Search Results for: "Rasa Samuolytė"
Ūsuota Rasa Samuolytė, itin moteriška Toma Vaškevičiūtė ir sudaužyta širdis – jau šią savaitę mes tai galėsime išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Ir neapsigaukite: ūsuota moteris su cirku čia nieko bendro neturi, ji – pagrindinė spektaklio „Broken Heart Story“ herojė. Premjeros išvakarėse kalbamės su jauna suomių režisiere bei dramaturge Saara Turunen, kurios galvoje ir gimė ši širdį daužanti moters gyvenimo istorija.
Bene skandalingiausiu ir gausiausiai diskutuojamu dešimtmečio teatriniu įvykiu tapęs Oskaro Koršunovo spektaklis „Shopping and Fucking“ (pagal Marko Ravenhillo pjesę) rodomas paskutinį kartą. Aktoriai Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis, Darius Gumauskas, Arūnas Sakalauskas ir Dainius Gavenonis paskutiniajai intymiai akistatai žiūrovų lauks lapkričio 30 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje. Nors tai ir paskutinis „Shopping and Fucking“ spektaklis, didžiausiems gerbėjams jis tikrai neužsimirš. Pastarieji turės didžiausi galimybę įsigyti dalelę spektaklio – po spektaklio vyks aukcionas, kuriame bus galima įsigyti vieną ar kitą spektaklyje gyvavusį daiktą.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), į naują sezoną žengiantis atsinaujinęs išore ir turiniu, yra suplanavęs žinomų režisierių dešimties spektaklių premjeras ir žada didesnių patogumų įsigyjant bilietus.
72-ąjį LNDT sezoną antradienio vakarą pradės Jono Vaitkaus režisuota vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai”, vadinama radikaliausiu pastarųjų metų nacionalinės dramaturgijos kūrinių. Spektaklį du vakarus teatro fojė vaidins dvi skirtingos aktorių sudėtys – Rasa Samuolytė, Ramunė Skardžiūnaitė, Povilas Budrys ir Remigijus Bučius.
Spektaklio režisieriaus J. Vaitkaus nuomone, „Fundamentalistuose” temos turinį, klausimų apie mirtį, gyvenimą, religiją, tikėjimą antplūdį išgyvena visi žmonės – ateistai, katalikai, stačiatikiai, krišnaistai.
„Pjesė atvira, nuoširdi, apnuoginta. Joje viskas remiasi aktoriaus – žmogaus sąmone. Čia svarbiausia – žmogaus vertybės, jo stuburas. Ta pjesė tuo ir svarbi, kad ne bet koks aktorius tai gali vaidinti, ta prasme, kad ten turi būti labai aiški asmeninė nuostata, turi būti norėjimas spręsti tuos klausimus arba jų turėjimas viduje. Ta medžiaga yra maksimaliai priartinta prie aktoriaus – žmogaus”, – sako J. Vaitkus.
Maestro J. Vaitkus šį sezoną statys ir didelės apimties spektaklį „Visuomenės priešas” pagal Henriką Ibseną, kurį žadama parodyti šių metų lapkritį.
JAV ir Lietuvoje kurianti režisierė Jana Ros (Yana Ross) statys spektaklį „Chaosas” pagal kito šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Mylyaho (Mika Millyah) pjesę. Pasak režisierės, pagrindinė pjesės tema – šiuolaikiniame žmoguje slypinti agresija, slepiama po kaukėmis ir išsiveržianti netikėtomis formomis. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis kuria aktorės Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė. Šio spektaklio premjera numatoma spalio mėnesį.
Režisierius Oskaras Koršunovas rengiasi statyti naujausią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas” apie lietuvių emigrantų gyvenimą, o D. Michelevičiūtė Mažajai scenai kuria monospektaklį „Kalbos galia” pagal poeto Česlavo Milošo (Czeslaw Milosz) eiles, kuris lapkričio mėnesį turėtų vainikuoti šįmet minimo rašytojo gimimo 100-mečio programą.
