiveržė į geriausių dizaino projektų šimtuką tarptautiniame dizaino konkurse „Electrolux Design Lab 2013”, sulaukusiame apie 1700 darbų iš 29 šalių. Šiemet dizaino studentai konkursui galėjo kurti ne tik buitinius prietaisus, bet ir aksesuarus, pakuotes ar paslaugas, atitinkančias “Įkvepiamo gyvenimo mieste” temą.
Džiaugiamės, jog mūsų „Talentų banko“ aruodai niekad neišsenka – šiandien pristatome dar vieną jauną kūrėją, kuri save atrado drabužių dizaino srityje.
Birželio 14-ąją minimos tarptautinės tinklaraštininkų dienos proga lietuviškų kulinarinių tinklaraščių autoriai eksperimentavo su moderniais lietuviškais patiekalais. Į šiemet „Electrolux maisto ir dizaino laboratorijoje“ vykusį renginį susirinko rekordinis skaičius dalyvių – 15 tinklaraštininkų talkino ir draugai, ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) aplinkos ir gaminių dizaino studentės.
Šį kartą TALENTŲ BANKE siūlome susipažinti su VDA grafinio dizaino studente Greta, kurią traukia iliustracija ir judanti grafika.
„Esu Melita Rus – 20 metų VDA kostiumo dizaino II kurso studentė. Nuo mažens tėvai, pastebėję mano įtartinai ramų ir uždarą būdą, suprato, kad „tas mažas keistas vaikas turi kažką, ko dar mes neatradome ir ko ji neparodo”.
Laikas.lt Talentų banke – fotografuojanti ir tapanti Neringa.
„Esu iš Kretingos, studijuoju VDA vizualųjį dizainą. Nežinau, ar čia talentas, bet niekaip nesugebu iš rankų paleisti fotoaparato. Visą, kas mane supa, matau „kadrais”. Fotografija man padeda sukurti
stebuklingą, fantazijų kupiną pasaulį.
Menas mane lydi visą gyvenimą. Galima sakyti, užaugau tarp dažų ir teptukų (namie nuolat piešdavo mama ir senelis). Nuo mažų dienų norėjau būti kosmonaute, mokslininke arba dailininke. Ir, kad ir kaip būtų keista, pasirinkau spalvotą dažų ir teptukų pasaulį. Popieriuje išliedavau visas savo fantazijas. Palaipsniui mažos paišalionės išaugo į didelius piešinius, o pastarieji tapo spalvingais paveikslais.
Tapyba tapo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Dažniausiai mano paveiksluose apsigyvena įvairiausių formų ir spalvų katinai (labai labai labai myliu katinus).
Fotografija į mano gyvenimą atėjo šiek tiek vėliau negu tapyba; galbūt todėl, kad neturėjau tam galimybių – fotoaparato. Tačiau didelis noras nugalėjo visas kliūtis. Vargais negalais išprašiau tėčio, kad duotų išbandyti jo seną juostinį fotoaparatą Zenit. Žinoma, pirmosios išfotografuotos juostelės tikrai nebuvo tobulos, tačiau laikui bėgant nuotraukos ir kokybė ėmė gerėti, o neužilgo įsigijau savo pirmąjį veidrodinį fotoaparatą. Tada prasidėjo mano didieji fotografijos nuotykiai.
Labai mėgstu fotografuoti vakarinės saulės šviesoje „besimaudančias” gėles, tačiau kuo toliau, tuo labiau linkstu į žmonių fotografavimą. Beje, piešimas ir tapyba labai praverčia apdirbant nuotraukas. Kartais į fotografijas įmontuoju savo piešinukų (kiškučių, katinukų ir t.t.), o spalvas nuotraukose dėlioju kaip dažus ant drobės.
Visada „perdažau” savo nuotraukas. Spalvos suteikia tam tikrą nuotaiką, atmosferą, padeda sukurti fantazijų ir svajonių pasaulį. Šiuo metu esu antro kurso studentė, tačiau mokslai visiškai netrukdo užsiiminėti mėgstama veikla. Laukiu nesulaukiu, kada surengsiu rimtą fotografijų parodą.”
Daugiau Neringos darbų galite pamatyti Facebooke.
PALAIKYKITE JUMS LABIAUSIAI PATINKANTĮ TALENTĄ!
