Search Results for: "Talentas keistis"
Su kiekviena minute nenumaldomai artėja krepšinio šventė, kurios Lietuva nematė nuo 1939 metų. Rugpjūčio 31 dieną mūsų šalyje prasidės Europos krepšinio čempionatas, kuris svarbus ne tik tuo, kad vyksta Lietuvoje. Būtina nepamiršti fakto, kad jo metu rinktinės kovoja ir dėl kelialapių į Londoną, kur kitais metais vyks vasaros olimpinės žaidynės.
Būtent čia ir kyla dilema, kuri gali tapti vyriausiojo Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros galvos skausmu. Kurie žaidėjai šiemet turėtų atstovauti rinktinei, į kurią rudens pradžioje nukryps visų lietuvių akys? K.Kemzūra atsidūrė kryžkelėje. Pernai lietuviai įspūdingai pasirodė Pasaulio krepšinio čempionate, į kurį rinktinė pateko tik su vardiniu kvietimu. Visgi šis faktas nemažina pergalės svarbos. Pernai Lietuvos krepšininkai Turkijoje pasidabino bronzos spalvos medaliais, į priekį praleisdami tik turnyro šeimininkus turkus bei Pasaulio čempionais tapusius amerikiečius. Viskas puiku, tačiau pernykštė sėkmė K.Kemzūrai gali itin apsunkinti šios vasaros darbus. Kodėl? Pernai Lietuvos rinktinės garbę gynė jauni, pergalių ištroškę krepšininkai – Linas Kleiza, Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis ir kiti, kurie vilkėdami rinktinės marškinėlius nebuvo iškovoję didesnių pergalių. Tuo tarpu šiemet į rinktinę grįžo būrys veteranų: Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Darius Songaila, broliai Lavrinovičiai. Kad ir ką bekalbėtų krepšininkai ar treneriai, akivaizdu, jog rinktinėje susidūrė skirtingų kartų žaidėjai, o K.Kemzūros uždavinys – suburti iš jų komandą, kuri pateisintų visų lietuvių lūkesčius ir sėkmingai pasirodytų Europos krepšinio čempionato metu.
Ką pasirinks K.Kemzūra? Pirmąjį žingsnį treneris jau žengė. Po pirmosios treniruočių stovyklos Druskininkuose, rinktinės strategas atsisakė Mindaugo Kuzminsko, Deivydo Gailiaus bei Artūro Jomanto paslaugų. Vis dėlto, šis sprendimas nebuvo itin netikėtas ir to buvo galima laukti. Nustebinti gali nebent faktas, jog visi trys žaidėjai gali žaisti lengvojo krašto pozicijoje, kurioje dabar iš likusių žaidėjų visada žaidžia tik Simas Jasaitis. Čia galima daryti išvadą, jog šis krepšininkas dėl savo vietos komandoje gali būti gana ramus. Kas bus toliau? Čia ir galima dėti didžiausią klaustuką. Ką pasirinks K.Kemzūra? Ar remsis senais, patyrusiais vilkais, ar pasitikės jaunimu, ištroškusiu pergalių. Visgi greičiausiai treneris mėgins ieškoti aukso vidurio – lipdyti komandą tiek iš jaunesnių žaidėjų, tiek iš veteranų. Neabejoju, kad rinktinėje matysime Š.Jasikevičių bei Mantą Kalnietį, taip pat aukštaūgius – Robertą Javtoką bei Paulių Jankūną. Kiti žaidėjai dėl vietos rinktinėje dar negali būti visiškai ramūs.
Galimi įvairūs variantai
Daugiausia klaustukų kyla kalbant apie aukštaūgių liniją. Smarkiai visas kortas sumaišė Jonas Valančiūnas. Lietuvos krepšinio ateitimi jau dabar vadinamas vidurio puolėjas savo akcijas smarkiai pakėlė po NBA naujokų biržos, kur jį penktuoju šaukimo pakvietė Toronto „Raptors“ ekipa, bei Pasaulio jaunimo U-19 čempionato, kur Lietuvos krepšininkai pasidabino aukso medaliais, o J.Valančiūnas ne tik vedė rinktinę į pergales, bet ir tapo naudingiausiu turnyro žaidėju. Po tokios sėkmingos vasaros, net garsiausias Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis prabilo apie tai, kad J.Valančiūnas vyrų rinktinės duris turėtų praverti jau šiemet. Logikos tame yra, kadangi jaunasis Lietuvos talentas tobulėja itin sparčiai, tačiau ar tikrai K.Kemzūra ryšis imti J.Valančiūną į rinktinės sudėtį, taip už borto paliekant kitą aukštaūgį Marijoną Petravičių, kurį pastarojo sezono metu itin dažnai persekiojo traumos. Šis variantas gana realus, kadangi jau kitąmet J.Valančiūnas galėtų tapti rimta paspirtimi Londono olimpiadoje, su sąlyga, jog Lietuvos rinktinė sugebės ten patekti.
