Search Results for: "Juozo Miltinio teatras"
Septyni jauni teatro režisieriai, keturi planuojami nauji pastatymai Juozo Miltinio dramos teatre ir galybė kūrybinės energijos jau antrą kartą vykusiame projekte ,,Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“ – tai tokia režisierių laboratorijos matematika. Jaunoji teatro karta atvirame renginyje pristatė projekto ,,Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“ rezultatus. Publika išvydo septynias, skirtingą teatrinę manierą pristačiusias spektaklių ištraukas, kurias projekto metu sukūrė dirbtuvių dalyviai – Monika Klimaitė, Marius Meilūnas, Alius Veverskis, Julija Šatkauskaitė, Raimonda Kimbraitė, Paulius Markevičius ir Kastytis Miliauskas.
Praėjusią savaitę išdalinti Lietuvos auksiniai scenos kryžiai priminė geriausius 2013 m. Lietuvos teatrų darbus ir kūrėjus. Visgi tai, kas vyko prieš iškilmingą ceremoniją, gali turėti dar didesnės įtakos Lietuvos teatrui ir jo ateičiai. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre susirinkę pagrindinių Lietuvos teatrų vadovai po ilgų diskusijų pasiekė sutarimą, kuris nubrėžia pagrindines Lietuvos teatro srities reformos gaires ir konkrečiai naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro koncepcijos įgyvendinimą.
Balandžio 10 d. 19 val. Juozo Miltinio dramos teatras svečiuosis Vilniuje Keistuolių teatre. Panevėžiečiai pristatys daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusį Rolando Augustino A. režisuotą spektaklį „Hanana, KELKIS IR EIK“, pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“.
Sausio 25 d. 18 val. J.MILTINIO DRAMOS TEATRAS svečiuosis Valstybiniame Jaunimo teatre. Panevėžiečiai pristatys daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusį Rolando Augustino A. režisuotą spektaklį „HANANA, KELKIS IR EIK”, pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“.
Pjesės veiksmą spektaklio kūrėjai perkėlė į šiandieninės Lietuvos tikrovę, nes jo aprašyta šeimos kasdienybė tiksliai sutampa su lietuviško kaimo realijomis. G.Grekovas šia savo pjese tęsia ciklą pasakojimų apie gyvenimo posūkius, kuriuos galima sutikti ir Gorkio, ir Dostojevskio kūryboje. Pasakodami šią natūralistinę istoriją apie žmones, atsidūrusius kone ant susinaikinimo ribos, kūrėjai siekė parodyti veikėjų paveiksluose dar išlikusią emocinę šilumą, mielaširdystę, atjautą ir žmogiškumą. Todėl tragiškos buitinės scenos neretai atrodo tragikomiškai, o spektaklio pabaiga lieka „atvira“ vilčiai ir tikėjimui dvasiniu atgimimu.
Spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė sukūrė Liudos Hananos personažą. Ji šmirinėja tarp apgirtusių, apkvaitusių, apkurtusių ir apakusių namiškių, murmėdama po nosimi, tuščiai berdama žodžius tarsi pati sau. Į jos vyrą, užguitą ir bebalsį stulbinamai įsikūnijo aktorius Algirdas Paulavičius. Vos porą frazių per spektaklį sumurmėjęs aktorius vienas įdomiausių veikėjų, įrodančių, kad personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko. Savo kūnu ir veidu jis atskleidė daugiau nei galima pasakyti žodžiais. Sudėtingas alkoholiko ir ligoto sūnaus Stasiuko Hananos vaidmuo teko aktoriui Vidmantui Fijalkauskui. Jis išgyvena lyg ir ne savo, o perskaitytų knygų, žurnalų ir televizijos ekrano herojų likimus. Despoto vaidmenį kuriantis aktorius, nuolat siautėjantis ir gąsdinantis aplinkinius, spektaklio atomazgoje išgyvena nušvitimą.
