Search Results for: "Psichologo patarimai."

Psichologo patarimai. Kaip išmokti džiaugtis gyvenimu?

Psichologo patarimai. Kaip išmokti džiaugtis gyvenimu?

Nemoku džiaugtis gyvenimu, o labai norėčiau mokėti, nes žinau, jog tada būčiau labai laiminga. Suvokiu, kad gyvenime man visapusiškai viskas klojasi gerai: negaliu skūstis išvaizda, dar esu jauna 20 metų, turiu neblogą darbą, mokausi man patinkančią specialybę, jau turiu šalia mylimą žmogų,su kuriuo noriu praleisti gyvenimą, turiu tėvus, giminę, seserį, keleta draugių. Mėgstu rūpintis namais, gaminti, dažnai ką nors įdomaus veikiame su antrąją puse ir draugais, kai turiu laiko užsiimu sportu, tapau, skaitau.

Psichologo patarimai. Noriu

Psichologo patarimai. Noriu, kad vyras padėtų auginti vaikus

Sveiki, esu jauna mama, auginu trijų metų sūnų ir netikėtai sužinojau, kad vėl laukiuosi. Nėštumas ir vaikai nėra problema, bet problema yra ta, kad vaikus auginti tenka man vienai. Mano vyras visiškai man nepadeda, jis turbūt nėra keitęs vystyklų ir pampersų, o jei pradeda verkti ar kokios problemos, tai man tenka vienai viską spręsti. Žinau, kad pati dariau klaidų, kad nuo pat pradžios neįjungiau vyro į vaiko auginimą. Tačiau ar įmanoma, kad vyras taptų tėvu ir man padėtų dalintis auginimo sunkumais? Kaip tai reiktų pradėti, kai mes jau trys metai taip gyvename? Būčiau labai dėkinga, jei padėtumėte išspręsti šią problemą. Ačiū.

Psichologo patarimai. Nenoriu gyventi Anglijoje

Psichologo patarimai. Nenoriu gyventi Anglijoje, bet vyras grasina atimti sūnų

Laba diena, Evelina. Norėčiau patarimo iš Jūsų. Jaučiuosi psichologiškai palaužta. Esu 21 metų, ištekėjusi, auginu sūnų (jam jau 4 metukai). Šis laikotarpis, kurį išgyvenu, tikrai sunkus. Išvažiavau gyventi ne savo noru į Anglija, vyras susirado darbą ir jis mato geresnes galimybes čia gyventi, nei Lietuvoje. Blogiausias dalykas tai, kad aš turėjau mesti savo mokslus. Susipykome labai, aišku, aš pasidaviau, nes vyras leido suprasti, kad galiu po laiko susitaikyt su mintimi, kad sūnus bus pas jį. Ši mintis nebuvo mano vyro, o anytos, supratau tik tą, kad ji perteiks šią mintį mano vyrui. Aišku, turiu savo tėvus, kurie už mane – visą laiką, bet jiems to nesakiau. Dabar suprantu tik tiek, kad buvau bailė ir išsigandau, negalvojau pati. Prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas pasidaryt kažką sau negero, bet nuvijau mintis, nes turiu dėl ko gyvent, dėl sūnaus, kurį labai myliu. Per šią mano gyvenimo krizę pamiršau, kad labiausiai skaudinu savo berniuką, nes būnu pikta ir ant jo išsilieju (nepagalvokit, ne, nemušu aš jo) baruosi ant jo, ignoruoju kartais, nebemoku būt jam nuoširdi, t.y., nori apkabint mane aš užsisklendžiu savyje šalinuosi jo. Suvokiu tą, kad elgiuosi labai blogai, tiesiog esu bloga mama, nes savo problemas perteikiu jam savo irzlumu, pykčiais. Gailėjimuosi savimi skriaudžiu tą, kurį labiausiai myliu. O apie vyrą ką galiu pasakyt – myli jis mane, žinau, bet jis myli egoistiškai. Daug kas man iš šalies sako, kad esu laiminga, kad tokį vyrą turiu. Gal ir teisybė. Bet kartais pagalvoju apie ateitį. Kažkodėl aš niekada jo ir nematau su mumis, sunku man planuot kažką ir tiesiog neišsivaizduoju gyvenimo su juo. Tokios mintys man buvo nuo pat mūsų susirašymo. Aš gal jo net nemyliu, pati nežinau, dar ieškau savyje atsakymo, bet nerandu, gal ne taip ieškau, o gal nemoku. Baigdama norėčiau Jūsų paprašyti, kad padėtumėt patarimu. Gal apskritai Jūs šioje situacijoje įžvelgsit, kad aš esu kalta, kad man reikia geros lazdos, nes man tikrai sunku.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Nepažįstamoji. Perskaičius Jūsų laišką, iškilo nelaimingos paukštės, uždarytos narvelyje ir išvežtos į svetimą šalį, vaizdinys. Jūs tai pati patvirtinate, sakydama, kad esate psichologiškai palaužta. Kur čia nesijausi sulaužyta, kuomet gyventi į kitą šalį išvykai ne savo noru, mokslus metei ne savo noru, pasidavei šantažui, jog neteksi sūnaus, ir paklusai psichologinei prievartai, o dabar savo nuoskaudą ir pyktį lieji ant to, kuris negali apsiginti, taip pat kaip pati nepajėgi apsiginti nuo savo vyro spaudimo.