Šį sezoną suplanuoti ir du spektakliai vaikams – Valentinas Masalskis statys „Grybų karą” pagal Justiną Marcinkevičių, o Evaldas Jaras – savo kūrybos spektaklį „Murkšlinas ir Turkšlinas”, kuris pirmą kartą vaikams bus rodomas teatro studijoje.
Pasak LNDT meno vadovo Audronio Liugos, numatoma ir seniai laukta lietuviška koprodukcija su „Meno fortu” – Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal Dantės „Dieviškąją komediją”, kurio premjera numatoma kitų metų balandžio mėnesį. Spektaklį statys nuolatinė E. Nekrošiaus kūrybinė komanda, o muziką kuria Andrius Mamontovas.
Antrąjį sezono pusmetį LNDT naujus spektaklius planuoja statyti režisieriai Cezaris Graužinis, Agnius Jankevičius, Gintaras Varnas.
Šįmet žiūrovų lauks ir bilietų įsigijimo naujovė – teatras siūlo įsigyti du abonementus: klasikinį – į spektaklius Didžiojoje salėje ir auksinį – į visus naujojo sezono premjerinius spektaklius Didžiojoje ir Mažojoje salėse. Bilietus galima pirkti ir internetu, per vieną iš bilietų platinimo sistemų.
Pasak LNDT generalinio direktoriaus Martyno Budraičio, teatras stengiasi planuoti sezono darbus pagal finansinę situaciją ir stengiasi gauti metinį biudžetą, kuris būtų kuo artimesnis teatro poreikiui. „Kalbėti apie kitų metų biudžetą būtų anksti, nors lėšų poreikį mes žinome, o realų biudžetą sužinosime vėliau. Metams skiriama valstybės dotacija teatrui su investiciniais projektais siekia 6,6 mln. litų, tačiau teatro poreikis viršija šią sumą apie pusantro karto”, – kalbėjo direktorius.
Lietuvos nacionalinio dramos teatras naujo poveikio sezoną pradės netradicine premjera: rugpjūčio 30 ir 31 dienomis teatro fojė bus rodomas Jono Vaitkaus spektaklis pagal suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesę „Fundamentalistai“. Pirmuosiuose spektakliuose vaidins Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, o rugsėjį žiūrovai išvys antrąjį spektaklio sąstatą – Ramunę Skardžiūnaitę ir Remigijų Bučių.
Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos „Fundamentalistus“ suomiai vadina radikaliausiu pastarųjų metų nacionalinės dramaturgijos kūriniu ir klauso užgniaužę kvapą. Ne vienoje katalikiškoje Europos šalyje ši pjesė gali skambėti kaip iššūkis. Ko verti vien kunigo-maištininko monologai, kuriais jis kreipiasi į publiką, demaskuodamas pasenusius bažnyčios ritualus ir kviesdamas ieškoti gyvo tikėjimo. Ir kokias asociacijas šiandien gali sukelti jauna moteris, dėl savo religingumo tapusi fundamentalistinių įsitikinimų auka?
Spektaklio režisieriaus Jono Vaitkaus nuomone, „Fundamentalistuose“ temos turinį, klausimų apie mirtį, apie gyvenimą, apie religiją, apie tikėjimą antplūdį išgyvena visi žmonės – ateistai, katalikai, stačiatikiai, krišnaistai. „Kiekvienas su tuo susiduria skirtingai. Kaip jie priartėja prie šių klausimų sprendimų, kurlink pasisuka jų keliai? Juk yra ir tokių, kurie pasiklysta, užstringa tarp religijų ir nebesupranta, kas aplink juos ir jiems darosi. Pjesė atvira, nuoširdi, apnuoginta. Joje viskas remiasi aktoriaus-žmogaus sąmone. Čia svarbiausia – žmogaus vertybės, jo stuburas. Būtent tokie ir yra aktoriai Rasa Samuolytė, Ramunė Skardžiūnaitė, Povilas Budrys ir Remigijus Bučius“, – teigia režisieirius.
