Search Results for: "Iš griuvėsių"
Muzikinių vaizdo klipų kanalas „Vilnius Temperature“ pristato naujausią darbą – klipą iš Estijos miesto Tartu. Istorinės Domo katedros prieigose roko ir elektroninės muzikos sintezę kūrė grupė „Galvanic Elephants“.
Griuvėsiais pavirtusi fiurerio buveinė, kurioje paskutiniuosius savo mėnesius praleido Adolfas Hitleris, čia pat ir apiplyšusi sofa, ant kurios Adolfas Hitleris kartu su su savo mylimąja Eva Braun nusižudė, kai tik baigėsi II Pasaulinis karas, 1945 metais. Tokie vaizdai buvo užfiksuoti juodai baltose nuotraukose, taip pat daugybė nematytų apgriuvusio Berlyno vaizdų, kurie liko išsaugoti žurnalo „LIFE“ archyvuose.
Tuo metu visa tai užfiksavo 33 metų fotoreporteris Williamas Vandivertas – vienas pirmųjų fotografų iš vakarų šalių, kuriam leido įeiti į, griuvėsiais tapusį, Hitlerio bunkerį. Daugelis šių nuotraukų tuo metu net ir neišvydo dienos šviesos, nebuvo publikuotos, bet liko išsaugotos iki šių dienų. Jose matosi, kaip didinga Trečiojo Reicho valdžia, tiesiogine ta žodžio prasme, pavirto griuvėsiais ir dulkėmis.
Viena didžiausių mūsų pasaulio mįslių – milijardais neuronų apraizgytos žmogaus smegenys, leidžiančios jam vadinti save protingiausiu planetos gyvūnu. Jų veiklos principas ir nepaprastos galimybės masina iki šiol – mokslininkai nuolat bando sukurti žmogaus proto kopiją, protingą mašiną.
Dirbtinio intelekto mokslas skirtas būtent šiam tikslui, tai yra, protingų robotų, kompiuterių, visiškai ar iš dalies savarankiškai mąstančių mechanizmų kūrimui. Tokių mechanizmų pritaikymo galimybės neribotos: vairavimas, aptarnavimas, slaugymas, pavojingas arba juodas darbas ir t. t. Svarbu pastebėti, kad dirbtinis intelektas ne visuomet mėgdžioja žmogų – į šią sąvoką įeina ir tokie įvairiausių sričių moksliniai bei technologiniai pasiekimai, kaip automatinė pavarų dėžė ar orų prognozėms naudojami kompiuteriai.
Lietuvoje – robotų varžybos
Andrius Mikonis, VU Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros doktorantas, sako, kad Lietuvoje dirbtinis intelektas dar nėra taip toli pažengęs, kaip pasaulyje: „Vieni labiausiai žinomų pasiekimų – pašnekovai (angl. chat bots), sumo robotai ir šiemet KTU surengtos Robotų intelekto varžybos.“ Jos siūlė įspūdingą reginį – robotai turėjo savarankiškai, be nuotolinio valdymo ar kitokio žmogaus įsikišimo, įveikti tam tikras kliūtis, paimti krovinį ir atgabenti iki nustatytos vietos.
Robotai-pašnekovai yra žinomi interneto pokalbių gerbėjams, pavyzdžiui, „mIRC“ programos vartotojams. Pokalbių kanaluose įvairias funkcijas neretai atlieka automatizuoti pašnekovai, galintys reaguoti į tekstines vartotojų užklausas. Ši technologija dar tobulinama, tačiau jau yra gan įspūdingų robotų-pašnekovų, sugebančių sukurti pokalbio su žmogumi iliuziją, pavyzdžiui – „Jabberwacky“.
