Search Results for: "Krepsinis"
Prieš kelias savaites Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinė, treniruojama Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojo Algimanto Šato, tapo pasaulio čempione, planetos pirmenybėse Taivane iškovojo auksą. Lukas Laurinaitis, vienas jauniausių komandos žaidėjų, teigia, kad po pergalės praėjus net kelioms savaitėms vis dar tebesijaučia labai laimingas. „Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė. Pergalės skonis išties saldus, iškovoti medaliai yra išlieto prakaito, gautų traumų ir ilgų treniruočių rezultatas. Rinktinės žaidėjų vienybė, trenerio Algimanto Šato profesionalumas, motyvacija siekti ir kovoti iki pabaigos paskutinėmis sekundėmis lėmė pergalę prieš Ameriką. Euforiją pajutome iš karto, riedėjo džiaugsmo ašaros, o širdis, atrodė, išlips iš krūtinės. Tai atsiminsiu dar ilgai“, – jausmais po pergalės dalijasi lengvasis krašto puolėjas L. Laurinaitis.
Jau kitą trečiadienį, liepos 29 dieną, tiesioginiame TV3 eteryje prasideda „3 už Lietuvą“ sirgalių krepšinio turnyras, kuriam diriguos ilgametis sporto žinių vedėjas ir komentatorius, o dabar – laidų kūrėjas Mindaugas Rainys. Pats kadaise svajojęs būti krepšininku, artėjančio „3 už Lietuvą“ turnyro dalyvius jis perspėja, kad laukia azartiškos dvikovos ir ragina pradėti rimtai treniruotis.
Lietuvos moterų krepšinio lygoje tik prie dviejų iš 8 komandų vairo liko patyrusios krepšinio specialistės, ne vienerius metus dirbusios su mergaitėmis. Visas kitas ekipas treniruoja vyrai, dar neseniai darbavęsi su stipriosios lyties komandomis. Mėnesinis žurnalas „Mūsų krepšinis“ pasidomėjo, kas skatina vyrus sukti į moterų ekipas ir kaip jiems sekasi.
Moterys šiuo metu treniruoja tik Marijampolės „Sūduvą“ (Elvyra Šablinskienė) ir „Uteną“ (Sinilga Bartaševičiūtė).
Prie Kauno „VIČI-Aisčių“ vairo jau ne pirmus metus stovi Mantas Šernius, o Klaipėdos „Lemminkainen“ žaidimą strateguoja Dalius Ubartas. Gediminas Maceina prieš sezoną perėmė vadovavimą Kauno „LKKA-Aistėms“, o Linas Šalkus — naujajam Kauno rajono „Sirenų“ kolektyvui. Pastariesiems specialistams tai nebuvo pirmoji pažintis su moterų krepšiniu. G. Maceina dar 2009 metais vadovavo Lietuvos 18-mečių merginų rinktinei (6-oji vieta Europos čempionate), o L. Šalkus 2010-aisiais tapo nacionalinės moterų komandos vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko
asistentu.
Kitų dviejų LMKL ekipų strategams — Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiajam treneriui Tadui Stankevičiui ir Šiaulių „Rūtos“ naujajam vyriausiajam treneriui Arūnui Kačerauskui — moterų krepšinis yra dar tik atrandamas pasaulis.
Kas gi vilioja vyrus stoti prie moterų komandų vairo? Moterų krepšinio lygio kėlimui daug dėmesio skiriančios Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas tvirtina, kad perspektyviems treneriams moterų klubuose yra daugiau galimybių įrodyti savo vertę.
„Ne paslaptis, kad dauguma jaunų, su vaikais dirbančių trenerių svajoja apie galimybę ateityje treniruoti garsius vyrų klubus. Tačiau iki to tikslo yra labai ilgas kelias ir milžiniška konkurencija. Moterų krepšinyje iškilti yra daug lengviau. Be to, pastaraisiais metais šioje srityje daug dirbama, kuriasi nauji, šiuolaikiškai veiklą organizuojantys klubai. Tad ir suteikiamomis darbo sąlygomis moterų klubai gali konkuruoti su vyrų“, — tvirtino vienas šalies krepšinio vadovų.
Taikosi į medalius
T. Stankevičius praeitą sezoną vadovavo vyrų NKL rungtyniaujančiai Vilniaus „Perlo-MRU“ ekipai. Dabar jaunas krepšinio specialistas nesigaili, kad sutiko pereiti pas moteris.
