Search Results for: "Nepalas"
Nepalas kreipėsi į tarptautinius ekspertus, prašydamas padėti nustatyti Everesto aukštį, praneša AFP, remdamasi šalies Geografinių tyrimų departamentu.
Pasak žinybos atstovo, Nepalui reikia užsienio pagalbos, kad būtų galima atlikti matavimus.
Nepalo vyriausybė tokiems projektams neturi nei mokslinių, nei finansinių išteklių. Šiuo pasiūlymu jau susidomėjo Italijos nevyriausybinė organizacija ir Danijos universitetas, praneša „BBC News”. Bet jų galimybės irgi ribotos.
Everesto aukštis paprastai nurodomas remiantis 1954 metų tyrimo duomenimis. Tada Indijos mokslininkai nustatė, kad kalno aukštis – 8848 metrai. Šio vertinimo oficialiai laikosi Nepalas. Vėlesni matavimai skyrėsi keliais metrais. Pasak Kinijos mokslininkų, kurie neatsižvelgė į sniego kepurės storį, Everesto aukštis – 8844 metrai.
JAV mokslininkai 1999 metais, naudodami GPS technologijas, nustatė, kad Everestas yra 8850 metrų aukščio. Kaip tik šiais rezultatais remiasi Nacionalinė geografų draugija.
Everestas yra Himalajuose, Nepalo ir Kinijos pasienyje.
Kartą jau publikavome nuotraukų seriją, kurioje užfiksuoti įvairių pasaulio mergaičių bei merginų kambariai. Šįkart pristatome dar įdomesnį, jautresnį, akis atmerkiantį projektą „Where Children Sleep“.
Šių metų balandžio 25-oji įsiminta daugeliui, o ypač – nepaliečiams, kuriuos sudrebino 7,8 balų žemės drebėjimas, nusinešęs ne tik 8700 gyvybių, bet ir visiškai sugriovęs ištisus miestus. Negana to, Nepalo žemė dreba ir toliau – per du mėnesius nuo didžiojo žemės drebėjimo užregistruota daugiau nei 500 didesnių nei 4 balai žemės virpesių, o birželio 13-ąją šioje šalyje prasidėjo liūčių sezonas, kuris tęsiasi apie šimtą dienų. Neseniai iš Nepalo grįžusi Agnė Zuokienė atvira: nepaliečiai yra baisioje situacijoje ir nors pagalbą teikia daugiau nei 300 humanitarinės pagalbos organizacijų bei kariai iš viso pasaulio, jos vis dar trūksta, o baisiausia dar laukia ateityje.
2014-tas ruduo atėjo greičiau nei tikėtasi. Kartu su juo kompiuterio ekrane anksčiau nei kasmet prasidėjo ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dėkoju „Skalvijai“ už suteiktą galimybę jau rugpjūtį pasidalinti su jumis įspūdžiais apie būsimos programos filmus.
Rusijos kinas visuomet buvo labai svarbi „Kino pavasario“ dalis, tačiau šiais metais programa „Naujasis Rusijos kinas“ yra ganėtinai šviežia – gyvuojanti antrus metus. Festivalio žiūrovai galės pamatyti šešis naujus, rizikingus ir provokuojančius Rusijos kūrėjų pilnametražius filmus. Į Lietuvą atkeliaus ir Atvirajame Rusijos kino festivalyje „Kinotauras“ Sočyje apdovanoti geriausi rusų trumpametražiai filmai.
Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ komanda toliau tęsia keliones po pasaulyje vykstančius kino festivalius, rinkdami programą ateinančiam 2014-ųjų festivaliui. Rugpjūčio viduryje vykęs tarptautinis Lokarno kino festivalis Šveicarijoje pasižymėjo ypač „arthauzine“ konkursine programa ir ilgos trukmės filmais nugalėtojais.
Jeigu Lietuvoje bevažiuodami kelyje pamatysite stovintį žmogų su kombinezonu, šalmu ir didele kuprine, sustokite, galbūt tai bus ta diena kai sutiksite laimingą žmogų – parasparnininką. Parasparnis – tai sklandytuvas, kuris telpa kuprinėje, o šios sporto šakos entuziastai skersai išilgai perskraidę Lietuvą po ilgūjų skrydžių kartu su savo orlaiviu neretai namo grįžta tiesiog autostopu. Apie šį jau nevienerius metus Lietuvoje gyvuojantį sportą kalbiname parasparnių mokyklos savininką, instruktorių, pilotą – Jevgenijų Blochą.
Susitikti su fotomenininku Ignu Maldžiūnu sutarėme kiek simboliškoje vietoje – mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje terasoje, kurioje kaip tik tuo metu vyko jo paties fotografijų paroda.
