Search Results for: "Alisa stebuklų šalyje"
Labai dažnai poros savo meilę įamžina fotosesijose, tačiau taip, kaip tai padarė fotografė Lauren Brimhall, turbūt retai pamatysime. Fotografė susižadėjusiai porai surengė išties nepamirštamą fotosesiją, kurios tema – „Alisa stebuklų šalyje”.
Alisa trimatėje Stebuklų šalyje Vienas kūrybingiausių ir lakiausia fantazija pasižyminčių režisierių – Timas Burtonas – pristato klasikinės Liujiso Kerolio pasakos…
Tikriausiai esatę skaitę, arba bent jau girdėję apie pasaką „Alisa stebuklų šalyje“. Tai yra mėgstamiausia fotografės Elenos Kalis istorija, kuri jai taip patiko, jog ši sumanė ją atgaivinti realiame gyvenime… po vandeniu.
Liepos 29–31 dienomis kino teatras „Pasaka“ ir kino gryname ore programa „Kinas po žvaigždėmis“ siūlo kelionę laiku ir neįtikėtinomis vietomis: ne tik grožėtis įstabia Graikijos sala, apsilankyti magiškoje Alisos šalyje, bet ir pasinerti į tikrais įvykiais paremtą istorinę dramą apie gyvenimą tarsi pragare.
Apžiūrinėjant šias vintažines moteriško apatinio trikotažo reklamas, galima pasijusti tarsi atsidūrus keistame, stebuklų pasaulyje. Kokybiškas apatinis trikotažas, regis, viskas ko reikėjo tuometinei moteriai, o svarbiausias jo akcentas – laisvė ir polėkis. Dėvėdama šį apatinį trikotažą net Alisa stebuklų šalyje jaustųsi kaip namuose. Kokios bebūtų keistos šios apatinių reklamos – moteris jose išlieka elegantiška, seksuali, bet ne vulgari. Vis tik, atrinktose reklamose galima pamatyti daug keistų dalykėlių, su logika „susipykusių“ elementų, tad ne nuostabu, kad būtent jos patenka į keisčiausiųjų sąrašus.
Likus vos savaitei iki Kalėdų, gruodžio 16d., prasideda jau penktoji kino rodytojo „Forum Cinemas“ organizuojama „Gerumo seansų“ savaitė. Visą savaitę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje esančiuose „Forum Cinemas“ kino centruose populiariausius šių metų filmus nemokamai galės žiūrėti daugiau nei keturi tūkstančiai likimo nuskriaustų vaikų.
Nemokami filmų seansai šiemet gruodžio 16-22 d. vyks kino centruose „Forum Cinemas Vingis“ ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropoliuose“ esančiuose „Forum Cinemas“ kino centruose, o taip pat „Forum Cinemas Babilonas“ Panevėžio kino teatre.
Gerumo seansai bus rengiami rytais. Kad visi vaikai galėtų pamatyti išsirinktą juostą, kino centrai planuoja per dieną parodyti po 2-3 skirtingus filmus. Registracija į „Gerumo seansus“ būtina. Į numatytus seansus, jeigu liks vietos, bus papildomai pardavinėjami bilietai po 8 ir 6 litus, kuriuos galės įsigyti ir eiliniai žiūrovai.
Likimo nuskriausti vaikai kino centruose žiūrės populiariausius lietuviškai dubliuotus filmus
„Kung fu Panda“, „Ilgo plauko istorija“, „Žaislų istorija 3“, „Op“, „Ledynmetis 3“, „Megamaindas“, „Kaip prisijaukinti slibiną“, „Rio“, „Alvinas ir burundukai 2“, „Šrekas. Ilgai ir laimingai“, „Aukštyn“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Princesė ir varlius“, „Bjaurusis aš“.
Šiemet sudaryta pati plačiausia ir įvairiausia Gerumo seansų programa iki šiol. Per savaitę bus parodyta net 14 lietuviškai dubliuotų animacinių filmų, kurių trečdalis užima garbingas vietas visų laikų Lietuvos žiūrimiausių filmų dešimtuke.
