Search Results for: "B. Grebenščikovas"
Akustinis Boriso Grebenščikovo koncertas: dainos, kurios grojamos taip, kaip jos ir buvo sukurtos. Gitara, minimalus žmonių kiekis scenoje, kamerinė „naminė“ koncerto aplinka, kurioje galima klausti visko ir, greičiausiai, gauti atsakymą. Pakliūti į tokį „savą“ vakarą – ir senų „Akvarium“ gerbėjų, ir daugelio, nors kartą pajutusių B. Grebenščikovo dainų magiją, svajonė.
Interviu su grupės „Akvarium“ siela – B. Grebenščikovu apie akustiką ir viską po truputį.
Borisai, iš kur kilo būtinybė naujam formatui – kūrybiniam vakarui?
Dėl pačios paprasčiausios priežasties: dainos, kurias rašau, sudarytos iš daugybės sudėtingų atlikimo būdų. Kai groja „Akvarium“, scenoje visada 6-7 žmonės, ir tai tam tikra prasme suvaržo. O kai dainos išimamos iš puikios, bet „statiškos“ aranžuotės ir tampa „mobiliomis“, skirtomis vienam ar dviem instrumentams, atsiranda visiškai kitas pojūtis. Kažkada pastebėjau, kad man tai taip pat labai įdomu. Todėl visos dainos egzistuoja dviejose formose. Galiausiai man atsirado galimybė pagroti gitara, nes „Akvarium“ niekas net negalvoja, kad mane galima girdėti. Juk kai groja visa grupė, mes visi žinome kas gausis, o kai esame dviese ar trise – to nežino niekas, pirmiausia – mes patys. Malonu daryti tai, kas tau pačiam dar nežinoma.
Ar sudėtinga išlaikyti kamerinio skambesio atmosferą? Juk tokie koncertai – dideli „kvartirnikai“, artimas bendravimas ir dainavimas pritariant gitara.
Sutinku, tai kas kita. Kai groja didelė grupė, jaučiamas tam tikras energijos kiekis, kuris visus laiko, o čia nelaiko niekas. Tarsi mestų tave į vandenį, ir kaip moki, taip ir plauki. Bet, manau, tai labai teigiamas pojūtis.
Ar žiūrovai gali „užsakyti“ dainas tokiuose koncertuose?
Taip, pastoviai gaunu raštelius, ir, reikia pasakyti, žmonės labai išradingi ir skirtingi, šaunuoliai! Nėra buvę to, ko jie būtinai nepaprašytų. Netgi „Gorod zolotoj“ prašo labai retai, kas man malonu. Nors tai nuostabi daina. Dainuoju tik tai, ką jaučiu, jog šiandien tiesiog būtina sudainuoti. Kai suprantu, kad dainos galima nedainuoti – iš karto ją išmetu iš repertuaro. Pavyzdžiui, užvakar mes ją dainavome ir viskas, ką galėjome su ja padaryti, jau padaryta – tada daina išbraukiama, o į programą įtraukiama kažkas naujo.
Laimingieji, patekę į kūrybinį vakarą Vilniuje, kuris vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kalba apie ypatingai sėkmingą šios vietos atmosferos susijungimą su tuo, kas vyksta scenoje. Koncertas tapo atsivėrimu. Kaip vyko susitikimai su žmonėmis kituose miestuose, šalyse? Teko girdėti, jog lankėtės net Kinijoje.
Žinote, įsimena visi pasirodymai, nes kaskart koncerte būna viskas, ką aš noriu padaryti. Taigi kiekviena vieta, scena suteikia kažką savito. Vienas dalykas groti Vilniuje, kitas – kambaryje Tuloje, t.y. patalpoje, kuri yra dydžio sulig dideliu kambariu ar mažu klubu, kuriame ant žemės sėdi 80 žmonių. Tačiau man visa tai telpa netgi ne į kūrybinio vakaro formatą, o į pojūtį, jog tai – „dainos virtuvėje“. Beje, Kinijoje mus priėmė labai gerai – visa salė buvo vien rusai. Nė vienas kinas neapsireiškė, ir ačiū Dievui. Kol kas.
Kodėl?