Sumo-robotai (apie jų kūrėją klaipėdietį V.Rodnovą mes jau rašėme), tuo tarpu, dalyvauja savotiškose varžybose, primenančiose sumo imtynes: jie rungiasi stengdamiesi išstumti vienas kitą iš apskritimu apibrėžtos zonos. Šįmet Klaipėdoje surengtas „European Robot League and Baltic Robot Sumo 2011“ renginys pasiūlė įspūdingą šio sporto šventę, kurioje buvo pasakojama apie japoniškas sumo-robotų konstrukcijas ir kovos strategijas; sportines aistras malšino japoniško humanoido (žmogaus išvaizdos roboto) atliktas M. Jacksono Mėnulio eisenos (angl. moonwalk) šokis. Panašių renginių šalyje vyksta ir daugiau.
Robotas irgi žmogus?..
Tačiau šios pramogos ir technologijų entuziastus žavintys renginiai yra tik ledkalnio viršūnė. Dirbtinis intelektas, kaip minėta anksčiau, jau įsiveržęs į bene visas mūsų gyvenimo sritis, pradedant lėktuvų autopilotais ir baigiant sekimo sistemomis. „Pasaulyje sukurti robotai gali patys orientuotis mieste, klausti žmonių krypties, patarimų. Japonijoje jau taikomi robotai slaugytojai. Verta paminėti ir „DARPA Challenge“ – kuriamos programos, kurios valdytų autonominį automobilį. Pirmieji bandymai vyko dykumoje, naujesnės užduotys – sukurti automobilį, galintį vairuoti mieste“, – pasakojo A. Mikonis. Antai jau ir „Google“ sukurė automobilį be vairuotojo („Google Driverless Car“), kuris naudoja „Street View“ ir dirbtinio intelekto programas įvertinti situacijai kelyje vairuojant be žmogaus pagalbos.
Vienas įdomesnių aspektų – dirbtinio intelekto gebėjimas „pamėgdžioti“ žmogaus protą. Dar 1950 m. Alanas Turingas sukūrė testą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar mašina gali apgauti žmogų ir priversti pagalvoti, kad jis bendrauja su kitu žmogumi. „Sutikite, kad ne kiekvienas žmogus savo „intelektu“ įtikintų kitą žmogų, kad jis tikrai žmogus“, juokavo A. Mikonis, teigdamas, jog jau dabar yra pakankamai pažengusių dirbtinio intelekto pavyzdžių, gebančių apgauti savo „žmogiškumu“. Kol kas tai dažnai apsiriboja tekstine aplinka – pavyzdžiui, minėti robotai-pašnekovai – tačiau žvelgiant į progresą tokiose šalyse kaip Japonija, nesunku patikėti, kad netruksime sulaukti įspūdingesnių, testą įveiksiančių, robotų.
Kita vertus, Japonija nebūtų Japonija, jei šioje šalyje dirbtinis intelektas nebūtų naudojamas ir vakariečius gluminantiems tikslams. Kam dar šautų į galvą sukurti nykštukę robotę „EMA“, kuri vienišiems verslininkams atstotų merginą – bučiuotų, bendrautų, dainuotų, dalintų vizitines korteles ir užsičiauptų vos paprašyta? Tai nėra pats radikaliausias pavyzdys – dar 9-ajame dešimtmetyje japonai pagamino žaisliuką „God Jesus Robot“ (Dievas Jėzus-robotas), kuris lyg visažinis galėjo mįslingai atsakyti į visus klausimus, panašiai kaip amerikietiškasis atitikmuo, biliardo kamuoliukas „8-ball“. Galima būtų vardinti ir toliau…
Mašina prieš žmogų: karas, kurį pralaimėtume
O kaip dėl kino filmuose pranašaujamo robotų sukilimo prieš žmoniją? „Terminatorius“, „Matrica“ ir legendinis S. Kubriko „2001 m. kosminė odisėja“ yra tik keletas pavyzdžių, rodančių kraupias dirbtinio intelekto naudojimo pasekmes. A.Mikonis, pats turintis patirties robotų kūrime, sako, jog tokio scenarijaus galimybė egzistuoja: „Šis reiškinys vadinamas „singularity“ – kuomet dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį. Deja, nėra sugalvota, kaip tai sustabdyti. Tai būtų galima nagrinėti kaip natūralų silpnesnės rasės užkariavimą. Kita vertus, niekas nežino, ar protingam dirbtiniui intelektui apskritai rūpės žmonės – gal jų interesai bus visiškai kitokie ir net nesikirs su žmonių“, – samprotavo A. Mikonis.
