Search Results for: "Mindaugas Peleckis"
Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?
Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?
Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?
Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.
Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.
Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.
Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?
Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?
Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?
Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.
Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.
Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?
Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.
Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.
Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?
„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?
„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?
Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?
Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?
Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?
Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė
Dar nepavargusiems nuo metų pabaigos topų dedikuojame 30 Lietuvos ir užsienio scenų įvykių, kurie įėjo į istoriją.
Vienu sakiniu – tai netekčių metai. Labai liūdnų (Amy mirtis, „The White Stripes“, R.E.M. išsiskyrimai) ir pakankamai džiuginančių („69 Danguje“, YVA pabaigos). Tačiau 2011-ieji buvo įvairesni, nei sutelpa į vieną sakinį, dėl to dar nepavargusiems nuo metų pabaigos topų dedikuojame 30 Lietuvos ir užsienio scenų įvykių, kurie įėjo į istoriją.
Sausio 14-15 d.
Uždarytas klubas „Gravity“
Iš kadaise geriausio Vilniaus (Lietuvos?) klubo likus tik vardui, buvo suorganizuota oficialus jo uždarymas. Šį gruodį praėjo 10 metų po „Gravity“ atidarymo.
Sausio 27 d.
Pristatytas „Krepšinio himnas“
Marijonas Mikutavičius dar kartą įrodė, kad yra geriausias himnų kūrėjas Lietuvoje. Jis kartu su Mantu Jankavičiumi ir Mia (pradinėje dainos versijoje jos vokalo dar nebuvo) įrašė „Krepšinio himną“, liaudyje žinomą kaip „Nebetyli sirgaliai“. Daina sulaukė krepšinio fanų pripažinimo, pusės milijonų perklausų „YouTube“ ir lydėjo kiekvieną Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato dieną.
Vasario 2 d.
„The White Stripes“ paskelbia apie išsiskyrimą
Jackas ir Meg patikino: „The White Stripes“ dabar priklauso fanams, ir šie su grupe gali daryti ką panorėję. Pagrindinė oficiali išsiskyrimo priežastis – noras įamžinti tokią grupės būklę, kokia ji yra šiuo metu. Skaitant tarp eilučių – noras netapti savo pačių šešėliais. Per 14 metų karjerą garažinio roko duetas iš Detroito išleido šešis studijinius albumus, trys pastarieji jų gavo „Grammy“.
The White Stripes (Autumn De Wilde nuotr.)
Vasario 19 d.
„Radiohead“ netikėtai išleidžia „The King of Limbs“
Visą kūrybinio proceso laiką kantriai tylėję „Radiohead“, galiausiai paskelbė, kad aštuntasis jų albumas „The King of Limbs“ pasirodys ne po pusmečio, ne po trijų mėnesių, o tos pačios savaitės šeštadienį. Žinia žaibiškai apskriejo internetą, albumas tapo svarbiu įvykiu, tačiau nebesulaukė tokių teigiamų vertinimų, kaip ankstesnis grupės įrašas „In Rainbows“, ką ir kalbėti apie „OK Computer“ ar „Kid A“.
Vasario 26 d.
Vilniuje koncertuoja Kylie Minogue
Paruošusi blizgučių šou australų pop diva pateisino pompastikos tikėjusiosios publikos lūkesčius. Vienas didžiausių ir brangiausių koncertų Lietuvoje šiemet ir ne tik.
Kylie Minogue Vilniuje (Juliaus Kalinsko nuotr.)
Kovo 17 d.
Karjerą baigia „Faithless“
Britų house, trip-hopo ir trance muzikos klasikai buvo aktyvūs 15 metų. Išleido šešis albumus, pardavė 15 milijonų jų kopijų. Vokalistas Maxi Jazz atsisveikindamas rašė: „Laikas užversti knygą ir grįžti į biblioteką.“
Balandžio 3 d.
Paskutinį kartą koncertuoja „LCD Soundsystem“
10 metų gyvavęs niujorkiečio Jameso Murphy dance punk projektas su fanais atsisveikino trijų valandų koncerte „Madison Square Garden“ arenoje. „Jei tai laidotuvės, padarykime jas geriausiomis kada nors įvykusiomis laidotuvėmis“, – į šou kvietė Murphy, pasauliui padovanojęs tokius floorfillerius kaip „Daft Punk Is Playing at My House“ ar „All My Friends“.
Gegužės 11 d.
Startuoja muzikos parduotuvė „Google Music“
Iš pradžių beta versija, po pusmečio jau ir oficiali. Naujasis „Google“ produktas leidžia tiek klausytis muzikos internetu, tiek ją pirkti. Kol kas juo naudotis gali tik JAV gyventojai, turintys „Google“ prisijungimo vardus. Įgavęs daugiau „raumenų“ ir atsivėręs pasauliui „Google Music“ gali pabandyti įkąsti rinkos lyderiui „Apple iTunes Store“.
Gegužės 14 d.
„Euroviziją“ laimi Azerbaidžanas, Lietuva – 19-a
Nieko nauja. Kas dabar prisimena nugalėtojus „Eldar & Nigar“? Kas galėtų paniūniuoti jų dainą „Running Scared“? O Lietuvos atstovės Evelinos Sašenko „C’est Ma Vie“?
Evelina Sašenko (Eurovision.tv nuotr.)
Gegužės 30 d.
„Lofte“ koncertuoja „Caribou“
„Silence Music“ kompanija, įprastai pati būnanti scenoje, laikinai perėjo į koncertų organizatorių pozicijas, paskelbė darysią aktualiai muzikai skirtų renginių seriją „Silence Live“ ir neprisikalbėjo. Į „Loftą“ jie atvežė vieną įdomiausių šių dienų elektroninės muzikos kompozitorių, be kita ko ir matematikos mokslų daktarą „Caribou“. Vėliau tų pačių „Silence Live“ dėka Vilniaus debesys gavo šansą palyti ant ne mažiau reikšmingų, tik nebe tokių aktualių australų „Architecture in Helsinki“.
„Caribou“ koncertas „Lofte“ (organizatorių nuotr.)
Birželio 2 d.
