Search Results for: "žiovulys"
Kodėl ausyse kaupiasi siera? Kodėl oda pašiurpsta? Kodėl morkos gerai akims? Kodėl su amžiumi plonėja lūpos?
Šamanai dažnai žmonėms asocijuojasi su raganomis, burtais, magija, mistika… Vieniems jie kelia baimę, kitiems – susižavėjimą, tretiems – galbūt viltį, kad anapusinis pasaulis, su kuriuo bendrauja šamanai, iš tiesų egzistuoja.
Dailininkės Mervi Lindman kūrybą puikiai žino visi knygų apie Pupulę gerbėjai. Lietuviškai išleistos dvi šios autorės knygos „Drąsioji Pupulė“ ir „Pupulė pabėga į cirką“ (leidykla „Nieko rimto“) sulaukė didžiulio populiarumo ir, kaip pasakoja tėvai, visiškai pasiglemžia mažuosius skaitytojus. Pupulė jiems tampa pačia geriausia drauge, padedančia įveikti įvairias baimes, o išskirtinis dailininkės M. Lindman braižas ir šiltas humoras sužavi ne tik mažylius, bet ir jų tėvus.
Čiaudulys, žagsulys, rąžymasis ir žiovulys – kas galėjo pagalvoti, kad visa tai taip naudinga sveikatai! Mokslininkai įsitikinę – šiais sąlyginiais refleksais gamta mus apdovanojo ne šiaip sau, o tam, kad padėtų mūsų organizmui.
Mano rytas, visad nežadantis nieko gero, visad ir prasideda neypatingai – nevalyvu kūno išmetimu iš lovos. Dažniausiai tai nutinka gerokai po to, kai bus nuskambėjęs žadintuvas, ar lygiai taip pat nevalyvai atsikėlęs kambariokas. Mano rytas visuomet pilnas paranojinio galvos kasymosi ir liežuvio nusideginimo dvokiančia arbata iš pakelių. Ir tik tada, kai akys nuskanuoja naują truputį pigių drabužių reklamą, pamažu imu atsibusti, nors žiovulys dar kiša peilį prie gerklės.
Nieko naujo nepasakysiu – kalbėti prieš auditoriją – pati didžiausia žmonių fobija, lenkianti net skrydžio baimę ar pasidygėjimą ropliais. Kad ir kokia bebūtų ta auditorija – prosenelės klasiokai, susirinkę į „Medžiotojų“ užeigą atšvęsti 130-ojo gimtadienio, tūkstančiai regioninio radijo klausytojų, „akademinis jaunimas“ aūloje, ar tiesiog mergina – baimė suklysti ir nusišnekėti, pasirodyti ne tokiu, kokiu esate, sumenkinti įspūdį apie save – ji visada yra šalia. O prie to prisideda ir pati didžiausia žmonių tarpusavio bendravimo problema – gebėjimas suprasti vienas kitą.
Meilė apverčia gyvenimą iš pagrindų, atsiranda antro žmogaus poreikiai, kuriuos derini su savaisiais. Atsiranda naujos veiklos ir nauji interesai. Stengiesi tobulinti savo santykius pagal kažkokius savo vidinius standartus, kurie be abejonės yra nulemti auklėjimo ir kultūrinių priežasčių. Ne visada šios kartelės yra pasiekiamos, gal net kartais tas suvokimas yra iškreiptas ir pastovus nusivylimas arba siekimas neįmanomo griauna santykius. Taigi, kokiais klaidingais stereotipais vadovaujamės?
Visų pirma, pilna literatūros, kuriose akcentuojamas visiškas pasitikėjimas ir atvirumas porose. Psichologai ragina neslėpti nieko nei nuo savęs, nei nuo aplinkinių, ypatingai savo partnerių. Bet kiekvienas ištartas žodis gali paglostyti arba sudaužyti mylimo žmogaus širdį. Daugelis, kurie deklaruoja, kad geriau karti tiesa, nei saldus melas, nenorėtų išgirsti pikantiškų Jūsų praeities detalių. Galbūt tai, kad Jums dabar atrodys nebereikšminga, galbūt tai, ko niekada nebekartotumėte, Jūsų partneris palaikys labiau taisykle, nei išimtimi ir nuolat lauks iš Jūsų tokio elgesio.