Pasak LNDT meno vadovo Audronio Liugos, kurti spektaklį su dviem skirtingomis aktorių sudėtimis paskatino siekis per aktorių individualybes skirtingai atskleisti pjesės personažus ir joje keliamas problemas bei sudaryti sveiką kūrybinę konkurenciją. Tai numatoma daryti ir kituose teatro pastatymuose ateityje. „Spektaklis kuriamas ir bus rodomas LNDT fojė erdvėje, kuri jam geriausiai tiko ir turėtų padėti užmegzti atvirą kontaktą su publika“, – sako A. Liuga.
Pjesės esmė glūdi ne tik religiniame dispute. „Fundamentalistuose“ vaizduojami du – vyro ir moters – likimai jų dvasinės krizės metu. Maištaujantis kunigas, panašus į mūsų laikų Martyną Liuterį, sugeba aistringai ginti apvalančią tikėjimo tiesą, tačiau pats klaidžioja savo sielos labirintuose. Jis pralaimi ne mažiau įtemptą jausmų kovą ir ne savo valia pasmerkia kažkada mylėtą moterį pamišimui. Pjesės autorius teigia, kad tik perėjęs per savo sielos pragarą ir atmetęs visus įsitikinimus, žmogus gali atgimti ir atrasti tikėjimą gyvenimu.
Kai 2008 metais „Fundamentalistai“ pelnė geriausios Šiaurės šalių metų pjesės apdovanojimą, vertinimo komisijos sprendime buvo rašoma: „padeda suprasti, jog fundamentalizmas yra daugiau negu ribotos žmonių su turbanais idėjos, ir suteikia žiūrovui galimybę perprasti fundamentalistinį mąstymą užuot jį tik smerkus“. Šiandien, kai civilizuotose Europos šalyse galvą kelia pavojingos fundamentalistinės idėjos, šie klausimai tampa dar aktualesni.
Primename, jog LNDT naujo poveikio sezono pristatymas žiniasklaidai vyks teatro fojė rugpjūčio 29 dieną, 11 val. Antradienį, rugpjūčio 30-ąją, 19 val. teatro fojė bus rodoma „Fundamentalistų“ premjera. Bilietus į LNDT spektaklius platina „Tiketa“. Juos įsigyti galima teatro kasoje, visose „Tiketos“ kasose bei internetiniuose tinklapiuose www.teatras.lt ir www.tiketa.lt
Suvaidinti 138 spektakliai (61 vaikams, 74 suaugusiems), aplankyti kiti miestai: Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Rokiškis, Radviliškis, Elektrėnai… Šį sezoną Keistuoliams teko ir ašarą nubraukti, palydint nuo scenos nueinančius spektaklius, ir pasidžiaugti premjeromis, apdovanojimais ir naujam gyvenimui prikelta „Zenono“ apdovanojimų tradicija.
Šį sezoną Keistuoliai nelaužė senų gerų tradicijų – Kalėdų proga mažiesiems savo žiūrovams padovanojo naują spektaklį „Pati labiausia pasaka“. Vasario mėnesį šis spektaklis tapo repertuariniu ir sulaukė puikaus įvertinimo. Spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrybinė grupė (režisierius Vaidotas Žitkus, aktoriai: Benita Vasauskaitė, Judita Urnikytė, Dalius Skamarakas, Eimantas Bareikis ir Vytautas Leistrumas, scenografė Laura Luišaitytė) buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už žaismingą kelionę į lietuviškų pasakų erdves.
Vasario mėnesį publikai pristatytas Aido Giniočio režisuotas spektaklis „Vasarotojai“ pagal Maksimo Gorkio kūrybą, dar kartą įrodė seniai žinomą tiesą, kad Keistuoliai geba kurti ne tik kokybiškus vaikiškus spektaklius, todėl „vaikų teatro“ etiketė jam jau seniai nebetinka.
