Search Results for: "Hurts"

Spalio 12-osios vakarą Kaune, „Žalgirio“ arenoje, koncertavo vieni pastebimiausių pastarųjų metų britų muzikos naujokų, synthpop duetas „Hurts“.
Sprendžiant pagal „Hurts“ grojamą stilių, nenuostabu, kad juos apšildė analogiškai krypčiai priskiriami „Lemon Joy“. Vieną išskirtiniausių vyriškų vokalų Lietuvos populiariosios muzikos scenoje turinčiam Igoriui Kofui išjudinti publiką pakako pirmųjų akordų, palaikymas nemažėjo visas 40 minučių. Ne toks ir dažnas reiškinys, žinant, kaip kartais sunku organizatoriams rasti apšildančią grupę ir, savo ruožtu, kaip prailgsta jos klausyti susirinkusiesiems.

Šįkart buvo priešingas atvejis, „Lemon Joy“ atrodė vietoje ir laiku, nors jų pačių muzika yra užstrigusi kažkur 90-uosiuose, nesvarbu ar grotų kultinę „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, ar šviežiausius „Vasaros laiškus“. Kita vertus, juk būtent į šio laikmečio skambesį orientuojasi ir naujai interpretuoti bando „Hurts“. Nenuostabu, kad Kofas viešai išreiškė simpatiją apšildomai kompanijai, pasakydamas, kad „Hurts“ laiko metų debiutantais, ir jų muzika jam tiesiog labai patinka.
Theo Hutchcraftas ir Adamas Andersonas („Hurts“ duetas) jau tarsi išaugę iš debiutantų statuso – visgi, beveik du metus aktyviai koncertuoja. Kita vertus, koncerto metu ypač išryškėjo, kad už savo sėkmę jie turėtų būti dėkingi talkinančiai grupei: be būgnininko, sintezatorininko, gitaristo ir styginių kvarteto, jie galėtų atlikti viso labo akustinius pasirodymus su Adamo gitara arba pianinu ir Theo vokalu. Tą, beje, jie ir darė per kelias dainas, skambėjo puikiai. Tačiau pasaulis „Hurts“ pamilo ne už akustinius kūrinius.
Verta paminėti ir šokėjas vien dėl to, kad reta grupė jas turi, absoliučiai daugumai ir nereikia. „Hurts“ atveju – tikrai reikia, kaip ir kitų vizualių detalių, pradedant gerbėjams į sceną skriejusiomis rožėmis ir baigiant kaip ir kaskart preciziška Theo šukuosena – kitokio jo niekas tarsi ir nėra matęs. Vizualumo grupė suteikė ir patiems klausytojams: prieš nuskambant „Illuminated“ jie buvo paprašyti įjungti mobiliųjų telefonų šviesas. „Žalgirio“ arena tapo vienu dideliu žvaigždėtu dangumi. XXI a. sprendimas, galbūt ne pačių „Hurts“ sugalvotas ir pirmą kartą panaudotas, tačiau neabejotinai pasiteisinęs.

Būtent šis, didžiulis estetikos, teatrališkumo, elegancijos, galbūt ir glamūriškumo užtaisas yra tai, kas „Hurts“ išskyrė iš daugybės konkurentų Jungtinėje Karalystėje ir, neabejotinai, kas traukė klausytojus į „Žalgirio“ areną.
O kaip dėl muzikos? Ji pakankamai monotoniška, tačiau rafinuota, ypač violončelės ir trijų smuikų dėka. Atrodo, tai supranta ir patys grupės vaikinai, leidę poroje vietoje styginių kvartetui soluoti. Žinoma, publika laukė hitų, vaikinai juos dovanojo iš karto, pradėdami koncertą sulig „Silver Lightning“ ir „Wonderful Life“. Dar vieną saldainiuką – „Stay“ paliko atsisveikinimui, na, ir bisą užbaigė su „Better Than Love“. Skambant pastarajai, Theo rankose atsidūrė Lietuvos trispalvė, kuri ant jo pečių prabuvo iki pat dainos pabaigos, vėliau, sulaukusi bučinio, nuskrido į pirmąsias žiūrovų eiles. Paradoksalu, bet rėkiančių spalvų Lietuvos vėliava buvo mažiausiai estetiškas ir niekaip į bendrą vizualinį kontekstą neįsipaišęs scenos objektas.

Didesnį įspūdį už koncertą daro pats faktas, kad „Hurts“ apskritai atvyko į Lietuvą. Atvyko būtent dabar, kai vis dar yra kylanti ir įvairių šalių koncertų organizatorių medžiojama grupė. Šių metų (!) vasarį vienas kertinių britų muzikos žurnalų NME pripažino juos metų grupe, o spalį mes jau einame į jų koncertą Lietuvoje. Maža to, sprendžiant iš beveik pilnutėlės „Žalgirio“ arenos (sakoma, kad ji talpina iki 17 tūkst. žmonių. Tiek tikrai nebuvo, juolab kad koncertui buvo skirtas ne visas arenos plotas. Tačiau vertinant iš akies žmonių buvo ne mažiau, nei per, pavyzdžiui, „A-ha“ atsisveikinimą Vilniuje), koncertas turėjo pasiteisinti ir finansiškai.
Galbūt tai viso labo yra naujo šiuolaikinės muzikos industrijos bruožo apraiška: atlikėjai, kad ir kokio masto ar šviežumo būtų, privalo koncertuoti daugiau ir įvairesnėse vietose nei anksčiau, nes koncertai (o ne įrašų pardavimai) tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tačiau jei ir taip, Lietuva egzaminą išlaikė: koncertas įvyko sėkmingai, žmonių buvo pakankamai, o jų palaikymas – pavydėtinas. Jei „Hurts“ vadybininkai nepasididžiuos apie tai papasakoti kolegoms, o Lietuvoje atsiras pakankamai drąsių koncertų organizatorių (nebijančių vežti šviežius vardus, kaip kad šio koncerto organizatorius, „Medusa Concert“), galime sulaukti ir daugiau šios, o ne vakar dienos muzikos herojų.
Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Erikos Vyšniauskaitės