Search Results for: "Maistas. Ką mes darome su juo"
Stebuklingos, visiems tinkančios dietos neegzistuoja – visi esame skirtingi. O ir sprendimus dėl savo mitybos priimti gali tik pats žmogus. Kad tie sprendimai būtų teisingi, reikia turėti pakankamai informacijos. O jos, deja, nemažai daliai lietuvių vis dar trūksta. Situaciją pakeisti pasiryžo Guoda Azguridienė, rudenį išleidusi knygą „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“.
Vankuverio olimpinėse žaidynėse Lietuvos vėliavą nešęs slidininkas Mantas Strolia prisipažįsta, kad vieną dieną ryžtis mesti profesionalųjį sportą ir palikti Lietuvą nebuvo lengva. Tuo labiau kad gimtinėje liko mylimas žmogus. Šiandien 24 m. sportininkas dirba viename Londono viešbučių, viliasi čia baigti mokslus. Ir sako atsidūręs didžiulėje kryžkelėje.
Svajonėmis sotus nebūsi
Kas nutiko, kad apsisprendėte palikti didįjį sportą ir emigruoti iš Lietuvos?
Pirma, nei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, nei Olimpinis sporto centras, nei Lietuvos slidinėjimo asociacija nenori pasirašyti jokios sutarties su sportininkais, tad baigęs studijas oficialiai tapau bedarbiu ir likau be jokių socialinių garantijų.
Antra, noriu studijuoti sporto mediciną arba finansus, bet tai neįmanoma – Lietuvoje mokslai labai brangūs, o aš ir taip nemokamai šešerius metus studijavau, tad valstybė mano studijų jau nefinansuos.
Trečia, pinigai, kuriuos Lietuvoje gauna sportininkai, yra juokingi. Mums mokėdavo po 800 litų per mėnesį. Pavasarį dažniausiai porą mėnesių pinigų apskritai nemoka (sutarties nėra, tai neturi kam pasiskųsti).
Ketvirta, finansavimas pasirengti varžyboms sumažėjo keturis kartus… Penkta, būdamas 24-erių nebegaliu gyventi su mama ar dalytis su kuo nors kambariu bendrabutyje. Trumpiau tariant, mokslus baigiau, Lietuvos sporte perspektyvų nėra, o aš žiūriu į ateitį.
Pasiryžti išvykti turbūt nebuvo lengva?
Žinoma, nebuvo, bet reikia žiūrėti į ateitį, svajonėmis sotus ilgai nebūsi.
Kaip šią žinią sutiko Jūsų mama, Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė Kazimiera Strolienė? Jai, ko gero, labai skaudėjo širdį. Ar ilgai mėgino jus atkalbėti?
Nežinau, ar jai skaudėjo širdį, juk jos sūnus metė patį sunkiausią darbą, už kurį mokami tik grašiai, atsistojo ant kojų ir pradėjo savo gyvenimą. Taip, jai trūksta manęs kaip sportininko, bet atkalbėti nemėgino.
Atsidūrė aklavietėje
Pasaulyje gabūs sportininkai, tuo labiau – olimpiečiai, yra gerbiami, tausojami ir mylimi. Koks požiūris Lietuvoje į profesionalius sportininkus?
Deja, Lietuvoje taip nėra. Mažai kas žino, kas mes esame ir ką mes darome. Dauguma pyksta, kad švaistome mokesčių mokėtojų pinigus. Bet jei žvelgtume plačiau, per visos ekonomikos prizmę, suprastume, jog sportininkai papildo valstybės biudžetą. Aš asmeniškai daugiau dėmesio sulaukiau tik po Vankuverio olimpinių žaidynių, nors buvau neką prastesnis ir pastaruosius ketverius metus.
Į Londoną išvykote studijuoti verslo subtilybių. Ar nesvarstėte mokytis ir kartu toliau sportuoti Lietuvoje?
Lietuvoje galėjau stoti tik į sporto pedagogikos doktorantūros studijas, bet tai buvo labai nesaugu. Turėjau būti pasirengęs ne tik dar ketverių metų studijoms, bet ir sportuoti. Jei per tuos ketverius metus mesčiau sportą, studijų nebegalėčiau tęsti, nes prarasčiau savo darbo pagrindą, tektų grąžinti valstybei pinigus už studijas, kurių nebaigiau.
Norėjau studijuoti sporto mediciną, inžineriją arba finansus ir investicijas, bet gaunant 800 litų sportininko pašalpą man studijos Lietuvoje yra neįkandamos. Bakalauro ir magistro studijas man, kaip gerai besimokančiam studentui, finansavo valstybė. O antrų studijų valstybė nefinansuoja. Kur studijuosiu Didžiojoje Britanijoje, kol kas dar nežinau.
Grįžti į sportą visada norės
Lietuviai Jus turbūt visada pirmiausia prisimins kaip žmogų, kuris nešė Lietuvos vėliavą Vankuverio olimpinėse žaidynėse. Palyginkite – kaip pasikeitė Jūsų tikslai, norai, svajonės.
Niekas nepasikeitė, savo sporto šaką ir dabar myliu. Jei dabar negaliu padėti savo komandai kaip sportininkas, gal ateityje galėsiu padėti kaip vadovas.
Olimpiada buvo didžiausia Jūsų sportinė siekiamybė?