Daug kam buvo netikėta, kad Keistuoliai ėmėsi rusų klasikos. Pasak Aido Giniočio, prieš šimtmetį parašyta M. Gorkio pjesė šiandien ypač aktuali, nes joje kalbama apie žmogų krizinėje situacijoje ir kritikuojamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą. Režisieriui pavyko suburti tikrai šaunią aktorių komandą. Spektaklyje vaidina visų trijų keistuolių teatro kartų atstovai (Viola Klimčiauskaitė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Ieva Stundžytė, Aldona Vilutytė, Andrius Kaniava, Dalius Skamarakas, Justas Tertelis, Vaidotas Žitkus,) ir būrys pripažintų scenos profesionalų iš kitų teatrų: Gabija Jaraminaitė – Ryškuvienė, Rasa Samuolytė, Tomas Žaibus, Ainis Storpirštis, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis. Spektaklis buvo rodytas Kauno teatrų festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“, kur režisierius Aidas Giniotis publikos buvo pripažintas geriausiu Didžiosios scenos režisieriumi. Rokiškio teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ aktorė Rasa Samuolytė už Olgos vaidmenį „Vasarotojuose“ pelnė simpatiškiausios aktorės titulą ir piniginį prizą. Naujausią Keistuolių teatro spektaklį turėjo galimybę pamatyti ir Šiaulių bei Panevėžio publika.
Šiemet Keistuoliai nusprendė atgaivinti tradiciją pompastiškai, linksmai ir neformaliai paminėti teatro dieną. Atgimė žymusis Zenonas, visų teatralų globėjas ir guodėjas. Paskutinį kovo savaitgalį Keistuolių teatre praūžė „Zenonas ReStart“. Visi susirinkusieji buvo akimirksniu perkelti į virtualią erdvę ir „Matricos“ realybę, laimei, niekas ten nepražuvo – visi grįžo pasisėmę puikių emocijų, o atlikėjai – ir su „Zenono“ apdovanojimais. Renginį vedė amžinasis duetas Jeronimas Gvazdikas (Keistuolių teatro vadovas, režisierius ir aktorius Aidas Giniotis) ir Placidas Domingas (buvęs keistuolis aktorius Robertas Aleksaitis).
Keistuolių teatre šį sezoną netrūko ir kitokių renginių. Lapkričio mėnesį įvyko jau trečiasis Andriaus Kaniavos inicijuotas ir organizuotas labdaros koncertas „Ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj“. Visos Keistuolių ir jų draugų koncerto metu surinktos lėšos atiteko Žirgų globos asociacijai, kuri rūpinasi likimo ir žmonių žiaurumo nuskriaustais žirgais.
Prieš Naujuosius metus publiką džiugino šaunioji kompozitoriaus Andriaus Kulikausko ir jaunųjų aktorių šeimynėlė „Kuli family“, o sausį Keistuolių teatre įspūdingu koncertu buvo pristatytas debiutinis Keistuolių draugo Domanto Razausko dainų albumas ir knyga.
Šį sezoną Keistuoliai atsisveikino su dviem spektakliais: commedia dell’arte suaugusiems „Karalius Elnias“ (režisierius Aidas Giniotis) ir spektakliu vaikams „Pelytė Zita“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis). Nors abu spektakliai nestokojo nei publikos dėmesio, nei gerų vertinimų, Keistuoliai nutarė, kad šie spektakliai „pavargo“ ir metas užleisti vietą naujiems.
Sezonas baigėsi, Keistuolių teatras užvėrė duris iki rudens, tačiau nesako „sudie“. „Vasarą taip pat bus renginių, kur pamatysite ir mus!“ – sako Keistuoliai.
Naujo režisieriaus Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ nacionalinė premjera įvyks 2012 metų sausio 13 d. Tai patvirtino filmo kūrėjai ir filmą platinančios įmonės „Meed Films“ atstovai. „Miegančių drugelių tvirtovė“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną, kuris 2005 m. skaitytojų išrinktas geriausia metų knyga.