Įnamio bei Liudos meilužio vaidmenį sukūrė Rimantas Teresas. Spalvingos ir Hananų šeimos kaimynės Janina (Lolita Martinonytė, Eleonora Koriznaitė) ir Zina (Ligita Kondrotaitė). Janina nesibaido imtis įvairiausių priemonių, kad įsikabintų į gyvenimą, o Zina taškosi keiksmažodžiais, vilki neskoningais drabužiais ir jos galvoje nuolat sukasi mintys, kaip paveržti kaimynės meilužį. Iš kalėjimo grįžęs sūnus paklydėlis – aktorius Vytautas Kupšys – su cigarete dantyse ir kalašnikovo automatu krepšyje puikiai įkūnijo „zeko“ vaidmenį. Jo atėjimas sugriauna iki šiol vyravusį gyvenimą su didžiuliu trenksmu ir atneša sumaištį bei pakeičia likimus.
Spektaklio kūrybinė komanda – tarptautinė, ryški, patyrusi, galinti pasigirti įvairių festivalių ir konkursų prizais bei apdovanojimais. Scenografiją spektakliui sukūrė Rygos Dailės teatro meno vadovas, dailininkas Martinšas Vilkarsis.
Spalio pradžioje Vilniuje rodytas šis spektaklis sulaukė puikių vertinimų. Konstantinas Borkovskis savaitraštyje „7 meno dienos“ rašė, jog “dar neteko matyti spektaklių, tokių buitiškų ir natūralistinių, kuriuose būtų tiek kepama, verdama ir geriama. Čia pat kepama ir valgoma tikra kiaušinienė, minkoma tešla, malama mėsa ir iš viso to lipdomi koldūnai, kurie verdami ir čia pat „suvalgomi“. Teatrinė „degtinė“ liejasi per kraštus, kaip pagrindiniai gyvybės syvai, kaip sakralinis vanduo, kaip suskystintas fetišas, kurį vieną išpažįsta ir kuriam tarnauja visi iki vieno šios platformos gyventojai.
Spektaklis buvo pristatytas režisierės Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje, kuriame autoritetinga teatralų komisija ir Dzūkijos krašto žiūrovai net 3 nominacijas skyrė Juozo Miltinio dramos teatrui už spektaklį „Hanana, kelkis ir eik“, rež. Rolandas Augustinas A.
Diplomu „Už teatrinę drąsą“ apdovanotas Germano Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“ režisierius Rolandas Augustinas A.
Diplomu „Įtaigiausias vaidmuo“ už sukurtą Liudos Hananos vaidmenį apdovanota aktorė Inesa Paliulytė.
Diplomu „Geriausias personažas be žodžių“ už sukurtą Juozo Hananos vaidmenį apdovanotas aktorius Algirdas Paulavičius.
Sausio 25 d. 18 val. spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“ bus rodomas Valstybiniame Jaunimo teatre.
Daugiau informacijos www.miltinio-teatras.lt
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sausio 25 – 26 dienomis Juozo Miltinio dramos teatras sostinės žiūrovams parodys režisieriaus Sauliaus Varno spektaklį „Kai mes mirę nubusim“, pagal H.Ibseno pjesę ir režisieriaus Arvydo Lebeliūno naujausią pastatymą „Meilės eliksyras“, pagal Piterio Šeferio pjesę „Leticija ir žolelių trauktinė“.
Antrus metus iš eilės Juozo Miltinio dramos teatre režisūrinių ir aktorinių eksperimentų „karo stovyklą“ įkurs jaunieji režisieriai. 2015 m. rugpjūčio 6-20 dienomis Juozo Miltinio dramos teatre skelbiama nepaprastoji padėtis – projektas „Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“. Projekto iniciatoriai – VšĮ „Artsfera“ bei Juozo Miltinio dramos teatras.
Marius Pinigis – svajojęs studijuoti aktorinį, atsidūrė politikos moksluose. Tačiau visai netrukus pradėjo karjerą šiuolaikinio šokio teatre ,,Aura“ – vieninteliame municipaliniame šio žanro teatre Lietuvoje. Spektakliuose vaikinas demonstruoja ne tik plačius kūno judesius, bet ir didžiulę minties laisvę. Pasak Mariaus, šiuolaikinis šokis žmogų daro pasaulietišku, nes kiekvieną dieną turi save kvestionuoti, atnaujinti, kitu atveju nebūsi, kaip jau ir pačiame pavadinime užkoduota, šiuolaikinis. Taigi šiuolaikinis šokis pagal Marių.