Muzikantai dėl LATGA-A veiklos kreipėsi į prokuratūrą
Lietuvos muzikantai susivienijo ir paviešino savo įtarimus dėl galbūt neskaidrios Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros (LATGA-A) veiklos. Autorių teigimu, jiems per metus tai kainuoja 700 tūkst. neišmokėtų litų. 95 autoriai kreipėsi į generalinį prokurorą prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą. Autorių balsu kalbėjo muzikantai Andrius Mamontovas, Raigardas Tautkus ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jokių oficialių žinių apie tolesnį konflikto vystymąsi nepaskelbta.
Birželio 5 d.
Egidijaus Dragūno performansas „Bike Show Millenium“
Viskas kaip pridera geram SEL koncertui: „Aš pi*au šitą šalį“, – žiūrovams sako Egis, atsisako dainuoti, meta mikrofoną į minią. Žiūrovai jam skanduoja „Gaidys“, aršesni meta vandens buteliukus, aršiausi bando lipti į sceną ir pamokyti muzikantą krumpliais. Vėliau Dragūnas prisipažino, kad buvo apsvaigęs ir viešai atsiprašė.
Birželio 13 d.
Moby koncertuoja Trakų pilies kieme
„Ar gali rasti geresnę vieną pirmadienio diskotekai, nei XIV amžiaus pilis?“, – koncerto metu sakė Richard Melville Hall, geriau žinomas pseudonimu Moby. Sausakimšam Trakų pilies kiemui jis pristatė savo 10-ąjį studijinį albumą, 2011-ųjų gegužę išleistą „Destroyed“.
Birželio 19 d.
„BrassBastardz“ triumfas Londone „The People’s Music Awards“
Šiuo metu „KeyMono“ besivadinantis Daivos Starinskaitės, Alvydo Mačiulsko, Aurimo Rimeikio, ir Marijaus Aleksos gyvos elektroninės muzikos kvartetas buvo pripažintas geriausiu šokių ir elektroninės muzikos kategorijoje. „The People’s Music Awards“ – 2008-aisias startavę Londone rengiami pirmieji pasaulyje sutarties su leidybine kompanija neturinčiųjų (unsigned) grupių apdovanojimai.
BrassBastardz atsiima prizą „Scala“ koncertų salėje, Londone (Himanshu Rohilla nuotr.)
Birželio 20 d.
Paskelbiama apie M.A.M.A. apdovanojimus
„Mačiau „Grammy“, buvo nuobodu, mes padarysime geriau“, – žadėjo vienas iš apdovanojimų organizatorių Saulius Urbonavičius-Samas. Lietuvos populiariosios muzikos renesanso pradžią pažymėti žadantis renginys įvyks sausio 8-ąją Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Paskutiniai didelio masto muzikos apdovanojimai Lietuvoje buvo įvykę 2008 metais, juos organizavo „Radiocentras“.
Liepos 23 d.
Miršta Amy Winehouse
Būdama 27-erių viena iš kartos ikonų, pagarsėjusi savo įstabiu balsu ir nekontroliuojamu polinkiu į psichotropines medžiagas rasta negyva savo namuose Londone. Oficiali mirties priežastis – apsinuodijimas alkoholiu. Po poros mėnesių Amy albumas „Back to Black“ tapo geriausiai parduodamu Jungtinės Karalystės albumu XXI a., iki kol jo neaplenkė Adeles „21“.
Amy Winehouse, fanų portretas (fansshare.com nuotr.)
Liepos 25 d.
Trakų pilies kieme koncertuoja Robertas Plantas
Būdamas 63-ijų kadaise „Led Zeppelin“ vokalistas grįžo Lietuvon, kur paskutinį kartą buvo koncertavęs prieš 6 metus. Trakų pilies kieme, kartu su savo dabartine grupe „The Band of Joy“ pristatė solinę savo programą, kurioje mažiau psichodelikos, daugiau kantri ir bliuzo.
Rugpjūčio 19 d.
Išleidžiama Lietuvos roko istorija
„Minties“ išleista knyga „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ fiksuoja Lietuvos roko muzikos raidą nuo „Vairo“ iki šių dienų muzikantų. Pirmosios Lietuvoje tokios tematikos knygos sudarytojas ir didžiosios dalies tekstų autorius – rašytojas ir žurnalistas Mindaugas Peleckis.
Rugsėjo 21 d.
Apie karjeros pabaigą paskelbia R.E.M.
2011-aisiais dar spėję išleisti ankstyvąjį grupės skambesį menantį albumą JAV alternatyvaus roko pionieriai baigė 31-erius metus trukusią karjerą. Į rokenrolo šlovės muziejų įrašytos grupės palikimas – 15 studijinių albumų parduotų 85 milijonų kopijų tiražu. Per savo šlovingą karjerą R.E.M. suspėjo apsilankyti ir Lietuvoje – Michaelas Stipe’as ir kompanija 2008-ųjų rudenį koncertavo Vilniuje, „Siemens“ arenoje.
R.E.M. vokalistas Michael’as Stipe’as (PA Photos nuotr.)
Rugsėjo 21 d.
„69 danguje“ pranešė, kad daugiau nebelips į sceną
Tą pačią dieną, kai pasaulis gedėjo dėl R.E.M., apie išsiskyrimą paskelbė ir Lietuvos pop scenos saldumo simboliai „69 danguje“. Daugiau iš meilės istorijų, nei iš muzikos prisimenamos merginos aktyvią koncertinę veiklą sugebėjo tęsti net 7-erius metus.
Rugsėjo 26 d.
Kaune atidarytas „Gargaras“
Žengdami sostinės „Lofto“ pramintu taku kauniečiai taip pat įkūrė savajį loftą – klubą „Gargaras“. Buvusiame kailių fabrike įrengta erdvė greitai tapo viena tų, kurias būtina aplankyti laikinojoje sostinėje. „Pravda Naujokuose’11“ naršytojų balsais „Gargaras“ buvo išrinktas metų nauja vieta.
Rugsėjo 29 d.