Kiekvieno mėnesio Laikas.lt žurnalo numeryje bus spausdinami du daugiausiai dėmesio susilaukę ir įdomiausi nauji talentai.
Turite talentą? Susipažinkime! Praneškite apie save adresu: [email protected]. Sukursime nišą Jums ir Jūsų talentui pristatyti, kur būsite matomas ir gerbiamas „non stop“. Ir dar – pačius geriausius pristatysime kiekviename žurnalo numeryje!
Praneškite apie save! Mes padėsime Jūsų sėkmės istorijai augti!
Jei nori tapti juvelyru, turi keletą variantų – arba keltis į Telšius, arba į artimiausią šalį, kaip kad Estiją. Pastarąjį variantą pasirinko Rūta Petronytė, kuri yra Estijos dailės akademijos juvelyrikos specialybės 3 kurso studentė. Rugsėjo 30 d. galerijoje “Argetum” įvyko pirmoji Rūtos juvelyrikos dirbinių autorinė paroda “Vagišiai”.
Pirmas blynas tikrai nėra prisvilęs, anaiptol – idealiai iškeptas. Net pats parodos pristatymas originaliai išsiskiria iš viso parodų atidarymų konteksto. Čia kūrybiškumas neturėjo ribų. Apie tai kas vyko, kodėl ir už ką – interviu su Rūta.
Rūta Petronytė
Kodėl “vagišiai”?
Prisiminiau paauglystės dienas, kai su visa “chebra”, sėdėdavome galeroje, Užupyje. Laikėme save jaunaisiais menininkais, turėjome draugą, kuris eidavo į “Ikiuką” vogti, prisikišdavo visokių sūrelių į rankoves – tai būdavo tam tikra pramoga.Taip pat tarp mūsų buvo toks “seniokas”(pravardė) – aukštas , ryžas ir šveplas. Vieną kartą, tas “seniokas” kreipėsi: “Ė, vagišiau, pavok man vodzios (degtinės)”. Kartą bedirbdama aš prisiminiau šią frazę – toks mažas, susirietęs, piktas vagišius, eina vogt “vodzios”.Tai nuo to ir prasidėjo vagišiai. Paskui pusmečiui išvažiavau į Barseloną, ten mes “tūsinomės” su panašia “chebra”. Trynėmės po skvotus, grojome gatvėse, buvo tikra bohema. Pasinėriau į kolekciją, ją kūriau ne snobams, ne meno kritikams, kūriau kažką paprasto, kur nėra gilių filosofinių idėjų. Man nėra kančia kurti, visada norisi kažkokio lengvumo. Tada Barselonoje pradėjau drožti iš kaulo, iš medžio, atsirado kita kolekcijos dalis – tai ne vien tik vagišiai, bet ir atsipalaidavę, šamaniški, linksmi, dinamiški kūriniai.
Petronytė
Ar eksponuosi savo parodą kituose šalies miestuose?
Gal ir galima, apie tai kol kas negalvojau, būtų neblogai pasirodyti Šiauliuose ar Klaipėdoje. O šiaip norėčiau juos nuvežti į Taliną ir Barseloną. Tik Taline bijau rodyti, susilauksiu labai daug kritikos. Estijos juvelyrų bendruomenė milžiniška, kiekvienais metais akademiją pabaigia po 6 žmones ir jie visi labai rimti, susireikšminę. Jauni žmonės nedaro parodų, nes jaučiasi nepatyrę, neišmokę. Bet man norisi veiksmo dabar, kad pabaigus akademiją, žinočiau, kuria linkme einu, turėčiau šiokios tokios patirties, o ne gavus diplomą klaust savęs “ir kas dabar”? Noriu anksti pradėti, kad bučiau tokia kieta kaip Statkevičius (juokiasi). Tai yra mano planas – Niujorko ir Londono mąstai.
Rūta PetronytėO dabar apie atidarymą
Labai nyku, kai visi susirenka, pažiūri darbus, išgeria vyno ir išsiskirsto. Norėjosi, kad parodos atidarymas būtų kitoks. Kadangi darbai tokie dinamiški, gyvi, kiekvienam personažui galima sugalvot, ką jis veikia. Voveris atsistojęs prie sienos, pypkę rūko ir visus nužiūrinėja. Jis jau ketina kažką iš kišenės ištraukti arba jis koks nors rajono narkotikų prekeivis, toks kietas. Todėl pamąsčiau, kad tai reikia demonstruoti, kad vagišiai atgytų ir patys atidarytų parodą. Su draugu padarėm “maskes” – žvėrių galvas, paprašiau Šarūno Joneikio, kad pagrotų. Padarėm pristatymą ant laiptų, VDA bendrabučio kieme, draugai “pasirašė” padėti, kiekvienas atspindėjo skirtingą vagišių charakterį, gavosi neblogas, dinamiškas vaidinimas.
