Search Results for: "Rasa Miškinytė"
Visą savaitę sostinėje trukęs septintasis Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ pirmą kartą paskelbė Metų kino moters apdovanojimo laimėtoją ir tradiciškai išrinko geriausią konkursinės programos filmą.
Į Metų kino moters apdovanojimą pretendavo penkios, su kino pasauliu susijusios moterys: kinotyrininkė dr. Renata Šukaitytė, režisierė Giedrė Žickytė, kino prodiuserė Rasa Miškinytė, režisierė Janina Lapinskaitė ir vykdančioji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
Nugalėtoja šiais metais tapo vykdančioji prodiuserė, Kino tarybos ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narė Lineta Mišeikytė už nuoseklų ir nenuilstantį darbą, siekiant fiskalinių paskatų modelio Lietuvos kino pramonei. L. Mišeikytė yra ne vienos garsios užsienio juostos, filmuotos Lietuvoje, vykdančioji prodiuserė. Jos darbų sąraše – ir Edwardo Zwicko filmas „Pasipriešinimas“, kuriame vaidina garsus britų aktorius Danielis Craigas, ir pelningiausias lietuviškas filmas – Donato Ulvydo režisuotas „Tadas Blinda. Pradžia“.
„Nors visos Metų kino moters apdovanojimui nominuotos moterys be jokios abejonės vertos šio titulo, tačiau šiais metais pasirinkimą lėmė paskutiniai nominančių darbai, jų svoris, taip pat tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį į tas Lietuvos kine dirbančias moteris, kurios gal nelabai dažnai matomos žurnalų viršeliuose, tačiau kurios dirba labai svarbų darbą keliant Lietuvos kino lygį ir ieškant jam galimybių bei vietos tarptautinėje arenoje“, – sako festivalio „Šeršėliafam“ organizatorė Greta Akcijonaitė.
Metų kino moteris šiemet buvo apdovanta autorine juvelyrės Vitos Pukštaitės-Bružės sukurta sidabrine „Kino fėjos“ sege, taip pat kitais rėmėjų prizais.
Kino mėgėjai taip pat galėjo išreikšti savo nuomonę ir viename populiariame Lietuvos naujienų portale balsuoti už vieną iš nominančių, labiausiai vertą Metų kino moters apdovanojimo. Beveik pusė portalo lankytojų savo balsą atidavė režisierei ir Aktorei Janinai Lapinksaitei, kuri ir tapo publikos Metų kino moterimi.
Festivalio „Šeršėliafam“ uždarymo vakare sostinėje taip pat paskelbtas filmas, kuris šiais metais laimėjo konkursinę programą. Komisija, kurią sudarė režisierius Donatas Ulvydas, aktorius Dainius Gavenonis ir reklamos specialistas Tomas Bartninkas, geriausiu filmu pripažino prancūzų režisierės Valerie Massadian juostą „Nana“. Šis debiutinis pilnametražis meninis filmas kelia pagrindinius gyvenimo ir mirties klausimus, kylančius asmens pabudimo procese. Nana, ketverių metų mergaitė gyvena Prancūzijos kaimelyje, atskirai nuo kitų vaikų. Ji kasdien bendrauja tik su savo motina ir seneliu bei ją supančiu tikruoju pasauliu, susidurdama su jo grožiu ir smurtu.
Geriausiam konkursinės programos filmui „Šeršėliafam“ ir kosmetikos priemonių linija „Rasa“ skyrė 300 eurų apdovanojimą. Be šio filmo dėl prizo taip pat varžėsi lenkų režisierės Annos Kazejak juosta „Sparnuotos kiaulės“, čekės Alice Nellis filmas „Mamos ir tėčiai“ bei slovakės Marianos Solčianskos kūrinys „Legenda apie skraidantį Kiprietį“.
Festivalio žiūrovai taip pat balsavo už jiems labiausiai patikusį „Šeršėliafam“ filmą. Festivalio interneto svetainėje daugiausiai balsų surinko ir be didesnės konkurencijos laimėjo lenkų režisierės Malgoskos Szumowskos filmas „Jos“, kuriame vaidina ir garsi prancūzų aktorė Juliette Binoche. Filmas pasakoja dviejų merginų istorijas, kurios priverčia vidutinio amžiaus rašytoją pervertinti savo pačios gyvenimą ir šeimą. Režisierė drąsiai nušviečia moters seksualumą ir visą jo sudėtingumą.
Moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, kovo 11 d. pasibaigęs Vilniuje, savaitgalį jau vyko Nidoje ir Palangoje. Iki kovo 17 d. festivalio filmai aplankys dar penkis Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Ukmergę, Panevėžį ir Druskininkus.