Filmas pasakoja apie Moniką, pasiturinčią penkiasdešimtmetę moterį, ištekėjusią už jaunesnio vyro. Jų gyvenime viskas, rodos, idealu – prabangūs apartamentai, užmiestyje stovintis dvaras, turtinga meno kolekcija, dizainerių rūbai… Tačiau nedidelė avarija, į kurią papuola Monika ir jos vyras Linas, apnuogina šeimoje tvyrančią įtampą bei santykių trapumą. Monika ieško paguodos labdaringoje veikloje – savo dvare moteris priglaudžia tris iš Vokietijos sugrąžintas prostitutes Gitaną, Kristiną ir Eglę. Šios šilto ir šalto ragavusios merginos parodo Monikai kitą, purvinąją, suluošintą, gyvenimo pusę. Tarp Monikos ir buvusių prostitučių užsimezga dviprasmiški, besikeičiančia meilės/neapykantos pusiausvyra paremti santykiai. Monikai ši globa ilgainiui virsta jos gyvenimo įvykių perkainojimu. Netrukus Monika sužino, kad vyras ją palieka dėl kitos, jaunesnės, o jos globotinių likimai ima klostytis netikėta linkme.
Pasak režisieriaus, nėra galimybės ekranizuoti visos į 400 romano puslapių tilpusios istorijos, todėl filmas nebus knygos atpasakojimas: jame atsiras kitokia pabaiga nei knygoje, kis pagrindinė istorija, kai kurie akcentai atsiras visai kitose vietose. „Man labai įdomu filmuoti tai, ko neparašė rašytoja“, – teigia A. Puipa.
Pagrindinį – Monikos – vaidmenį filme atlieka kino režisierė, scenaristė ir aktorė Janina Lapinskaitė, sukūrusi įsimintiną Grytos vaidmenį filme “Elzė iš Gilijos” (rež. Algimantas Puipa). Jai talkina Kauno mažojo teatro meno vadovas, režisierius ir aktorius Vytautas Balsys, suvaidinęs Monikos vyrą Liną, bei trys jaunos teatro aktorės Giedrė Giedraitytė (Gitana), Elzė Gudavičiūtė (Eglė), Miglė Polikevičiūtė (Kristina), pirmą kartą debiutuojančios didžiajame ekrane.
„Miegančių drugelių tvirtovė“ – antras režisieriaus A. Puipos filmas, sukurtas pagal J. Ivanauskaitės kūrybą. 2007 metais režisierius pristatė kino dramą „Nuodėmės užkalbėjimas“, sukurtą pagal romanus „Ragana ir lietus“ bei „Placebas“. Filmas įvertintas ir Lietuvoje (vien kino teatruose jį pamatė beveik 60 tūkst. žiūrovų), ir užsienyje – atvirame NVS bei Baltijos šalių filmų festivalyje „Kinošokas“ (Rusija) pelnė festivalio „Grand Prix“ („Zolotaja loza“ – „Auksinė vynuogių kekė“) bei prizą geriausiam prodiuseriui, Šiaurės šalių filmų festivalyje Ruane (Prancūzija, 2008) aktorės Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko gavo prizą už geriausiai atliktą moters vaidmenį, o filmo režisierius – prizą „Antrasis kvėpavimas“. Ne mažiau populiarūs buvo ir kiti pastarojo dešimtmečio A. Puipos filmai – „Elzė iš Gilijos“ bei Balio Sruogos romano motyvais sukurta drama „Dievų miškas“, kurią išvydo 70 tūkst. žiūrovų.
Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pristatomas dviejų svarbių sukakčių kontekste: birželio mėnesį lietuviško kino maestro švęs 60-ąjį jubiliejų, o lapkritį minėsime J. Ivanauskaitės 50-ąsias gimimo metines. Abi progos bus paminėtos įvairiais renginiais, iš kurių artimiausias – birželio 17 d. Vilniuje esančiame kino teatre „Pasaka“ įvyksiantis A. Puipos kūrybos vakaras.
Nacionalinė filmo „Miegančių drugelių premjera“ – 2012 metų sausio 13 d.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras pasipildys dar viena šiuolaikiška XX a. dramaturgijos klasiko Antono Čechovo kūrinių interpretacija.
Balandžio 3 ir 19 d. 18. 30 val. bus vaidinamas spektaklis „Dėdė Vania“. Tai – garsaus prancūzų režisieriaus Erico Lacascade‘o sceninė adaptacija pagal Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“.