Situacija kur kas keblesnė, kai kalbame apie sunkiojo krašto poziciją. Čia turime P.Jankūną, D.Songailą, Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius bei Donatą Motiejūną. Pastarasis pernai į rinktinę nepateko, tačiau šiemet situacija gali keistis. Donatas šiemet žaidė Italijoje, o NBA naujokų biržoje jį 20-ju šaukimu pasirinko Hiustono „Rockets“ ekipa. Šis faktas neabejotinai stiprina jaunojo talento šansus patekti į rinktinės sudėtį. Visgi, dar daugiau neaiškumų dėl rinktinė sudėties sukėlė D.Songailos sprendimas prisidėti prie rinktinės kandidatų. Praėjusiame sezone etatinio atsarginio vaidmenį Filadelfijos „76ers“ klube atlikę aukštaūgis yra tapęs ne vienos rinktinės pergalės kalviu. Nagrinėjant situaciją, manau, kad sunkiojo krašto poziciją rinktinėje turėtų užimti P.Jankūnas, vienas iš brolių Lavrinovičių bei D.Motiejūnas arba D.Songaila. P.Jankūnas garsėja savo stabilumu bei universalumu, taip pat turėjo gerą sezoną atstovaudamas „Žalgiriui“. Tuo tarpu imti tiek Darjušą, tiek Kšyštofą K.Kemzūrai gali būti per didelė prabanga. Dvynių žaidimo stilius panašus, tad galbūt naudingiau komandoje turėti skirtingo žaidimo stiliaus krepšininkus, nei remtis panašiai žaidžiančiais broliais.
Gynėjų grandyje situacija taip pat neaiški. Jeigu M.Kalnietis ir Š.Jasikevičius yra vieninteliai tikri įžaidėjai ir dėl vietos dvyliktuke gali būti gana ramūs, tai tarp likusių rinktinės kandidatų verda didelė konkurencija. Visgi, čia prasčiausi šansai – Mindaugo Lukauskio pusėje. Nors praėjęs sezonas gynėjui Vokietijoje buvo tikrai neblogas, likę konkurentai atrodo solidžiau, o ir jų atstovaujami klubai yra pajėgesni. Geriausias pozicijas patekti tarp 12 žaidėjų, ginsiančių Lietuvos garbę Europos čempionate, turi Rimantas Kaukėnas bei Martynas Pocius. Pastarasis žibėjo praėjusių metų Pasaulio čempionate, o R.Kaukėnas – veteranas, kurio patirtis gali labai praversti ir tai K.Kemzūra greičiausiai mėgins išnaudoti. Likę gynėjai – Martynas Gecevičius, Tomas Delininkaitis ir Renaldas Seibutis. Neabejojama, jog vieno krepšininko iš šios trijulės čempionate neišvysime, tačiau kas taps tuo nelaimėliu atspėti yra nelengva ir viskas priklausys nuo kontrolinių rungtynių ciklo bei K.Kemzūros kuriamos rinktinės vizijos.
Iki čempionato liko mažiau nei mėnuo ir su kiekviena diena padidinamasis stiklas prie Lietuvos rinktinės tik artės. Aišku viena, nepaisant daugybės klaustukų, kurie kyla kalbant apie galutinį rinktinės dvyliktuką, šaliai atstovaus 12 tuo metu pajėgiausių jos krepšininkų.
Valentino Masalskio talentas – vienas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuojantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.
Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („…su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.
Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja V. Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei spektaklis ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę. V. Masalskį bet kokiu atveju malonu stebėti, žiūrėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru, mąsto juo, miršta jame.
Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.
Keletas ištraukų iš knygos „Valentinas Masalskis: Ieškau teatro“
Aš netikiu narcisizmu, savimyla. Užmušti savy egoizmą – svarbiausia. Dėl to man artimas psichologas Alfredas Adleris. Jis apie tai kalba. Mes visi linkę į egoizmą.
Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi lamingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry „Karaliuje Ūbe“, bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui.
Apie mirtį galvoju dažnai. Man atspirties taškas yra mirtis, todėl man lengva gyventi. Aš iš gyvenimo nieko ypč daug nenoriu paimti. Kai tik pradedu galvoti, kad esmė yra gyvenimas, tampu plėšrus: man reikia to, man reikia ano. O kai atskaitos taškas – mirtis, daug ko nebereikia. Pradedu kontroliuoti norus, imu nebeužgauti žmogaus, nesakyti bjaurasties, atsiranda noras dirbti. Bet kai pradedu galvoti apie gyvenimą ir užmirštu mirtį, noriu tik imti ir patenkinti begalinį savo ego. Paradoksas: kai galvoji apie mirtį – labai lengva gyventi.