Praėjusią savaitę Media Desk Lietuva, bendradarbiaudama su Tarptautiniu Kauno kino festivaliu, surengė mokymus, skirtus supažindinti su pagrindiniais kino industrijos principais ir kino kūrinio gyvenimo etapais: idėjos ir scenarijaus vystymu, gamybos procesu bei platinimu.
Renginio metu dalyviai galėjo pasisemti patirties iš Lietuvos kino profesionalų. Lektoriai – Rasa Miškinytė, Vilma Levickaitė, Žilvinas Naujokas, Raimondas Paškevičius – pasidalino savo sėkmingo darbo patirtimi ir padėjo mokymų dalyviams suvokti įvairių filmo gyvenimo etapų – scenarijaus rengimo, prodiusavimo, platinimo – specifiką.
Filmo pradžia – scenarijus
Seminarą pradėjo kino dramatrugas Raimundas Paškevičius, kuris pasakojo apie tai, kaip atsiranda kino ekranuose matomos istorijos. Regis, kiekvieną dieną girdime begalę istorijų, ne vieną papasakojame ir patys. Visgi paabandžius pritaikyti istoriją filmui, regis nebeturime net vienos tinkamos.
R. Paškevičius seminaro dalyviams ir stengėsi parodyti, kaip iš įspūdžio, patirties ir nutikimo sukurpti istoriją, kuri būtų įdomi ne tik pačiam autoriui bet ir kitiems tos istorijos žiūrovams. Kaip sakė pats lektorius, scenarijaus rašymas nereikalauja didelių mokslų ar enciklopedinių žinių. Esminiai yra vos keli dėsniai, kelios taisyklės, tačiau labai svarbu jas įvaldyti, o tai pasiekiama tik per praktiką.
Na o jei jau turite idėją arba jaučiate, kad negalite nerašyti filmo scenarijaus, visų pirma apgalvokite kelis esminius dalykus. Jūsų istorijoje turėtų būti pagrindinis herojus, siekiantis kokio nors tikslo, o jį pasiekti turėtų trukdyti įvairios kliūtys (vidinės arba išorinės). Stenkitės istoriją pasakoti vaizdais, judesiais, veiksmu, nes būtent tai yra kino esmė. Jei kuriate megėjišką filmą, kiek įmanoma labiau venkite dialogo ir kito neprofesionalaus garso (nebent turite pakankamai pinigų profesionalo paslaugoms).
Blogas garsas, skirtngai nei blogas vaizdas, bet kokį filmą gali visiškai sunaikinti. Siekite, kad žiūrovai susitapatintų su jūsų herojumi, išgyventų dėl jo. To siekiant jums reikėtų herojaus, kurio problemos būtų bendražmogiškos, artimos daugeliui. Net jei taip ir nėra, galite žiūrovui išduoti kokią nors herojaus paslaptį ir taip jį priartinti prie auditorijos. Galų gale, kaip patarė dramaturgas, vertėtų paskaityti literatūros kino scenarijaus rašymo temomis ir kuo detaliau susipažinti su esminėmis taisyklėmis. O tada jau galite jas laužyti, keisti ar tobulinti.
Filmo prodiusavimas – ilgas ir sunkus darbas
Vėliau savo patirtimi dalinosi žinomi Lietuvos kino prodiuseriai Rasa Miškinytė ir Žilvinas Naujokas. Pastarasis dalinosi savo patirtimi šią vasarą filmuojant filmą „Tadas Blinda. Pradžia“. Tiek Naujokas, tiek Miškinytė stengėsi supažindinti su bendromis prodiuserio darbo gairėmis, reikalavimais ir, žinoma, problemomis.
O šių, kaip pripažino Žilvinas Naujokas, Lietuvoje netrūksta. „Daugeliui Lietuvoje dirbančių prodiuserių reiktų duoti po medalį už tai, ką jie daro“, sakė Ž. Naujokas ir tęsė: „nenoriu nei gąsdinti, nei kažko perdėti, bet Lietuvoje pilnametražių filmų prodiuseriams dirbti sudėtinga“. Situaciją prodiuseris trumpai apibūdino taip: „pilnametražis filmas Lietuvoje negali atsipirkti, nes mūsų šalies rinka per maža. Dėl to verslas nėra suinteresuotas investuoti į kiną. Sukurti pilno metro lietuvišką filmą galima tik su valstybės pagalba, o valstybė pinigų neturi.“
Abu prodiuseriai ragino būsimuosius savo kolegas aktyviau dairytis į užsienio partnerius, nes tik bendradarbiavimas su užsieniečiais šiuo metu yra naudinga ir potencialiai pelninga veikla. Rasa Miškinytė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad prodiuseris turi išlikti ir sąžiningas bei visuomeniškas. „Negalima leisti, kad kinui skirti pinigai, kurių ir taip nėra daug, būtų iššvaistyti veltui.
