Search Results for: "Martini"
Neįtikėtinas barmenų meistriškumas ketvirtadienio vakarą Vilniaus klube „Pacha” gniaužė kvapą ir kaitino aistras. Jau ketvirtąjį kartą vykstantis Bacardi-Martini barmenų čempionatas nepaliko abejingų.
Nors barmeno specialybė vis dar nelaikoma rimta profesija Lietuvoje, požiūris pamažu keičiasi. Barmenus pasitempti verčia svečiai: važinėdami po pasaulį susipažįsta su naujomis tendencijomis, pamato, kokie yra užsienio barmenai ir kažko panašaus pradeda tikėtis Lietuvoje. Galbūt ir čia netrukus turėsime tokių, kurie dėl barmeno garbės kodekso atsisakytų filmuotis Holivudo kino juostoje apie slaptą agentą, kaip Maestro Salvatore Calabrese?
Kaip savo kasdieninį gyvenimą padaryti nors truputį panašų į Jameso Bondo, legendinio agento 007, gyvenimą? Pasirodo yra keletas smagių ir, kartu, paprastų būdų, savo kasdienybę paversti nors šiek tiek „džeimsbondiška“, o gal tiesiog labiau „džentelmeniška“. Tam tikrai neprireiks kiekvieną dieną susidurti akis į akį su mirtimi ar atlikti neįmanomų misijų, nors kartais ir paprasti, regis, labai kasdieniški dalykai atrodo lyg „misija neįmanoma“.
Pranašystei pasiekus apogėjų – kaip tik šiandien, gruodžio 21 d., numatyta pasaulio pabaigos, apokalipsės ar tiesiog pasibaigusio majų kalendoriaus diena. Bet kokiu atveju, regis, tai proga švęsti. Dauguma Lietuvos pasilinksminimo vietelių, šiuo atveju leisime sau jas pavadinti – bunkerių, rengia „išsigelbėjimo“ susibūrimus, miestų miegamieji rajonai evakuojami ir perkeliami į įvairiu klubus, barus, kavines ir pan. Tokią akimirką niekam neįdomu konkurencija – visos pramogų „oazės“ vieningai skelbia – „Pasaulio pabaidos vakarėlis“, o ką čia daugiau pridursi?
Nustebinkite savo draugus Helovino naktį kokteilias iš akies obuolių, raganų gleivių, pelėsių, pelkių dumblo ir t. t. Išsamūs receptai, kaip juos pasidaryti ir iš kur gauti neįprastų ingredientų.
Žinoma, kad planuojate švęsti Heloviną. Puiki proga padaryti vakarėlį namuose, pavyzdžiui, tema Raganų puota. Ruošiantis jam puikiai pravers žemiau pateikti vaiduoklių nakties kokteiliai – iš akies obuolių, raganų gleivių, pelėsių, pelkių dumblo ir t. t.
Saulėlydis
Ingredientai: baltasis romas – 50 ml, grenadino sirupas – 50 ml, mangų arba mandarinų sultys – 100 ml, ledo kubeliai.
Kaip gaminti: į stiklinę su ledukais įpilkite romo, sulčių ir tik ant viršaus grenadino. Sumaišius gėrimą, jis nusidažo ryškia oranžine spalva.
Kraujuojanti širdis
Ingredientai: sausas vermutas – 50 ml, džinas – 200 ml, ledo kubeliai, marinuoti burokėliai.
Kaip gaminti: atšaldykite taures (palaikykite jas šiek tiek šaldytuve arba šaltame vandenyje), įpilkite į jas atšaldytą vermutą. Džiną su ledukais išplakite kokteilių plaktuvėje. Tada supilsčius jį į taures, įdėkite ant kokteilių pagaliuko užmautą supjaustyto burokėlio gabaliuką ir nedelsiant gėrimus patiekite.
Kruvini dantys
Ingredientai: viskis – 50 ml, granatų sultys – 50 ml, bet koks sirupas – 50 ml, šviežios citrinų sultys – 50 ml, ledo kubeliai, granatų sėklos.
Kaip gaminti: viskį, granatų, citrinų sultis ir sirupą supilkite į plaktuvę su ledukais. Supilstykite į stiklines ir įdėkite granatų sėklų.