Dar vienas iš stereotipų – kad reikia kuo daugiau laiko praleisti kartu, kad reikia visur būti kartu ir visas veiklas atlikti vienas kito kompanijoje. Prie šio stereotipo prisideda ir noras pakeisti partnerį, pripratinti daryti tai, kas jam nepatinka. Ilgainiui žmogus pasigenda individualumo, nori būti išskirtinis ir už tai vertinimas, nori turėti savo draugų ratą, kuriems galėtų pasipasakoti apie santykius ar apie tuos dalykus, kurių nenori neštis į namus – darbo problemas ir pan. Partneris Jus pamilo tokius, kokiais buvote, todėl aukoti dėl jo savo pomėgius neverta, tapsite atskleista paslaptimi, perskaityta knyga, įsisuks rutina ir žiovulys santykiuose. Aišku nevertėtų vykti atostogauti, lankytis draugų gimtadienius ir viską daryti atskirai, tai kraštutinumas, tiesiog reikia išlaikyti balansą tarp mano ir mūsų.
Flirtas – tai nuodas, kuriam vaistų ieško daugelis porų. Dažnai tai byloja apie partnerio nepasitikėjimą savimi. Kartais yra pagrindas nerimauti, bet dažniausiai tai būna išpūstas burbulas, kurio dėka sukuriamos konfliktinės situacijos. Visų pirma reikia žinoti, kad trauka ir seksualumas yra natūralus ir įgimtas pojūtis, tam nereikia priešintis, jo neigti ir kitaip su tuo kovoti. Dažniausiai labiausiai traukia tai, kas yra draudžiama. Akcentuokite savo vertę ir Jūsų poros unikalumą bei nepaprastumą. Leiskite savo partneriui paganyti akis ir objektyviai vertinkite, kad Jūs nesate pats gražiausias, protingiausias ir idealiausias, bet Jūsų partneris taip pat toks nėra. Visada gali atsirasti kiti, geresni, bet dėl kažkokių priežasčių Jūs pasirinkote vienas kita ir skiriate vienas kitam tai, kas brangiausia – savo laiką, save.
Taip pat visuomenėje priimtas nesibaigiančios seksualinės traukos mitas, tarsi visi partneriai nori mylėtis kiekvieną minutę ir šis noras yra varomasis poros variklis. Bet juk žmonės yra gyvi, jie pavargsta, jie gali neturėti nuotaikos. Kartais tiesiog buvimas kartu suteikia malonius pojūčius ir nereikia seksualinio suartėjimo. Taip pat sekso dažnumas yra poros individualus pasirinkimas, kuris priklauso nuo fiziologinių partnerių poreikių. Dažnas lytinis suartėjimas gali net prarasti savo žavesį, todėl ne veltui sakoma, kad svarbiau yra kokybė, nei kiekybė.
Meilė tik duoda, bet nieko neatima. Tai dar vienas stereotipas. Vis daugiau tyrėjų pripažįsta, kad įsimylėję partneriai netenka dalies savo draugų, vidutiniškai dviejų. Taip atsitinka todėl, kad išsiskiria interesai ir kartu praleidžiama vis mažiau laiko. Galbūt ir neverta bandyti išlaikyti visus draugus arba graužti savęs, o dar blogiau savo naujojo mylimojo, jei kažkokie ryšiai nutrūksta.
Taigi, linkiu atsiriboti nuo stereotipų ir mylėti savo meile – nuoširdžiai, aklai ir be jokių taisyklių!
Gyvenimo kely mane nuolat persekioja du bičiuliai: vidinis balsas ir kūnas. Apie pirmąjį kartkartėmis šį bei tą brūkšteldavau, o kūną buvau palikęs nuošaly. Šį kartą sugalvojau, kad metas jam visą straipsnį skirti ir tokiu būdu nors šiek tiek padėkoti už tą nenuilstamą „persekiojimą“.