Todėl, kad norint būti žinomu Kinijoje reikiai tiek daug pinigų, energijos, kas man asmeniškai nepavyktų, nes nemoku per prievartą būti maloniu. Žinau, kad mūsų muzikos klausosi ir kinai, ir japonai, tiesa, jų nedaug. Man to pakanka. Žinoma, aš už, kad susirinktų pilnos salės kinų, tačiau specialiai tam jokių veiksmų nesiimsiu. Kol kas. Nors mano planuose yra įrašas su kinų liaudies instrumentų orkestru, seniai apie tai kalbuosi su jų dirigentu. Man įdomu išbandyti absoliučiai man nepažįstamą muzikos sritį.
Ar taip pat norėtumėte išbandyti ir, tarkime, Jūsų sukurtas klasikinio repertuaro aranžuotes?
Žinote, tai būtų tuščias laiko ir svetimo dėmesio švaistymas. Be to, man jau nebėra laiko dainuoti netgi savo parašytas dainas. Taigi jei pradėsiu groti klasiką, nemokėdamas niekuo groti, žmonės man to neatleis ir pradės linčiuoti. Ir jie bus teisūs.
Ar esate sumanęs projektų vaikams?
Ne. Mano kūryba skirta ne suaugusiesiems ir ne vaikams. Ji skirta žmonėms. O kokio jie amžiaus ir ką jie mąsto, yra visiškai ne mano reikalas. Neturiu teisės apie tai galvoti.
Trokštantieji susitikimo su B. Grebenščikovu jo kūrybiniuose vakaruose galės apsilankyti – gegužės 4 d. 19 val. Ūkio banko teatro arenos scenoje (Vilnius) ir gegužės 5 d. 19 val. „Girstučio“ kultūros centre (Kaunas). Daugiau informacijos Renginių gide.
Grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo kuriama muzika skirta tikrai ne tik vyresniajai kartai. Ir rusų kalbos visai nebūtina mokėti, kad pajustum jo koncertuose skleidžiamą magiją. Čia užtenka tik klausytis… Visu tuo buvo galima įsitikinti vakar „Ūkio banko“ teatro arenoje vykusiame akustiniame B. Grebenščikovo koncerte.
Daug pavasario, daug egzotikos ir dar daugiau geros nuotaikos pasitiko sausakimšą salę B. Grebenščikovo gerbėjų. 58 metų muzikantas, kaip visada, atrodė nepriekaištingai ir ekstravagantiškai. Ramus ir tuo pačiu linksmas, lyg rytų išminčius, įsitaisęs ant minkštos pagalvėlės tarp spalvotų gėlių, žalios lapijos, su arbatos puodeliu – B. Grebenščikovas mėgavosi atliekama muzika.
Dar prieš koncertą su juo rengtame interviu muzikantas minėjo, kad „galiausiai jam atsirado galimybė pagroti gitara“. Na, ir pagrojo – dvi valandas. Koncerto pertrauka buvo skirta atsakymams į žiūrovų klausimus. Per pirmąją dalį visi norintieji ko nors paklausti B. Grebenščikovo metė į dėžutę ant lapelio surašytus klausimus. Jam dar tik pradėjus skaityti, ko jo klausiama, salė jau kartu su atlikėju visu balsu kvatojosi. Apskritai roko legenda vadinamo B. Grebenščikovo bendravimas su publika priminė susitikimą su senu draugu pasėdėti prie vyno taurės skambant puikiai muzikai.
B. Grebeščikovas viename raštelyje perskaitė jį nuo 5 klasės įsimylėjusios gerbėjos klausimą „ar į Vilnių jis atvyko su žmona“. Muzikantas nesutrikęs visiems pristatė pirmoje eilėje sėdinčią savo žmoną ir pasakė, kad meilė labai gražus jausmas.
Jausmų įvairovės koncerte tikrai netrūko. Didžiulį jų pliūpsnį suteikė scenos kraštuose įsitaisę muzikantai. Turint komandoje tokį perkusininką, kokį turi B. Grebenščikovas, galima apskritai koncerto metu padėti gitarą ir išeiti parūkyti. Senai teko matyti tokia energija trykštantį ir su tokia šypsena grojantį žmogų. Kai kurių jo demonstruotų instrumentų pavadinimų daugelis tikriausiai nebuvo net girdėjęs. Nuolat keičiamų ritmikos instrumentų garsai veikė tarsi burtai.