Kaip ir kasmet prieš Šv.Kalėdas nemokami kino seansai organizuojami tiems, kurių šventės priklauso nuo kitų žmonių geros valios – našlaičiams, vaikų namų auklėtiniams, vaikams su negalia, internatų auklėtiniams.
Neretai vaikų globos namų auklėtiniai, norintys sudalyvauti „Gerumo seansuose“, neturi galimybės. Dažniausia problema – transporto trūkumas. Prieš trejetą metų į „Gerumo seansus“ vaikai iš visos Lietuvos keliavo kariuomenės autobusais, transportu taip pat pasirūpino iniciatyvinė grupė “Projektai vaikams”. Kino centrai „Forum Cinemas“ kviečia prisidėti prie gerumo akcijos ir suteikti atokiau nuo miestų gyvenantiems vaikų namų globotiniams nemokamą transportą ir šitaip prisidėti prie jaukesnių Kalėdų. Juk maži dalykai kartais daro didžiulius stebuklus!
Jau penktus metus vykstantys „Gerumo seansai“ auga kasmet. Prieš trejus metus Gerumo seansų savaitės metu trijuose „Forum Cinemas“ kino centruose filmus pažiūrėjo apie 700 likimo nuskriaustų vaikų. Pernai per tą patį laikotarpį „Gerumo seansuose“ apsilankė daugiau nei 2 kartus daugiau – 1533 vaikai. Kino teatrai yra pasirengę priimti dar dukart tiek žiūrovų, tad kviečiami visi našlaičiai, vaikų namų globotiniai, neįgaliųjų centrų bei internatų auklėtiniai.
Atsižvelgus į atokesniuose regionuose gyvenančių vaikų namų globotinių prašymus, šiemet akcija vėl vykdoma visuose šešiuose „Forum Cinemas“ kino centruose, esančiuose penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Užpildytos registracijos formos jau priimamos el.p. [email protected]
Kulinarijos burtininkas Hestonas Blumentalis, kuris it stebuklingąja lazdele pamojęs, kuria tokius virtuvės šedevrus kaip gyvačių košė ar kiaušinių bei kiaulienos ledus, pasakoja apie savo ilgą ir sunkumų kupiną kelią į patį kulinarijos olimpą.
Esi kilęs iš atrodytų nelabai su profesionaliu maisto ruošimu susijusios aplinkos. Tiesa, kad tavo aistros šaltiniu galima laikyti kelionę į Prancūziją kuomet tau tebuvo 15 metų?
H. B.: Absoliučiai teisingai. Esu įsitikinęs, kad man didelę įtaką padarė mano turimas menkas gastronominių žinių bagažas. Mano mama yra puiki virėja, bet esu aštuntojo dešimtmečio vaikis, kuris augo laikais kuomet prabangos viršūnė buvo avokado salotos, o vienintėlė parduotuvėse esanti makaronų rūšis – mėlynuose paketuose pardavinėjami spagečiai, alyvų aliejus nebuvo naudojamas maisto gamyboje, žmonės lašindavosi jį į ausis ir įsigyti jo buvo galima tik iš vaistininko. Ne tik, kad nebuvau ragavęs austrės – nesu tikras, ar žinojau, kaip ji atrodo. Taigi, vakarieniavimas puikiame Prancūzų restorane išties buvo sukrečiantis įvykis.
Ką pameni iš tos tavo gyvenimą pakeitusios vakarienės, kas tau padarė didžiausią įspūdį?
H. B.: Pažvelgus atgalios – tai buvo vienodai susiję tiek su pačiu maistu, tiek su aplinka, kurioje jis buvo patiektas. Sedėjome Baumanière restorano laukinėje terasoje visiškai greta boksitų klifo, ant stalo degė žvakės. Pamenu nuostabų aptarnaujantį personalą – ausyse skamba jų batų traiškomo žvyro garsas, dydžiu karietą primenantis sūrio vežimėlis atrodė lyg išnyręs iš filmo. Padavėjai pylė padažus ant mūsų suflė bei prieš mūsų akis pjaustė ėrieną. Someljė turėjo į viršų raitytus ūsus. Girdėjosi svirplių keliama „muzika“, o oru sklido levandų kvapas. Netruko nieko – jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje.