Neįkainojama dovana
Dirbu dėstytoju. Su studentais kartais pašnekam ir ne į temą. Per vieną paskaitą užklausiau: „Už kiek parduotumėte savo akį?“ Atsakymai svyravo nuo „už du milijonus litų“ (pigu?) iki „išvis neparduočiau, mano akis neturi kainos“. Sakykime, kad viena mūsų visų akis kainuoja du milijonus, kiek tada kainuoja visas kūnas? 100? 500 milijonų?
Greičiausiai jau supratote, kur lenkiu. Kūnas yra brangiausia dovana, kokią esame gavę savo gyvenime. Brangesnis už visus dalykus, kuriuos esame pirkę (mašiną, būstą). Užtenka prisiminti tai patvirtinančią senolių išmintį, kad „sveikata – brangiausias turtas“. Tai, kad kūnas yra dovana, sukelia dar dvi svarbias mintis:
1. „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“ – jau kokį gavom, tokį gavom. Ką čia bepakeisi (nors bandom, bandom…). Dovanas reikia priimti ir jomis džiaugtis, o ne apžiūrinėti atsistojus prieš veidrodį ir ieškoti naujų spuogų, asimetrijos ir kitų netikslumų.
2. Skola tėvams: net jei jie mūsų ir nemylėjo vaikystėje taip, kaip turėjo, net jei nenupirko visų žaislų ir užaugus nedavė tokio pagrindo po kojomis, kokį gavo mūsų bendraamžiai, mes amžinai liekame skolingi tėvams už suteiktą kūną ir gyvybę jame. Jei visgi įkainojote kūną, skaitydami straipsnio pradžią, galite pajusti, kokia našta jus prislėgtų, jei reikėtų per savo amželį suspėti atiduoti tą sumą tėvams…
Kai suvokiau tuos dalykus, kuriuos tik ką trumpai surašiau, pasikeitė mano požiūris į tėvus. Ir į kūną. Ir į tai, kaip su juo elgiuosi. Tėvams pajaučiau dėkingumą, kūno reikšmė mano gyvenime gerokai padidėjo, supratau, jog tik kūną ir teturiu savo gyvenime. Ir dar vienkartinį. Kaip tą puodelį, kurį, išgėręs šampano gamtoje, lengva ranka išmetu.. Kai jau sudėvėsiu tą brangiausią gautą dovaną, tada ir baigsis viskas.
O elgesys per daug nepasikeitė. Kaip ir dažnai būna: supranti, paprotingėji žmogus, bet gyveni sau kaip gyvenęs…
Aš ir kūnas: „du viename“
Čia prisiminiau psichiatro Ronaldo Davido Laingo knygą „The Divided Self“. Jis kalba apie šizofrenija sergančius žmones ir jų santykį su savo kūnu. Autorius vartoja sudėtingą terminą „išsikūnijimas“ (angl. „disembodiment“). Šizofrenikas netapatina savęs su savo kūnu, jo esmė nėra kūnas ir jis „išsikūnija“. Jo esmė yra kažkur giliau, ne kūne arba giliai paslėpta kūne. Todėl, jei šizofreniką kas užpuola gatvėje ir primuša, jam paprasčiausiai juokinga, nes užpuolikai juk jo esmės vis tiek nepalietė, jie palietė tik jo kūną.