Lietuvoje pradėjo veikti „iTunes Store“
Pirataujantys Lietuvos melomanai prarado alibi – nuo rugsėjo 29-osios jie nebegali sakyti, kad „siunčiamės nelegaliai, nes legaliai nėra iš kur“. „Apple“ valdoma „iTunes Store“ – internetinė muzikos ir filmų parduotuvė – tapo prieinama visose Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Spalio 12 d.
Pilnoje „Žalgirio“ arenoje pasirodo „Hurts“
Vienas tų retų atvejų, kai užjūryje numylėtieji Lietuvą atranda ne karjeros pabaigoje, o pradžioje; vienas tų retų atvejų, kai į brangios jaunimo grupės koncertą Lietuvoje išperkama pakankamai bilietų, kad arena nebūtų pustuštė.
Spalio 31 d.
Išleidžiamas „Metallica“ ir Lou Reed albumas
„Ar tai yra blogiausias dalykas, kas galėjo atsitikti roko muzikai?“, „Metallica = cool, Lou Reed = cool, Metallica + Lou Reed = Shit“, – tokiais ir panašiais komentarais interneto bendruomenė pasitiko „Lulu“ – bendrą JAV metalo klasikų ir buvusio „The Velver Underground“ vokalisto kolaboraciją. Vieną netikėčiausių abiejų muzikantų karjeros veingių prestižinis JAV alternatyvios muzikos tinklalapis „Pitchfork“ įvertino vienetu.
Lapkričio 3
„30 Seconds to Mars“ koncertuoja Lietuvoje
Aktoriaus ir muzikanto Jaredo Leto vedini vieni iš MTV kartos dievukų surengė galbūt vienintelį savo pasirodymą Lietuvoje – kalbos apie grupės baigtį vis garsesnės.
Lapkričio 4
Vilniuje – Eltonas Johnas
Seras labiausiai įsiminė unikaliu pasisveikinimu („Labas vakaras, Estija!“), bet išgirsti jo muziką šaies melomanams buvo unikali, taip pat gal tik kartą gyvenime pasitaikanti patirtis.
Eltonas Johnas Vilniaus „Siemens“ arenoje (Tomo Adomavičiaus nuotr.)
Lapkričio 11 d.
Andrius Mamontovas išleidžia „Elektroninį dievą“
Pagonybės, New Age ir Zeitgeist idėjų persmelktas įrašas simboliškai pasirodė 11-ų metų 11-o mėnesio 11-ą dieną ir klausytojams buvo atiduotas už dyką LNK internetinėje svetainėje. Šiandien, praėjus pusantro mėnesio nuo patalpinimo, albumas jau parsisiųstas beveik 80 tūkst. kartų.
Gruodžio 6 d.
Adeles „21“ tapo amžiaus geriausiai parduodamu Jungtinės Karalystės albumu
Šį titulą ji greitai paglemžė iš velionės Amy. 23-metų britų soul/pop atlikėjai Adelei 2011-ieji buvo pasakiški. Sausio 19-ąją pasirodęs jos albumas „21“ buvo nr. 1 tiek namuose, tiek JAV, tiek dar 22-ose šalyse. Jungtinėje Karalystėje parduota 3,4 mln. albumo kopijų – naujas XXI a. rekordas salose. Sėkmė JAV buvo dar didesnė – 5,28 mln. kopijų ir geriausiai pastaraisiais metais JAV parduodamo albumo titulas. Šiame amžiuje didesnės sėkmės sulaukė tik Usherio „Confessions“ 2004-aisiais.
Gruodžio 8
„Pravdos“ metų muzikos naujokai – „The Ball & Chain“
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis toli gražu nėra naujokai, tačiau jų šeimyninis duetas „The Ball & Chain“ debiutavo būtent 11-aisiais. Atsiimdamas prizą Jurgis jautėsi nepatogiai, o be reikalo: jų „miegamojo muzika“, išleista ir albumu, neabejotinai buvo šviežias ir kokybiškas garsas, lydimas estetiško įvaizdžio ir neįkyraus viešinimosi socialiniuose tinkluose,
Gruodžio 19 d.
Karjerą baigia „Yva“
2011-ieji Lietuvos pop scenai buvo apsivalymo metai: rudenį atsisveikino „69 Danguje“, o prieš pat Kalėdas, nors ir puse lūpų, be aiškios deklaracijos, paskelbta ir apie „Yvos“ baigtį. „Olialia pupytės“, atrodo, vis dar koncertuoja, o „Yvos“ veidui Natalijai Bunkei dainas pradėjo rašyti Amberlife’as, tačiau nesuklysime teigdami, kad „papais dainuojančiųjų“ scenoje kitąmet bus mažiau.
Anime – gana senas menas, po šešerių metų švęsiantis savo šimtmetį. Trumpai apžvelgėme anime fenomeną bei pakalbinome Lietuvos anime gerbėjus.
Nuo klasikos iki pornografijos
Šiek tiek faktų apie anime. „Tikrosios“ japoniškosios animacijos, tiksliau, anime, tėvas – Hekotenas Šimokava (1892–1973 m.), kuris 1917 m. sukūrė 5 minučių „Konsjeržo Mukudzo Imokavos istoriją“. Anime ir jo seserį mangą (komiksus, pagal kuriuos kuriamos anime serijos) Japonijoje ir už jos ribų išpopuliarino medikas ir animatorius Osamu Tedzuka (1928–1989 m.), vadinamas „anime krikštatėviu“, „komiksų dievu“.
Japonų meno estetika – viena subtiliausių pasaulyje, tad nenuostabu, kad ji persikėlė ir į animaciją. Kai kurie anime labiau realistiški, kiti – labiau fantastiniai. Ne paslaptis, kad japonų dailė ir kaligrafija padarė anime didžiausią įtaką. Anime dar pasižymi ir netikėtomis kūno proporcijomis: pagrindinė kūno dalis – galva, kurios proporcija tikroviškąją viršija 7–9 kartus. Kartais specialiai pailginamos kojos ir rankos. Akys užima maždaug penktadalį veido. Anime akių kūrėjas O. Tedzuka mokėsi iš amerikiečių – Betty Boop, Mickey Mouse, Bembio. Veido išraiškų variantų nėra labai daug, veidai būna išsigandę (nustebę), pikti, linksmi, susijaudinę (laša prakaitas), romantiški (po akimis piešiamos paralelinės linijos). Apie ką dažniausiai pasakoja anime? Pagrindinės temos – Japonijos istorija, klasikinė literatūra ir… pornografija. Pornografiniai anime, kuriami nuo 1984 m., vadinami hentais.