Praėjusią savaitę paviešintas kultūros ministro Arūno Gelūno siūlymas Panevėžio savivaldybei perimti Juozo Miltinio teatrą šokiravo ne tik jo aktorius, konfliktuojančius su ministerijos paskirtu teatro vadovu Romualdu Vikšraičiu, bet ir visus Lietuvos žmones, kuriems rūpi šiandienė kultūros padėtis ir jos perspektyva. Garsus teatro režisierius Gytis Padegimas ragino mušti pavojaus varpais.
Rusų režisieriaus ir pedagogo Piotro Fomenkos auklėtinis, daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius Valius Tertelis Juozo Miltinio dramos teatre repetuoja pjesę pagal A. Ostrovskio kūrinį „Audra“. Spektaklio premjera numatoma kovo 17-18 dienomis. Režisierius teigia, kad spektaklis kalbės apie amžinąsias vertybes – apie meilę ir likimą…
Valius Tertelis gimė 1969 metais. 1992–1993m. dirbo Lietuvos rusų dramos teatre garso režisieriumi. 1998 m. baigė režisūros studijas Rusijos teatrinio meno akademijoje Maskvoje (Piotro Fomenkos kursas), 2004 m. – šios specialybės magistrantūros studijas Vsevolodo Mejerholdo centre. 2004 m. stažavosi „Suzuki Company of Toga“ Japonijoje. Nuo 1998 m. kuria spektaklius Lietuvos ir Rusijos teatruose. Nuo 2008 m. dirba aktoriumi ir režisieriumi „Piotro Fomenkos dirbtuvių” teatre Maskvoje.
Kokie keliai Jus nuvedė į Maskvą? Papasakokite apie Jūsų darbą P. Fomenkos teatre.
Kai baigiau teatrinius mokslus Maskvoje, gavau režisieriaus Piotro Fomenkos pasiūlymą įsilieti į jo vadovaujamą teatrą. Pasiūlymą priėmiau. Režisuoju ir vaidinu „Piotro Fomenkos dirbtuvių“ teatre, o taip pat dirbu pedagoginį darbą su studentais – stažuotojais.
Studentai-stažuotojai?
Tai aktoriai, kurie yra baigę teatrinius mokslus, turi aktorinę darbo patirtį ir nori dirbti Piotro Fomenkos teatre. Sudarome studentų – stažuotojų kursą, kuris trunka du metus. Jau leidžiame trečią laidą. Kai sudarinėjome priešpaskutinį kursą, rinkomės iš 800 kandidatų, atrinkome 20 studentų, o baigė tik 11 aktorių. Tai buvo tarptautinis kursas, jame mokėsi aktoriai iš Italijos, Vokietijos…
Papasakokite apie teatrinį gyvenimą Maskvoje? Ar skiriasi teatrinės tendencijos Lietuvoje ir Rusijoje?
Teatrinis gyvenimas Maskvoje intensyvus, susikūrė daug naujų teatrų, ypač komercinių, bet teatrai visur vienodi – ir Maskvoje, ir Lietuvoje. Skiriasi tik skaičiai, formos, bet ne turinys. Aišku, kad Maskvos rinka labai didelė, ji daro įtaką ir teatrams. Šou verslas įsiveržė ir į Maskvos teatrus, stengiamasi bet kokia kaina pritraukti žiūrovą. Dirbu Piotro Fomenkos teatre ir tuo džiaugiuosi. Pasisakau už teatro turinį. Nesuprantu tų, kurie teigia, kad kūryboje įdomi tik forma.
Lietuvoje ypač didelė genialių režisierių koncentracija – R. Tuminas, J. Vaitkus, C. Graužinis, O. Koršunovas ir kiti. Maskvoje labai gerbiamas ir mylimas lietuvių teatras. Manau, kad Rusijos teatrai išgyvena sąstingio laiką, teatrai verda savo sultyse.
Kokios krypties laikotės, režisuodamas spektaklius?