„Gavus pasiūlymą, reikia jį svarstyti ir arba priimti, arba atmesti. Aš nusprendžiau priimti ir dabar tikrai nesigailiu“, — taip savo sprendimą stoti prie naujos LMKL komandos vairo komentavo T. Stankevičius.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ treneris teigė, kad reikėjo laiko prisiderinti prie darbo su moterų krepšinio klubu subtilybių.
„Dabar jau apsipratau, tik pradžioje buvo kiek sunkiau, — pasakojo vilnietis. — Kaip juokauju, moterų krepšinio taisyklės — tos pačios, kamuolys — panašus ir įmesti jį reikia į tą pačią skylę. Tačiau yra daugiau psichologinių, bendravimo niuansų. Aš dirbti su merginomis ir pradėjau ne nuo krepšinio, o nuo psichologijos. Ir manau, kad neprašoviau. Dabar yra puikus kolektyvas, visų geri santykiai ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.“
M. Šernius yra pasakęs, kad moterų krepšinis, lyginant su vyrų, yra labai paprastas. T. Stankevičius su tuo iš dalies sutinka.
„Aišku, moterų krepšinyje yra visai kiti greičiai. Savo komandos taktikoje naudoju supaprastintus, trumpesnius variantus to, ką bandydavome žaisti su vyrais. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad merginos neimlios ar sunkiai priima informaciją. Viskas yra gerai, jos baigė sporto mokyklas, todėl krepšinį supranta. Žaidimo filosofija, supratimas tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje yra beveik tie patys. Manau, moterų krepšinis tam tikra prasme labai panašėja į vyrų“, — svarstė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ strategas.
Tiesa, treneriui kartais tenka apgailestauti, kad dalis merginų atvyksta silpnai parengtos.
„Kaip bebūtų gaila, bet reikėtų kalbėti apie pačių mažiausių mergaičių rengimą. Ten yra padaroma klaidų. Teko susidurti su jaunomis krepšininkėmis, kurios į moterų krepšinį ateina neturėdamos kai kurių pradmenų. Naujame lygyje su jomis turėtum žengti tolyn, o tenka grįžti atgal ir mokyti elementarių dalykų. Taip neturėtų būti. Tačiau negaliu sakyti, kad visos merginos ateina neparengtos. Beje, tokių atvejų pasitaikydavo ir dirbant su vyrais“, — dėstė T. Stankevičius.
Kalbėdamas apie Lietuvos moterų krepšinio lygio kėlimo galimybes treneris pažymėjo, kad reikalingas didesnis masiškumas. Talentingų berniukų surasti daug lengviau, kai į treniruotes jų ateina tūkstančiai. Moterų krepšinyje padėtis visai kitokia, nes jaunos mergaitės turi kitus prioritetus.
„Kibirkštis-Tichė-IKI“ sezoną pradėjo nelabai sėkmingai. Vėlai suburtai ekipai reikėjo laiko įsibėgėti. Tačiau po mėnesio pasipylė pergalės, ir komanda iš LMKL turnyro lentelės dugno pakilo į pirmaujančiųjų gretas.
„Išsikėlėme sau tikslą užsikabinti kokios nors spalvos medalius. Iš pradžių tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau įsibėgėjome, ir dabar tikslas atrodo įgyvendinamas. Pirmam sezonui tokie rezultatai būtų geri, o vėliau žiūrėsime“, — planavo „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiasis treneris.
Nebūti dugne
A. Kačerauskas prie „Rūtos“ vairo stojo gruodžio viduryje. Jis vadovavimą komandai perėmė iš Birutės Dominauskaitės, kuriai suderinti žaidėjos ir trenerės pareigas buvo per sunku.
Naujasis „Rūtos“ strategas pažymėjo, kad prieš keletą metų ir pats galvojo apie darbą su merginomis.
„Buvo kilusi mintis sporto mokykloje surinkti mergaičių grupę, bet jos tada neįgyvendinau. Gal ta mintis vis dėlto nebuvo atsitiktinė? — svarstė A. Kačerauskas. — Daug laiko apmąstymams dėl darbo „Rūtoje“ neturėjau. Paskambino, pakvietė pasikalbėti, pažiūrėti porą rungtynių. Pasikalbėjome ir sutikau.“
Treneris teigė, kad Šiauliuose iki šiol daugiausia dirbo su jaunuoliais, ne su suaugusiųjų ekipomis, todėl prisiderinti prie moterų komandos jam lengviau.