Šiandien technologijos tobulėja kaip niekad sparčiai, stebina moksliniai atradimai. Tačiau robotai ar dirbtinis intelektas ne visuomet pribloškia žmogaus mėgdžiojimu – kartais jis įspūdingas tiesiog tuo, kad gelbsti mums atlikti sudėtingas ar pavojingas užduotis; pavyzdžiui, japonai pasigamino robotus, talkinusius jiems ieškant nukentėjusiųjų nuo cunamio ir gelbstint juos iš griuvėsių. Na, o keistenybės ir netobuli išradimai mus lydės ir toliau – nepamirškime, kad ir koks geras būtų dirbtinis intelektas, jį kuria žmonės, o mes, deja, esame ydingos būtybės.
Martynas Gedvila
Ši savaitė yra paskutinė, kada Vilniaus miesto gyventojai ir sostinės svečiai turi galimybę apsilankyti šiuolaikinėje prancūzų tapybos parodoje „D’après la ruine“ („Iš griuvėsių“). Šios progos nepraleido vienas iš ekspozicijos dalyvių – žinomas prancūzų menininkas ir kuratorius Eric Corne, kuris atvyko trumpai viešnagei į Lietuvą. Sutikęs plačiau papasakoti apie parodoje eksponuojamus darbus, jis atskleidė ekspozicijos priešistorę ir jos kūrimo užkulisius.
Esate žinomas parodų kuratorius, tapytojas, vadovavote Plateau šiuolaikiniam meno centrui bei buvote Prancūzijos meno institucijų asociacijos prezidentas. Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą, kaip būtų tinkamiausia Jus pristatyti Lietuvos auditorijai?
Vadovaudamas Plateau šiuolaikinio meno centrui suvokiau, kad visų pirma esu menininkas ir nenoriu būti tik institucijos direktorius. Mane domino kūrybinis procesas, glūdintis kultūrinių renginių organizavime, todėl kaip nepriklausomas kuratorius ir konsultantas keletui metų išvykdavau gyventi ir dirbti skirtingų šalių vizualiųjų menų institucijose.
Jūsų kūriniai sulaukė ne tik Prancūzijos meno institucijų dėmesio, bet ir buvo eksponuoti Berlyno Freimuseum, Liuksemburgo Nosbaum & Reding galerijoje, Strasbūro modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje bei kitose kultūros įstaigose. Kaip nepriklausomas kuratorius, kur turėjote galimybę realizuoti savo projektus? Ar skiriasi įvairių pasaulio šalių parodų lankytojų publika?
Pastaraisiais metais teko dirbti Ženevoje, Varšuvoje, Belgrade, Brazilijoje. Visi šie miestai labai skirtingi, turintys savitą atmosferą, stipriai įtakojančią gyventojų požiūrį į meną. Ypatingai įdomus buvo nuo 2007 m. vykęs projektas Lisabonoje, kur buvau pakviestas dirbti kuratoriumi, rengiant ekspoziciją Berado muziejaus atidarymui. Naudodamas šio muziejaus kolekciją pastaruoju metu surengiau septynias parodas. Nuo 2008-ųjų keletą metų įgyvendinau įvairius projektus Brazilijoje. San Paule 2009 m. surengiau ekspoziciją Un Siècle d‘Art en France bei miesto vadovybės buvau pakviestas dirbti konsultantu, kuriant Šiuolaikinio meno centrą. Taip pat Brazilijoje, Porto Alegro MARGS šiuolaikinio meno centre, organizavau parodą Les Réalismes.