Kiekvienas prodiuseris turi atsižvelgti į filmo tematiką, jo aktualumą bei galimybes papasakoti apie Lietuvą užsieniui. Bet kokių asmeninių režisierių ar kitų kūrėjų užgaidų tenkinti negalima, tai nesąžininga visuomenės atžvilgiu“, sakė prodiuserė. Auditorijai buvo įdomu sužinoti, kas visgi yra prodiuseris – kūrybinis, techninis ar administracinis darbuotojas.
Tiek Ž. Naujokas, tiek R. Miškinytė sutiko, kad geras prodiuseris yra tas, kuris išmano visas kino gamybos proceso dalis, yra racionalus ir verslus, tačiau nestokoja nei kūrybiško mąstymo, nei įdomių idėjų.
Paskutinė užduotis – sėkmingai platinti filmą
Seminarą baigė „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė, kuri papasakojo, kaip veikia filmų platinimo sistema. Lektorė pristatė pagrindinę ir dažniausiai naudojamą filmų platinimo schemą, kada baigtas darbas iš gamintojo patenka į prekybos agento rankas, iš ten į platintojus, kurie galiausiai filmą perduoda kino teatrams. V. Levickaitė paaiškino, kodėl kino teatrai susirenka 50 procentų filmo surinktų lėšų.
Nors tokia pajamų dalis gali atrodyti per didelė, tačiau įvertinus ir kino teatrų invesciticjas į techniką, patalpų išlaikymo sąnaudas ir kitas išlaidas, tampa aišku, kiek išlaidų pareikalauja kino filmų rodymas. Buvo pristatyti ir alternatyvūs filmų platinimo būdai, kurie ypač aktualūs tampa dabar, kai informacinės technologijos performuoja visas kino platinimo ir žiūrėjimo tendencijas.
Seminaro kuratorė, „Mediadesk Lietuva“ atstovė Renata Šukaitytė renginį užbaigė vildamasi, kad įgyta patirtis dalyviams bus naudinga ir padės jiems ateityje tapti tiek kino srities profesionalais, tiek labiau išprususiais kino žiūrovais.
Spalio 5-11 dienomis Vilniuje vyksta dokumentinio kino kūrėjams skirtos tarptautinės mokymų programos „Eurodoc“ sesija. Tai paskutinė iš trijų per metus vykstančių šios programos sesijų, Vilniuje subūrusi arti 100 dokumentikos profesionalų.
Už kiek parduotum savo geriausią draugą?
„Penkiolika metų laikiausi principo, jog šiame melo ir skausmo kupiname pasaulyje be alkoholio gyventi tiesiog kvaila. Prisigerdavau tiek, kad reikėdavo kviesti medikus, statyti lašelines. Dabar jau devyneri metai nevartoju velnio lašų. Piligriminė kelionė, kurią įamžinau filme, buvo savotiška atgaila, apsivalymas, susitaikymas su praeitimi“, – prisipažįsta filmo „Sapnuoju, kad einu“ režisierius Jokūbas Vilius Tūras.
Lapkričio 10 d. Vilniuje apokaliptine juosta „Melancholija“ bus atidarytas Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Šiemet devintą kartą vyksiantis festivalis gali pasigirti ne tik turtingiausia programa, bet pirmą kartą vyksiančiu Baltijos jūros regionio šalių ir Japonijos bendros gamybos forumu.
Vasario 17 – 20 d. vyks tradicinė Vilniaus knygų mugė, kurios lankytojams šiais metais organizatoriai žada begalę staigmenų. Pirmoji jų ta, kad norinčius nuvykti į Vilniaus knygų mugę nuo Katedros aikštės veš nemokamas autobusas.
NAUJASIS BALTIJOS KINAS – „Lietuvių ilgametražio kino premjeros” „Knygnešiai“ – tai filmas kelionė. Airių poetas ir lietuvių teatro režisierius kartoja…
Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai…
Kovo 3–13 d. Vilniuje kino centruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ vyrų režisierių filmai džentelmeniškai užleis ekranus damoms – čia svečiuosis šeštasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Šiemet jis atvyksta su dar didesniu kino juostų ir renginių bagažu bei provokuojančiu šūkiu „Iš jos gali tikėtis visko“.