Kuriu, pirmiausia, žmogui, žiūrovui. Man artimas „jausmų“ teatras. Man neįdomus teatras, kuris nenagrinėja žmogiškų temų. Renkuosi pjeses, kurios turi ką pasakyti žiūrovui. Nemėgstu stebinti, noriu kalbėtis. Nesuprantu tų, kurie siūlo aktualias temas spręsti per plakatą, per formą, bet be žmonių. Man svarbios visos gyvos emocijos, manau, kad teatre žmogus turi ir verkti, ir juoktis. Nesuprantu, kai teatre kuriamas „atsipalaidavimo“ menas. Manau, kad visos problemos yra mumyse ir tik mes patys galime jas spręsti. Aš pasisakau už teatrą, kuris teigia, o ne stebina.
Koks Jūsų svajonių teatras?
Teatras – šeima. Manau, kad toks ir yra Piotro Fomenkos teatras. „Šeimyniniame“ teatre visi yra svarbūs, visi kūrėjai, visus vienija viena idėja ir tikslas. Gaila, kad dažnai teatras prasideda nuo šeimos, bet vėliau virsta gamybiniu – konvejeriniu teatru.
Mano svajonių teatras susideda iš aktoriaus ir žiūrovo, o visa kita yra tik pagalbinės priemonės.
Juozo Miltinio dramos teatre statote A. Ostrovskio pjesę „Audra“. Kas lėmė šį apsisprendimą?
A. Ostrovskis – vienas iš puikiausių pasaulio dramaturgų, tai rusiškais Moljeras. Aš jį lyginu su A. Čechovu, V. Šekspyru. Gal jis sunkiai suvokiamas svetur, nes rašė savitu kalbos stiliumi, jo žodis sunkiai išverčiamas, bet mintis labai gili. A. Ostrovskis rašė apie garbę ir orumą, apie meilę ir likimą, o tai juk visada aktualu. Jo tekstuose – gilus bendražmogiškas užtaisas.
Pjesės tekstą sutrumpinome, bet pagrindinę idėją išlaikėme. Išsaugojome pjesės minčių koncentratą.
Pagrindinė pjesės tema – meilė ir išdavystė. Pasvarstysime apie dvasinę ir fizinę išdavystę. Spektaklio veiksmas perkeltas į šiuolaikinę erdvę, nes atkurti laiką, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę. Manau, kad pagarbiai išsaugojome A. Ostrovskio temas, kurios yra amžinos ir krikščioniškos.
Kuo išskirtinis spektaklis? Kas turėtų sudominti žiūrovą?
Man patinka vokiečių teatras, kuris apjungia dominuojantį vakarų formos meną su rytų dvasiniu menu. Aš noriu padaryti kažką panašaus, t. y. noriu sujungti formą su dvasia. Siekiu, kad spektaklis išlaikytų harmoniją, kurią sudaro aktorių vaidyba, scenografija ir muzika.
Geras spektaklis yra kaip sluoksniuotas pyragas, kuriame susijungia dvasia ir forma. Jei tai pavyks, tai ir žiūrovų bus. Mačiau ne vieną Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį, pažįstu Panevėžio žiūrovą – juose tebegyvena didžiojo maestro dvasia.
“KATERINA”
Kovo 17, 18, 24, 25 dienomis 17 val. Juozo Miltinio dramos teatre
Kovo 21 d. 18.30 Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre
Numatoma premjera
Su Lietuvos teatro ir kino šviesuoliu – aktoriumi Donatu Banioniu – susitinku jo jaukiuose namuose Šnipiškėse.
Kadangi pastaruoju metu aktorius nelinkęs bendrauti su žiniasklaida ir apskritai jau kurį laiką kur kas dažniau renkasi ramybę nei susitikimus, šis vizitas jau vien dėl to neeilinis. Eidama susitikti neturėjau jokių išankstinių nuostatų, neskaičiau nieko, kas apie jį parašyta per pastaruosius keletą metų, neklausiau kitų žmonių nuomonės. Tiesiog norėjosi tą susitikimo valandą skaityti gyvą legendą kaip knygą, klausyti ir pajausti, kas dedasi širdyje to, kuris visą savo gyvenimą pašventė teatrui ir žmogiškosios esmės paieškoms.