Kaip reikiant įkvėptas nusprendei norįs tapti virtuvės šefu, tačiau į tai nėjai tradiciniu, mokinio ir mokytojo santykiais grįstu keliu. Kodėl?
Būdamas 17-os iš Good Food Guide katalogo nusirašiau 20-imt ar 30-imt geriausių restoranų Londone bei jo apylinkėse ir į visus juos parašiau. Vienintėlis teigiamas atsakymas atėjo iš Le Manoir Aux Quat’Saisons vyriausiojo virėjo Raymond’o Blanc’o. Klasikinės Prancūzų virtuvės pagrindų jau buvau mokęsis savarankiškai, be to, suvokiau, kad sutikus eiti ten, man būtų tekę metų metus brautis per nesibaigiančius klasikinės Prancūzų virtuvės ešelonus iki mano išvajotų tikslų. Esi tik mažas didžiulio mechanizmo sraigtelis – taip yra ir taip turi būti. Mokydamasis savarankiškai supratau, jog šitaip judėsiu greičiau. Le Manoir būtų tekę kiekvieną mielą dieną po keturias valandas irtis per dėžių su pupelėmis jūras. Tai lyg kasdien gauti po vieną didžiulės dėlionės detalę. Išbuvau ten tik savaitę, nusprendžiau susirasti paprastą darbą, toliau mokytis ir, galbūt, vieną dieną sutaupyti savo restoranui.
Ir kaip užsidirbai pragyvenimui?
H. B.: Ko tik neteko dirbti: iš pradžių pardavinėjau biuro įrangą, vėliau važinėjau po įvairias kompanijas ir rinkau įrangą, kurios nuomos sutartis būdavo jau pasibaigusi. Mano tėvas turėjo lizingo kompaniją, išėjęs sąskaitybos pagrindų kursą, pradėjau tvarkyti jo buhalteriją. Niekada nenustojau mokytis gaminti ir skrupulingai taupiau savo tikslui. Visas devynių mėnesių santaupas kartu su žmona prašvilpėme kelionėje po Prancūziją: lankėme mėsininkus, žuvų pardavėjus, kepėjus, vyndarius, valgomų varlių augintojus, alyvų aliejaus gamyklas – viską, kas padėtų giliau suvokti sudedamąsias maisto dalis.
Galų gale sutaupei pakankamai savo išsvajotajam restoranui The Fat Duck, bet kodėl įsikūrei galimai geriausius visoje šalyje restoranus priglaudusiame Brėjaus (Berkšyro grafystė) kaimelyje?
H. B.: Brolius Roux laikau britų virtuvės The Beatles fenomeno atitikmeniu, jie labai stipriai pakeitė mūsų gastronomiją. Mintis atidaryti restoraną Waterside Inn kaiminystėje galėjo atrodyti kaip tikras akibrokštas. Tiesa ta, kad nesiekėme atidaryti restorano būtent Brėjuje: aš užaugau Marlau, žmona – Bekonfelde, sugaišome daug laiko ieškodami vietos, kuri būtu greta mūsų gimtinių. Po maždau poros metų radome patalpas Brėjuje, pardavėme savo namą užmiestyje, dar truputi pasiskolinau iš tėvo ir pradėjau kurtis. Nepajėgėme nuomotis būstą, todėl kartu su dviem vaikais apsigyvenome mano tėvų namuose. Dėl to restorano paaukojome viską, žmona labai mane palaikė. Atsidanginti į vietą, kurioje jau ketvirtį amžiaus dirba Michel Roux, iš šono žiūrint, galėjo atrodyti kaip begalo arogantiškas žingsnis.
(2005-ųjų metų žurnalo Restaurant rinkimuose The Fat Duck pripažintas geriausiu restoranu pasaulyje, Waterside Inn teko 19-a vieta,-A.R.)