Ar turi savo vientisą stilių?
Kol kas ne, bet šiai parodai stengiausi kurti kuo vientisiau.Pagavau vieną idėją ir sekiau visą liniją. Žmonės su žvėrių galvom – šie darbai kaip mažos skulptūros. Egzistuoja ir kitokių mano darbų, štai pavyzdžiui segė “minia”. Žmogeliukai susistato į vieną sistemą, bet galima juos išardyti po vieną. Gali įsisegti vieną arba visus kartu. Rėmiausi mintimi, kad kartais taip lengva surinkti minią blogiems darbams. Pavyzdžiui Hitleris, žmonės net nemąsto, eina visi kartu, stovi iškėlę rankas, o visa kita tampa taip nereikšminga.
Kodėl nusprendei, kad būtent juvelyrika yra tau?
Aš jau 9 klasėj buvau taip sugalvojus. Esu kruopšti ir galiu ilgai sėdėti, krapštyti, koncentruotis ir visiškai nepavargti. Tačiau Lietuvoje juvelyrika galima mokytis tik Telšiuose. Palikti Vilnių ir išvažiuot į mažesnį miestelį labai nesinorėjo. Buvau girdėjusi, kad Estijoje yra gera mokykla, tai pabandžiau, įstojau ir išvažiavau. Bet dabar kai jau mokausi ten treti metai, kartais pagalvoju, kad galėjau kitur išvažiuoti – šalis ne man. Jaučiuosi kaip akmuo, bet labai daug dirbu, tai tas turbūt naudinga. Jei nebūčiau įstojus Estijoje, tikrai dar nebūtų šios parodos. Tačiau akademija neišmokys manęs būti menininke, ten gaunu nemažai praktinės patirties, viskas, kas susiję su technologijomis. Bet menininke esu jau senai.
Rūta Petronytė
Ar nenorėjai mokytis Barselonoje?
Juvelyrika yra tokia uždara bendruomenė, siaura sfera. Jei neturi kieno paklausti, labai sunku atrasti, kur yra gera mokykla. Kai buvau Barselonoje, supratau, kad ten gyventi būtų smagu, bet labai sunku dirbti, ten nieko nesusitarsi su žmonėmis. Prasta mokykla, jų įranga yra geresnė, tačiau visai kitas, nedarbingas mentalitetas. Ispanijoje yra posakis “mañana”. Tai viską ir pasako. O Estijoje mes dirbam net savaitgaliais, visi ariam kiek galim.
Ar turi žmogų, kuris tau padeda, pataria, palaiko?
Taip, labai norėčiau padėkoti juvelyrei Eglei Čėjauskaitei, kurios dėka viskas ir prasidėjo. Aštuonioliktajam gimtadieniui nuo tėvų gavau dovaną – Eglės darytus auskarus bei žiedą, kurie mane ir įkvėpė. Eglė yra man lyg juvelyrikos motina. Ji leidžia naudotis savo dirbtuve, visada pataria, ką reiktų pataisyt, ko trūksta. Esu jai tikrai labai dėkinga.
Rūta Petronytė
Linkime Rūtai nesibaigiančio įkvėpimo ir niekada neatsisakyti šmaikščių personažų savo kūryboje, kurie taip praskaidrina kasdienybę. O norintys pamatyti jos darbus gyvai – užsukite į galeriją “Argetum” iki mėnesio pabaigos.
Marija Balinskaitė
Kaip ir kasmet taip ir šią vasarą butų nuomos kainos sostinėje tik kyla. Nekilnojamojo turto skelbimų svetainių lankomumas šiuo metų laikotarpiu išauga daugiau nei trečdaliu.
Šeštadienį spalio 30 dienos išvakarėse įvyko didelis Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijų fakulteto studentų atstovybės „DiDi“ organizuojamas renginys – „KTU Ledi‘10”. Čia sudalyvavo net 10-ties fakultetų atstovės. Merginos savo talentus atskleidė “Hip hop’o” ritmu ir išlaisvino savyje tūnantį „reperį“. Nugalėtoja buvo išrinkta Socialinių mokslų fakulteto studentė Kristina Varsliotaitė.
