Search Results for: "Ch. Bukowski"
„Knygų leidyba labai sunkus ir nepelningas verslas“, – su užuojauta balse studijuojantiesiems leidybą vis primena geraširdžiai dėstytojai. Jiems pritaria paskaitos vesti pakviesti praktikai. Žinoma, iš didžiųjų mūsų šalies leidyklų. Stulbinami faktai, bet mūsų šalyje leidėjų skaičius, veikiamas ekonominių įvykių, svyruoja tarp 400 ir 600.
„Kitų knygų“ leidykla baigė leisti Charleso Bukowskio romanų plejadą. Lietuvių kalba ką tik pasirodė paskutinysis – šeštasis – amerikiečių literatūros chuligano romanas. Leidykla tikisi, kad Lietuvos skaitytojai deramai įvertins „Holivudą“, kaip ir anksčiau išleistus grubios alkoholinės prozos meistro šedevrus – „Paštą“, „Faktotumą“, „Moteris“, „Arklienos kumpį“ ir „Skaitalą“.
„Kitų knygų“ leidykla baigė leisti Charleso Bukowskio romanų plejadą. Lietuvių kalba ką tik pasirodė paskutinysis – šeštasis – amerikiečių literatūros chuligano romanas.
Leidykla tikisi, kad Lietuvos skaitytojai deramai įvertins „Holivudą“, kaip ir anksčiau išleistus grubios alkoholinės prozos meistro šedevrus – „Paštą“, „Faktotumą“, „Moteris“, „Arklienos kumpį“ ir „Skaitalą“.
„Paprastos beprotybės istorijos“ („Tales of Ordinary Madness“) – pirmasis lietuvių kalba
išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų istorijų rinkinys. Jame
atsiskleidžia visas pamišėliškas, pribloškiantis, iš vėžių išmušantis literatūros chuligano Ch.
Bukowskio talentas. Siurrealistinis Niujorko padugnių gyvenimo ir Edgaro Allano Poe poetinės
beprotybės mišinys sprogsta neįtikėtina galia, skaitytojų galvose ištaškydamas visus griežtus
etikos bei estetikos štampus.
Skaityti šią knygą – tai tarsi išeiti į ringą prieš bokso čempioną. Kaliniai, lošėjai, vagys,
prostitutės, juodadarbiai, girtuokliai ir poetai – Ch. Bukowskis rašo apie juos negailestingai,
tačiau su humoru ir užuojauta. Jis nesiekia tyčia sukrėsti, tiesiog vaizduoja gyvenimą tokį, koks
jis yra, – siaubingai gražų, kupiną paprastos kasdienės beprotybės.
1983 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodęs Ch. Bukowskio rinkinys „Paprastos
beprotybės istorijos“ buvo sudarytas atrinkus geriausius pasakojimus iš 1972 m. išleistos šio
autoriaus knygos „Erekcijos, ejakuliacijos, ekshibicionizmai ir svarbiausios paprastos beprotybės
istorijos“ („Erections, Ejaculations, Exhibitions, and General Tales of Ordinary Madness“).
Sutrumpinti rinkinio pavadinimą pasiūlė ekstravagantiško italų režisieriaus Marco Ferreri
filmas „Storie di ordinaria follia“, 1981-aisiais susuktas pagal šią knygą.
Daugkartinis Lietuvos kultūros ministerijos stipendininkas, gavęs Sorošo šiuolaikinio meno centro stipendiją, surengęs daugybę asmeninių ir grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse – taip galima būtų apibūdinti vieną aktyviausių, drąsiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Evaldą Jansą.
Jau trečius metus skaičiuojantis art dizaino trio „Mother Eleganza“ gali jus išmaudyti, aprengti badass maikutėmis, pakvėpinti agurkiniais kvepalais ir apmėtyti duonos batais. Ir, jei labai paprašysite, – sukurti originalų albumo dizainą. Kol grupuotės „viena trečioji“ – markeriniu braižu pasižymintis Egyboy laiką leidžia Australijoje, likusioji trejeto dalis – Džiugas ir do-re-my – priešpiečiaudami ŠMC kavinėje pasakojo apie tai, kaip kūryba vyksta be „parkių“ ant parketo, o meilė ir pinigai dizaino srityje gali būti du suderinami dalykai kaip „Tom & Jerry“.
Susipažinkite – Nidas Kiuberis, Milena Černiakaitė ir Gabrielis Žvirblis. Kaune užaugęs Nidas kasdien plečia „Coffee Inn“ kavinių tinklą, Milena – vegetariškoje kavinėje „Vieta“ su draugėmis šeimininkaujanti mergina iš Marijampolės, Gabrielis – šokėjus, reperius, gatvės gyventojus ir pačią gatvę – jau ne tik Vilniaus – ženklu GRLA puošiantis idėjų malūnas.
Kai kuriems žmonėms Dievulis talentų atseiki su kaupu. Viena tų laimingųjų – mūsų „Talentų banko“ herojė Simona Slavinskaitė. Diplomuota kostiumo dizainerė, be savo aistros drabužių kūrimui, dar gamininanti ir žaislus bei lėles. Deja, jos skirtos visai ne smagiems žaidimams su draugėmis…
Praėjusiais metais Toronto tarptautiniame filmų festivalyje (TIFF) kultinis slovėnų filosofas Slavojus Zizekas, pristatydamas savo garsiojo filmo „Pervert‘s guide to cinema“ tąsą „Pervert‘s guide to idealogy“, prakalbo apie viešosios ir privačios erdvės santykį. Anot mąstytojo, tai, kad esame vis labiau stebimi ir, atrodo, prarandame vis daugiau privatumo, iš tikro kaip tik suteikia mums daugiau laisvės pojūčio. Tereikia kokios nors formalios, visą procesą įgalinančios jėgos, tarkim, vaizdo stebėjimo kameros. Nelabai aišku? Luktelkite ir visos miglos išsisklaidys.
Mylintiems muziką, 2013-ieji yra dėkingi metai: muzikos kiekis ir jos pasiekiamumas dabar yra didesnis nei bet kada istorijoje. Tik problema, kad pačios muzikos vertė nukrito iki maždaug tiek, kiek kainuoja dainos klipo peržiūra „YouTube“ – nulio. Tuomet kaip šiame versle uždirbami pinigai?