Nukirsta galva
Ingredientai: citrinų sultys – 2 stiklinės, rupi druska – 2 šaukštai, obuoliai – 8 vnt., gvazdikėliai – sauja, obuolių sidras – 4 l, limonadas – 2 skardinės atšaldyto limonado, romas – 2 stiklinės.
Kaip gaminti: nulupkite obuolius, perpjaukite juos pusiau, išimkite sėklas ir su aštriu peiliuku išskutinėkite ant apvaliosios pusės veidukus. Sumaišykite citrinų sultis su druska ir į mišinį vienai minutei įmerkite obuolių puseles. Ištraukę popieriniais rankšluosčiais jas nusausinkite ir sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Įkiškite ją į iki 250 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol obuoliai pradės ruduoti. Obuoliams į „akių“ vietas įstatykite gvazdikėlius. Sumaišykite sidrą su limonadu ir romu, įdėkite į gautą gėrimą obuolius veidukais į viršų.
Akies obuoliai
Ingredientai: vermutas – 100 ml, juodos ir žalios alyvuogės.
Nulupkite alyvuogių odelę iki pusės, išpjaukite vidurį ir į jį įdėkite mažesnę žalią alyvuogę. Užmaukite abi „akis“ ant kokteilių pagaliuko ir įdėkite į taurę su martiniu.
Juodoji lagūna
Ingredientai: degtinė – 100 ml, citrinų sirupas – 50 ml, šviežios citrinų sultys – 2 šaukšteliai, į ledo kubelius sušaldytos vynuogių arba juodųjų serbentų sultys.
Kaip gaminti:į kokteilių plaktuvę supilkite degtinę, citrinų sirupą ir sultis. Gautą mišinį išpilstykite į stiklines su tamsiais ledo kubeliais.
Pelkių gėrimas
Ingredientai: tekila – 50 ml, žaliųjų citrinų arba geriau žalių vaisių sultys (jų galima gauti sveiko maisto parduotuvėlėse) – 50 ml, žalioji arbata.
Kaip gaminti: sušlapintus stiklinės kraštus įdėkite į lėkštelę su žaliąja arbata. Tada į paruoštą stiklinę supilkite plaktuvėje gautą mišinį iš tekilos ir sulčių.
Šmėklų gėrimas
Ingredientai: juoda degtinė – 50 ml, kavos likeris – 50 ml, vaniliniai ledai – vienas kaušelis, tarkuotas muskatas – žiupsnelis.
Kaip gaminti: į stiklinę įdėkite ledų ir užpylę degtinės bei likerio mišinį, apibarstykite muskatu. Nedelsiant patiekite.
Raganų gleivės
Ingredientai: žaliosios vynuogės be kauliukų – 2 stiklinės, cukrus – 2 stiklinės, šviežios žaliųjų citrinų sultys – stiklinė, sodos vanduo – 2 stiklinės, džinas – stiklinė.
Kaip gaminti: valandą vynuoges palaikykite šaldymo kameroje. Cukrų ir citrinų sultis virkite puode, kol skystis taps panašus į sirupą. Jam atšalus, supilkite šaldytas vynuoges, sodos vandenį, sultis ir džiną. Patiekite nedelsiant.
Kruvina ašara
Ingredientai: kukurūzų sirupas – 3 šaukštai, raudoni maistiniai dažai – lašelis, apelsinų sultys – 2 stiklinės, kokosų kremas – 1 skardinė, grietinėlė – 1/2 stiklinės, apelsinų sultys – stiklinė, romas – stiklinė, ledukai.
Kaip gaminti: supilkite sirupą į negilų dubenį ir, dantų krapštuku pakabinę maistinių dažų, pamaišykite jį, kol nusidažys raudonai. Tada į jį įdėkite stiklinės kraštus ir pasukiokite, pastatykite stiklinę ant kojelės ir leiskite sirupui varvėti stiklinės kraštais. Sultis, kremą, grietinėlę ir romą suplakite kartu su ledukais. Supilstykite į taures.
Į sveikatą!
Laikas.lt
Pusryčiams pateikiame faktus iš įdomių žmonių gyvenimo, tačiau šiandien nusprendėme pasielgti truputį kitaip. Pažaiskime.