„Iš jos gali tikėtis visko“ – pasirinkę šį žavingai ir nenuspėjamai moteriai tinkantį apibūdinimą supratome, kad šūkis puikiai atspindi festivalio idėją ir turinį: programa labai įvairi ir spalvinga tiek temomis, tiek asmenybėmis. Čia mielą savo širdžiai filmą ras ir moterys, ir vyrai, o parodų ir renginių gausa festivalis tikrai turtingesnis nei bet kada prieš tai. Taigi ir iš jos, ir iš „Šeršėliafam“ galima tikėtis tikrai visko“, – pasakoja festivalio sumanytoja Greta Akcijonaitė.
Šiemet festivalio programa išaugo iki 35 filmų, atvežtų iš įvairių pasaulio vietų. Šalia pagrindinės ir konkursinės programų, festivalis supažindins su ispanišku moterų režisierių filmų rinkiniu „Katalonijos moterys“, režisierių Janinos Lapinskaitės ir Algimanto Puipos filmų ciklu „Moteris ir vyras“, aktorės Juliette Binoche retrospektyva bei lietuviškomis kino premjeromis.
Pagrindinė programa
Pagrindinėje festivalio programoje – 8 skirtingų nuotaikų ir temų filmai, kurių režisierės už savo kūrybą yra pelniusios apdovanojimų svarbiausiuose kino festivaliuose. Vienas ryškiausių šios programos filmų – prancūzų režisierės Julie Bertucelli „Tėve mūsų, kuris esi medyje“, uždaręs 2010-ųjų Kanų kino festivalį, bei, kalbama, palydėtas penkias minutes trukusiomis ovacijomis. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė aktorė ir dainininkė Charlotte Gainsbourg.
Garsios švedų aktorės Pernillos August pirmasis pilnametražis filmas „Anapus“ jau laimėjo beveik 10 apdovanojimų, tarp jų – Venecijos kino festivalio kritikų žiuri prizą. Kino festivalių žiūrovams puikiai pažįstama danų režisierė Pernille Fischer Christensen „Šeršėliafam“ pristatys jausmingą dramą „Šeima“. Po festivalius keliauja bei prizus raško ir Belgijoje gimusios Dorothée van den Berghe drama „Mano karalaitė Karo“. Festivalis „Šeršėliafam“ supažindins ir su dviem naujokėmis režisierėmis iš Sandanso kino festivalio – kanadiete Adriana Maggs („Beveik kino žvaigždė“) ir Katie Aselton („Viena naktis laisvės“). Romantiškai nusiteikę festivalio žiūrovai neprašaus pro šalį apsilankę vokiečių režisierių filmuose: Doris Dörrie romantinėje dramoje „Vyšnių žydėjimas“ ir Neele Leana Vollmar komedijoje „Itališka vestuvių karštinė“.
Konkursinė programa
Pernai pirmąkart festivalyje surengta konkursinė programa, šiemet joje dalyvauja 5 moterų režisierių debiutai. Tai – stilingas, burbonu ir cigaro dūmais kvepiantis prancūzų rašytojos Laure Charpentier filmas „Žigola“ ir Elise Girard su filmu „Belvilis-Tokijas“, Kosta Rikoje gimusi Paz Fabrega ir jos subtilus darbas „Šaltas jūros vanduo“, italų režisierė Laura Luchetti ir jos vintažinė „Šienligė“ bei vokietė Ina Weisse, debiutuojanti su kino juosta „Architektas“. Konkursinės programos laimėtojo rinkimas tradiciškai patikėtas įžvalgiems vyriškosios lyties atstovams – šiais metais filmus vertinanti žiuri: kino laidų guru Rolandas Maskoliūnas, režisierius Marat Sargsyan ir Ispanijos karalystės ambasados misijos vadovo pavaduotojas Manuel Hernández Gamallo.
„Katalonijos moterys“
Ispanišku temperamentu dvelkianti kino festivalio „Šeršėliafam“ naujiena – programa „Katalonijos moterys“ su penkiais ispanių režisierių kūrybos darbais. Joje sutilpo net trys žinomos režisierės Isabele Coixet filmai – „Dalykai, kurių tau niekad nesakiau“, „Paslaptingas žodžių gyvenimas“ ir „Elegija“. Kiti programos kūriniai – Judith Colell drama „53 žiemos dienos“ bei iš Peru kilusi Claudia Llosa su praėjusiais metais kino festivalyje „Kino pavasaris“ jau rodytu filmu „Liūdesio pienas“. Katalonijos regiono kultūros tema plėtojama ir festivalio „Šeršėliafam“ renginių programoje.