Dar buvo dūdelė, gražių pianino melodijų… O sugrojus paskutinei dainai, visi esantys salėje atsistojo ir garsiais plojimais, trypdami kojomis ragino muzikantus grįžti į sceną. Pridurti tikriausiai daugiau nieko ir nebereikia. Gal tik tai, kad vakar nebuvusieji kartu, dar turi galimybę sudalyvauti B. Grebenščikovo kūrybiniame vakare, vyksiančiame šiandien Kaune.
Norėdami geriau suprasti lietuvišką roką (plačiąja prasme – ir stilistiškai, ir kaip subkultūrą), turime žinoti ir tai, kuo gyveno bei gyvena mūsų kaimynai – latviai, estai, rusai, baltarusiai, lenkai. Tyrinėjimus pradėsime nuo bendros situacijos TSRS, taip pat šįsyk paminėsime ir Lenkiją. Apie kitų kaimyninių šalių roko ištakas ir raidą pakalbėsime truputį vėliau.
Klausydami savo mėgstamos muzikos, dažnai nesusimąstome apie jos dainų tekstus, o apie muzikantų gyvenimą taip pat dažnai nežinome įvairių subtilybių. Ir nors dažnai muzikos kūrimas daugeliui atrodo pramoga, nereikalaujanti labai aukšto IQ (visgi, tai ne tikslieji mokslai), labai intelektualių muzikantų yra tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis pradeda paieškas…
Intelektualiausieji… kaip atsirinkti?
Kandidatų į protingiausio muzikanto sostą – išties daug. Todėl pavardinsiu bent kelis variantus (galbūt skaitytojai su manimi nesutiks, gal turės kitų favoritų).
Užsieniečiai muzikos mėgėjų tinklaraščiuose yra balsavę, kas intelektualiausias. Daugiausia pagyrų sulaukė: Jimas Morrisonas („The Doors“), Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Davidas Bowie, Brianas May‘us („Queen“), Marilyn Mansonas, Rory‘s Gallagheris, Nickas Drake‘as, Nickas Cave‘as, Blixa Bargeldas („Einsturzende Neubauten“), Z‘EV (Stefanas Weisseris), Davidas Tibetas („Current 93“), Tony‘s Wakefordas („Sol Invictus“), Kurtas Cobainas, Frankas Zappa, Robertas Frippas („King Crimson“), Alice Cooperis, Gene‘as Simmonsas („Kiss“), Johnas Lennonas, George‘as Harrisonas (abu – „The Beatles“), Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Bono („U2“), Stevenas Wilsonas („Porcupine Tree“), Jordanas Rudessas („Dream Theatre“), Borisas Grebenščikovas, Viktoras Cojus…
Tiesą sakant, šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Intelektualusis art rokas, prog (progresyvusis) rokas ir metalas, dainuojamoji poezija (bardai, singer-songwriter), įvairių atmainų eksperimentinė muzika – tai intelektualiausieji muzikos stiliai. Vienas jų net vadinasi IDM (intelligent dance music) – intelektualioji šokių muzika (Lietuvoje tai būtų „Pieno Lazeriai“, „BrassBastardz“, „Happyendless“, IJO, Leonas Somovas ir Jazzu, Mario Basanovas ir kt.). Tarp Lietuvos eksperimentininkų taip pat daug intelektualų: pradėkime nuo Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, unikalaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, genialaus kūrėjo Viačeslavo Ganelino bei jo kolegų trio „GTČ“ – Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino. Tai intelektualiausias Lietuvos džiazas, pripažintas visame pasaulyje. Be abejo, yra daug džiazo kūrėjų, kurie nenusileidžia intelektualumu ir dabar: tai Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas, Dainius Pulauskas ir begalė kitų. Turime itin intelektualių klasikos atlikėjų: prestižinį Julliardą baigęs pianistas ir muzikos mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, Petras ir Lukas Geniušai, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir begalė kitų. Liaudies ir kantri muzikos žinovas Algirdas Klova, kantri legenda Virgis Stakėnas, šviesaus atminimo bardas ir rokeris Vytautas Kernagis… Taip pat negalime pamiršti Veronikos Povilionienės, Aistės Smilgevičiūtės („Skylė“), Alinos Orlovos, Algirdo Kaušpėdo („Antis“), Sauliaus Urbonavičiaus („Bix“) ir, be abejo, Andriaus Mamontovo. O jei dar negana – Igorio Kofo („Lemon Joy“), „Spički“, Makso Melmano ir „Biplan“, grupių „Siela“, „Avaspo“, „Donis“, „Liberte“, „The Earth Confession“ kuriama muzika taip pat yra intelektuali.