Vakaruose anime išgarsino „Astro Boy“, vėliau – „Pokemonai“. Garsusis amerikiečių „Pietų parkas“ sukurtas pagal anime principus.
Apie persirenginėjimą
Kasmet pasaulyje vyksta daugybė anime konventų, kuriuose rengiami vadinamieji cosplay – persirenginėjimas anime personažais.
Tradicinės, šiuolaikinės ir populiariosios Japonijos kultūros festivalis „NowJapan“ šiais metais, Lietuvos anime gerbėjų nuomone, išsiskyrė ypač gerais kostiumais. Kaip teigė festivalio programos vadovas Olegas Lyčaginas, anime kostiumų gaminimas Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, yra tikrai aukšto lygio. „Tačiau cosplay fenomenas – tai ne tik gražus kostiumas. Itin svarbu yra ir sugebėjimas atskleisti patį personažą, įkūnyti tokius jo elgesio ypatumus kaip laikysena, eisena, kalbos manieros, bendravimo ypatumai. Taip pat svarbu gražiai parodyti kostiumą ant scenos per nustatytą laiko tarpą. Taigi, vien gražus kostiumas negarantuoja pirmos vietos – norint būti tarp lyderių reikia įdėti daug darbo“, – Laikas.lt pasakojo Olegas.
Kodėl susidomima anime?
Pakalbinome keletą Lietuvos anime gerbėjų, kurie yra įkūrę net kelis klubus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Pirmauja Kaunas ir Vilnius.
Lietuvos anime forumui, vienijančiam visus klubus, www.animezona.net priklausantis aKi teigia, kad dauguma anime mėgėjų šį žanrą atrado dar tuomet, kai internetas buvo retenybė ir anime teko žiūrėti per kabelinę televiziją, ypač per vokiškus kanalus – VIVA, RTL2 ir t. t: „Užsikabliavau ant japoniškų filmukų gal pirmoje klasėje. Tuo metu dažname cartoon‘e terodė, kaip kažkas mušasi, daužosi ganėtinai paprasto siužeto fone, o dauguma anime atrodė bent siužeto prasme gilesni, nors kai kurių tuo metu filmukų net padoriai nesupratau. Turbūt geriausiai iš filmukų man įsiminė „Chikyuu Shoujo Arjuna“ – anime jau net nebe paaugliams, o vyresnei auditorijai, nagrinėjantis žmogaus ir gamtos santykį.“
Tam pačiam www.animezona.net priklausantis anime mėgėjas Saulius pasakojo, kad anime prieš trejus metus jo gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo gerų naujų filmų. „Laikui bėgant, pasidariau platesnių pažiūrų žmogus, pradėjau truputį domėtis Japonijos kultūra, pamačiau, kad anime pakeičia žmogaus mąstyseną, jo nusistatymą į prieš tai kvailai atrodžiusius dalykus“, – teigia Saulius.
Kaip pasakoja anime gerbėja Joana Kembrytė, Japonijos kultūra ji susidomėjo būdama penkerių, o anime – šiek tiek vėliau, pradinėse klasėse: „O prasidėjo viskas nuo legendinių „Samurai X“, „Digimonų“, „Dragon Ball“ serijų. Tiesa, tada nesupratau sąvokos anime, tai buvo tiesiog animaciniai filmukai, atkeliavę kažkur iš Tolimųjų Rytų.“
Kaip teigia Joana, jai niekada nepatiko vakarietiška animacija, kuri atrodė banali, o humoras – lėkštas: „Anime užkabino savo žanrų įvairove, unikalia forma bei estetika, įdomiais neįprastos išvaizdos personažais (pripažinkime, nei tarybinėje animacijoje, nei amerikietiškoje, niekada nesutiktume personažų su tokia plaukų spalvų gama), išpažįstamomis vertybėmis. Vis dėlto tarybinė animacija pasižymėjo tradicinėmis moralinėmis vertybėmis, ko negalėtume pasakyti apie kai kuriuos anime.“
Domisi ne vien paaugliai
Jau seniai praėjo laikai, kai animacija ir anime – vien tik vaikų ar iš paauglystės neišaugančių suaugusiųjų reikalas. Kaip teigia aKi, statistinis lietuviškojo anime mylėtojo amžius yra 16–17 metų. „Ir kuo toliau, tuo labiau tos animešnikų gretos platėja, veikiausiai interneto dėka, kadangi, priešingai nei prieš 10 metų, norimą anime dabar labai lengvai galima susirasti internete“, – reziumuoja vyras.
Anime gerbėjas Abalys iš Kauno teigia, kad Lietuvoje anime gerbėjų amžius – nuo 11 iki 36 metų. „Anime gali žiūrėt visi, nepriklausomai nuo amžiaus, kam prie širdies piešta animacija. Kiekvienas gali rasti savo mėgstamiausią žanrą, o jų yra begalė (action, slice-of-life, drama, science fiction, mecha, horror, comedy ir t. t.). Nors pažįstų labai daug animešnikų (taip mes kartais žargoniškai vienas kitą vadinam, bet girdėjau ir baisesnių pavadinimų), gali būti ir nemažai kitokio amžiaus grupių, kurios nesireiškia forumuose ar susitikimuose, o tiesiog tyliai savo namuose garbina šią subkultūrą“, – pasakoja Abalys.
Saulius teigia, kad yra matęs 243 anime filmus: „Mes mėgstame anime skaičiuoti, žiūrėti kiek esam praleidę dienų ar valandų. Nieks nepasakys vidurkio, kiek žmonių vidutiniškai Lietuvoje yra peržiūrėję anime filmų ar TV serialų. Kiti gal per metus peržiūri vos 10.