Pripažinkite, ne visi mėgstate išvažiavę į kitą šalį vaikščioti po muziejus, dažnai tai darote verčiami draugų ar antrų pusių. Ypač jei esate Romoje. Tačiau paieškojus, galima atrasti ir kitokių muziejų, kurie priverčia iš nuostabos išplėsti akis. Vieną iš tokių atradome ir mes, šią žiemą lankydamiesi Romoje. Jūsų dėmesiui – industriją ir antiką suderinęs Centrale Montemartini muziejus.
Ši vieta – tai nauja Kapitolijaus muziejaus ekspozicijų erdvė, kuri įsikūrė buvusiame Giovanni Montemartini termoenergijos centre. Muziejaus padalinys ten įkurtas 1997 metais, kuomet Kapitolijaus komlpeksas buvo remontuojamas ir šimtai skulptūrų turėjo būti pergabentos į naujas erdves.
Pirmoji paroda buvo organizuota erdvėje, kurioje prieš tai buvo pastatyta pirmoji Romoje elektrinė. Paroda buvo pavadinta „Mašinos ir dievai”, taip pabrėžiant du visiškai skirtingus pasaulius – antikos skulptūrų ir šiuolaikinių terchnologijų.
Po šios parodos ir kilo mintis, kad skulptūros ir naujosios technologijos puikiai dera tarpusavyje, pabrėždamos viena kitos išskirtinumą ir laiko tėkmę. Kuomet 2005 metais dalis skulptūrų buvo grąžinta į Kapitolijų, nuspręsta Centrale Montemartini eksponuoti naujausius Kapitolijaus skulptūras laikinai, vėliau jas gražinant į nuolatinę vietą.
Įėjimas į muziejų studentams kainuoja 3,5 eurų (apie 11 Lt), suaugusiesiems – 4,5 eurų (apie 15 Lt). Kaip Romoje atrasti šią nuostabią vietą rasite čia.
Apie meilę profesijai pasakojo Europos barmenų čempionato MONIN CUP 2011 trečios vietos nugalėtojas Vaidotas Vyšniauskas.
Ruošiantis Naujųjų Metų vakarėliui dažnai kyla klausimai, ne tik kokį maistą patiekti svečiams, bet ir kokius vakaro gėrimus pasirinkti.
Ar vėl apsiriboti „klasikiniu variantu“ – šampanu, ar sugalvoti kažką naujo ir neįprasto, kas nustebintų svečius ir dar nebūtų atsibodę? Kol dar liko laiko iki vakarėlio ir pasiruošimo jam, pateikiame keletą gėrimų receptų, kurie galbūt tiks ir Jūsų šventei…
Restoranų žinovas – Vytautas Tyla, yra pirmasis Lietuvos padavėjas, o dabar yra profesionalas, kuris atsikėlęs naktį gali išvardinti ant restorano stalo padėtos servetėlės išmatavimus ir visus, net smulkiausius, reikalavimus.
V. Tyla sutiko su Laikas.lt skaitytojais pasidalinti savo patirtimi ir išvardinti keletą esminių dalykų, kuriuos kiekvienas turėtumėme žinoti nuėję į restoraną.
Papasakokite, apie savo karjerą – kuo yra tekę dirbti?
Dirbau ir ir virėju, ir administratoriumi, ir padavėju, ir vedėju, ir direktoriumi, ir savininku. Žinau, ką valgė aukščiausi šulai, pirmi sekretoriai ir pats prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Teko aptarnauti Michailą Garbačiovą su žmona, Leonidą Brežnevą, ir ne bet kur – Lietuvoje.
Ką dabar veikiate?
Dabar Lietuvoje yra puikių virtuvės šefų, savininkų, kurie turi savo įmones. Ateinu ir matau, kokia tai įmonė, kokie stalai, kokios kėdės, ir kaip jie pastatyti. Tai mano duona. Turiu savo nuomonę, nes šitoj sistemoj jau pradirbai 46 metus. Dabar madingas žodis – nepriklausomas ekspertas. Save taip vadinu, kolegos mane taip vadina. Turiu savo ratą, savo nuomonę, ir niekas jos nepakeis. Žinoma, ir pats kartais klystu. Priimu, tai kas nauja, stengiuosi neatsilikt.
Kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
Kai mano, amžinąjį atilsį, mokyklos direktorius pamatė, kad dirbu padavėju „Dainavos“ naktiniame bare, kurį aš atidariau su savo kolektyvu 1967 metų birželio 13-ąją, per Antaninės, jis net išsigando – jo geriausias mokinys dirba padavėju. Tai buvo po pusmečio nuo mokyklos baigimo, kurią tikrai gerai baigiau, buvo vos du ketvertai, o paskutiniais metais buvau ir tuomečio komjaunimo sekretoriumi. Tuomet jau mokiausi vakariniame skyriuje. Tėvai mane rėmė, tad galėjau spjauti ir tik studijuoti. Bet sugundė panelės, norėjosi būti savarankišku. Pirmais metais stojau į inžinerinę geologiją, bet susiklostė taip, kad šių studijų teko atsisakyti – koją pakišo trauma. O norėjau į Sibirą išvažiuoti, bet teko universiteto Ekonomikos fakultete pasirinkti materialinį techninį aprūpinimą. Mama apie darbą žinojo, tėvas taip pat. Bet kaime, Vyžonuose (Utenos raj.), žmonės susiėmė už galvų, ypač bobutės: „Tyliene, Tyliene, iki kiek tavo vaikas nusivažiavo.“ „Sakydavo, kad padavėjas – beveik tas pats kaip tos stoty dirbančios mergaitės. Štai kaip buvo žiūrima į šią profesiją“.
Jau sovietiniais laikais nuvažiavau į Vokietiją, dirbau Erfurte, kur pamačiau, kaip ši profesija gerbiama. Vyrai vien virėjai, nes visur reikia fizinės jėgos. Pas mus gi moterys puodus po 50 kilogramų dviese velka.
Kur buvo Jūsų pirmoji darbovietė?
Pirma vieta, kurioje dirbau – „Vilniaus“ restoranas, atidarytas dar 1892 metais. Aukščiau ant fasado stovi Šv. Jurgis. 1965 m. man tai buvo nuostabiausia mokykla, vieta, kurios niekad nepamiršiu.
Seniau turėjau ir savo įmonę – uždarą barą-klubą. Jame lankydavosi visa tuometinė diduomenė, iš kurios dabar vieni sėdi kalėjimuose, kiti – dingę, Tačiau teko bankrutuoti. Aišku, buvo gaila tuo momentu, bet reikia mokėti pergyventi ir tokius dalykus. Taigi tą įmonė parodė, kad kiekvieno dalyko reikia sulaukti, jį pasiekti… Nesakau, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie nusipelno ir pasiekė, bet jų yra mažuma.
Ir dabar yra puikių žmonių. Romas Zakarevičius – „Stiklių“ šeimininkas, kuris mane skaito savo mokytoju. Arūnas Oželis, kurį gerbiu, nors pats perėmiau jo restoraną, kai jis susipyko su savo draugais. Dabar trys draugai vėl atidarė restoraną. Gerbiu, nes jis tvirtai siekė savo tikslo. Reikia pripažinti, kad mūsų žmonės, mūsų publika dar nepriaugusi. Štai kur bėda. Jaunimas toks pats. Kokie dabar žmonės, priklauso nuo tėvų, mokyklos. Ir dabar, ir anksčiau jaunimas manęs klausėsi. Anksčiau tekdavo paskaitas skaityti mokyklose. Tuo metu auklėtojams buvo svarbu, ar dešimtokas, vienuoliktokas mokės tinkamai paimti šakutę, sėdėti prie stalo.
Kai pradėjau dirbti, Vilniuje buvo 13 restoranų, kurių vienas pastoviai remontuojamas, ir 55 kavinės. Tada restoranai turėjo kategorijas – pirmos, aukščiausios ir lux. Kavinės – pirmos ir antros kategorijų. Viskas, kartu ir kainos, priklausė nuo kategorijos.