Ericas Lacascade‘as (g. 1959) – aktorius, plačiai žinomas režisierius, daugiau kaip dešimt metų jis vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir teatro pasaulyje išgarsėjo ryškiomis klasikinių ir modernių dramos tekstų inscenizacijomis bei pastatymais, kuriems būdingas ypatingas emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą sukėlė Lacascade‘o pastatyti klasikiniai Sofoklio, Pierre‘o Carlet de Chamblaino de Marivaux, Jeano Racine‘o veikalai, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade‘as itin daug dėmesio skiria laboratoriniam, tiriamajam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius, todėl jo spektakliai visada tampa ypatingais teatro įvykiais Prancūzijoje, sėkmingai dalyvauja garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.
Prieš porą metų į Lietuvą pakviestas Oskaro Koršunovo teatro ir šešis mėnesius su lietuvių aktoriais dirbęs režisierius įsitikinęs: „Teatras – ne kinas ar opera. Jis niekada nebus pelningas, nors valstybinės institucijos to ir labai norėtų“. Ši menininko nuostata gerbiama visame pasaulyje. Į ją reiktų įsiklausyti pas mus.
Pjesę „Dėdė Vania“ (1896) Lacascade‘as vadina Antono Čechovo (1860–1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į Čechovo kūrybą, režisierius savo spektaklyje nepateikia atsakymų į Čechovo laikų visuomenėje kilusias problemas, o įžvelgia dramaturginėje medžiagoje šiuolaikiškus klausimus: „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos – pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų?“. Viena svarbiausių spektaklio temų – ryžtingas mėginimas nepasiduoti, nes pieš pasiduodami – dvasiškai ar fiziškai – spektaklio herojai subtiliai kovoja už save ir prieš save, už kitus ir prieš kitus.
Lacascade‘o „Dėdė Vania“ veikia ne tiek sceninių įvaizdžių šiuolaikiškumu, kiek nauju teatro ir žiūrovo santykiu. Režisierius itin tiksliai sukuria žiūrovui visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, tampa ne tiek veiksmo stebėtoju, kiek jo dalyviu, nors viso spektaklio metu išlaikoma ketvirtoji-neregimoje spektaklio siena. Lacascade‘o spektaklyje aktoriai, kurdami savo personažus, gravitacijos centro ieško kartu su publika. Tiksliau, jie kuria personažus ne tik su ja, bet „per ją“, todėl ir tampa pačiais tikriausiais spektaklio bendraautoriais.
„Dėdės Vanios“ situacijų ir personažų elgesio parabolė primena žmogaus kelionę įveikiant įvairias psichologines kliūtis – spektaklyje įdomu stebėti visus personažus, nes režisierius kiekvienam išradęs unikalią „psichologinę“ mašiną. Dirbdamas su skirtingų patirčių aktoriais, jis kuria vientisą teatrinę bendruomenę ir tuo pačiu suteikia galimybę aktoriams sužibėti atskirais mažais benefisais. Spektaklį sudaro daugybė mažų jaudinančių monospektaklių. Žiūrovas, tapęs veiksmo dalyviu, padeda sukurti naują „Dėdės Vanios“ prasmių lauką, nes režisierius nekartoja Čechovo teksto – priverčia jį tarytum naujai, „čia ir dabar“ gimti veikėjų lūpose.
Spektaklis skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus skonio žiūrovui, o žinantis, kas yra gurmaniškas „teatro malonumas“, čia atras visiškai naują plastinį čechoviškos medžiagos sprendimą, nes aktoriai kasdienybę išgyvena ypač išraiškinga, beveik choreografine plastika. Čia apstu šiuolaikiniam šokiui būdingų elementų, kurie režisieriaus dėka lieka ištikimi „antiveiksminei“, pustonių ir prasmių pripildytai Čechovo dramaturgijai.