Apie hentai
Ar visi, kurie žiūri anime, žiūri ir hentai? Ne, teigia aKi. „Hentai yra pornografija, tad jei žmogus mėgsta pornografiją, o kartu ir anime, tai nemaža tikimybė, kad jis žiūrės ir hentai“, – pabrėžia anime gerbėjas.
Abalys teigė, kad hentai daugeliui anime gerbėjų yra nepriimtina ir bjauru. „Tai stereotipas, kad jeigu jau žmogus žiūri anime, vadinasi, jis žiūri ir hentai… Pats turiu tokią patirtį, kai mane pavadindavo hentajumi vien dėl to, kad žiūriu anime“, – pabrėžė vaikinas.
Anime klubai Lietuvoje
Pasak Abalio, seniausias anime klubas Lietuvoje – Kauno „Kurokawa“, gyvuojantis daugiau nei šešerius metus. Anksčiau klubai bendradarbiavo vieni su kitais gan stipriai, dabar belikę tik kontaktai ir draugystė, bet partnerystės mažokai.
Be klubo „Kurokawa“, Lietuvoje egzistavo/egzistuoja LAFOS (Lietuvos Anime Fanų Organizacijų Sąjunga), Vilniaus „Kuro Shiro“, Klaipėdos „JAK“, Šiaulių „Kitsune“ ir „Yorokonde“, Marijampolės „Motaku“, Panevėžio „Pan Anime“.
Anime gerbėjų gyvenimas nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo: jie keičiasi nuomonėmis, domisi kitų žiūrimais anime ir kt. Anime gerbėjas Airiz stebisi, kad žmonės dažnai tokius, kaip jis laiko „trenktais, noulaiferiais ar net ištvirkėliais“.
2008 m. lapkričio 8 d. Kaune vienoje universiteto auditorijų įvyko istorinis anime gerbėjams įvykis – pirmoji Lietuvos didžiausių anime klubų ir organizacijų konferencija. Joje dalyvavo kauniečiai „Kurokawa“, vilniečiai „VAK“, „Koi Team“, „AniNC“, „VAMO“, šiauliečiai „Kitsune“, panevėžiečiai „PanAnime“, klaipėdiečiai „PAK“, internetinės bendruomenės „Asinas“ ir „AC“. Konferencijos tikslas buvo suburti efektyviausiai dirbančią Lietuvos anime bendruomenę, kuri bendromis jėgomis galėtų plėsti anime kultūrą Lietuvoje.
Kaip teigė festivalio „NowJapan“ programos vadovas O. Lyčaginas, jie, kaip didžiausio anime ir japoniškos kultūros renginio organizatoriai, bendrauja su Lietuvos anime klubais. „Reguliariai atvažiuojame į jų renginius, palaikom ir skatinam naujiems darbams. Džiaugiamės, kad jaunimas susiburia į tokius klubus ir praleidžia laiką besidomėdami svečiomis kultūromis. Matome tai kaip jaunimo užimtumo skatinimą“, – pasakojo O. Lyčaginas.
Kaip pasakojo dauguma Laikas.lt pašnekovų, iš anime ne tik galima sužinoti apie Japonijos kultūrą, tradicijas, žmonių charakterio tipus, tačiau ir daug ko pasimokyti. „Neretai anime turi ir gilesnę prasmę, bando analizuoti aktualias visuomenei problemas ar parodyti gerai žinomus dalykus iš visai naujos perspektyvos“, – pasakojo Joana, kuri pridūrė, kad anime jai primena tarybinių laikų animacinius filmukus, kai moralinės vertybės buvo perduodamos neakivaizdžiu būdu, „per pūkuotus meškiukus ir krokodilus“.
Parengė Mindaugas Peleckis
Po nuotraukomis prirašyti:
Akimirkos iš Šių metų Japonijos kultūros festivalio „Now Japan“ . Nuotr. J.Kembrytės
Pirmiausia, nebūsime kuklūs ir pasveiksime Laikas.lt žurnalą su vienerių metų gimtadieniu. Beveik prieš metus, spalio 13 dieną, išėjo pirmasis numeris. Ta proga skaitytojams dovanojame skanias vaišes – numerį apie maistą. Ir ne tik todėl, kad gimtadienis, bet ir dėl spalio, kuris daugeliui asocijuojasi su neseniai į rūsius nuneštomis uogienėmis, raugintais agurkais, su džiovintais baravykais ar gurmaniška vakariene, kuriai, trumpėjant ir šalant dienoms, lieka vis daugiau laiko.
Tikimės, kad ir Jus įkvėps mūsų kalbinti ir dėl maisto pamišę „Tasty life“ vaikinai. Pagrindinis šefas Reinaldas pripažįsta, kad gaminti jį išmokė močiutė ir teigia, kad skonis yra įgimtas dalykas. Jie nesivadovauja receptais, o pagrindinis kūrybos moto – improvizacija. Tad nesitikėkite, kad atėję pietų į „Tasty life“ rasite valgiaraštį.
Kitas netradinis maisto kultūros atstovas – Aidas Mačiulis, atstovaujantis vegetarizmu pagrįstai Vedų virtuvei. Daugumai žodis krišnos asocijuojasi su gatvėse dažnai matomais šokančiais ir dainuojančiais šio tikėjimo atstovais, tačiau jų maisto kultūra – išties sveika, o mėsos nevalgymas traktuojamas paprastai: mūsų organizme neužsilaiko pūvanti nesuvirškinta mėsa, kuri nuodija organizmą.
Tačiau gurmaniškos pamokos ir virtuvės slepia tamsiąsias puses: vis daugiau maisto gauname iš šalių, kuriose ir taip jaučiamas didžiulis vandens stygius. Tai reiškia, kad maisto išmetimas lauk daro milžinišką, tačiau užslėptą žalą visame pasaulyje esantiems geriamojo vandens išteklių klodams. Žinome, negąsdiname Jūsų vandens stygiumi, tačiau susimąstyti tikrai verta.