„Berniukų ir moterų krepšinis kažkiek panašus. Ir žaidžiame toje pačioje salėje. Tik kamuolio dydis skiriasi“, — teigė šiaulietis.
A. Kačerausko debiutas naujose pareigose įvyko ekstremaliomis sąlygomis. Šiaulietės tuomet išvykoje susitiko su Eurolygoje rungtyniaujančiomis „VIČI-Aistėmis“.
„Pirmąsias rungtynes teko žaisti su labai stipria komanda. Net nustebau, kad moterys gali taip gerai žaisti“, — prisiminė „Rūtos“ strategas.
Vis dėlto treneris tvirtino, kad dirbti su moterimis jam labai įdomu.
„Čia yra kitokia psichologija, reikia prisitaikyti. Apsižiūrėjimo pradžia jau buvo, bet procesas dar tebevyksta. Krepšinyje dirbu daug metų, žinau, kaip reikia paskirstyti krūvį, tačiau stengiuosi vis tiek pasitarti su B. Dominauskaite, kita asistente Ieva Songailiene. Taip gali greičiau priimti sprendimą“, — dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie moterų krepšinio lygio kėlimą treneris taip pat akcentavo masiškumo didinimą: „Viskas prasideda nuo mažų mergaičių. Nežinau, ar nesugebame privilioti, ar sąlygos netinka. Reikėtų jas labiau sudominti krepšiniu, kad nepabėgtų į šokius, meną.“
„Rūtos“ treneris teigė, kad nuversti kalnų su komanda nesitiki.
„Norisi nebūti paskutinėje vietoje, rimčiau priešintis varžovėms. Ne paslaptis, kad komandų pajėgumas lygoje skiriasi, turime 4–5 profesionalias ekipas. Jei jos sugeba susigrąžinti Gintarę Petronytę, tai ir biudžetai, matyt, žymiai skiriasi. Bandau keisti mūsų komandos gynybą, puolimą, įvesti tam tikrų naujovių, kad nebūtų nukirsta tai, kas jau buvo nuveikta. Matysime, kaip mums seksis“, — užbaigė A. Kačerauskas.
Kaip jau tapo įprasta, kiekvieną rudenį sporto aistruolius džiugina ne tik prasidedančios kovos krepšinio arenose ar futbolo stadionuose. Futbolo ir krepšinio mėgėjai gali save išbandyti ir kompiuteriniuose sporto simuliatoriuose, kuriuos galima žaisti tiesiog patogiai įsitaisius kėdėje prieš kompiuterio ar televizoriaus ekraną.
Lietuvą vis stipriau glėbyje spaudžianti krepšinio karštinė norom nenorom įtraukia visus. Tačiau pabandykime apie krepšinį kalbėti šiek tiek iš kitos pusės – mados.
Pradžia: sijonai trumpėja
Nors šiandien krepšinis laikomas vyrų „reikalu“, neatskiriama alaus ir draugų kompanijos dalimi, pradžią profesionaliam krepšiniui davė moteriškosios giminės atstovės. Moterų krepšinio pradininke laikoma Senda Berenson Ebot, 1868 m. gimusi Vilniuje, vėliau išvykusi į JAV. Sužinojusi apie koledžo dėstytojo Johno Neismitho sukurtą žaidimą, pati nuvyko į Springfyldą, susipažinti su Johnu, o 1893 m. Northemptono koledže buvo surengtos pirmosios oficialios moterų krepšinio rungtynės. Vyrams žiūrėti rungtynių nebuvo leista dėl to, kad žaidėjos segėjo trumpus sijonėlius (sijonų ilgis – šiek tiek žemiau kelių). Po trisdešimties metų, šiek tiek pasikeitusi, ši sporto šaka atkeliavo į Lietuvą.
Kol krepšinis atkeliavo iki Lietuvos, mados pakito kartu besikeičiant kasdieninių drabužių mados tendencijoms. Sportinių sijonėlių ilgis šiek tiek sutrumpėjo, pradėjo dominuoti šviesios spalvos. Žinoma, visada buvo atsižvelgiama į tai, kad krepšininkės galėtų lengvai judėti, kad medžiaga gerai sugertų prakaitą ir būtų patvari.
1922 metais krepšinio kamuolį perėmė vyrai, kurie žaidė pirmąsias oficialias krepšiasvydžio (taip tuo metu buvo vadinamas krepšinis) rungtynes. Taip ir vyrai, ir moterys Lietuvoje buvo pirmą kartą pažymėti krepšinio karštinės ženklu.