Tarp pasirodymų įtampą palaikė komisija, kuri merginų pasirodymus stengėsi vertinti objektyviai ir pagal kompetenciją. Vieni iš komisijos narių buvo aktorius Vitalijus Cololo, fotografas Gediminas Žilinskas, bei hip hop stiliaus sokejas Audrius Linauskis. Sukaičiavus visus balus buvo paskebltos nugaletojos: publikos Ledi tapo Deimantė Rupšytė, Foto Ledi- Aistė Kairytė, kurią išrinko komisijos narys G. Žilinskas, DiDi mažulė- Sigita Drasutytė, antroji vice Ledi- Vaida Godvišaitė, pirmoji vice Ledi Sigita Drasutytė, o naująja KTU Ledi tapo Kristina Varsliotaitė.
Vakarą griausmingai leido Dizaino ir technologijų fakulteto pirmakursiai, kurie šventė iš „nulių“ virtimą į „fuksus“. Jiems „KTU Ledi‘10” buvo vakarinė krikštynų dalis, kurioje po renginio jie galėjo šokti pagal „Hip hop‘o“ muziką. „Pravda naujokai 2010“ Dee & Kamy aikštelę drebino senuoju amerikietišku Hip Hop‘u, o plokšteles suko ir sėdėti neleido DJ Alko bei DJ Name.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veikia paroda „Maestro Povilas Karpavičius (1909-1986)”, skirta fotografo 100-tosioms gimimo metinėms paminėti. Ekspozicijoje pristatyta dalis Šiaulių „Aušros” muziejaus rinkiniuose saugomų P. Karpavičiaus fotografijų archyvo fotografijų. Fotografas P. Karpavičius išgarsėjo kaip fotografijos technikų specialistas, vienas pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius, pedagogas.
Pakalbinome parodoje sutiktus žiūrovus. D. Daunoravičiūtė, VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros studentė, prisiminė, kad pirmą kartą P. Karpavičiaus darbus pamatė Šiaulių „Aušros” muziejuje, atliekant praktiką, o kadangi yra „prijaučianti” grafikai, jo darbai labai sudomino. Sužinojusi, kad šis negirdėtas fotografas kūrė tokius įdomius darbus, parašė darbą „Povilas Karpavičius: dailė mirė – tegyvuoja fotografija”.
Garsus fotografijos kritikas S. Valiulis, paklaustas apie fotografo P. Karpavičiaus fenomeną, atsakė:
„ Galiu tik pakartoti – buvo didis žmogus viskuo: ūgiu, estetiniu skoniu, puikiu fotografijos technikos įvaldymu, oratoriaus ir paskaitininko sugebėjimais. Buvo neišsenkančios energijos. Kai aš po kažkokio seminaro su Kauno fotografais paskutiniu traukiniu važiavau į Vilnių, nustėrau: ką tik tame pačiame seminare buvęs Povilas Karpavičius su portfeliuku važiavo kažkur link Maskvos.
Meninę fotografiją jis savaip suprato: kaip cheminį eksperimentą, kurio rezultatas gali varžytis su dailės kūriniais. Jo kriterijus buvo kaip gražu…”
Fotomenininkas L. Verbliugevičius emacionaliai kalbėjo: „ … šilta pavakarė, švelnus marių vėjelis glostė jau prinokusių trijų Nidos fotoseminaristų vešlias galvas. Jie beveik nuobodžiai dėliojo pėdas link Tomo Mano namelio kol nesutiko brangaus savo maestro. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad seminaristai nesugeba surasti mergaičių-pozuotojų. Kaip ir visada maestro puolė padėti taisyti padėtį. „Rūtos” poilsio namuose greitai prikalbėjo virtuvės vedėją, kad jinai „išskirtų” tris paneles kūrybiniams tikslams, kad rytoj jas atleistų nuo darbo tokiai svarbiai užduočiai atlikti. Toje trijulėje buvau ir aš, ir man tą rytojaus 1981 m. rugsėjo 14-tąją dieną pasisekė, padariau jau dabar istorinį, kolegų pripažintą, man ir jai visada mielą darbą „Gležna gėlelė”. Ačiū maestro Povilui Karpavičiui.”