Taip pat pakalbinome kulinarines knygas išleidusias garsias asmenybes ir paklausėme: maisto gaminimas ir knygų leidimas – iš mados kilęs asmeninis pomėgis? Kodėl žmonės perka tokias knygas? Kad būtų kur akis paganyti – daugumos mėgstami stiliaus perliukai iš rudeniško Vilniaus gatvių. Sutikti stilingi praeiviai papasakojo, kur jie pietauja ir už kiek. O spalio muzikinis fonas – iš daržovių padarytais instrumentais grojantys „The Vegetable Orchestra“.
Vyr. redaktorė: Rasa Barčaitė
Redaktorė: Dovilė Raustytė
Numerį ruošė: Goda Raibytė, Nerijus Drochneris, Dovilė Raustytė, Lina Sabaitytė, Mindaugas Peleckis, Ieva Varkojytė
Kalbos redaktorė: Aušra Trasauskaitė
Dizaineris: Vykintas Characiejus
Viršelio nuotrauka:
Idėja – Laikas.lt,
Fotografas: M.Janušaitis
Modeliai: Rugilė ir Markas
Klausydami savo mėgstamos muzikos, dažnai nesusimąstome apie jos dainų tekstus, o apie muzikantų gyvenimą taip pat dažnai nežinome įvairių subtilybių. Ir nors dažnai muzikos kūrimas daugeliui atrodo pramoga, nereikalaujanti labai aukšto IQ (visgi, tai ne tikslieji mokslai), labai intelektualių muzikantų yra tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis pradeda paieškas…
Intelektualiausieji… kaip atsirinkti?
Kandidatų į protingiausio muzikanto sostą – išties daug. Todėl pavardinsiu bent kelis variantus (galbūt skaitytojai su manimi nesutiks, gal turės kitų favoritų).
Užsieniečiai muzikos mėgėjų tinklaraščiuose yra balsavę, kas intelektualiausias. Daugiausia pagyrų sulaukė: Jimas Morrisonas („The Doors“), Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Davidas Bowie, Brianas May‘us („Queen“), Marilyn Mansonas, Rory‘s Gallagheris, Nickas Drake‘as, Nickas Cave‘as, Blixa Bargeldas („Einsturzende Neubauten“), Z‘EV (Stefanas Weisseris), Davidas Tibetas („Current 93“), Tony‘s Wakefordas („Sol Invictus“), Kurtas Cobainas, Frankas Zappa, Robertas Frippas („King Crimson“), Alice Cooperis, Gene‘as Simmonsas („Kiss“), Johnas Lennonas, George‘as Harrisonas (abu – „The Beatles“), Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Bono („U2“), Stevenas Wilsonas („Porcupine Tree“), Jordanas Rudessas („Dream Theatre“), Borisas Grebenščikovas, Viktoras Cojus…
Tiesą sakant, šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Intelektualusis art rokas, prog (progresyvusis) rokas ir metalas, dainuojamoji poezija (bardai, singer-songwriter), įvairių atmainų eksperimentinė muzika – tai intelektualiausieji muzikos stiliai. Vienas jų net vadinasi IDM (intelligent dance music) – intelektualioji šokių muzika (Lietuvoje tai būtų „Pieno Lazeriai“, „BrassBastardz“, „Happyendless“, IJO, Leonas Somovas ir Jazzu, Mario Basanovas ir kt.). Tarp Lietuvos eksperimentininkų taip pat daug intelektualų: pradėkime nuo Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, unikalaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, genialaus kūrėjo Viačeslavo Ganelino bei jo kolegų trio „GTČ“ – Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino. Tai intelektualiausias Lietuvos džiazas, pripažintas visame pasaulyje. Be abejo, yra daug džiazo kūrėjų, kurie nenusileidžia intelektualumu ir dabar: tai Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas, Dainius Pulauskas ir begalė kitų. Turime itin intelektualių klasikos atlikėjų: prestižinį Julliardą baigęs pianistas ir muzikos mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, Petras ir Lukas Geniušai, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir begalė kitų. Liaudies ir kantri muzikos žinovas Algirdas Klova, kantri legenda Virgis Stakėnas, šviesaus atminimo bardas ir rokeris Vytautas Kernagis… Taip pat negalime pamiršti Veronikos Povilionienės, Aistės Smilgevičiūtės („Skylė“), Alinos Orlovos, Algirdo Kaušpėdo („Antis“), Sauliaus Urbonavičiaus („Bix“) ir, be abejo, Andriaus Mamontovo. O jei dar negana – Igorio Kofo („Lemon Joy“), „Spički“, Makso Melmano ir „Biplan“, grupių „Siela“, „Avaspo“, „Donis“, „Liberte“, „The Earth Confession“ kuriama muzika taip pat yra intelektuali.
Žmonės-mįslės
Šie žmonės ir dar daug, kurių visų čia nesuminėsiu dėl vietos stokos, kuria ir kūrė itin kokybišką muziką, kuri ne tik pripildyta gyvybinės energijos, bet ir „maitina“ smegenis. Ar kam nors galėtų šauti į galvą, kad genialiojo Freddy Mercury „kolega“ – „Queen“ gitaristas“ Brianas May‘us – yra astrofizikas, mokslų daktaras, garsios mėnesinės dokumentinės BBC televizijos programos „The Sky at Night“ bendraautoris. Tai ilgiausiai transliuojama televizijos laida (nuo 1957 m. balandžio 24 d. į eterį išėjo jau 700 laidų!) pasaulyje. B. May‘us garsėja ir tuo, kad, kaip ir mūsų pirmieji bigbito ansambliai, pats susikonstravo gitarą (ji iki šiol veikia). Šis muzikantas, skirtingai nei daugelis, kuriuos įtraukė priklausomybių liūnas, niekada nerūkė, negėrė ir nevartojo narkotikų (skirtingai nei kiti „Queen“ nariai). Sudėtingą jo sukurtą „Queen“ dainą „The Prophet‘s Song“ jis susapnavo. Tai ilgiausia „Queen“ daina (trunka aštuonias minutes). B. May‘aus sapne buvo Didysis Tvanas, Biblija ir Nojaus arka. B. May‘aus vardu pavadintas asteroidas, kurį 1998 m. atrado čekų astronomai. Tai – „52665 Brianmay“.