Pykstate, greičiausiai, ant savęs, ant vyro, o nesąmoningai nukreipiate savo nuoskaudą ir pyktį į savo sūnų – štai taip susiformuoja ydingas užburtas ratas, kuriame užstringama. Laimei, Jūs pati suvokiate susidariusios situacijos absurdiškumą, kad skaudinate tą, kurį labiausiai mylite, ir dėl kurio taip „pasiaukojote“ – rašau tai kabutėse, nes drįstu abejoti tokio pasiaukojimo tikrumu ir vertingumu. Gali būti, jog būtent dėl tokio priverstinio pasiaukojimo nesąmoningai pykstate ir ant sūnaus – juk būtent dėl jo (sūnaus) Jūs jaučiatės buvusi priversta taip „pasiaukoti“. Na, aš tik keliu prielaidas, Jūs pati sau galite pabandyti sąžiningai atsakyti, ką iš tiesų jaučiate sūnui, vyrui ir pati sau, ką Jums davė tas pasiaukojimas, o ką atėmė, ir ar verta tokiu būdu aukotis.

Aš bandau Jums parodyti Jūsų situaciją pagal turimą informaciją tarsi iš šalies – tai gali padėti pamatyti aiškesnį vaizdą nei tik žvelgiant iš vidaus. Pavyzdžiui, Jūsų pasakojimas apie šantažą, kad Jūs prarasite sūnų, nes jis neva liks su tėvu, kuomet Jūsų anyta, Jūsų manymu, įteigs šią mintį Jūsų vyrui, man, tiesą sakant, pasirodė kaip „šakėm ant vandens“. Todėl ir Jūsų pasiaukojimas vardan sūnaus man, kaip jau minėjau, pasirodė toks nelabai tikras.

Iš šalies žiūrint, nesimato jokio realaus pagrindo, kad taip turėtų atsitikti, o panašiau į Jūsų pačios išpūstą baimių burbulą, kurį aš šiaip gyvenime ironiškai vadinu „kas būtų, jeigu būtų“. Be to, jei iš tiesų būtų keliamas toks klausimas, tai Jūs, kaip supratau, turite užnugarį – savo tėvus, turite palaikymą, tad man neaišku, kodėl Jūs nesikreipėte paramos ir palaikymo į savo tėvus ar kitus artimus žmones, jei jautėtės tokia užspeista į kampą ir verčiama elgtis taip kaip nenorite. Todėl kyla klausimas, o ar Jūs pati žinote, ko norite?

Kartais mes elgiamės labai keistai su savo gyvenimu, kuomet patys nežinome ką su juo daryti – leidžiame su juo elgtis kitiems taip kaip jiems patinka, patys sau nesąmoningai pasiskirdami tam tikra prasme patogų nelaimingos aukos (pvz., šantažo aukos) vaidmenį. Savęs gailėjimasis yra vienas tokio pasirinkimo požymių, o Jūs, laimei, atpažįstate jį savyje – tai labai gerai, nes tuomet galite leisti jam neišsikeroti, o pakeisti jį sveika užuojauta sau, kuri, priešingai nei savęs gailėjimasis (kuris skatina gailėtis savęs, kaltinti kitus, nieko pačiam nekeisti ir visą atsakomybę perleisti kitiems), skatina veikti, atsitiesti ir pradėti pačiam rūpintis savo gyvenimu.

Jūsų laiške labai daug neiginių ir abejonių – „nemoku, nežinau, neįsivaizduoju, nerandu, gal tai teisybė“, tad gal jau būtų laikas kažką pradėti teigti – ko norite iš savęs, kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą, ką iš tiesų jaučiate ar nejaučiate savo vyrui, kaip jaučiatės pati, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime ir pan. Iš tokios neaiškios ir miglotos situacijos, kuomet viskas atrodo blogai, bet neaišku, ką padaryti, kad būtų geriau, gali padėti kapanotis konkretūs vidiniai sprendimai ( myliu – nemyliu – myliu kažkaip, noriu tęsti santykius – nenoriu, noriu mokytis – atsisakau mokslų ir pan. ) bei juos sekantys išoriniai sprendimai, kurie gali būti aptariami su kitais (vyru, tėvais ar kitais artimais žmonėmis) ir priimami bendrai arba priimami asmeniškai, jei jaučiate, kad Jūsų gyvenime tai būtų teisingas sprendimas, nors kiti galbūt tam ir nepritaria (pvz. grįžtu į Lietuvą, pasilieku užsieny, bet pradedu mokytis ir pan.).