Krepšinio aprangos tendencijos
Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) nariai buvo pirmieji oficialaus krepšinio Lietuvoje žaidėjai. Jų sportinė apranga buvo pažymėta LFLS ženklu. Moterų aprangoje pradeda atsirasti šortai, marškinėliai ilgomis rankovėmis, kojinės iki kelių ir bateliai. Pastarieji gana įvairūs, nebūtinai sportiniai. Akivaizdu, kad tada krepšinio aprangos tendencijas diktavo ir galimybės. Iš pradžių krepšinis labiausiai buvo paplitęs tarp studentų, todėl kaina buvo gana svarbus akcentas. Kaip rašė to meto korespondentė ir sportininkė Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, sportinė apranga ir kiti įrengimai buvo nebrangūs, todėl krepšinis taip greitai plito po visą Lietuvą.
Pirmųjų tarpvalstybinių krepšinio rungtynių metu, žaidėjai dėvėdavo minimalistinius marškinėlius su Lietuvos vyčio simboliu, vėliau buvo pridėtas užrašas „Lietuva“ ir numeriai. Kaskart krepšiniui virstant vis reikšmingesne sporto šaka, tai matydavosi ir žaidėjų uniformose: būdavo daugiau investuojama į medžiagas, bendrą estetinį komandos vaizdą. Lietuvoje krepšininkai atrodė panašiai kaip ir kitapus Atlanto vandenyno kolegos: aptempti berankoviai marškinėliai, trumpi šortai, sportiniai bateliai ir kojinės. JAV krepšininkai mūvėdavo ir kelių apsaugas. Aprangai siūti dažniausiai buvo naudojamas trikotažas, elastanas, laikra bei medvilnė.
Šiandien yra išlikę labai mažai žinių apie senąsias krepšinio aprangos madas Lietuvoje. Apie to meto krepšininkų išvaizdą byloja tik senos nespalvotos fotografijos. Vis tik, lietuvių identitetui visada buvo svarbios spalvos, dažniausiai naudojamos pagrindinės: geltona, žalia, raudona. 1938 metų laikraštyje „Lietuvos sportas“ apie krepšinio paplitimą po pasaulį rašoma: „Žali ir geltoni marškinėliai, išsiskirdami ir susiliedami spalvomis, švaistosi šen ir ten, žaidikams mitriai bebėgiojant kietomis sporto salės grindimis“. Dominuojanti žalia spalva lydėjo Lietuvos krepšininkus iki šių dienų.
Moterų krepšininkių sportinė apranga laikui bėgant vis labiau traukėsi, vyrų – išliko panaši. Žaidėjų apranga išryškindavo sportiškas kojas (nuo šlaunų iki blauzdų) bei rankas. Žinoma, su tokiais drabužiai buvo kur kas lengviau judėti, nei XIX a. pabaigos moterims.
Dar aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje krepšininkai dėvėjo gana minimalistines aprangas: trumpi šortukai, aptempti berankoviai marškinėliai, kojinės iki kelių ir sportiniai batai. Jie ilgą laiką tiek Lietuvoje, tiek užjūrio šalyse buvo ne kedai, o vadinamieji konversai, Lietuvoje – inkariukai.
Baggy šortai ir nauja mada
Didelį perversmą krepšinio aprangos istorijoje padarė NBA žvaigždė Michaelas Jordanas. 1984 metais pradėjęs savo karjerą NBA jis įvedė laisvesnes krepšinio aprangos tendencijas. Vadinamuosius baggy šortus (lietuviškai vadinamus „beformius“) Jordanas dėvėjo dar prieš patekdamas į NBA. Jis manė, kad būtent šortai jam neša sėkmę, todėl nenorėjo jų atsisakyti. Netrukus M. Jordanas tapo „Nike“ firmos veidu ir baggy šortai bei platūs sportiniai marškinėliai sulaukė pripažinimo visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši krepšininkų apranga patogi ne tik sportininkams, bet ir gamintojams, mat jie gali lengviau pritaikyti dydžius, nes nėra smarkiai suvaržytų apimties reikalavimų.
Besikeičiant uniformų madoms, buvo pritaikyta ir geresnė medžiaga, ne tik leidžianti kvėpuoti nuolatos judančiam krepšininko kūnui, bet ir leidžianti prakaitui greičiau išgaruoti.