Teko prieš 3 metų skaityti paskaitą apie „Neringos“ kavinę, kuri priklausė „Dainavai“. Dabar „Neringos“ direktorius – mano mokinys. Prieš metus „Neringa“ atšventė 50-metį. Tačiau kavinė, kaip ir viskas pasaulyje, per tą laiką suvienodėjo. Galbūt jie dar turi tradicijų, turi didesnį valgių pasirinkimą, inventorių ir apstatymą. Bet trūksta gyvos dvasios.
Kur skaniausia valgyti? Pas mamą ar pas mylimą mergaitę, kuri moka gaminti? Juk dažniausiai sakome: „Pavalgiau kaip pas mamą.“
Reiktų pereiti Vilniaus kavines ir restoranus. Kuris virtuvės šefas dabar išeina į salę, prieina prie staliuko. Reiktų imti, ir pasėdėti visą dieną kuriame iš geriausių restoranų ir palaukti. Jei salėje jis pasirodys, vadinasi jau šis tas yra.
Jei įmonėlė tikrai gardžiai gamina, ji gali būti ir visai paprasta. Ten gali būti ir vienas virėjas ar viena šeimininkė. Reikia visada pagalvoti, kiek kainuoja tas gabalėlis valgio, sriubos lėkštė, ar puodelis kavos. Svarbiausia, kad būtų gardu, kad norėtųsi čia sugrįžti ir atsivesti draugų.
Paskutinė mano darbovietė buvo 1999-2001 metai. Televizijos bokšte įkurtas „Paukščių takas“. Mano tikslas buvo padaryti remontą 2000-ųjų metų sutikimui. Tuomet pietauti eidavome į Karoliniškėse, prie Priešgaisrinės apsaugos, esančią kavinukę. Ten užėjus, nesinorėdavo niekur kitur bėgti. Nei į kavinę kitą, nei į restoraną. Važiuoti į Viršuliškes ar iki Paparčio. O būtent pas šią moteriškę. „Nu šiandien man nepasisekė, bet paragaukit, gal šio to dar pridėsiu. Ji ir gamindavo su pagalbininke, ir kartu įpildavo ir atnešdavo. Ten buvo 20 vietų.
Ar sunku būti padavėju?
Šitą darbą reikia mylėti. Jei jau pasirinkai tokį amatą, tai ir daryk. Jei bučiau traktoristas, tai ir turėčiau nusimanyti apie tai viską. Jei kalba eina apie aptarnavimą arba maisto gaminimą, tai aš privalau net ir duoną mokėti tinkamai supjaustyti. Štai ateini į darbą „Dainavoje“, o ten 20 padavėjų pamainoj. Nesakau, kad vienas peilis būdavo – kiti ir savo atsinešdavo. Reikdavo pasiruošti kompleksiniams užsakomiesiems pietums, kurie skirti 350 žmonių. 15 padavėjų dirbdavo su kompleksiniais pietumis, kiti – su banketų salėmis. Ir reikėdavo staigiai susipjaustyti du kepalus lietuviškos duonos ir du batonus – pirmam užsėdimui… Kitam – vėl pjaustai duoną… O, būdavo, atvažiuodavo traukiniai su 200-300 žmonių.
Kaip į lietuviškus restoranus reaguoja užsieniečiai?
Paprasčiausiai jie tai gali sau leisti. Kadaise mano sūnus dirbo „Grasse“ , Vokiečių gatvėje, kur nykštukai lange būdavo. Jis buvo atsakingas už barą, o ne visą restoraną. Prieš tris metus sūnus paklausė: „Tėvai, ką daryti, kad žmonės dažniau užeitų. Juk vasarą tiek daug žmonių, turistų.“ O tuo metu čia kabojo užrašas „restoranas“. Turistų aplink būdavo daug, bet retas kuris užsukdavo. Kodėl? Man yra tekę dirbti ir Vokietijoj, ir Prancūzijoj, ir laive. Nesakau, kad ten nėra tokios publikos ar „bomžų“ kaip pas mus, bet ir yra aukštesnė klasė, kurie geriau gyvena, kurie gali sau leisti. Taigi, atvažiavę turstai ir pamatę užrašą „restoranas“, daugumai jų vidus ir savigarba neleidžia užeiti į restoraną, net ir pietų metu, vilkint sportine apranga. Nors dabar ir sakoma, kad madinga užsidėti sportinius batelius prie frako. Nesakau, kad tai yra blogai. Visiems turėtų būti aišku, kad „restoranas“ – ne šiaip ilgesnis pavadinimas nei „kavinė“ ar „valgykla“. Dabar jau daugėja užrašų „restoranas – kavinė“ arba „restoranas – valgykla“, „restoranas – baras“. Ir Vakarų Europoje, ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge (Rusija), visame pasaulyje restoranuose yra tradicija pasižiūrėti į kainas lauke. Ir žmogus pagalvoja: „Gal ir yra kišenėje pinigų, bet aš nepasiruošęs.“ Nebūtinai tai turi būti smokingas, frakas ar kažkas panašaus. Taigi, turistas į tokią įmonėlę neis – tam reikia pasiruošti. Reikia pasistengti apsirengti.