San Paule pristačiau prancūzų tapybą nuo Le Corbusier iki šių dienų. Parodoje buvo eksponuojami 200 paveikslų 2000 m³ erdvėje. Kasdien joje apsilankydavo apie 5000 žiūrovų. Porto Alegre pirmą kartą buvo pristatyti tokie menininkai kaip: Salvadoras Dali, Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, Polis Sezanas, Klodas Monė, Joanas Miro ir kiti. Be prancūzų darbų taip pat buvo išeksponuota ir Brazilijos menininkų kūryba, siekiant palyginti dviejų skirtingų šalių tapybą: ieškoti bendrų sąlyčio taškų ar esminių skirtumų.
Parodoje „D‘après la ruine“ („Iš griuvėsių“) Jūs dalyvaujate kaip dailininkas. Gal galėtumėte iš savo pozicijų papasakoti apie parodos priešistorę? Kokiais aspektais Jus sudomino šios ekspozicijos koncepcija?
Dalyvauti parodoje mane pakvietė kuratorius Renaud Serraz, pajautęs mano kūrybai būdingą įtampą ir sudominęs parodos tematika – visuomenės akistata su tūkstantmečių sandūroje įvykusiomis žmonijos ir gamtos stichinėmis nelaimėmis. Manau, ji labai aktuali, nes ekspozicija – tarsi kasdieninis reportažas apie pasaulyje vykstančius įvykius. Menas turi sąveikauti su žmogumi ir jame turi atsispindėti šių dienų gyvenimo realijos. Katastrofa Japonijoje dar kartą patvirtino, kad buvo pasirinktas reikšmingas ir reikalingas atspirties taškas kūryboje. Juk visi gyvename savotiškuose griuvėsiuose: vieni yra sukaustyti socialinių aplinkybių, kiti – istorinių priežasčių arba gyvena gamtos bei žmogaus nuniokotose vietovėse.
Ar Lietuvai kaip valstybei, kurios stichinių nelaimių mastas yra nesulyginamas su kitose šalyse vykstančių gamtos kataklizmų milžiniškais nuostoliais, o socialiniame ir politiniame gyvenime problemos sprendžiamos ne tokiomis radikaliomis priemonėmis, griuvėsių tema aktuali?
Taip, aktuali. Lankydamasis Vilniuje pastebėjau iki sovietmečio, sovietmečiu ir po sovietmečio statytų pastatų samplaiką. Tai nėra tik architektūriniame lygmenyje fiksuotas pastebėjimas, nes visų pirma joje atsiskleidžia lietuvių mąstymas, patirtis ir valstybės istorinis kontekstas. Tai tarytum sumaišytas laikas, kriziniai taškai. Nepaisant to, reikia judėti į priekį ir atgimti iš naujo. Juk tai – griuvėsių esmė. Nieko nėra amžino.
Parodoje dalyvaujate kartu su kitais vienuolika menininkų. Kiekviena personalija išskirtinė: tiek savitu kūrybiniu braižu, tiek individualiu požiūriu į šios ekspozicijos koncepciją. Ar anksčiau teko bendradarbiauti su kitais parodos „D‘après la ruine“ autoriais?
„D‘après la ruine“ mano darbai rodomi kartu su Damien Cadio, Damien Deroubaix, Katharina Ziemke ir Céline Berger kūryba, kuria labai žaviuosi. Kaip kuratorius šių autorių darbus esu eksponavęs įvairiose parodose. Labai malonu matyti savo kūrinius greta jų. Įdomu tai, kad susitikęs su šiais menininkais visada diskutuojame apie paveikslus ir kūrybos procesą.
„D’après la ruine“ eksponuojamas 2007 m. Jūsų sukurtas diptikas „Paysage sous influence“ (Pakeistas peizažas). Jame akivaizdus Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių griūties motyvas. Ko siekėte, po 6-erių metų vaizduodamas visuomenę sukrėtusią katastrofą?
Savo darbuose norėjau atskleisti 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių naratyvą. Nepaisant prabėgusių 6 metų, manęs vis neapleido mintis, kad žmonės iš įvairių šalių susidarė vienodą įspūdį apie rugsėjo 11-osios atakas. Tad diptike siekiau atspindėti katastrofos kolektyvinį vaizdinį, susidedantį iš dviejų bokštų ir į juos skrendančio lėktuvo. Man visada svarbus mentalinis vaizdinys, todėl jį bandau užfiksuoti drobėje. Kurdamas siekiu perteikti tiek išorinius, tiek vidinius veiksmus, sukuriančius nematomą įtampą.