Miela Nepažįstamoji, aš čia tiek prirašiau, nes tikrai noriu Jums kuo nors padėti, užjaučiu Jus, bet esmė tame, kad tik Jūs pati galite padaryti tuos konrečius sprendimus ir žengti konkrečius žingsnius, ir tik Jūs pati vidujai žinote ar nujaučiate, kokie sprendimai šiai dienai būtų teisingi Jūsų tolimesniam gyvenimui. Todėl jokių konkrečių patarimų negaliu Jums duoti, tik štai tokį atspindėjimą iš šalies ir kažkokias asmenines įžvalgas, kurios gali būti teisingos, o gali tokiomis ir nebūti. Na, bet pabaigai norėčiau vieną konkretų patarimą visgi duoti – nekaltinkite savęs apibendrintai – „ esu bloga mama“ ir pan. – tokie kaltinamieji savęs ir kitų apibendrinimai yra labai žalingi, nes skamba kaip nuosprendis ir atima pasikeitimo viltį. Tai, kad mes neesame tobuli ir karts nuo karto ar net dažnai pasielgiame blogai, nepadaro mūsų apskritai blogais žmonėmis, mamomis, tėvais, draugais, todėl ir vertinkime konkrečius savo ir kitų poelgius, o ne visą asmenybę.

Taigi, Jūs neesate bloga mama, tik esate sutrikusi, easte sunkioje gyvenimiškoje situacijoje ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, pasielgiate visai ne taip kaip norite, kaip nori Jūsų mylinti širdis. Tokie jau mes visi netobuli: Šv. Paulius ir tas skundėsi: „Aš žinau, kas yra gerai, bet vis tiek darau, kas yra blogai“. Na, bet yra paparastas būdas tokiais atvejais ištaisyti padėtį – atsiprašyti vieni kitų, pasidalinti savo išgyvenimais: suprasdami ir atleisdami vieni kitiems, tik išlošiame – mūsų santykiai tampa artimesni. Vaikai dažniausiai apskritai daug atlaidesni už suaugusiuosius – greit atleidžia ir pamiršta, kas buvo bloga.

Taigi, kalbėkitės su savo sūnumi. Jūs galite jam pasakyti, kad Jums liūdna ar bloga nuotaika, atsiprašyti jo, jei jaučiatės jam nusikaltusi. Tai nereiškia, kad ant jo vaikiškos galvelės turite išpilti visus savo pergyvenimus, bet kažkuo jau galite pasidalinti – keturmečiai sugeba suprasti ir užjausti kitą žmogų, be to jie būtent taip šito meno mokosi, vietoj to, kad pradėtų jausti nuolatinę kaltę, kad mama ant jo pyksta, ir galiausiai padarytų išvadą, jog tai reiškia, kad jis yra blogas berniukas. Štai taip ir įprantame daryti apibendrinančius savęs, kitų ir pasaulio kaltinimus, kurie iškraipo mūsų pasaulėjautą ir atima gyvenimo džiaugsmą.

Taigi, Jums, miela Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu sėkmingai ir viltingai vaduotis iš visų užburtų ratų bei netikrų vaidmenų, ištrūkti iš savo pačių susikurtų ar kitų primestų narvelių, atsisakyti senų ir neieškoti naujų lazdų, kuriomis vanotume save ar kitus, bet drąsiai, atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jo autentiškumą, grožį ir svorį. Autentiškas gyvenimas visuomet yra gražus, bet nebūtinai visuomet sklandus ir lengvas, protarpiais jis būna netgi labai sunkus. Belieka pridurti – tepadeda mums Dievas.