Ar tikėjaisi, kad tavo restoranas taps tokia sėkminga vieta?
H. B.: Visiškai nesitikėjau to. Fat Duck buvo nedidelė užeiga. Turėjome tik vienerias duris, personalas, tiekėjai ir net klientai – visi vaikščiojo pro tas pačias duris. Pagrindinė mano idėja buvo paprastus, bet aukštos kokybės angliškai virtuvei adaptuotus prancūziškus patiekalus klientam tiekiantis bistro. Atėjęs galėjai kartu su austrėmis išlenkti pintą alaus arba užgerti mūsų siūlomą paštetą raudonu vynu. Mano didžiausia svajonė buvo vieną dieną gauti Michelin žvaigždę (viena žvaigždė – savo kategorijoje puiki virtuvė, dvi žvaigždės – išskirtinė virtuvė, verta nukrypti nuo maršruto, trys žvaigždės – viena geriausių virtuvių, verta atskiros kelionės,- A.R.). Jei būčiau turėjęs remėjų ir tikėjęsis daugiau nei vienos žvaigždės – nė už ką nebūčiau rinkęsis Fat Duck: mažas, prastokas pasiekiamumas, nėra nei stovėjimo aikštelės, nei tualeto restorano viduje. Sąrašą galima tęsti begalo: per žemos lubos, ankštos patalpos ir t.t.
Tačiau likai čia.
H. B.: Taip. Kuomet gavome dvi Michelin žvaigždes, ilgą laiką mąsčiau apie verslo perkėlimą kitur. Norėjau rasti vietą, kurioje galėčiau iš naujo patirti tą kadaise prie Baumanière restorano išgyventą pajūtį. Neturėjau boksitų klifo, svirplių, žvyro, fontano, levandų bei lauko terasos. Staiga, tarsi iš giedro dangaus nukrito ir trečia Michelin žvaigždė. Buvau visiškai šokiruotas. Leidinio direktorius man davė patarimą: „Nieko nekeisk, tu jau pralaužei ledus. Šis sprendimas parodė, jog galima gauti tris žvaigždes ir be tokių blizgučių kaip didžiulis sietynas. Nors tavo restoranas neturi jokių ypatingų prabangos ženklų, vos įėjęs gali pajusti jo unikalią atmosferą“. Aplinkos keitimas būtų viską sugriovęs.
Tavo manymu, maisto kokybei teigiamą įtaką padarė apribojimai su kuriais susidūrei?
H. B.: Maisto ruošimui pasitelkiame beveik visus žmogiškuosius pojūčius: mums vienodai svarbūs tiek garsai, tiek vaizdai, kvapai ir, žinoma, skonis bei išskirtinis aromatas. Turbūt dėl to, kad šalia nėra jokio kalno, vandens telkinio ir laukinės terasos visą savo dėmesį sutelkiau į maistą. Nesant išskirtiniai aplinkai, maistas man tapo savotišku kadaise vaikystėje išgyventų emocijų nešėju. Kaip jau minėjau, jei būčiau turėjęs daugiau pinigų tikrai nebūčiau pasirinkęs šios vietos. Net ir pati maisto ruošimo filosofija visiškai netikėtai pakeitė savo kryptį. Kažkuria prasme, visi šie „tramdomieji marškiniai“ suteikė man didelį postūmį. Kartais žmonės tai veikia labai teigiamai. Suvaržymai skatina kūrybiškumą. Jei būčiau turėjęs remėjų ir didelį biudžetą, naturalu, kad būčiau stengęsis viską padaryti kiek įmanoma prašmatniau. Norėčiau sakyti, kad visa tai yra sudedamosios didžioji plano dalys, bet tiesa ta, kad dirbau pagal turimas galimybes.
Tavo vizitinė kortelė – nuolatiniai kulinariniai eksperimentavimai ir ieškojimai, esi patyręs didelių kulinarinių katastrofų?