Suknelės sugrįžo
Moterų krepšiniui atsidūrus antrame plane, jų apranga bei estetinis vaizdas pasikeitė nuo XX a. pradžios. Vyrams pralenkus gražiosios lyties atstoves krepšinio žaidime ir populiarume, jos pradėjo vis dažniau lygiuotis su vyriškojo krepšinio žaidėjais, todėl ir aprangos buvo beveik vienodos. Taip krepšininkės prarado moteriškumą ir suvienodėjo. XXI a. pradžioje pradėta diskutuoti apie moteriškos krepšinio aprangos konservatyvumą, atsirado naujų iniciatyvų keistis ir įvesti patrauklesnes krepšinio aprangos tendencijas moterims. Keičiant uniformas atsigręžiama į moteriškas formas, patrauklumą, išskirtinumą.
2010 metų pasaulio krepšinio čempionate suknelėmis pasipuošusios Baltarusijos krepšininkės parodė, kad moterys ir krepšinio aikštelėje gali būti moteriškos. Apsiginklavusios ne tik sportine galia, bet ir žavesiu, krepšininkės neapleidžia profesionaliojo sporto aikštelių. Lietuvoje krepšininkėms taip pat kuriamos moteriškumą pabrėžiančios uniformos, suknelės bei sijonėliai – grįžtama į tuos laikus, kai krepšininkės segėdavo sijonus krepšinio aikštelėse. Tikriausiai jau praėjo laikas, kai moterims norint prilygti vyriškajai giminei, tekdavo prisitaikyti ir supanašėti su jais. Dabar kiekviena lytis pabrėžia savo išskirtinumus ir privalumus.
Lina Sabaitytė
Sportininkui svarbu ne tik treniruotis, bet ir taisyklingai maitintis. Mityba veikia organizmą, o kartu ir padidina sportininko galimybes pasiekti užsibrėžtų rezultatų. Taigi, ką galima jiems dėti į skrandį, o ko reikėtų vengti?
Krepšininkams derėtų prisiminti, kad jų maisto racionui labai tinkami angliavandeniai. Jų gausu miltiniuose produktuose, makaronuose, kiaušiniuose. Būtinai nepamirškite ir daržovių, vaisių. Tinkamiausią baltymų kiekį rasite kalakutienoje ir vištienoje. Beje, jei norite išvengti papildomų riebalų, geriausiai valgyti žuvį. Geriausias būdas atsigaivinti yra vanduo. Per dieną būtina išgerti bent 4 litrus. Energijos suteikiančių gėrimų reikėtų vengti – ten tik kofeinas ir cukrus. Riebių kepsnių ir druskos geriausia vengti. Tinkamiausias krepšininkams subalansuotos mitybos santykis – 60-65 proc. angliavandenių, 15-20 proc. riebalų ir 10-15 proc. baltymų. Valgyti geriausia 5-7 kartus per dieną ir nedidelėmis porcijomis.
Dviračių sportas reikalauja labai daug ištvermės, o ilgų distancijų įveikimas duoda didžiulį krūvį ne tik raumenims, bet ir širdžiai bei kraujotakos sistemai. Šiems sportininkams svarbiausi angliavandeniai ir pakankamas baltymų kiekis. Taip pat reikėtų rinktis maistą, kurio sudėtyje mažai riebalų. Jei treniruotė trunka ilgiau nei 60 min., vertėtų pasirūpinti papildoma porcija vaisių ar daržovių bei kitais produktais, kuriuose daug angliavandenių. Rekomenduojama po valandos suvalgyti maisto, kurio sudėtyje yra apie 30-40 gramų angliavandenių, o po to tai kartoti kas pusę valandos. Blogiausias dalykas – kartu neturėti skysčių, kitaip jausite didelį troškulį.
Imtynininkams svarbiausias pusryčių metas. Pavalgius juos organizme mažiau kaupiasi riebalų, o sportininkas gali sudeginti daugiau kalorijų. Geriausia, jei maisto energetinė vertė pasiskirsto taip: 50-60 proc. angliavandenių, 20-30 proc. baltymų ir ne daugiau kaip 30 proc. riebalų. Kaip ir daugumai sportininkų, imtynininkams siūloma maitintis bent 6 kartus per dieną , tačiau paskutinį kąsnį reikėtų suvalgyti likus ne mažiau kaip 4 valandoms iki varžybų. Taip bus užtikrintas geras virškinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimas.