P.S. Visiems, kam aktuali prisiimtų žalojančių vaidmenų tema, siūlau paskaityti Verena Kast knygą: „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“.
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]

Psichologo patarimai. Po 6 metų vedybų ištiko krizė

Psichologo patarimai. Po 6 metų vedybų ištiko krizė

  Noreciau paprašyti psichologo patarimo mano gyvenimo atžvilgiu.ištiko vedybine krize.Trumpai papasakosiu kas vyksta mano asmeniniame gyvenime.vedęs 6 metai.susipažinau su žmona Lietuvoje ji lietuve kaip ir as.po trumpos musu draugystes išvykome is Lietuvos uždarbiauti į Airiją.nebuvo viskas idealu pirmaisiais metais,bet sutarėme tikrai neblogai,iškildavo visokiu kivirčų,bet juos greitai bei taikiai išspręsdavome.po metu bendro gyvenimo, nutarėme susituokti.viskas klostėsi tikrai gerai,po 3 mėnesių vedybinio gyvenimo pastojo žmona, be abejo tikrai džiaugiamės ir laukėm pirmagimio.pirmi penkeri gyvenimo metai klostėsi tikrai neblogai.auginome sūnų, džiaugėmės gyvenimu ir t.t.pasitaikydavo įvairiausių nesutarimų,turbūt kaip ir daugelio šeimose.vienintelis nesprendžiamas nesutarimas musu šeimoje buvo savaitgalio vakarėliai.per vakarėlius draugu kompanijos namuose, išgėrinėjimai ir panašiai.žmona buvo kategoriškai prieš visa tai.pykčiai vos ne kiekviena savaitgali.man visa tai atrodė normalu,normalus jaunu žmonių gyvenimas. po trejų bendro gyvenimo metu pradėjau daugiau skirti dėmesio seimai ,klausyti daugiau žmonos noru,tiesiog buvome tobula pora.žmonai visa tai patiko,patiko kad gerbiu jos nuomone,patiko kad darau viska kas jos manymu yra tobulas šeimos gyvenimas. paskutiniais gyvenimo metais  tai yra 6 man viskas pradėjo atsibosti. negalėjau jaustis savimi.turėdavau visa laiką daryti tai kas jos manymu yra gerai. nusileidinėdamas pastačiau save į kvaila padėti ir metam bėgant ji prie viso to priprato.nebeturiu žodžio šeimoje. nebegalėdamas to toleruoti paprasčiausiai pykomės ,pykomės kiekvienoje situacijoje.galu gale nusprendėme kad reikia vienam nuo kito pailsėti.prieš 2 menesius ji išvyko į Lietuvą gyventi su vaiku. nusprendėme kad aš pasiliksiu dar vienem metam uždarbiauti ir po to grįšiu atgal i Lietuvą gyventi pas juos. manėme kad tas skiriantis atstumas mums padės vienas kita labiau mylėti, manėme kad pasiilgsime vienas kito,bet taip nėra, nutolome dar labiau.Bendraudami per Skipe susipykstame kiekviena karta.Po 2 mėnesių paprašiau skyrybų,tiesiog nebegaliu daugiau šitaip gyventi,ji nesupranta manęs aš nesuprantu jos.Ji buvo tikrai šoke išgirdusi tai, bandė mane įtikinti kad viskas bus gerai ir t.t.matosi kad tikrai pergyvena.nežinau kaip toliau pasielgti.ar mėginti viska lipdyti iš naujo ar tiesiog viska užbaigti. patarkite jai galite.