Deja, teko kiek pakoreguoti planus, kadangi vidurdienį terasa dar nerodė jokių „gyvybės ženklų“. Pokalbiui spontaniškai pasirinkome bene arčiausiai esančią ramią kavinę.
Ignai, kaip prasidėjo Tavo ir fotografijos pažintis? Kodėl būtent fotografija, o ne, tarkim, šokiai, muzika, tapyba, krepšinis, baletas?
Viskas prasidėjo anksti, kai buvau penkerių metų. Su tėčiu važiuodavome į Žemaitiją, jis tapydavo, eskizuodavo, o man nupirko „Смена“ fotoaparatą. Tada pradėjau fotografuoti. Taip ir liko nuo vaikystės. Vėliau pamažu visa tai peraugo į aistrą, kuomet jau nebegali nefotografuoti.
Teko kažkur mokytis fotografijos meno ar kažką apskritai susijusio su menais?
Dailės akademijoje baigiau dizaino studijas. Ten turėjome tam tikrus fotografijos kursus bei galimybę „įlįsti“ į fotolaboratorijas. Tai buvo tarsi kažkokia antra pradžia. O vėliau viskas vyko kažkaip savaime. Tiesiog mėgini įgyvendinti kažkokias idėjas, sugaudyti dinamiškus ar statiškus vaizdus. Iš pradžių, aišku, sekasi sunkiai.
Vėliau turbūt mokaisi tiesiog dirbdamas?
Taip. Ypač gerai, kai sutampa darbas ir aistra. Nereikia kankintis dirbant bei galvojant ką turėtum veikti po darbo.
Kaip gimsta pačios idėjos fotografijoms? Kažkas įkvėpia ar tiesiog pasiduodi spontaniškumui?
Būna visaip. Kartais tiesiog šauna į galvą, kartais „išmąstai“, pradedi galvoti paveiksliukais, statyti šviesą, vaizdus, o kartais kadras tiesiog iš dangaus nukrenta. Priklauso nuo to, ką ir kur fotografuoji, kokią medžiagą gauni ir kokio rezultato sieki. Mėgstu tiksliai susidėlioti kadrus. Būna taip, jog užtrunki pusę valandos bejudindamas fotoaparatą vos po centimetrą, kad kompozicija ir šviesa susideliotų tobulai, kartais dar ilgiau pralauki, kol kažkas išlįs iš už kampo, kol pasitrauks debesis ar panašiai. Tame irgi yra dalis aistros, kadangi taip gaunasi savotiškas žaidimas. Vieni žaidžia kortomis, kiti dar kažką, o aš žaidžiu taip.
Įdomu ir tai, jog rezultato iš karto nematai, jis atsiranda tik po kelių dienų, nes reikia susirinkti visas juosteles, nunešti jas ryškinti, džiovinti, karpyti, skenuoti. Tik beskenuojant pamatai kaip pamažu atsiranda tas paveiksliukas.
Paskutinėms savo fotografijoms pradžioje susirasdavau vietą. Kartais tekdavo tiesiog važinėti ratais ieškant tinkamos vietos, stebėti viską aplink, dėlioti kažkokius paveiksliukus. Kartais reikia būti toje vietoje ketvirtą valandą ryte, prieš brėkštant saulei, ir tada fotografuoti, nes tiki, jog būtent tada ta vieta atskleis savo stebuklą. Lengviausia emociją ištraukt iš žmogaus, bet truputį „pameditavus“ supranti, kad viskas aplink neša savo emocijas. Gera jas vaikytis.
Pirmenybę teikti juostinei fotografijai, ne skaitmeninei?
Aš fotografuoju tik juostiniu. Juostoje yra kažkokia gyvybė, tikrumas. Gaudai kiekvieną momentą ir daug labiau galvoji apie tai, ką ir kaip fotografuoji. Kiek sunkiau yra užfiksuoti judesį, greitai besikeičiantį vaizdą. Laiko užima ne tik mechaniniai nustatymai, bet ir juostos prasukimas.
Lietuva yra pakankamai fotogeniška šalis? Tiek gamta, tiek miestai, tiek žmonės.
Nesakyčiau, kad Lietuva fotogeniška. Nors, kita vertus, mums galbūt tiesiog nėra įdomu tai, ką mes nuolatos matome, nuo gimimo. Kartais bijai, jog tai gali atrodyti banaliai. Pavyzdžiui, fotografas Rimaldas Vikšraitis fotografuoja prasigėrusius kaimo žmones. Tai yra tiesiog realybė, tačiau pastarasis yra bene žymiausias šio laikmečio tautietis fotografas Europoje.
Išvažiavus galbūt tiesiog labiau stebi aplinką. Lietuvoje jau tenka beveik prisiversti stebėti ir mąstyti kadrais. Gamtą apskritai retai fotografuoju. Į ją reikia žiūrėti gyvai, ne ant popieriaus ar monitoriaus ekrane.