Plaukikų mityboje riebalai daug svarbesni. Nors juos ir reikia „skaičiuoti“, tačiau pernelyg mažas jų kiekis organizme gali labai pakenkti. Valgyti patartina kas 2-3 valandas, nuolat gerti skysčius. Šiems sportininkams rekomenduojama kasdien įsisavinti po 3-6 tūkst. kalorijų. Taip pat nuolat rekomenduojama gerti – ir prieš treniruotę, ir jos metu bei po kiekvieno valgymo ar užkandžiavimo.
Futbolininko pusryčiai neįsivaizduojami be mažo riebumo pieno, jogurto, varškės, blynų, bulvių, vaisių, riestainių, sulčių, kiaušinių baltymų ar bananų. Pietums rekomenduotina žuvis, makaronai, grūdiniai produktai, sriuba ir salotos, o vakarienei – vištiena, „kūda“ mėsa, ryžiai ir daržovės. Nors pavalgyti siūloma ne vėliau kaip valandą iki treniruotės, užkandžiauti reiktų ir treniruočių metu.
Amerikietiškame futbole mitybos poreikius diktuoja pats žaidimas. Būtinų kalorijų kiekį lemia žaidėjo pozicija – gynėjas, saugas ar puolėjas. Per dieną rekomenduojama „įveikti“ 3,3-4,6 tūkst. kalorijų. Maisto energetinė vertė turėtų pasiskirstyti taip: 43 proc. angliavandenių, 40 proc. riebalų, ir 17 proc. baltymų. Futbolininko racione turėtų būti jautiena, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, sūris, pienas, jogurtas, riešutų, sojos produktai, ryžiai, makaronai, bulvės ir vaisiai, daržovės.
Visgi kiekvieno sportininko mitybos planą geriausiai gali sudaryti jo treneris, priklausomai nuo treniruočių krūvio, metų laiko ir kitų „paslapčių“.
Parengė Nerijus Drochneris
Artėjant Europos krepšinio čempionatui „Viasat“ jam skirtoje reklamoje kreipiasi į krepšinio sirgalius ir kelia klausimą, ar šis sportas tikrai yra antroji lietuvių religija, jei mūsų tautiečiams įdomus tik Lietuvos komandos pasirodymas. Europos krepšinio čempionatas yra aukščiausio lygio renginys su didžiausiomis šio sporto žvaigždėmis, tad visos varžybos vertos fanų dėmesio ir laiko prie ekranų, nes tikri krepšinio sirgaliai domisi ne tik savo, bet ir kitų komandų žaidimu – tokią žinią nori perduoti reklamos kūrėjai Lietuvos fanus ragindami nepraleisti gražiausių čempionato momentų.
Lietuvoje hemofilija serga 1 iš 10 000 gyventojų, kasmet nustatoma iki trijų naujų ligos atvejų, daugiausia – vaikams pirmaisiais gyvenimo metais. Tiesa, dalis žmonių dešimtmečius serga lengva ligos forma, to net nežinodami. Diagnozę sužino tik po didesnės traumos ar operacijos.
Atšilus orams, vis dažniau susimąstome apie artėjančią vasarą ir apie tai, kad derėtų susirūpinti nuo rudens apleista figūra. Deja, retkarčiais net ir uoliai sportuojantys niekaip nepasiekia gerų rezultatų dėl vienos paprastos priežasties: vien sporto nepakanka – kartu būtina ir pilnavertė, subalansuota mityba. Kadangi iki vasaros dar likę keli mėnesiai, pateikiame penkis patarimus, padėsiančių ne tik pagerinti savijautą bei pasiekti apčiuopiamų rezultatų, bet ir iš esmės pakoreguoti mitybos įpročius.
Likus mažiau nei mėnesiui iki pirmosios pavasario dienos, daugelis suskumba rūpintis savo išvaizda. Parkuose ir stadionuose pastebime vis daugiau sportuojančių žmonių, norinčių pagražinti kūno formas. Tačiau, norint pasiekti gerų rezultatų, vien sporto nepakanka – būtina subalansuotai ir sveikai maitintis. Sportas ir tinkama mityba yra vienintelis kelias į tobulas formas, sako daugkartinis kultūrizmo varžybų prizininkas, sporto ir sveikatingumo treneris Aidas Grybauskas ir pataria, kokius produktus derėtų įtraukti į kasdienį racioną, norint pasiekti geriausių rezultatų.