Dailininko Gintaro Makarevičiaus scenografija spektakliui suteikia intelektualaus, rafinuoto kūrinio aurą: pilkšva, išgryninta erdvė tampa poetiniu režisieriaus kuriamo „šokio“ lauku, kuriame klaidžioja kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės taikliai charakterizuoti personažai. Balkšvame šerkšne panirusios nebylios jų mizanscenos kartais iškalbingesnės už garsiai tariamus žodžius.
„Dėdės Vanios“ sceninę adaptaciją iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, spektaklį Ericas Lecascade‘as kūrė, bendradarbiaudamas su Daria Lippi (Prancūzija).
Specialiai atnaujintam spektakliui Lecascade‘as ruošia du pagrindinių vaidmenų atlikėjus: Dėdę Vanią vaidins Arūnas Sakalauskas, Jeleną – Toma Vaškevičiūtė. Kitus vaidmenis atliks Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Gediminas Girdvainis, Tomas Rinkūnas, Rasa Samuolytė, Paulius Tamolė, Aurelija Tamulytė ir Jonas Verseckas.
Keistuolių teatras naująjį sezoną pasitiko vasariškai nusiteikęs. Keliavo plaustu Nerimi ir surengė pikniką pačiame Vilniaus centre prie Baltojo tilto: vaišinosi arbata ir obuoliais, pjaustė sūrį. Nes Keistuolių teatras nusiteikęs „vasaroti“ visą ateinantį sezoną!
Ir ne todėl, kad aktoriai išėjo ilgų atostogų. Šiuo metu trupė yra panirusi į naujo spektaklio repeticijas. Tai – Aido Giniočio režisuojama Maksimo Gorkio pjesė „Vasarotojai“ (1904 m). Į spektaklio repeticijas pakviesti visų trijų keistuolių teatro kartų aktoriai ir visas būrys kviestinių aktorių: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Tomas Žaibus, Ainis Storpirštis, Asmik Grigorian, Darius Meškauskas ir Gabija Ryškuvienė. Kaip ir dauguma Keistuolių teatro spektaklių, „Vasarotojai“ bus paradoksalus spektaklis – ir liūdnas, ir juokingas, ir verčiantis giliau pamąstyti.
Ar amžiaus pradžioje parašyta pjesė dar aktuali šiais laikais? Jaunosios kartos Keistuolių teatro aktorė Ieva Stundžytė sako, kad taip. „Klasikos kūriniai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pasenę, kai įsiskaitai, supranti, kad tai apie tave, be to režisierius viską sudėliojo taip, kad mes personažus kuriame remdamiesi savo patirtimi,“ – sako aktorė.
„Vasarotojai“ sceną pasieks gruodžio pradžioje. Teatro vadovas ir spektaklio režisierius Aidas Giniotis sako: „Anksčiau spektaklį sukurdavome per tris mėnesius. Dabar nebenoriu skubėti, todėl kurdamas „Vasarotojus“ niekur neskubu“.
Teatras ir šiemet laikysis tradicijos kasmet mažiesiems žiūrovams padovanoti kalėdinį stebuklą. Šiemet premjerą vaikams „Pati labiausia pasaka“ pristatys Keistuolių teatro kūrybinė grupė, vadovaujama Vaidoto Žitkaus. Šeši keistuolių teatro aktoriai (Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis,Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas ir Vaidotas Žitkus) dar vasaros pradžioje svarstė, kuo nudžiuginti mažuosius žiūrovus. Ir nutarė prisiminti, kuri lietuvių liaudies pasaka jiems patiems labiausiai įsiminė. „Kiekvienas juk turime savo pasaką – vieniems ją perskaitė mama, kiti gal klausėsi įrašo iš plokštelės ar kur kitur išgirdo,“ – sako spektaklį režisuojantis Vaidotas Žitkus. Tačiau kaip išsirinkti tą vienintelę, pačią gražiausią, geriausią, linksmiausią, o gal baisiausią? Štai taip ir gimė idėja aktorinį ginčą paversti vaidinimu – išrinkti „pačią labiausią“ pasaką.