Kiek žinau, visuose restoranuose labai svarbus vanduo, koks jis turėtų būti?
Kartą pakvietė mane viena įmonė dirbti konsultantu. Užsisakydamas paprašiau aptarnaujančios mergaitės atnešti stiklą vandens. Ji į mane pažiūrėjo iš viršaus (juk ir padavėjai turi žinoti, iš kurios pusės prieiti prie žmogaus, kaip stovėti ir taip toliau), paklausė, gazuoto ar negazuoto. Atsakiau, kad noriu tiesiog šalto vandenėlio iš krano stikle. Tokio ten nebuvo, o Tarybiniais laikais kiekviename restorane ant stalų stovėdavo nemokamas virinto šalto vandens ąsotėlis su dangčiu. Ypač vasarą tai būdavo privaloma.
Kalbant apie vandenį, aš esu Vytautas ir man labai patinka mineralinis vanduo „Vytautas“. Tik labai apmaudu, kad per šį krepšinio čempionatą „Vytautas“ buvo parduodamas plastikiniuose buteliuose. Vanduo stiklinėje taroje yra prestižo reikalas. Seniau „Vytautas“ būdavo iš medinės dėžės, tarp drožlių ir stikliniuose buteliukuose. Antras dalykas – labai svarbu, kaip vandenį atneša (ar – ant padėkliuko, ar – rankose), kaip padeda ant stalo ir panašiai. Praeikite per Vilniaus restoranus ir pažiūrėkite, kiek padavėjų ateina su darbo rankšluostėliu? Gerame restorane jis privalo būti. Juk jeigu išpils vandenį ar panašiai – ką darysi? Negali su ranka nušluostyti.
Ar galite papasakoti bent kelis pagrindinius reikalavimus, į kuriuos turėtumėme atkreipti dėmesį atėję į restoraną?
Kodėl mums restoranuose, baruose nėra siūlomas aperityvas – gėrimas arba užkandis atsigaivinimui prieš maistą, tai gali būti vyno, šampano taurė, martini ar paprasčiausias vanduo, gali būti ir sumuštinis ar skrebutis. Atėjus į restoraną pirmas klausimas turėtų būti: „Kodėl mums nesiūlomas aperityvas?“. Šią pareigybę paprastai atlieka administratorius arba vyno padavėjas.
Visos stiklinės gėrimams turi savo pavadinimus. Tokių stiklinaičių turėtų būti bent jau šešios rūšys. Gėrimų yra įvairiausių rūšių. Pavyzdžiui, net vynas būna baltas, raudonas, rožinis, putojantis, neputojantis, portveinas, desertinis, natūralus ir taip toliau. Todėl jiems turi būti skirtingos stiklinaitės.
Toliau, gerame restorane turi būti padėta ne popierinė, o individuali medžiaginė servetėlė (kuri turi tam tikrus išmatavimus, medžiagą, turi būti specialiai padėta, sulankstyta). Yra net tam tikri reikalavimai staltiesei – pagal restorano tipą, stalą ir panašiai. Net grindys turi būti aptiestos kilimu arba išklotos parketu.
Kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas Lietuvoje?
Manęs ne kartą klausė, kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas. Man – duona. Duona tinka ir prie užkandžių, ir prie sriubos… Ir desertui tinka. Argi neskanu duona su medumi? Arba duonos putėsiai, kuriuos pats Popiežius būdamas Lietuvoje gyrė?
Parengė Nerijus Drochneris ir Goda Raibytė