Gerbiamas Donatai, regis, dabar jus supa tokia ramybė – absoliutus įsiklausymas į save ir aplinką. Ar taip ir jaučiatės?
Mane daug kur kviečia – į Baltarusiją, Rusiją, bet aš atsisakau. Dabar nieko neveikiu. Anądien sudariau žmonių, su kuriais teko dirbti teatre, sąrašą – beveik visi mirę. Esu vienintelis iš savo teatro, sulaukęs 87 metų.
Kas Jums padėjo taip ilgai išlikti jaunam? Optimizmas?
Jokio optimizmo, gyvenu vienas, visko atsisakau, nes man daug geriau būti vienam. Išgyvenu tokią tikrovę, kokia ji yra, nesistengdamas jos keisti, juk Nojaus amžiaus nesulauksiu.
Grįžkime į praeitį ir pakalbėkime apie didelius darbus…
O ką čia kalbėti, tegul šneka tie, kurie visa tai matė iš šalies. Aš visą gyvenimą dirbau, turėjau pasiūlymą – ėjau. Teatre buvau nuo 1941 metų. Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Tiesa, apie buvusius laikus negalvoju.
Anuomet vyravo kitoks supratimas: ką duodavo, tą vaidindavai, nebuvo taip, kad ateini ir prašai vaidmenų, taip, kaip dabar. Viskas priklausė nuo režisieriaus Juozo Miltinio valios. Kitoks buvo ir pats teatras – jį kūrė asmenybės, o ne teatro studijos ar kažkas. J. Miltinis nepriėmė į trupę nė vieno žmogaus iš kito teatro, kitos studijos ar konservatorijos. Priimdavo žmones iš gyvenimo: ką priėmė – tas vaidino.
Taigi Jūs buvote tas J. Miltinio rastasis? Kur Jus rado?
Mokiausi Kauno amatų mokykloje, keramikos specialybės. Kai J. Miltinis grįžo iš Paryžiaus, negavo darbo teatre, jam skyrė organizuoti saviveiklos užsiėmimus Darbo rūmų teatre. Ten atėjo aktoriai Vaclovas Blėdis, Jonas Alekna.
Aš irgi labai norėjau ten patekti, bet buvau per jaunas. Kai užbaigiau Amatų mokyklą, tuomet V. Blėdis, kuris metais anksčiau už mane išėjo iš Amatų mokyklos ir buvo priimtas į Panevėžio teatrą, pristatė mane J. Miltiniui. Taigi iš Kauno nuvykau į Panevėžį ir ten likau. Nuolat buvau mokomas galvoti apie meną, o ne apie tai, kaip kur kavos išgerti.
Jūsų žodžiuose įžvelgiu nostalgijos. O kaip dėl dabartinio teatro – koks jūsų požiūris į jį?
Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet jei rodo per televizorių, tuoj pat išjungiu, nes man baisu, ką jie ten daro. Dabartinis teatras – pasikraipymai. Cirke geriau parodo. Dabar neretai aktoriai ant scenos elgiasi kaip klounai.
Mes kurdavome žmogaus gyvenimą, o dabar – ką jie perteikia? Nuo pat graikų laikų patys taikliausi kūriniai parašyti žmogui, o ne išoriniam pasauliui.
Einate į teatrą?
Buvau keletą kartų nuėjęs, nepatiko. Dabar neva stato Šekspyrą, bet Šekspyro ten maža – tai miltais barstosi, tai vėl kuo, aplink stalą šoka.
Kaip suprantu, Jūsų dienos bėga be teatro…
Liko tik prisiminimai. Atsimenu tuos, kurie paliko didelį įspūdį, pavyzdžiui, rusų režisierių Andrejų Tarkovskį. Jis giliai mąstė, mokėjo atskleisti žmogiškąją esmę.
Ką laikote savo kūrybos viršūne?
Viena iš didžiųjų – „Solaris“. Bet čia vėlgi priklauso nuo mąstymo – po šio filmo buvau gavęs laišką, kuriame prašoma daugiau tokioje „chaltūroje“ (liet. menkavertis) kaip „Solaris“ nebesifilmuoti.