Žmonės-mįslės
Šie žmonės ir dar daug, kurių visų čia nesuminėsiu dėl vietos stokos, kuria ir kūrė itin kokybišką muziką, kuri ne tik pripildyta gyvybinės energijos, bet ir „maitina“ smegenis. Ar kam nors galėtų šauti į galvą, kad genialiojo Freddy Mercury „kolega“ – „Queen“ gitaristas“ Brianas May‘us – yra astrofizikas, mokslų daktaras, garsios mėnesinės dokumentinės BBC televizijos programos „The Sky at Night“ bendraautoris. Tai ilgiausiai transliuojama televizijos laida (nuo 1957 m. balandžio 24 d. į eterį išėjo jau 700 laidų!) pasaulyje. B. May‘us garsėja ir tuo, kad, kaip ir mūsų pirmieji bigbito ansambliai, pats susikonstravo gitarą (ji iki šiol veikia). Šis muzikantas, skirtingai nei daugelis, kuriuos įtraukė priklausomybių liūnas, niekada nerūkė, negėrė ir nevartojo narkotikų (skirtingai nei kiti „Queen“ nariai). Sudėtingą jo sukurtą „Queen“ dainą „The Prophet‘s Song“ jis susapnavo. Tai ilgiausia „Queen“ daina (trunka aštuonias minutes). B. May‘aus sapne buvo Didysis Tvanas, Biblija ir Nojaus arka. B. May‘aus vardu pavadintas asteroidas, kurį 1998 m. atrado čekų astronomai. Tai – „52665 Brianmay“.
Ne mažiau paslaptingas – ir Davidas Bowie, pramintas roko chameleonu. Tarp keliasdešimties jo albumų – ir svajinga hipiška dainuojamoji poezija, ir glam rokas, ir roko eksperimentai, ir popmuzika ir elektroninė muzika, ir dar daug visko D. Bowie apibūdinti galėtų jo paties dainos pavadinimas: „Hello, spaceboy…“
„Tje Doors“ lyderis Jimas Morrisonas rašė puikią poeziją, deja, jo gyvenimas nutrūko 27-erių. Lietuviškai išleista jo poezijos knygelė, tačiau vertimas – gana prastas… Menininkas save vadino Karaliumi Driežu (The Lizard King), Mr. Mojo Risin‘ (tai „Jim Morrison“ vardo anagrama). Štai vienas iš J. Morrisono poezijos šedevrų:
Vidinės laisvės akimirka
Kai protas atsivėręs ir
Atsiskleidusi vidinė visata
O siela klajonėms palikta
Sumišusi, be vietos, ieškanti
Draugų ir mokytojų – ir ten, ir čia
Vienas nesuprantamiausių muzikantų ir poetų yra Borisas Grebenščikovas. Tai eruditas, besidomintis daug kuo, tačiau tuo pačiu kyla įtarimas, kad jis tik žaidžia žodžiais ir prasmėmis, tarsi įvaro klausytoją į labirintą (panašų į D.Bowie, kurį kažkada jis mėgdžiojo) ir liepia paklusti psichodelinės poezijos taisyklėms. Iš daugybės B. Grebenščikovo (arba tiesiog BG) tekstų pasirinkau šmaikštų „Pasakėčia nr. 2“, kur rašoma Ezopo stiliumi:
Viena lapė beržely gyveno
Atėjo meška ir pradėjo į ją spoksot
Tada atėjo šalčiai
Viskas užšalo
Lapė nuėjo į kreditą
Meška prišalo prie medžio
Ir vis dar spokso
Pamoka čia paprasta:
Nebūk kaip ta meška –
Atėjai, ir nėra čia ko žiūrėt
Šia linksma nata ir norėčiau baigti trumpus patyrinėjimus apie intelektualius muzikantus. Išties tai didžiulio straipsnio tema, tačiau išvadą galima padaryti ir iš šio, nediduko: protingų muzikantų yra daug, o ir intelekto sąvoka ne taip paprastai apibrėši. Vieniems tai IQ skaičiukai, kitiems – gilesnė nei paprastai muzika ir dainų žodžiai, kuriuos kuria neeiliniai žmonės.
Mindaugas Peleckis