Didžiausia siekiamybė buvo patekti į sporto elitą (tarp geriausiųjų), o tada pretenduoti į viršūnę olimpinėse žaidynėse, bet į elitą prasimušti nepavyko, Lietuvai kol kas tai neįmanoma, tad olimpinės žaidynės buvo tik renginys, kuriame pasirodėme pagal mūsų šalies finansinius, mokslinius ir medicininius išteklius. Žinoma, tai buvo gražus renginys, kurį prisiminus ir dabar užima kvapą.
Kiek laiko surydavo treniruotės? Ar jo likdavo poilsiui, laisvalaikiui, draugams, kelionėms?
Treniruotės trukdavo nuo 5 iki 6 valandų per dieną šešias dienas per savaitę. Jei kalbėtume apie tai kaip apie darbą ir skaičiuotume pasiruošimą treniruotėms, viskas trukdavo nuo 10 iki 12 valandų per dieną. Žiemą – ir iki 14 valandų. Vidutiniškai per mėnesį būdavo viena laisvesnė savaitė, kai treniruočių perpus mažiau. Bet grįžus iš užsienio tekdavo skirti laiko mokslams ir asmeniniams reikalams tvarkyti. Tad ištaikydavau tik susitikti su mergina, o draugų gretos smarkiai išretėjo. Kelionės apsiribodavo Lietuva, na, kartais nuvažiuodavau į Latviją.
Ar dabar, pasitraukęs iš profesionaliojo sporto, dažnai stosite ant slidžių? Nebijote, kad vieną dieną kils noras vėl sugrįžti, bet bus vėlu?
Grįžti į sportą visuomet norėsiu, tačiau žinau, kokios galimybės ir kokios perspektyvos manęs laukia… Kada atsistosiu ant slidžių, sunku pasakyti – nei Didžioji Britanija, nei Lietuva nėra tos šalys, kurios leistų lengvai patenkinti šį malonumą. Kaip gyvenimo keliai pasisuks, niekas nežino. O dabar stoviu didžiulėje kryžkelėje.
Galimybių dar ieško
Ar prieš išvykdamas morališkai ruošėtės tam, kad Lietuvoje Jus gali pradėti smerkti, kaltinti patriotizmo stoka? Teko susidurti su tokia reakcija?
Morališkai buvo labai sunku Lietuvoje palikti savo merginą. O kiti artimieji ir taip atitolo dėl nuolatinių mano išvykų į varžybas ir treniruotes. Smerkiančiųjų nebuvo, dauguma tik palinkėjo sėkmės. Gal labiau visus nuliūdinau.
Kokios dabar didžiausios Jūsų svajonės ir ambicijos, susijusios su karjera ir gyvenimu?
Stengiuosi pasirūpinti savo finansiniu ir socialiniu saugumu bei investicijomis į ateitį. Svajoti galima daug, bet kol kas mąstau realiai, pagal galimybes, o galimybių dar tik ieškau.
Ar tose vizijose minima ir Lietuva, ar vis dėlto savo ateitį siejate su kitomis šalimis?
Savo šalį myliu ir į ją visuomet norėsiu grįžti, bet viskas priklausys nuo galimybių ir padėties gimtinėje.
Ar jau spėjote apsiprasti su britišku gyvenimo būdu? Kaip jis Jums?
Būtų gerai, jei jis būtų britiškas. Kol kas dauguma mane supančių žmonių yra emigrantai. Esu nemažai keliavęs po pasaulį, bet tokios tautų sangrūdos vienoje vietoje dar neteko regėti. Vis dėlto britų tvarka man patinka.
Kur įsikūrėte?
Keletą dienų pagyvenau Stratforde, bet man ten nepatiko, tad išsikėliau į Luišamą. Kol kas gyvenu pagal kišenę.
Šiuo metu dirbate viename iš Londono viešbučių. Darbą susiradote jau atvykęs į Londoną?
Taip, šį darbą susiradau tik atvykęs į Londoną.
Kodėl pasirinkote Didžiąją Britaniją, o ne Ispaniją, Prancūziją ar Ameriką?
Dėl palankiausių galimybių studijuoti, palankiausios ekonominės padėties šalyje, mažiausio atstumo iki namų ir kalbos barjero. Kalbu tik anglų ir rusų kalbomis.
Kaip manote, kas Lietuvoje turėtų pasikeisti, kad žmonės nustotų taip masiškai iš jos bėgti?
Kai žmonės bus reikalingi šaliai, jie grįš. Mūsų valstybė kol kas nežino, ko jai reikia.
Trumpai:
Laisvalaikis. Per pastaruosius metus pamiršau, ką tai reiškia.
Knygos. Harukio Murakamio ir Deno Brauno (Dan Brown).
Filmai. Spektras platus, priklauso nuo aktorių ir režisieriaus.
Maistas. Valgau viską, tik su saiku.
Moterys. Be jų gyvenimas būtų beprasmis.
Automobiliai. Visi vokiški, japoniški ir amerikietiški.
Kelionės. Dar neapkeliavau nė vienos šimtosios, kiek norėčiau.
Idealai. Tobulų nėra.
Mylimiausia komanda. Krepšinis man nepatinka, bet palaikau „Žalgirį“.
Draugai. Jie nuolat keičiasi, o tikrus draugus parodys laikas.