pagarbiai Audrius.
Aciu.
Sveikas, Audriau. Na, Jūs pats gerai įvardijote problemą, su kuria susidūrėte – vedybinė krizė. Net laiko atžvilgiu Jūsų šeimą ištikusi krizė atitinka klasikinį pirmosios vedybinės krizės terminą – po penkerių bendro gyvenimo metų. Anksčiau ar vėliau pirmoji vedybinė krizė ištinka turbūt visas poras, tad pirmiausia reikėtų pasistengti į tai reaguoti kiek įmanoma ramiau ir nedaryti skubotų sprendimų. Jūsų vienašališkas sprendimas skirtis po dviejų mėnesių nuo žmonos ir sūnaus išvažiavimo, būtent toks ir atrodo. Tiesiog sakau savo susidariusį įspūdį iš to ką perskaičiau, nes juk gerai nežinau nei, kaip Jūs gyvenate, nei kaip jaučiatės, nei ką išgyvena Jūsų žmona. Pats sakote, jog jai šis Jūsų sprendimas sukėlė šoką, ir skirtis ji nenori – reiškia tai nėra abipusiai pribrendęs sprendimas, kuris turi rimtus abipusius motyvus. O kokio rimtumo Jūsų asmeniniai motyvai man sunku spręsti. Tai, kad Jūs, kaip teigiate, negalite šeimoje būti savimi, atrodo rimtas motyvas, tačiau vienokiu ar kitokiu laipsniu su tam tikru savęs ir savo poreikių apribojimu susiduriame kiekvienas, kas esame santykyje su kitu, taigi šeimoje tai neišvengiama. Tačiau klausimas, kiek tai daro abu sutuoktiniai, kokiu laipsniu turime tai daryti, kokio laipsnio mūsų egoizmas, kokio laipsnio noras pasiaukoti dėl šeimos gerovės. Kaip suprantu, Jūsų būtent ir nebetenkina tas laipsnis savo norų ir poreikių atsižadėjimo, kurio iš Jūsų yra laukiama, ir kurį Jūs pats kurį laiką toleravote, kol pasijutote praradęs balsą šeimoje. Na, o dabar jau netoleruojate, išreiškiate savo nepasitenkinimą, ir todėl kyla konfliktai. Trapi šeimyninė idilė baigėsi ir prasidėjo šeimyninė krizė. Žinote, Audriau, tai yra normalu. Tam, kad santykiai vystytųsi, šeima stiprėtų, ji turi patirti krizes. Žodis „krizė“ japonų kalboje išreiškiamas dviem heroglifais, kurių vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę. Jei krizė šeimos nenumarina, tai padaro ją stipresnę.
Taip, Jūsų šeimos išlikimui iškilo pavojus, o Jūsų sprendimas skirtis, rodo jog pavojus pakankamai rimtas, tačiau kyla klausimas, ar toks vienpusiškas Jūsų sprendimas skirtis, esant toli nuo šeimos, yra teisingas šiam momentui? Niekas to Jums nepasakys. Jūs tik pats galit nuspręsti, ar „čia ir dabar“ yra tinkamas metas skyryboms. Žinoma, būtų geriausiai, jei tai svarstytumėte kartu su žmona, juk tai judviejų šeima. Bet mes taipogi turime teisę ir galimybę vienašališkai nutraukti santykius, kurie mūsų netenkina. Bet prieš darant tokį sprendimą, reikia ypatingai gerai pasverti tokio sprendimo pasekmes sau ir kitiems žmonėms. Konfliktai dažniausiai išryškina tamsiąją santykių pusę, bet užgožia šviesiąją. Tad, gal Jums vertėtų prisiminti, atrasti tai, kas Jūsų santykiuose yra gražaus ir vertingo, ką po skyrybų neišvengiamai prarastumėte. Žinote, dažna situacija, jog po skyrybų, sukūrus naują šeimą ar santykius, imama vertinti tai, kas buvo gera pirmoje šeimoje, nes juk idealių šeimų nebūna – po kelerių metų ir tą naują šeimą ar santykius ištinka krizė. Niekur nuo tų krizių nepabėgsi – nebent skirsiesi kas penkeri metai. Yra kurie skiriasi.
Jums, Audriau, drįsčiau patarti, jei jau pats prašote, kol kas neskubėti, ir pasinaudoti antruoju krizės heroglifu – galimybe. Galimybe bandyti išsaugoti šeimą, ir galbūt pereiti į naują šeimos etapą. Žinoma, patarinėju aš, o spręsti teks Jums. Jūsų šeimos situaciją apsunkina tai, jog neesate kartu, nors kas žino, gal iškilusi reali grėsmė Jūsų šeimai Jus abu su žmona supurtys ir padės labiau mobilizuoti savo jėgas šeimos išsaugojimui. Tai galimybė geriau pažinti ir save pačius, ir vienas kitą – jausmus, lūkesčius, šeimos „viziją“, tai galimybė susiderinti. Galite tai daryti ir per skipe, ir per susitikimus (jei susitinkate), gal pvz. nuspręsite, kad buvimas atskirai Jūsų šeimai ne į naudą. Taip, bus konfliktų, bus nesusikalbėjimą, bet, tikiuosi, būtų ir atradimų, ir susikalbėjimų. Yra pakankamai prieinamos literatūros, kaip elgtis, kalbėti ir klausytis konflikto metu, ir jei matote, kad Jums trūksta tokios informacijos, nesunkiai ją susirastumėte. Įsiklausykite vienas į kitą, išgirskite vienas kitą, būkite išgirsti vienas kito. Vedybinė krizė, kaip išsiderinusio fortepijono suderinimas – kol jis derinamas, skamba labai nedarniai, bet, jei pavyksta suderinti, tuomet akordai suskamba darniai ir naujai. Klaidų, žinoma, neišvengiame ir ateityje, kadangi neesame virtuozai, bet muzika, nors ir netobula, gali būti labai miela mūsų širdžiai. Jei nepavyksta, ką gi tenka atsisakyti groti senuoju fortepijonu, bet tik po to, kai padarome viską, kad susigrąžintume jame slypinčią darnos muziką. Gal Jums, Audriau, vertėtų sau pačiam užduoti klausimą, ar jaučiatės viską, ką galėjęs, padaręs, viską išbandęs, kad atkurtumėte savo šeimos muziką. Sąžiningas atsakymas į šį klausimą galbūt padėtų priimti tinkamiausią sprendimą „čia ir dabar“. Linkiu išminties!