Kai Vaitkus repetavo „Ūbą“, aš sėdėjau narvelyje. Vaitkus man davė paukščiuko vaidmenį. Įsivaizduok, aš tiek durnas, kad, penktadienį gavęs šitą vaidmenį, per savaitgalį pasidariau narvelį su virvutėmis, kurį po to patobulino dailininkė, ir iki išprotėjimo laukiau antradienio. Kai aktoriai atėjo į repeticiją skaityti tekstų, aš atsinešiau narvelį. Nes man čia jokio teksto netrūksta. Aš atsinešiau narvelį, įlindau į jį. Visi skaito tekstus, o sėdžiu tame narvelyje. Taip prasidėjo mano režisūros mokslas.
Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu.
Prieš pusantrų metų suvokiau, kad per tą tiesos sakymą daug praradau. Bent jau per įsivaizduojamos tiesos sakymą: man tai yra tiesa, kitam gal tai yra melas. Aš praradau draugus. Kartais net susimąstydavau, kas čia diriguoja, kad žmonės pradeda manęs vengti. Manydavau, kad gal yra piktas žmogus, kuris tai inspiruoja. Paskui pajutau, kad paprasčiausiai skirtingi žmonių idealai. Kitaip gyvenantis žmogus nenori su manim bendrauti.
Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų… Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija.
Man atrodo, daugelis jų [aktorių] bijo, kad jiems reikės keistis. Daugelis bijo repetuoti, nes žino, jog teks atsisakyti reklamų, papildomo uždarbio, reikės vieną kitą knygelę paskaityti. Labai gerai yra pasakęs Kremeris: „Aukos tie, kurie su manimi irgi nėjo.“
Aš labai myliu visą aptarnaujantį personalą. Jeigu kartu su žmonėmis analizuoji vieną ar kitą problemą, atsiranda visai kitas santykis. Jeigu, pavyzdžiui, savo sumanymą išdėstai kokiam nors techniniam darbuotojui, jis tau, likus daugiau nei dviem mėnesiams iki premjeros, pasiūlys greitesnę darbų eigą, nors įprastai tokie darbai užbaigiami likus dviem dienoms iki premjeros. Arba girgždančias duris akimirksniu suteps, nors normalu būtų laukti savaitę.
Aš vaikystėje mėgau virtis saldainius (nes jų nebuvo), visokias manų košes. Kariaudavau aš tose košėse: uogas skandinu, jos skęsta, kariauja su manimi, aš užkariauju, valgau jas…
Man labai patinka vegetarai, aš galbūt irgi norėčiau toks būti. Bet neturiu teisės. Aš atsakingas žiūrovui, duodu jam ataskaitą, todėl privalau turėti energijos. Jeigu aš neužėdu – tikrąja to žodžio prasme – mėsos (valgau jos kiekvieną dieną), dingsta mano energija.
Dabar visai nenoriu būti jaunas. Būdami keturiolikos metų mes norime suaugti, kad galėtume parūkyti, išgerti vyno, kad mus leistų į kiną. O kai sulaukiame trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, sakom: „O, jei aš būčiau jaunas.“ Vadinasi, mes neteisingai gyvenam, neevoliucionuojam, kažkas mumyse sustojo. Mūsų draugai, penkiasdešimtmečiai, kalba apie knygas, kurias perskaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų. Kalba apie muziką, kurią girdėjo nuotrupomis arba kažkur apie ją perskaitė. Jie sustojo. Miltinis gražiai pasakė: „Auginkit savo sielą, kūnas tegul sensta.“ Jis turi senti, tai normalu.
Elitas yra tie žmonės, kurie reikalauja iš savęs daugiau, negu reikalauja aplinkybės. Tai yra motoras. Trumpai kalbant, elito atstovas yra fanatikas, amžinas studentas. Elito pasaulyje yra mažai.
Pastaruoju metu daug galvoju apie Euripido „Medėją“, moters ir vyro santykius. Šiandieniniame pasaulyje jie yra pakrikę, ligoti, neteisingi. Man, pavyzdžiui, rūpi, kodėl tūkstančiai įdomių moterų neranda sau partnerio? O tuščiavidurė mergaitė, turinti Barbės figūrėlę – randa. Hedonizmas pasiekė tokį lygį, kada per savo kūrinį menininkas bando spręsti asmenines problemas. Taip nebūna. Mes turime spręsti kitų problemas, visuomenės problemas. Jeigu menininkui neskauda, kas skauda kitam, prasideda saviraiška.