H. B.: Daugybę dalykų yra pakrypę nekokia linkme, antra vertus, nesėkmių vis mažėja. Daugumos žmonių nuomone, laboratorijoje mes tik sprogdiname įvairius dalykus, ir kitaip linksmai leidžiame laiką. Ištiesų, maždaug 80 % viso laiko laboratorijose užima koreguojamosios operacijos. Galime paimti paprasčiausius valgomuosius ledus ir išbandyti 6-8 įvairius receptus, pakeisti kiaušinio trynio sudėtį arba bandyti atrasti skirtumą skonio prasme tarp gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Taigi, tai labai teoriška ir praktiška maisto ruošimo pusė. Nors dabartinių savo klaidų katastrofomis nepavadinčiau, man dar yra kur tobulėti. Visų pirma, esu pernelyg užsispyręs: sugaišau net ketverius metus aštrios cukraus vatos išradinėjimui, nors pasiduoti reikėjo jau po pirmo pusmečio.
Labai daug laiko skiri šiems neeiliniams gastronominiams išradinėjimams, o ką mėgsti valgyti namie?
H. B.: Mano žmona mėgsta gana žiauriai su manim žaisti. Turiu polinkį į didžiuosiuose prekybos centruose pardavinėjamus krevečių kokteilius, prašau žmonos jų nebepirkti, bet grįžęs iš darbo visada randu jų šaldytuve. Taip pat dievinu pyragus su kiauliena. Gyvenu, kvėpuoju, miegu, fantazuoju dėl ir apie tai, kaip išgauti kuo daugiau naudos iš turimų ingredientų, todėl kartais toks maistas teikia ypatingą malonumą. Tereikia persijungti. Ai, kartą per savaitę mėgstu užsuktį į indiško maisto išsinešimui užkandines – tiesiog fantastika.
Ar draugai noriai ruošia tau valgį, o gal žmones į neviltį varo vien mintis, jog vertinsi jų paruoštus pietus?
H. B.: Žmonės dažnai man sako, jog niekada man nieko neruoštu. Būti vaišinamam man didžiulis malonumas, draugo namai – tai ne darbas, nereikia visko analizuoti, tiesiog valgyti. Panašiai kaip ir su vyno degustavimu: jį reikia analizuoti, leisti jam „pakvėpuoti“, skalauti burnoje ir visaip gargaliuoti. Degustacijos esmė – trukūmų ir privalumų ieškojimas. Visai kita yra gerti vyną namie ar restorane – tai didžiulis malonumas.
Iš kitos pusės, prieš porą mėnesių supratau, kad pietauti į svečius geriau kviesti senus draugus, o ne naujus pažįstamus, kai jiems patiekiu tokius neįmantrius patiekalus kaip sumuštiniai su sūriu, jiems sunkiai sekasi nuslėpti savo nusivylimą.
„Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia rašytojos Šarlotės Brontės knyga, viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos niekaip nepavadintume banalia meilės istorija su laiminga pabaiga. Tuo galėsime dar kartelį įsitikinti kino teatruose, kur jau nuo kito savaitgalio, rugpjūčio 26 dienos, didžiuosiuose ekranuose pasirodys nauja ir visiškai kitokia nei įprasta, „Džeinė Eir“.
Kritikai naujausią romano ekranizaciją giria jau vien dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos. Visų niekinamą ir žeminamą tarnaitę čia vaidina australė Mia Wasikowska, jau pelniusi simpatijas savo pagrindiniais vaidmenimis filmuose „Alisa Stebuklų šalyje“ (rež. Timas Burtonas), „Vaikams viskas gerai“, Lietuvoje filmuotame Holivudo filme su Danieliu Craigu „Pasipriešinimas“ ir kt. Taip pat juostoje pamatysime ir legendinę aktorę Judi Dench bei Michaelą Fassbenderį, suvaidinusį tokiuose kino hituose kaip „Negarbingi šunsnukiai“, “300” bei “Iksmenai”.