Prisiminiau Laingą ne todėl, kad įtarinėčiau, jog ir pats sergu šizofrenija, bet todėl, kad nejaučiu, jog aš ir mano kūnas būtume nedalomas vienis. Suvokiu savo kūną lyg kokį draugą, savarankiškai kartu su manimi žygiuojantį gyvenimo keliu. Jis labai autonomiškas – geba savimi pasirūpinti ir praneša man apie save tik tada, kai iš tikro prispiria reikalas („miegot“, „valgyt“, „praustis“, „tuštintis“, „ilsėtis“, „sportuot“ ir t. t.). Daugelį funkcijų atlieka pats, be mano pagalbos: kvėpuoja, virškina, varinėja kraują. Klauso manęs akimirksniu (pvz., kaip mikliai jis dabar spaudo klaviatūrą!), tačiau būna ir kad neklauso (anksti ryte, vėlai vakare, kai jau būna labai pavargęs arba apsnūdęs). Kažkuo kūnas primena mašiną. Man užtenka elementarių žinių apie jį, kad galėčiau juo naudotis, ir daugiau žinių prireikia nebent gedimo atveju.
Visgi, kūnas – daug sudėtingesnis mechanizmas. Mašiną perprasti sugebėčiau (gal netgi per kokią savaitę), o kūno veikimui (tuo labiau psichikos dėsniams) perprasti gali neužtekti ir viso gyvenimo.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad bendraujame ne tik su savo vidiniu balsu, bendraujame ir su kūnu. Jis moka mums pranešti apie save, kai jam to reikia. Tiesa, mes dažniau įsakinėjame nei įsiklausome. Suvokiame kūną kaip komandų vykdytoją, gyvenimo priemone, bet ne kaip savarankišką draugą, kuris gali turėti poreikių, kurie nebūtinai sutampa su mūsiškiais.
Kūnas kaip priemonė
Su neprižiūrėta mašina toli nenuvažiuosime. Jei joje nebus kuro, oro padangose, ji nuolat ges, variklis kais – vienas vargas. Taip ir su kūnu. Kad jis per daug garsiai apie save nerėktų mums (sau?) į ausį – reikia juo rūpintis. O tai padaryti nėra labai sudėtinga. Pirmiausia, reikia skirti jam laiko. Antra, užtenka įsiklausyti ir išgirsti. Dažniausiai jis pasakys, ko nori. Viena mergina pasakojo, kad būtent taip susitvarkė su kamavusiu valgymo sutrikimu – nustojo klausyti, ką sako dieta, ir pradėjo klausyti, ką sako kūnas.
Išmokti vairuoti mašiną nėra taip sudėtinga kaip žinoti, kur su ja važiuoti. Gavau tą kūną iš tėvų dovanų, išmokau jį prausti, ilsinti, maitinti, tuštinti. Bet ką toliau daryti? Aišku, galiu sieti savo gyvenimą su kūnu ir tapti kokiu jogos, lengvojo kultūrizmo („fitness“) ar kultūrizmo („bodybuilding“) instruktoriumi. Dar galiu būti gydytoju, plaukimo ar kūno kultūros mokytoju. Jei sugalvosiu išnaudoti kitas kūno ypatybes, tapsiu radijo ar TV laidų vedėju, dainininku, povandeninio laivo darbuotoju su ausinėmis, degustatoriumi. Noriu pasakyti, kad kūnas visada telieka priemone. Jo nereikia suabsoliutinti, paversti visa ko tikslu. Kaip ir mašina lieka tik mašina – priemone kažkur važiuoti. Kūnas tėra priemonė man eiti gyvenimo keliu. Daug sunkesnis klausimas: kur eiti?
Jei trumpai apie pastarąjį klausimą: atsakymą turime kiekvienas iš mūsų. Vienas, žiūrėk, lėks į bažnyčią, kitas į biblioteką, trečias į „Akropolį“. Galiausiai atsiras koks keistuolis, kuris apskritai pačiu lėkimu mėgausis ir sakys: „Svarbu ne tikslas, svarbu procesas.“ Keliaujame kiekvienas skirtingai ir kiekvienas pagal save.
Kūnas – tik mano
Skaitinėdamas vieno amerikiečio tinklaraštį apie pinigus „Get Rich Slowly“, aptikau sukrečiantį sakinį: „Niekam taip nerūpi jūsų pinigai, kaip jums patiems.“ Supratau, kad sakinys kur kas rimtesnis, nei autorius taikė parašyti. Ne tik apie pinigus čia. Niekam taip nerūpi mano kūnas ir mano gyvenimas, kaip man pačiam.