Ne mažiau paslaptingas – ir Davidas Bowie, pramintas roko chameleonu. Tarp keliasdešimties jo albumų – ir svajinga hipiška dainuojamoji poezija, ir glam rokas, ir roko eksperimentai, ir popmuzika ir elektroninė muzika, ir dar daug visko D. Bowie apibūdinti galėtų jo paties dainos pavadinimas: „Hello, spaceboy…“
„Tje Doors“ lyderis Jimas Morrisonas rašė puikią poeziją, deja, jo gyvenimas nutrūko 27-erių. Lietuviškai išleista jo poezijos knygelė, tačiau vertimas – gana prastas… Menininkas save vadino Karaliumi Driežu (The Lizard King), Mr. Mojo Risin‘ (tai „Jim Morrison“ vardo anagrama). Štai vienas iš J. Morrisono poezijos šedevrų:
Vidinės laisvės akimirka
Kai protas atsivėręs ir
Atsiskleidusi vidinė visata
O siela klajonėms palikta
Sumišusi, be vietos, ieškanti
Draugų ir mokytojų – ir ten, ir čia
Vienas nesuprantamiausių muzikantų ir poetų yra Borisas Grebenščikovas. Tai eruditas, besidomintis daug kuo, tačiau tuo pačiu kyla įtarimas, kad jis tik žaidžia žodžiais ir prasmėmis, tarsi įvaro klausytoją į labirintą (panašų į D.Bowie, kurį kažkada jis mėgdžiojo) ir liepia paklusti psichodelinės poezijos taisyklėms. Iš daugybės B. Grebenščikovo (arba tiesiog BG) tekstų pasirinkau šmaikštų „Pasakėčia nr. 2“, kur rašoma Ezopo stiliumi:
Viena lapė beržely gyveno
Atėjo meška ir pradėjo į ją spoksot
Tada atėjo šalčiai
Viskas užšalo
Lapė nuėjo į kreditą
Meška prišalo prie medžio
Ir vis dar spokso
Pamoka čia paprasta:
Nebūk kaip ta meška –
Atėjai, ir nėra čia ko žiūrėt
Šia linksma nata ir norėčiau baigti trumpus patyrinėjimus apie intelektualius muzikantus. Išties tai didžiulio straipsnio tema, tačiau išvadą galima padaryti ir iš šio, nediduko: protingų muzikantų yra daug, o ir intelekto sąvoka ne taip paprastai apibrėši. Vieniems tai IQ skaičiukai, kitiems – gilesnė nei paprastai muzika ir dainų žodžiai, kuriuos kuria neeiliniai žmonės.
Mindaugas Peleckis
Kokia muzikinė grupė ar atlikėjas Jums asocijuojasi su sporto tema? Lietuvaičiai turbūt kels rankas už Marijoną Mikutavičių, sukūrusį nemirtingą himną „Trys milijonai“. O mes manome, kad sportą geriausiai atspindi grupė… „Sportas“, su kuria mus supažindina muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis.
Vilniečių grupė „Sportas“, tik 2009 m. rugpjūtį išleidusi debiutinį albumą „Žemiau juostos“, tapo tikru atradimu. Nuo 1993 m. pavadinimu „Už tėvą“ (lengva ironija grupei „Už Tėvynę!”, su kurios lyderiu Nėriumi Pečiūra jie ne kartą yra koncertavę) grojantys vaikinai 2001 m. pasivadino „Sportu“ ir išgarsėjo tokiais hitais kaip „Policija“ arba „Odė Mamontovui“. Albumo pavadinimą, pasak muzikantų, sugalvojo „dėdulė, kuris sėdėjo prie garažų Fabijoniškėse“.
„Sportas“ per šešerius metus sugrojo daugiau kaip 60 koncertų. Grupė šešis kartus dalyvavo TV laidoje „Lietuviškų dainų dešimtukas“, o 2004 m. laimėjo pirmąją vietą LRT TOP 10 su daina „Policija“. „Sportininkai“ – bene linksmiausia Lietuvos grupė, sugebanti suderinti ironiją, juodąjį humorą ir smagią, net šokiams tinkamą, bet nekomercinę muziką.
Pagrindinis „sportininkas“ Marijus Bernotas-Marukas atsako į klausimus.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado grupė „Sportas“? Gal sporto klube? Jūs – sportininkai?
Tiesiog netoli repeticijų studijos buvo sporto prekių parduotuvė. Nuolat matydavome užrašą „Sportas“. Po dviejų savaičių „pjautynių“ tarp manęs, bosisto Gaudriaus ir gitaristo Pupų Dėdės nusprendėme pasivadinti būtent šitaip.
Kaip gimė hitais tapusios dainos „Kalėdos“, „Ūdra“, „Policija“ ir – ypač – „Odė Mamontovui“? Ar su Andriumi Mamontovu esate pažįstami? Tai meilės ar neapykantos jo muzikai išraiška? Ar buvo kokia nors jo reakcija į šią dainą? Jei taip, kokia?
Su Mamontovu kažkada grojome visą naktį kažkokioje vaikų stovykloje po atviru dangumi. Nejaučiu Mamontovui jokių ypatingų simpatijų ar antipatijų. Daina yra tokia, kokia yra. Deja, Andrius paskatino šimtus lietuvaičių dainuoti beprasmius kratinius iš žodžių dangus, lietus, skristi, kristi, jūra, diena ir t. t. Tema jau narpliota tūkstančius kartų. Man mielesnės undergroundo grupės su prasmingais ir tikslingais tekstais (kadaise tai buvo „Turbo Reanimacija“, dabar – „SC“).
Kas naujesnio nutiko paties ir „Sporto“ gyvenime per pastaruosius keletą metų (po albumo „Žemiau juostos“ išleidimo)? Ar „Sportas“ dar koncertuoja? Ar pasikeitė grupės sudėtis?
Grupės sudėtis 4 metus yra stabili. Puikiai susigrojome.
Teko pastebėti, kad be „Sporto“, egzistuoja ir side-project (o gal atskira asmeninė grupė, kaip geriau pavadinti?) „Marukqs“/“Marukas“. Kuo jis skiriasi nuo „Sporto“ stilistiškai ir tematiškai?