Šį sezoną teatras atsisveikina su dviem spektakliais. Vytauto V. Landsbergio režisuotu muzikiniu spektakliu vaikams „Pelytė Zita“ ir Aido Giniočio režisuotu spalvingu commedia dell‘arte vaidinimu „Karalius Elnias“. Nors abu spektakliai nestokojo nei publikos dėmesio, nei gerų atsiliepimų, pasak teatro vadovo Aido Giniočio, „atėjo laikas atsisveikinti ir užleisti vietą naujiems vaidinimams“.
Andželos vaidmenį spektaklyje „Karalius elnias“ sukūrusi Agnė Sunklodaitė sako pati balsavusi už tai, kad su spektakliu reikia atsisveikinti, nors dėl to labai liūdna. „Pats spektaklio kūrimo procesas buvo nepamirštamas. Pamenu, kaip mes visa trupė gulėdami ant pilvų scenoje kūrėme spektaklio dekoraciją: kiekvienas turėjome po gabalėlį kailio, su išsisiuvinėtais savo inicialais išvirkščiojoje pusėje, ir jungėme tas skiautes į vieną… Kartu kūrėme dainas spektakliui,“ – prisiminimais dalijasi aktorė.
Spektaklį „Pelytė Zita“ režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis sukūrė pagal savo paties knygą. Tai istorija apie pelytę, kuri įveikia baimes ir visus pavojus ir randa ne tik pražuvusią mamą, bet ir dar kai ką svarbaus… Už šį spektaklį autorius buvo apdovanotas nacionaliniame dramaturgijos festivalyje „Versmės 2006“. Spektaklis buvo įvertintas ir Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje.
Šiemet Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „A. – Visai kita“ palieka savo gimtuosius namus Keistuolių teatre Laisvės pr. 60 ir keliasi į Menų spaustuvę Šiltadaržio g. 6. Jaunų vokiečių dramaturgų Andreaso Sauterio ir Bernhardo Studlario to paties pavadinimo pjesė parašyta 2000 metais. Tais pačiais metais ji buvo apdovanota garbingu Vokietijos literatūriniu apdovanojimu „Kleist Prize“ už geriausią jaunųjų autorių dramaturgiją. Patys pjesės autoriai, kaip ir lietuviškosios „A. – visai kita“ kūrėjai, linkę šią pjesę įvardyti „radikaliąja, arba trash komedija“.
23-iąjį sezoną Keistuolių teatras pradeda rugsėjo 24 d. legendine Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tai vaidinimas, kuriame dalyvauja beveik visa Keistuolių teatro trupė, o šiemet spektaklis pasirodys atjaunėjusia sudėtimi. Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“: Aidas Giniotis – už režisūrą, V.Galeckaitė-Dabkienė – už scenografiją ir kostiumus, Ieva Stundžytė – už Džiuljetos vaidmens atlikimą.
Keistuolių teatras paruošė staigmeną žiūrovams naujojo sezono proga. Visi įsigiję bilietus į repertuare paskelbtus Keistuolių teatro spektaklius iki rugsėjo 20 d. gauna iki 30 proc. nuolaidą kiekvienam bilietui.
Į Lietuvą atkeliavusi animacinė komedija visai šeimai „Emodži filmas“, patiks ne tik mažiesiems, bet ir jų tėvams, iš rankų dažnai nepaleidžiantiems savo išmaniųjų. „Be modernių įrenginių neišgyvename nė dienos, o daugelis vaikų su jais elgiasi gerokai išmaniau, nei suaugusieji, tad nusprendėme taip pamėgtas spalvingas ikonas, vadinamas emodžiais, paversti kino žvaigždėmis ir parodyti, kaip jos išdykauja bei gyvena visiškai atskirą savo gyvenimą“, – sako režisierius bei scenaristas Tony Leondis.
Gegužės 13 dieną, savo kalendoriuose pasižymėjo milijonai sėkmingiausio kompiuterinio žaidimo „Angry Birds“ fanų: būtent tuomet šie tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų pamėgti herojai atskrenda į didžiuosius kino teatrų ekranus animaciniame filme „Piktieji paukščiai. Filmas“. Sutikite, šie nuotaikingi gyvūnai tikrai nusipelnė filmo!