Kūryboje didelį dėmesį skiriate spalvai. Pasak Jūsų: „spalva – tai jėga, galinti nuspėti likimą. Jai nereikalingos mirusiųjų figūros, kad perteiktų katastrofos sukeltą įtampą“. Ar interpretuodamas rugsėjo 11-osios įvykius, be efektingo kolorito ieškojote unikalių išraiškos priemonių, ar papildomų informacijos šaltinių, kurie paskatintų naują požiūrį į atakas?
Kurdamas paveikslus aš nenaudoju nuotraukų ar kitų pagalbinių priemonių, kurias dažnai pasitelkia kiti menininkai. Kai pradedu dirbti, esu tik aš ir balta drobė. Tada aš ilgai ieškau reginio, jau esančio drobėje. Turiu ne ant jo dėti dažus, bet nuvalyti tą tuščią plotą, kad pasirodytų vaizdas. Mano manymu, blogas menininkas nori kažką ant drobės sukurti, geras nori surasti, kas joje jau slypi.
Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos patirtį – aktyvų dalyvavimą tarptautinio masto ir pasaulinio žinomumo parodose, ar anksčiau darbinėje praktikoje teko susidurti su ekspozicijos „D‘après la ruine“ tematika?
Ši ekspozicija man sukėlė asociacijų su 2007 m. kuruota paroda Ženevoje. Joje buvo nagrinėjama problematika apie destruktyvią įtaką kraštovaizdžiui ir peizažui. Kartu šias parodas sunku lyginti, nes „D‘après la ruine“ labiau jaučiama žmonijos intervencija.
Ar viešnagės metu turėjote galimybę artimiau susipažinti su Vilniaus kultūriniu gyvenimu bei čia pristatomomis ekspozicijomis? Jei taip, galbūt turite pastebėjimų, kurie paskatintų Lietuvos meno inovatyvėjimą?
Be abejo. Kaip menininkas ir kaip kuratorius, svečiuodamasis kitoje šalyje, visuomet stengiuosi pažinti vietos kultūrą. Ne išimtis ir Lietuva. Norėčiau pasveikinti Vilniaus kultūros centro iniciatyvą ir paskatinti kitas Lietuvos kultūros bei meno įstaigas bendradarbiauti su svečių šalių kuratoriais. Remdamasis asmenine patirtimi, galiu teigti, kad kuratoriai iš užsienio objektyviau įvertina pastovias ir laikinąsias ekspozicijas bei suformuluoja konkrečius siūlymus. Jie įneša šviežaus oro gūsį į pristatomas parodas ir padeda naujai, iš kito kampo pažvelgti į profesionalių menininkų kūrybą.
112 yra skubios pagalbos telefono numeris, kuris tokiu pačiu principu veikia daugelyje Europos valstybių. Šiuo numeriu pasiekiamas bendrasis pagalbos centras, kuris pagal poreikį informuoja greitąją pagalbą, policiją ar priešgaisrinę tarnybą.
Eldoradas, Atlantida, dingęs Z miestas – legendos apie šias vietas nuo seno vilioja tyrinėtojus į atokiausius Žemės kampelius. Dažniausiai iš tokių kelionių jie grįžta tuščiomis rankomis, tačiau kartais beieškant legendos atrandama kai kas tikra. Taip nutiko ir tyrėjų komandai, žvalgiusiai Hondūro džiungles, kurios vos nepareikalavo keleto jų gyvybių. Kaip jiems pavyko atrasti senovinio miesto griuvėsius ir, ar tai yra legendinis Baltasis miestas, skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.