O jei man kas duotų 100 tūkstančių honoraro, vis tiek neužtektų. Duotų milijoną, aš jį išleisčiau taip pat sėkmingai, kaip ir tą 100 tūkstančių. Pinigai filosofinės problemos neišsprendžia. Mano draugai, išvažiavę į užsienį savęs pardavinėti, nieko neišsprendė. Parodyk nors vieną prostitutę, kuri yra turtinga materialiai? Nė vienos. Netgi jeigu jinai susikaupia kokį turtelį, ją sąvadautojas apiplėšia. Parsidavinėdamas nepraturtėsi. Bet kai tu įgyvendini savo idėjas, pinigų atsiranda natūraliai.
Dėl to man įdomu, kas privertė Medėją taip elgtis. Šiandien tokių moterų kaip Medėja yra daug. Seniau gal tai buvo atsitiktinumas, o dabar vaikus net į šulinį meta. Manęs nebedomina mergaitė, įmetusi vaikus į šulinį. Mane domina tai, kodėl šiandien ir būtent čia taip atsitiko.
O kas vyksta su moters kūnu? Aš nustebęs, kodėl moterys tiek daug kovodamos už savo teises, nekreipia dėmesio į tai, kad moters kūnas televizijoje ir visur kitur išnaudojamas gal ir gražiai, gal ir patogiai, bet tik tam, kad būtų pritraukiama prekė. Prekę geriau pirks, jeigu šalia bus graži moteris. Vyksta viešas prekiavimas moters kūnu, o mes tylime. Tai yra giliai paslėpti, subtilūs dalykai. Visa reklama laikosi ant septynių didžiausių žmonijos ydų, viena iš jų – puikybė.
Šiandien teatre sprendžiama daug socialinių problemų, kurios turėtų būti sprendžiamos visai kitoje vietoje, ir nematau, kad būtų sprendžiami egzistenciniai klausimai: jeigu nėra būties klausimo – „vardan ko mes čia esame“, jeigu nėra amžino klausimo „kodėl“ – liūdna. Jeigu visą gyvenimą galvosi, kaip sukasi žemė, rasi atsakymą. Jeigu galvosi, kodėl ji sukasi, būsi pasmerktas, apšauktas kvailiu, atstumtas, apspjautas – bet būsi kūrėjas.
Gyvenime būtina suasmeninti klausimą „kodėl“ ir niekada su juo nesiskirti.
Gal aš ne tos kartos žmogus, bet stebint šiuolaikinį postmodernistinį meną jo reliatyvumas be atskaitos taško mane pradeda erzinti, pradeda įgristi. Tai menas be krantų. Specialiai, lyg tyčia, užgožiama pozicija, specialiai, lyg tyčia, bijoma moralizuoti, įsipareigoti. Labai patogu plaukti pasroviui. Mene mes negalime atsisakyti paties svarbiausio dalyko – vilties. Jeigu mene nėra vilties, jis praranda egzistencinį klausimą. Viltis menui suteikia gyvybingumo, ilgesio, liūdesio… Klausimas tik, kiek mes tos vilties turim suteikti? Jeigu jos per daug, išeina kičas, per šviesu. Svarbu proporcijos. Kuriantis žmogus privalo išmokti jas jausti ir išlaikyti.
Kuo gyvenimas panašus į teatrą? Jeigu gyvenime pasibaigia veiksmas, pasibaigia ir gyvenimas. Jeigu lieka tik televizijos žiūrėjimas, gilinamasi vien į savo praeitį, nuotraukų sklaidymas, savo draugei pasakojant apie gyvenimą, jeigu atsiranda savimeilė, tuomet gyvenimas sustoja. Jeigu atsiranda įpročio jėga, gyvenimas sustoja. Gyvenimas yra veiksmas, judėjimas. Čia viskas kaip teatre. Jeigu mes teatre imituojame judėjimą, jis sustingsta, tampa negyvas.
Aktorius, režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis
Kolegos – apie V. Masalskį:
Aktorius Šarūnas Puidokas: Valentino Masalskio darbo metodika – visiškai priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo. Jis nekuria jokios hierarchijos: aš – režisierius, tu – aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi.
Kompozitorius Tomas Kutavičius: Masalskis yra spektaklio šerdis. Man rūpi ne iki tos šerdies prasibrauti, o tarsi įvilkti ją į muzikinį garsą. Aš ilgai galvą sukau, kaip tai padaryti. Tai – nepaprastai sunku.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė: Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo – vienas didesnių įvykių mano gyvenime.
Aktorius Marius Jampolskis: Tai žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kas nors panašaus.