Psichologo patarimai. Noriu skirtis

Psichologo patarimai. Noriu skirtis, nes po 3 metų draugystės atšalau…

Laba diena, norėčiau, kad koks žmogus įvertintų mano situaciją iš šalies. Šiuo metu apsisprendžiau išsiskirti su vaikinu po 3 metų draugystės ir virš 2 metų gyvenimo kartu. Man 27-eri, jam 35-eri. Skiriuosi, nes galvoju apie save ir ateitį. Aš labai atšalau ir ėmiau jausti apatiją, abejingumą, kadangi paskutiniais metais ėmėme erzinti vienas kitą, man kilo noras priekaištauti ir aiškinti jam.

Psichologo patarimai. Kaip įveikti apatiją

Psichologo patarimai. Kaip įveikti apatiją, atsiradusią po atostogų?

Laba diena, Evelina. Grįžau į darbą po atostogų, praėjo mėnuo, tačiau niekaip negaliu vėl įsijausti į tą patį ritmą. Ryte keliuosi su ašaromis, po darbo grįžusi vakarą praleidžiu ant sofos priešais televizorių. Man tai visiškai nebūdinga, nes esu pakankamai aktyvus žmogus. Darbe viską darau per prievartą. O blogiausia tai, kad kenčia man artimi ir brangūs žmones, nes ant jų išsilieju. Apie darbo pokyčius nesinori galvoti, nes nesugalvoju, ką kitą norėčiau veikti, nes paprasčiausiai nieko nenoriu daryti. Suprantu, kad turiu labai daug, tačiau nemoku, negaliu tuo džiaugtis. Tiksliau, niekas manęs nedžiugina. Nežinau, tai atsitiktinumas ar ne, bet viskas prasidėjo būtent po atostogų. Labai tikiuosi, kad ką nors man patarsite, nes bijau, kad per savo dabartinę būsena, su kuria niekaip negaliu susitvarkyti, nukentės mano ir man svarbaus žmogaus santykiai, darbas ir t. t.

Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?

Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?

Laba diena, Evelina. Turiu problemą. Man 26 metai, labai noriu vaikino, na, ne tiek konkretaus, bet šiaip noriu turėti vaikiną. Bet, kai mano gyvenime atsiranda vaikinas, kuris nori su manimi artimiau bendrauti (turiu omeny, sužinoti apie mane daugiau ir pan.), pradedu stumti jį šalin ir užsisklendžiu. Kaip nugaleti tą jausmą, jog bijau artimumo? Atrodo, kad niekas niekada su manimi nebuvo blogai pasielgęs, bet, va, bijau ir viskas. Išvaizda nesiskundžiu, atrodo, turiu ir apie ką kalbėti, tačiau nuolat atstumiu vaikinus, nesileidžiu ir į mažiausias avantiūras, nes, matyt, kažko bijau. Net į pasimatymus einu kartu su drauge, nes… bijau. Koncerte prie manęs buvo priėjęs visai šaunus vaikinas, tačiau aš jam pasakiau, kad galime susimatyti tik kompanijoje, ne asmeniškai. Padėkite.

Psichologo patarimai. Nesugebu užmegzti ilgalaikių santykių

Psichologo patarimai. Nesugebu užmegzti ilgalaikių santykių

Laba diena, Evelina. Turiu tokią problemą: susipažįstu su merginomis lengvai, tačiau po to, kai joms paskambinu, tai arba negali susitikti, arba nekelia ragelio. O kartais susitinki, kitą kartą vėl neišeina, tuomet papuolu į tokią duobę, kuomet krenta pasitikėjimas savim, nors anksčiau, prieš kokius 5 metus, irgi tai yra buvę. Nesuprantu, kodėl taip nutinka, nors bendravimas, pats jaučiu, praeina maloniai, tačiau atsiranda tokia vidinė įtampa, kuri vargina. Dėkoju iš anksto už atsakymą.