Daugeliui lietuvaičių puikiai pažįstama didžiausia Estijoje Saremos sala, tačiau mažai kam girdėta artima jos kaimynė Muhu sala. Netikėtai šią salą šiemet „atrado“ bei pasauliui pristatė ir „The New York Times“ žurnalistė, į salą atklydusi sužavėta vieno saloje stovinčio dvaro nuotraukos.
Šių metų balandžio 25-oji įsiminta daugeliui, o ypač – nepaliečiams, kuriuos sudrebino 7,8 balų žemės drebėjimas, nusinešęs ne tik 8700 gyvybių, bet ir visiškai sugriovęs ištisus miestus. Negana to, Nepalo žemė dreba ir toliau – per du mėnesius nuo didžiojo žemės drebėjimo užregistruota daugiau nei 500 didesnių nei 4 balai žemės virpesių, o birželio 13-ąją šioje šalyje prasidėjo liūčių sezonas, kuris tęsiasi apie šimtą dienų. Neseniai iš Nepalo grįžusi Agnė Zuokienė atvira: nepaliečiai yra baisioje situacijoje ir nors pagalbą teikia daugiau nei 300 humanitarinės pagalbos organizacijų bei kariai iš viso pasaulio, jos vis dar trūksta, o baisiausia dar laukia ateityje.
Šiandien siūlome pakeliauti aplink pasaulį su šiais ypatingai šokiruojančiais kadrais.
Pamažu iš kino teatrų besitraukiantis filmas „Didis grožis“ (angl. The Great Beauty / it. La grande bellezza, 2013) įsimintinu tapo visiems, kokiu nors būdu prie jo prisilietusiems: nuo kino platintojų iki bilietų pardavėjų. Itin didelio populiarumo ir mūsų šalyje sulaukusiai juostai likti abejingu žiūrovas šansų neturi – „Didis grožis“ arba labai patinka arba nepatinka. Nepažiūrėti šio filmo taip pat, galima sakyti, neįmanoma, aplinkiniams skanduojant jo pavadinimą. Kuo šis filmas parklupdo ne tik neišrankius žiūrovus, bet ir visko mačiusius kino kritikus? Arba atvirkščiai – dar neįpusėjus filmui priverčia žmones palikti kino salę?
Vaikai žaidžiantys pavojinguose pastatų griuvėsiuose, „paturbintos“ transporto priemonės, sportinių drabužių mada, degtinės upeliai ir kitos sovietine dvasia persismelkusios „įmantrybės“ – taip, visa tai rasite tik Rusijoje. Vienas užsienio portalas pateikė trumpą vaizdinę eskursiją po mūsų didžiojo brolio gilumas – pažiūrėti tikrai yra į ką. Tik, matyt, Vakarų valstybėms – stebėtis, o mums – prisiminti.
Šiais metais festivalis „Tamsta muzika“ kasmetinę vasaros puotą iškėlė Trakų miestelyje. Iš Varėnos miškų į miesto erdvę perkeltos muzikos fiestos organizatoriai agitavo, kad prastas oras – nekliūtis linksmybėms. Regis, taip ir buvo, bet gal ne pats miestas, kiek geras nusiteikimas neleido publikai liūdėti, kai tuo tarpu festivalio simboliu tapęs Jonas Krikštytojas nusprendė palaiminti atvykėlius dvi dienas trukusiu lietumi.
Anglų ir airių vaikinų grupės „One Direction“ gerbėjų laukia itin maloni patirtis – šios vasaros pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieks filmas-koncertas apie kolektyvo pasaulinį turą 2012-aisiais. Ypač merginų mylimi jaunuoliai šįsyk prieš kameras pasirodys ir už scenos ribų, tad galima bus pamatyti jų kasdienybę, repeticijas ir tarpusavio santykius iš labai arti.
Mūsų gyvenimai – tarsi nesibaigiančios paslaptys, kurias kasdien bandome suprasti. Lyg mįslės, kurių niekaip nesiseka įminti. Žmogaus vaizduotė yra tokia beribė ir plati, jog net pačius paprasčiausius reiškinius, kurie mums ne visada yra suprantami ar pažįstami, sugeba paversti kažkuo antgamtišku.