Juliette Binoche retrospektyva
Šiemet prancūziško kino gerbėjus džiugins talentingos prancūzų aktorės Juliette Binoche retrospektyva. Nors festivalis kvies pasimėgauti tik maža dalele Binoche vaidmenų, tačiau tarp jų – keletas lemtingų posūkių jos kino karjeroje. Retrospektyvoje – nuo Leos Carax „Pont Nef meilužių“, Krzysztof Kieslowski filmo „Trys spalvos: mėlyna“ iki mažiau Lietuvoje rodytų André Téchiné „Pasimatymo“, Amos Gitai „Išsiskyrimo“. Į programą įtraukta ir komedija „Laiko skirtumas“, kurioje Binoche vaidina kartu su Jean Reno, bei drama „Paryžius“, kurioje aktorės partneris buvo naujoji prancūzų kino žvaigždė Romain Duris.
Moteris ir vyras
Dar viena maloni festivalio naujiena laukia programoje „Moteris ir vyras“. Pirmą kartą rengiama programa dedikuota tvirtam tandemui šeimoje ir kūryboje: Janinai Lapinskaitei ir Algimantui Puipai. Festivalis ne tik parodys A.Puipos filmus „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Vilko dantų karoliai“ bei „Elzė iš Gilijos“, prie kurių sukūrimo prisidėjo ir J.Lapinskaitės ranka. „Šeršėliafam“ kvies prisiminti J.Lapinskaitės dokumentinius filmus, kurių daugumos idėjos kilo iš bendros dviejų režisierių kūrybos. Tarp asmeninio gyvenimo ir darbo ryškaus brūkšnio nebrėžiantys J.Lapinskaitė ir A.Puipa festivalyje pristatys ir naujausią bendrą kūrinį – ištraukas iš naujausio režisieriaus filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“. Pagrindinį vaidmenį šiame, pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtame, filme atlieka J.Lapinskaitė. Filmų seansuose dalyvaus ir su žiūrovais bendraus abu režisieriai.
Lietuviška programa
Festivalio žiūrovai pirmieji turės galimybę išvysti dvi lietuviškas dokumentines premjeras – režisierės Dali Rust filmą „Nadiežda“ ir Giedrės Žickytės „Paskui saulę ir ožkas“. Tuo tarpu animacijos programoje „Šeršiukai“ bus parodyti net šeši jaunosios kartos lietuvių moterų animatorių – Rasos Jonikaitės, Gabrielės Baltrušaitytės, Darijos Čiuželytės, Sigitos Kučikaitės, Redos Bartkutės bei Ievos Miškinytės – kūriniai.
Kiti renginiai
Katalonijos kultūros pėdsakų galima aptikti ne tik filmų programoje – renginiuose taip pat bus atskleidžiamos šio regiono tradicijos vietinių moterų akimis. Šokio spektaklyje „Cukrus“ choregrafė ir šokėja Noelia Liñana jausmingai perteiks savo gyvenimo kovą su „uždrausto vaisiaus“ vilionėmis. Norintys pasisemti įkvėpimo iš choreografės asmeninių atradimų, galės save išbandyti šokio kūrybinėse dirbtuvėse. Ispanų menininkė Ariadna Parreu pakvies į interaktyvų projektą „Teleportretai“, kuriame pagal nepažįstamų ir niekada gyvenime nematytų žmonių pateiktą 10 sakinių žmogaus fizinių bei charakterio savybių aprašymą autorė sukūrė portretus. Festivalio metu gurmanams bus surengta Katalonijos vynų degustacija. Dar vienas festivalio renginys prasidės tik kovo 31 d., kai galerijoje ARKA bus pradėta eksponuoti ispanų fotografės Ouka Leele paroda. Lietuvišką atspaudą į festivalio renginius įspaus fotografė Vaiva Abromaitytė, pristatydama parodą „Iš vandens“. Kovo 6-ąją kino teatras „Pasaka“ kvies į „Šeršėliafam turgelį“, kuriame bus galima mainytis, parduoti ar dovanoti įvairius rankdarbius ir kitus daiktus. Mobiliųjų aplikacijų pritaikymo kino bei audiovizualinės industrijose galimybes pristatys seminaras – dirbtuvės „Šeršėliomobil“. Dar vienas festivalio renginys prasidės kovo pabaigoje
Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ kovo 3–13 d. vyks kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje, vėliau kelsis į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Nidą bei Palangą. Kituose miestuose bus parodyta po kelis festivalio filmus.