Psichologo patarimai. Nesugebu mylėti

Psichologo patarimai. Nesugebu mylėti

Sveika, norėjau pasiteirauti apie vieną mane labai kankinančią problemą. Aš nesugebu mylėti. Nesugebu užmegsti santykių, nesugebu numesti logiško mąstymo skaristės nuo savo galvos ir tiesiog pasitikėti žmonėmis. Arba aš bijau, kad tik man parodžius savo sielą, būsiu palikta, arba mąstau per nelyg logiškai – su „galimu kandidatu” nematau perspektyvos, ateities. Ir, deja, tai pasireiškia ne tik vaikinų tarpe. Galiu drąsiai pasakyti kad nemyliu nė vieno savo šeimos nario. Tai sakau tvirtai ir tikrai tą žinau. Motina nors visada buvo su mumis (turiu ir sesę), ji mūsų neaugino, neruošė pasauliui, neguodė, mumis nesirūpino, na, o močiutės lieka močiutėm, mamos neatstoja… Tėvas išėjo iš namų kai man buvo 8 metai, su sese nuolatos pykstamės ir jei nebūtumėm giminės nė į vienos kitos pusę nepažiūrėtumėm. Abu seneliai seniausiai, dar mano kūdikystėj mirė, vieno net nepažinau, tad vyrų mūsų šeimoj nėra. Kartais pamąstau, kad gal dėl to man taip sunku prisileisti vyrišką giminę… Bet nesvarbu, nenukrypsiu nuo temos. Esmė tame, kad aš noriu mylėti, noriu būti mylima, noriu jausti meilę… Bet kaip sugebėti patirti šiuos jausmus, kai dar niekada nesu jų pajutusi ir manęs niekas nemylėjo? Vaikinukų buvo keletas, bet ilgiau mėnesio aš nesugebu išdraugauti, nes man jie paprasčiausiai nusibosta, pasidaro nuobodūs, ir aš jiems nieko nejaučiu. Ankstyvoj paauglystėj buvo naivios ir mielos meilės – seilės, bet vėlgi, atsako iš tų vaikinų, kurie man tikrai patiko, niekada nesulaukdavau… Man jau 21 metai, o pirmos meilės dar nebūta mano širdyje… Jau pradėjau mąstyti, kad aš nesutverta meilei, kad mano kelias pažymėtas vienatve… Ar man dar įmanoma ką nors pamilti?

Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?

Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?

Labas, Evelina. Turiu klausimą: nepasakosiu konkrečių įvykių ir pan., tik noriu išgirsti kiek galima smulkesnį apibrėžimą apie pedantizmą. Kas po juo slepiasi? Juk tai ne vien apsėstas noras… Kas išties vyksta žmoguje? Dar kai kas. Jei žmogus vis skundžiasi, dejuoja, kad neturi laiko, kad pavargsta, kad visur skuba, bet visa laiką iki darbo ir po jo praleidžia prie televizoriaus ir beprotiškai tvarkosi (pedantiškai ir nesveikai) – kas tai?! Veda į neviltį, kai reikia klausyti tų pačių kalbų, kaip žmonės pavargsta. Niekas neliepia juk visko kas valandą tvarkyti! Labai norėčiau Jūsų žinių.

Evelina

Sveika, Evelina. Kaip suprantu su pedantizmu susiduriate savo artimoje aplinkoje ir norite geriau suprasti, kas tai per „apsėdimas“. Tarptautinių žodžių žodynas pedantiškumą apibrėžia kaip pernelyg didelį smulkmeniškumą, tikslumą, aką laikymąsi formalumų, nepaisant dalyko esmės. Psichologine prasme tai įvardijama kaip tam tikra manija, o buitine prasme dažnai naudojamas „apsėdimo“ terminas – sakoma „apsėdo švaros, tvarkos manija“. Tokie apibūdinimai ir atskleidžia pedantizmo esmę – nenumaldomą poreikį viską iki mažiausių smulkmenų sudėlioti į vietas (daiktus, įvykius, žmones) bei pašalinti viską, kas siejasi su netvarka, nešvara, netikėtumais (dulkes, menkiausias šiukšleles, ne vietoje paliktus daiktus, galimus nesklandumus, spontaniškumo proveržius), t.y. tobulai suorganizuoti ir sukontroliuoti savo aplinką.

Iš esmės pagrindas, ant kurio stovi išpuoselėtas pedantizmo rūmas yra visiškai teigiamas ir siektinas – tai tvarkos, švaros ir organizuotumo poreikis, kuris žmogui padeda gyventi visavertį ir sklandų gyvenimą bei ugdo puikią darbštumo savybę. Kaip gi atsitinka, kad ant tokio sveiko pagrindo pastatomas toks pakrypęs, komplikuotas ir gigantiškas, nors labai tvarkingas pastatas, kuris galiausiai užstoja platų žmogaus gyvenimo peizažą ir meta įtampos, nuovargio ir „apsėdimo“ šešėlį ant žmogaus ir jo artimųjų gyvenimo džiaugsmo? Ogi todėl, kad, buitiškai tariant, prarandamas saiko jausmas.