Romantinė drama „Džnė Eir“ pasakos istoriją apie našlaitę, augančią giminaičių namuose, o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi mergina įsidarbina egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Jauna guvernantė sušildo atšiauraus aristokrato širdį, tačiau netrukus sužino, jog dvaro labirintuose jis slepia didelę paslaptį…
Neišvaizdi, tačiau elegantiška moteris sprunka iš savo narvelio – ji pabėga nuo šiurpių paslapčių, nuo grėsmingo sero Ročesterio, nuo niūraus dvaro. Prisiglaudusi jauno dvasininko Džono Riverso (akt. Jamie Bell) namuose, Džeinė pamažu atsigauna. Niūri patirtis Tornfyldo dvare ima grimzti užmarštin. Tačiau netikėtos Džono piršlybos priverčia Džeinę suvokti, jog ji privalo stoti akistaton su Tornfyldo dvaro vaiduokliais ir pačiu seru Ročesteriu.
Klasikinis E. Brontė romanas „Džeinė Eir“ vėl pasiekia didžiuosius kino ekranus režisieriaus Cary Fukunaga („Bevardis“) ekranizacijoje. Tačiau šįkart tai ne saldi romantinė drama, tai kur kas daugiau: tikra gotikinė istorija. Nors veikėjų tarpe ir nėra vampyrų, tačiau tai tik techninis klausimas – Michael Fassbender („Negarbingi šunsnukiai“), įkūnijusiam grėsmingąjį serą Ročesterį, nebūtina gerti kraują, kad užvaldytų jaunąją Džeinę, kurią nepriekaištingai suvaidino Mia Wasikowska („Alisa stebuklų šalyje“).
Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 metais, įdomi ir šiandien. Romanas jau ne kartą ekranizuotas ir rodytas ne tik per televiziją, bet ir kino teatruose. Paskutinį kartą garsusis Šarlotės Brontės kūrinys didžiajame ekrane buvo rodomas 1996 metais – Franco Zeffirelli pristatė filmą su Charlotte Gainsbourg pagrindiniame vaidmenyje. Praėjusi 14 metų, garsioji meilės istorija didžiajame ekrane atgimsta iš naujo.
Ją kino teatruose pamatysime jau nuo rugpjūčio 26 dienos, o kol kas į naujausią romano versiją siūlome žvilgerti filmo anonse:
http://youtu.be/C8J6Cjn06kA
Taip pat palyginimui – štai, kaip atrodė 1944 metais ekranizuota knygos versija:
http://youtu.be/AS6qyMNqa_w
Holivudo užsienio spaudos asociacija paskelbė 2011-ųjų „Auksinių Gaublių“ apdovanojimų nominantų sąrašą.
Daugiausiai nominacijų – net septynias, gavo filmas „Karaliaus kalba“. Net šešiomis nominacijos buvo įvertintos dramos „Socialinis tinklas“ ir „Kovotojas“.
Dėl geriausios dramos apdovanojimo „Auksinių gaublių“ vakarą kovos filmai „Juodoji gulbė“, „Kovotojas“, „Pradžia“, „Karaliaus kalba“ ir „Socialinis tinklalapis“.
Geriausia dramos aktorė pretenduoja tapti jautrioje dramoje „Triušio urvas“ sūnaus netektį išgyvenusią motiną suvaidinusi žavioji australė Nikole Kidman. Nominaciją aktorei pelnęs filmas Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 14 d. N. Kidman konkurentėmis dėl geriausios aktorės titulo tapo Halle Berry („Frenki ir Alisa“), Jennifer Lawrence („Vinterio kaulai“), Natalie Portman („Juodoji gulbė“), Michelle Williams („Blue Valentine“).
Geriausiu dramos aktoriumi tapti pretenduoja Jesse Eisenbergas („Socialinis tinklalapis“), Colinas Firthas („Karaliaus kalba“), Jamesas Franco („127 valandos“), Ryanas Goslingas („Blue Valentine“) ir Markas Wahlbergas („Kovotojas“).
Prestižiniai kino apdovanojimai bus teikiami 2011 metų sausio 15 dieną. Ceremoniją ves anglų aktorius ir komikas Ricky Gervais. „Auksiniai gaubliai“ – tai kasmetinė geriausių JAV kino filmų ir televizijos laidų apdovanojimų ceremonija, kurios metu geriausieji apdovanojami net 68 kategorijose.