Ar šiais laikais įmanoma gyventi iš meninės fotografijos?
Kartais neatsisakau ir komercinės fotografijos. Be to, labai daug dirbu dizaino srityje, kuriu brand‘us, dirbu su teatrų, muzikantų, restoranų, viešbučių, tekstilės grafiniu įvaizdžiu, fotografijos integravimu į grafiką ar interjerus. Tai irgi įdomus darbas, neretai susijęs su menine fotografija. Kažkoks viduriukas tarp uždarbiavimo ir malonumo. Smagu realizuoti save ir tuo pačiu matyti patenkintą klientą.
Maloniausia yra tiesiog važinėti, fotografuoti, pačiam džiaugtis tomis fotografijomis, o paskui jas rodyti, kartais parduoti kaip interjero detales. Jeigu žmonės nori pasikabinti mano nuotrauką ant sienos savo kambaryje, tai yra labai didelis įvertinimas. Tai reiškia, jog padarei šiek tiek daugiau negu tik savo prisiminimą. Nuotrauka turi turėti savo stiprų emocinį pagrindą, savo istoriją, kuri tinka ne tik fotografui.
Be galo problematiška kokybiškai atsispausti didelio formato darbus Lietuvoje. Juk nepradėsi nuotraukų spausdinti paprastais spausdintuvais vien dėl to, kad pigiau ar dėl to, kad žmonės pasiduoda plastmasinėms spalvoms be gylio ir abejotina išliekamąja verte.
Lietuvoje žmonės dažnai užsisako nuotraukas kaip interjero detales, pasikabinimui ant sienos?
Pasitaiko. Tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys. Daugumą nuotraukų parduodu Lietuvoje. Yra keletas iškeliavusių į užsienį, tačiau tiesiog per draugus ir pažįstamus. Manau, jog man reikia daugiau fotografuoti nei galvoti apie nuotraukų realizavimą. Vis dar esu tokiame ištisame ieškojime, kuomet vis mėgini ir žinai, jog gali padaryti dar geriau.
Kaip atrodo įprasta laisvo fotomenininko darbo diena?
Įdomiausia tai, jog kiekviena diena yra vis kitokia. Dešimt dienų per savo gyvenimą esu dirbęs dizaino agentūroje, ir to užteko, kad suprasčiau, jog taip dirbti negaliu ir negalėsiu. Priverstinis darbas žudo mintis, polėkį, įstato mane į kažkieno rėmus. Aišku, būna ir sunkių momentų, kai turi nudirbti visos „agentūros“ darbą. Tada miegi po kelias valandas, samdaisi žmones pagalbai, ignoruoji artimuosius ir iki galutinio rezultato tampi zombiu. Nėra toks jau labai saldus laisvo menininko gyvenimas. Daug nestabilumo tiek asmeniniame gyvenime, tiek finansiniuose reikaluose. Tačiau bet kokiu atveju toje laisvėje ir nestabilume yra daugiau grožio nei sistemoje.
Dirbdamas vadinamą ofisinį darbą niekaip negalėčiau keliauti. Išvažiavus reikia laiko apsiprasti. Čia panašiai kaip su žmogumi – juk negali jo pažinti per vieną vakarą ar vieną dieną. Tam reikia daug laiko. Tas pats kalbant apie kažkokią šalį ir joje gyvenančius žmones. Privalau pakeisti aplinką – keliauju apie 4-5 mėnesius per metus. Lygiai taip pat privalau ir gryžti. Negaliu be Namų.
Kalbino Aurimas Minsevičius
Nuotraukos iš Igno Maldžiūno kelionių ciklų (Indija, Nepalas, Kolumbija, Ekvadoras)
Sinoptikai buvo teisūs, prognozuodami šaltą ir baltą žiemą. Pasinaudokite žiemos teikiamais malonumais, bet nesušalkite! O jei ir sušalote, kviečiame pasišildyti prie šildančiųjų gėrimų ,iš įvairiausių pasaulio kraštų, puodelio.
Visos valstybės skiriasi, taigi skirtingos ir jų tradicijos, o taip pat ir „susišildymo būdai“. Žinoma, geriausia būtų šių gėrimų paragauti tose vietose, iš kurių jie kilę, nors galima mėginti pasigaminti ir namuose…
Visos valstybės skiriasi, taigi skirtingos ir jų tradicijos, o taip pat ir „susišildymo būdai“. Čia pateikiama 10 neįprastų sušildančių gėrimų, iš skirtingų pasaulio šalių. Žinoma, geriausia būtų šių gėrimų paragauti tose vietose, iš kurių jie kilę, nors galima mėginti pasigaminti ir namuose…