Aukščiau minėtame pedantizmo apibrėžime būtent akcentuojamas tas saiko praradimas – „pernelyg didelis smulkmeniškumas“. Sveikas tvarkos jausmas turi vidinius stabdžius, kurie natūraliai įsijungia, atlikus numatytus tvarkymosi veiksmus – sutvarkiau namus, nuvaliau dulkes, išploviau indus – ir ramu iki kito karto: nebegalvoju apie vėl besikaupiančias dulkes ar pilnėjančią nešvarių skalbinių dėžę. Nesveikas tvarkos jausmas atsipalaiduoti neleidžia ir verčia vėl ir vėl iš naujo gainiotis amžinąsias dulkes, perdėlioti daiktus, sekioti ir auklėti netvarkinguosius artimuosius. Žinoma, kad nuo to pavargstama – pavargsta ir pedantas, ir jo artimieji. Kaip suprantu, Jūs, Evelina, būtent ir susiduriate su tokia gyvenimiška situacija.

Liūdna tai, jog jokiais racionaliais ir logiškais aiškinimais, kad neverta, kad beprasmiška, kad niekas neprašo ir niekam to nereikia, pedantui akių neatversi ir jo elgesio nepakeisi, nes to neracionaliai, nesąmoningai, gyvybiškai reikia jam pačiam, ir šis poreikis verčia jį elgtis lyg „apsėstam“. Sveikimo procesas gali prasidėti tik pačiam pedantui supratus ar bent jau nujaučiant, kad pedantizmas apsunkina jo ir kitų gyvenimus, ir nusprendus gyti. Žinoma, artimieji gali padėti atpažinti problemą, skatinti ieškoti pagalbos, palaikyti savo supratimu ir kantrybe.

Šio poreikio šaknys – priežastis, kodėl nustojama jausti natūralų tvarkos saiko jausmą, slypi jau ne buitiniame, bet būties lygmenyje – giliai pedanto žmogaus vidiniame pasaulyje, kuriame tvyro daug įtampos, nerimo, slopinamų jausmų, minčių bei vidinio chaoso. Šį vidinį chaosą pedantas žmogus nesąmoningai bando sukontroliuoti, kontroliuodamas išorinį savo pasaulį. Tik, deje, jei žmogus neįsisąmona ir neigia savo vidinius išgyvenimus, ši išorinė kontrolė įgauna vis keistesnes formas, virsdama įkyriomis mintimis (obsesijomis), įkyriais veiksmais (kompulsijomis), įvairiomis manijomis ir kitais sutrikimais. Labai vaizdžiai tokį „apsėdimo“ mechanizmą iliustruoja psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė :“Kodėl žmogų apsėda įkyrios mintys? Nes jo viduje prisikaupia kažko tamsaus, bet jis tvirtai užsiveržia, kad blogi jausmai neišeitų į paviršių. Blogų jausmų slėgis pamažu didėja, ir pro menkus plyšelius jie ima veržtis į išorę tarsi garai iš greitpuodžio. Ir kaip tie šnypščiantys garai verčia šokinėti dangtį, taip ir žmogelį nematoma spyruoklė ima tąsyti šen ir ten, jis tvarkosi, blaškosi ir t. t. O jei atvertume dangtį?

Kai dirbau psichiatrinėje, mačiau sceną: įkyraus rankų plovimo apimta moteriškė susipyko su palatos kaimynėmis ir apsiverkė. Ir ką jūs manot? Rankų plovimas tą dieną liovėsi. Reikia išleisti jausmus.“ Visiškai pritariu kolegės įžvalgoms ir mintims – reikia atpažinti, įsisąmoninti ir rasti būdą išreikšti savo jausmus, išsakyti mintis. Viename iš savo ankstesnių straipsnių, kuriame taip pat gvildenau švaros ir tvarkos manijos problemą, moteriai, susirūpinusiai savo nesveiku poreikiu, greta konkrečių patarimų, pabaigoje pasiūliau retorišką patarimą:“ Vietoj vien dariusi tvarką išorėje, įženkite su šluoste ir šepečiu ir į savo vidinį pasaulį – ten irgi reikalinga pakankama tvarka. Jei įprasite skirti dėmesio savo vidinio pasaulio tvarkai, pamažu įgysite sugebėjimą išlaikyti vidinės ir išorinės tvarkos balansą.“

Šis patarimas, manau, tinka ne tik sunerimusiems pedantams, bet ir jų artimiesiems, kuriems irgi naudinga geriau suvokti savo jausmus ir išgyvenimus, gyvenant su tokios negalios kamuojamu žmogumi. Aiškiau įsisąmoninus savo išgyvenimus, lengviau suprasti ir priimti kitą žmogų, gal net padėti atpažinti jam savo problemą, pasiūlyti pagalbą. Apskritai šį patarimą taikau ir sau pačiai ir, manau, tinka visiems, besidominties savo ir kitų gyvenimu ne paviršutiniškai ir smulkmeniškai, bet iš esmės. Taigi tinka ir Jums, miela Evelina, kuri siekiat žinių ir mąstot. Šviesių Jums įžvalgų…
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]