Tai mano „soliniai“ muzikiniai kvailiojimai, kuriems didžiausią įtaką padarė ciniška avangardinė grupė „The Residents“. Juose daug tiesmukiškos satyros, gerokai aštresnės už „Sportą“. Bandau vaizduoti silpnąsias žmonių sielos puses.
Kiek teko girdėti, nevartojate svaigalų. Galbūt esate vegetaras ar net veganas (kaip sakė vienas mano pažįstamas, veganai – tai tie, kurie valgo tik akmenis)?
Geras žmogus visada atsako už savo veiksmus, gerbia savo tėvus ir mokytojus, nerizikuoja ir neskatina rizikuoti kitų nekaltų žmonių gyvybe bei sveikata, neskleidžia paskalų, neskriaudžia gyvūnų. Lai būna ir vegetarizmas, ir veganizmas – man jie netrukdo. Jei būtų daugiau domimasi mokslu, o ne statomos niekam nereikalingos verslo piramidės, būtų realu sukurti pakaitalus visam gyvuliniam maistui. Deja, produktų gamintojai prikuria nebūtų dalykų, neegzistuojančių tradicijų ir bando ironizuoti visai neblogas idėjas. Žmonės, kurie dėl geros minties plaukia prieš srovę (t. y. nepasiduoda bandos jausmui, o vadovaujasi humanizmu ir sveiku protu), verti pagarbos.
Kuo domitės laisvalaikiu, kokią muziką klausote? Ar tikrai mokate japonų kalbą?
Japonų kalba – tai tik vienas iš mano hobių (beje, grupėje „Sportas“ yra savo jėgas bandęs ir žymusis Lietuvos japonas Fumito Tomoi – grojo bosine gitara, – aut. pastaba).
Marijaus laisvalaikis: japonų kalba, motoroleriai, motociklai, astronomija, kompiuteriai. Marijaus muzika: „Sex Pistols“, „Ladytron“, „Freezepop“, „Depeche Mode“, „Dir En Grey“, „X-Japan“, „Merzbow“, „Aphex Twin“, „Iron Maiden“.
Seržo laisvalaikis: muzika, filmai, piešimas. Seržo muzika: Davidas Bowie, Nine Inch Nails, „Fantomas“, „Blue man group“, „Photek“.
Andriaus laisvalaikis: kinas, savaitgaliais – pool‘as, važinėjimasis dviračiu saulėtais vakarais ir krepšinis. Andriaus muzika: „Antis“, „Pink Floyd“, Ozzy Ozbourne, ELO, „Helloween“, Jimi Hendrix, „Sonata Arctica“, INXS, „Gravel“, „Gorillaz“, „Röyksopp“, Yngwie Malmsteen.
Ar dažnai sportuoji? Kaip? Ar lauki krepšinio festivalio?
Sportuoju saikingai – t.y. niekada! Užtenka pašokinėti su bosine gitara po porą valandų per dieną. Man nerūpi krepšinis – turiu savo „Sportą“, kuris man svarbiausias.
Grupę „Sportas“ dabar vadini neurowave. Kas tai – neurowave?
Tai tas pats, kas dance rock ar disco funk electro punk. Tiesiog marketingas.
Kuri publika geresnė – Lietuvos ar Latvijos, kurioje irgi esate koncertavę? Kuo jos skiriasi?
Latvijos publika kitokia – latvių oda baltesnė ir jų akys didesnės. Latviai panašūs į lietuvius, bet svečioje šalyje lietuvių kalbos praktiškai niekas nemoka. Manau, kad jie klausosi tik priedainių. Dainos „Ūdra“ sėkmė buvo labai netikėta.
Kuo pats dabar užsiimi? Neemigravai?
Darau tą patį – mano pagrindinis užsiėmimas muzika. Emigruoti neplanuoju — būtų sunku išmokti rašyti tekstus svetima kalba, įsijausti į svetimą kultūrą.
Artimiausi planai (nuobodus klausimas, bet būtinas).
Kurti klausomą lietuvišką muziką normaliems žmonėms. Permiegoti su Lady Gaga.
P.S. Galbūt kažkas galėtų apkaltinti „Sportą“ primityvizmu. Tačiau tokiems žmonėms patarčiau patyrinėti dailininkų Marco Shagallo arba Andy Warholo kūrybą. O tada paaiškės: „Viską matė tik au au au/ Aukso žvaigždė/O konspektavo me me me me/Medžiai“.
Mindaugas Peleckis
Norėdami geriau suprasti lietuvišką roką (plačiąja prasme – ir stilistiškai, ir kaip subkultūrą), turime žinoti ir tai, kuo gyveno bei gyvena mūsų kaimynai – latviai, estai, rusai, baltarusiai, lenkai. Tyrinėjimus pradėsime nuo bendros situacijos TSRS, taip pat šįsyk paminėsime ir Lenkiją. Apie kitų kaimyninių šalių roko ištakas ir raidą pakalbėsime truputį vėliau.
Kaip praneša leidykla „Kitos knygos“, „2006 m. rugsėjį nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja šiandien tapo tikra XXI a. ikona, simbolizuojanti tiesų žodį ir bekompromisę laikyseną prievartos, žudynių bei karų pasaulyje. Pradėjusi rašyti Rusijos valdžiai itin nepatogiomis Čečėnijos karo temomis, ji nepabūgo valstybės grasinimų ir pilietiškai drąsiais straipsniais toliau plėšė melo šydą nuo grobuoniškos Putino Rusijos, prisidengusios karo prieš terorizmą mitu. Rašė tol, kol jos nepakirto samdyto žudiko kulka…“
14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.
Istoriniais įvykiais paremtame romane „Ponas Pipas“ (Mister Pip, 2006), – Paolo Coelho kūrinius primenantis „likimus keičiantis“ siužetas. Rašytojas iš Naujosios Zelandijos – gal pristigęs originalumo, o gal mėgdžiodamas Umberto Eco (kurio frazė „Personažai migruoja“ tarsi bando pateisinti romano parašymą) ir Haruki Murakami – nusprendė išbandyti seną triuką, „knygą knygoje“.