Taigi koks tas aktoriaus kelias?
Priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi dirbi. Aš neturėjau galimybės dirbti be režisieriaus. Mano tikrasis mokytojas, pastatęs mane ant kojų, padėjęs man tapti D. Banioniu – J. Miltinis. Jis keldavo aukštus reikalavimus, sakydavo: „Donatai, tu čia nesikraipyk, tu atskleisk esmę. Mąstyk, kodėl žmogus žudysis, ką jis galvoja“.
Ar įmanoma taip giliai išgyventi kito likimą? Kaip pavykdavo taip giliai priimti kito likimą į savo sielą?
J. Miltinis mane smarkiai kritikuodavo, sakydavo, kad plaukiu paviršiumi. Jeigu rimtai, man brangūs yra gal penki vaidmenys, kuriais aš atskleidžiau žmogiškąją esmę, perteikiau, kodėl žmogus nesugeba prasmingai gyventi. Taigi vaidinau 70 filmų, o iš jų gal tik 5 geri.
Gal esate pernelyg savikritiškas?
Ne, aš suprantu, ką sakau. Suvokiu, ką norėjo pasakyti „Solaris“, „Niekas nenorėjo mirti“, gal dar vienas kitas, o ką kiti?
Kaip režisierius J. Miltinis sugebėdavo padaryti, kad aktorius atsiskleistų taip, kaip jis norėjo?
Ne su visais tai pavykdavo. Keletas žmonių spjovė į viską ir išėjo, nes tie reikalavimai nepatiko.
Ne paslaptis, kad J. Miltinį daug kas vadino netgi tironu. Iš kur ta Jūsų kantrybė…
Man viduje buvo labiau priimtina, matyt, negu kitiems. Bet, aišku, kartais tikėdavausi geresnio atlikimo, išeidavo blogiau…Tironu vadino nevykėliai, tie, kurie kažką nuveikė – nevadina, o tie, kurie išėjo iš teatro, taip sako.
Esate apkeliavęs visą pasaulį. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Europoje nėra valstybės, kurioje nebuvau. Daug teko svečiuotis Italijoje, kuri paliko neeilinį įspūdį. Net popiežiaus Povilo VI esu palaimintas. Tuo metu buvo uždrauta artėti Dievo link, bet aš, pamelavęs, kad einu į parduotuvę, pasiėmiau Romos miesto žemėlapį ir nuėjau į Vatikaną.
Ar aktoriaus kelią buvo sunku suderinti su asmeniniu gyvenimu?
Iš pradžių keletas poras, kurios norėjo kurti šeimas, J. Miltinio nurodymu turėjo išeiti iš teatro. Kai aš tuokiausi, 1948 metais, tai jau buvo Tarybų valdžia, manęs iš teatro neišvarė, nes buvau iki vedybų jau 7 metus praleidęs teatre. Tais laikais niekas nenorėjo, kad teatre būtų šeimų, nes teatras turėjo būti asmenybių sambūris, o ne taip, kad vyras su žmona pradėtų diktuoti sąlygas.
J. Miltinis – tarsi centrinė Jūsų gyvenimo figūra, ar žmona nepavydėdavo?
Ne, ji pati buvo aktorė. Dirbo su J. Miltiniu. Atėjo amžius meilei ir susituokėme. Viskas, kas gyvenime padaryta gražiausio, padaryta iš meilės, juk visas pasaulis kūrėsi dėl meilės.
Kas buvo sunkiausia karjeros metu?
Režisieriaus reikalavimai. Tie žodžiai: Donatai, tu neperteikei herojaus mąstymo, tu tik kraipaisi. Dabar mene tam tikras nuosmukis. Pasakysiu linksmai: miltų pabarstė, kelnes numovė – ir teatras. Bet, žinoma, priklauso nuo to, kas kaip žiūri: tiesiog jauti – prie širdies ar ne, jei nesuprantu, tai nesuprantu. Kiti giria giria, o aš tik ranka numoju.
Jaunimogidas.lt