Pagrindinės nominacijos:
Specialus Cecil B. DeMille apdovanojimas:
Robertas De Niro.
Geriausia drama:
„Juodoji gulbė“,
„Kovotojas“,
„Pradžia“,
„Karaliaus kalba“,
„Socialinis tinklalapis“.
Geriausia dramos aktorė:
Halle Berry („Frenki ir Alisa“),
Nicole Kidman („Triušio urvas“),
Jennifer Lawrence („Vinterio kaulai“),
Natalie Portman („Juodoji gulbė“),
Michelle Williams („Blue Valentine“).
Geriausias dramos aktorius:
Jesse Eisenbergas („Socialinis tinklalapis“),
Colinas Firthas („Karaliaus kalba“),
Jamesas Franco („127 valandos“),
Ryanas Goslingas („Blue Valentine“),
Markas Wahlbergas („Kovotojas“).
Geriausia antrojo plano aktorė:
Amy Adams („Kovotojas“),
Helena Bonham Carter („Karaliaus kalba“),
Mila Kunis („Juodoji gulbė“),
Melissa Leo („Kovotojas“),
Jacki Weaver („Gyvūnų Karalystė“).
Geriausias antrojo plano aktorius:
Christianas Bale („Kovotojas“),
Michaelas Douglasas („Volstrytas: pinigai nesnaudžia“),
Andrew Garfieldas („Socialinis tinklalapis“),
Jeremy Renneris („Miestas“),
Geoffrey Rushas („Karaliaus kalba“).
Geriausia muzikos juosta/komedija:
„Alisa Stebuklų šalyje“,
„Burleska“,
„Vaikams viskas gerai“,
„Rizikinga erzinti diedukus“,
„Turistas“.
Geriausia muzikos juostos/komedijos aktorė:
Annette Bening („Vaikams viskas gerai“),
Anne Hathaway („Meilė ir kiti narkotikai“),
Angelija Jolie („Turistas“),
Jullianne Moore („Vaikams viskas gerai“),
Emma Stone („Lengvabūdė pirmūnė“).
Geriausias muzikos juostos/komedijos aktorius:
Johnny Deppas („Turistas“),
Johnny Deppas („Alisa Stebuklų šalyje“),
Paulas Giamatti („Barnio versija“),
Jake Gyllenhaalas („Meilė ir kiti narkotikai“),
Kevinas Spacey („Kazino Džekas“).
Geriausia animacinė juosta:
„Bjaurusis AŠ“,
„Kaip prisijaukinti slibiną“,
„Iliuzionistas“,
„Ilgo plauko istorija“,
„Žaislų istorija 3“.
Geriausias užsienio filmas:
„Biutiful“ (Ispanija, Meksika),
„Aš esu meilė“ (Italija),
„Le concert“ (Prancūzija, Rusija),
„Pakraštys“ (Rusija),
„Geresniame pasaulyje“ (Danija, Švedija).
Geriausias režisierius:
Darrenas Aronofsky („Juodoji gulbė“),
Davidas Fincheris („Socialinis tinklalapis“),
Tomas Hooperis („Karaliaus kalba“),
Christopheris Nolanas („Pradžia“),
Davidas O. Russellas („Kovotojas“).
Geriausias scenarijus:
„127 valandos“,
„Pradžia“,
„Vaikams viskas gerai“,
„Karaliaus kalba“,
„Socialinis tinklalapis“.
Garsiausias ir brangiausias Kanados šou „Cirque du Soleil” grįžta į Lietuvą su nauja programa „Quidam“. Daugelio lietuvaičių simpatijas jau spėjusi pelnyti trupė šį kartą žiūrovus pakvies į jaudinančią kelionę po nenuspėjamą fantazijų pasaulį. Nepakartojamą „Quidam“ pasirodymą Vilniaus „Siemens“ arenoje gerbėjai išvys kovo 19 – 21 dienomis.