Labai svarbu gyvenime, ypač jaunam žmogui, yra suvokti, kad kūnas priklauso tik jam, kad jis nesidalina kūnu su tėvais. Dažnai paauglių maištas pasireiškia tam tikru kūno pakeitimu (gal greičiau – sudarkymu): tai gali būti tatuiruotė, auskarai, šukuosena, provokuojantis makiažas. Tokie drastiški pokyčiai greičiausiai kyla iš nestabilaus ir dar tik besikuriančio identiteto. Kuriantis identitetui, jaunuoliui aiškėja, kas jis toks, ką jis nori veikti, kaip jis gyvens, įvyksta savo kūno bei gyvenimo pasisavinimas. Prisiimama atsakomybė. Nebe mama ir tėtis mane rengs, maitins, globos, bet aš pats rengsiuos, maitinsiuos, save globosiu.
Kartais tokios atsakomybės vengiama. Būti vaiku suaugusiojo kūne, leistis, kad tave rengtų, maitintų, globotų, – nors ir keista, neadekvatu, kartais pikta, užtat kaip patogu. Bet kūnas, kaip ir gyvenimas, yra tik mano. Įteikė man abi šias dovanas tėvai, pamokė jomis naudotis 18 metų ir viskas.
Kelionės priemonė – kūnas, tikslas – gyvenimas.
Panieka ir kūno žalojimas
Norisi straipsnį pabaigti rimtai.
Nereikia keisti kūno. Reikia kūną gerbti ir juo rūpintis. Jei sutinku, kad kūnas – tai savarankiškas draugas, kartu su manimi keliaujantis gyvenimo keliu, tai jis nėra tik paprasta priemonė, daiktas, su kuriuo galiu daryti ką noriu. Tam tikra prasme kūnas nėra tik mano. Jis yra gamtos dalis, jis turi savo dėsnius, savo paslaptį, savo gyvenimą. O kai žmogus kišasi į gamtą, ne visada geri dalykai nutinka.
Rašiau šį straipsnį geras dvi valandas, nepakilau nuo kėdės ir jau kūnas man šnibžda į (savo?) ausį, kad reikia pakrutėti, pavalgyti. Turiu klausyti…
Išnaša
Kūno įdomybės
Žmogui per gyvenimą išauga vidutiniškai 725 km plaukų.
Kiekvienas žmogaus pirštas per gyvenimą susilenkia maždaug 25 mln. kartų.
Suaugęs žmogus per parą iškvepia ir įkvepia maždaug 23 000 kartų.
Nusičiaudėti atsimerkus neįmanoma.
Moterys mirksi dvigubai dažniau negu
vyrai.
Pats stipriausias žmogaus raumuo – liežuvis.
Žmogaus akis gali skirti 500 pilkos spalvos atspalvių.
Per dieną nuo žmogaus odos atsiskiria apie 10 milijonų gabaliukų, per metus susidaro apie 2 kg.
Mažiausias žmogaus kaulas yra ausyje ir vadinasi kilpa.
Žmogaus veidą sudaro 14 kaulų.
Dantų emalis yra kiečiausia kūno dalis.
Lėčiausiai auga nykščio nagas, o greičiausiai – vidurinio piršto.
Kepenys atlieka daugiau nei 500 funkcijų.
Vienas iš 20 žmonių turi papildomą šonkaulį.
Vyrai skusdamiesi praleidžia vidutiniškai 60 valandų per metus.
Žmogus pirsteli vidutiniškai 14 kartų per parą.
Tamsi oda raukšlėjasi ne taip greitai kaip šviesi.
Rūkantis žmogus turi 10 kartų daugiau raukšlių nei nerūkantis.
80% 10 metų JAV mergaičių laikosi dietos.
Vienas žiovulys trunka vidutiniškai 6 sekundes.
Vienas žmogaus sapnas trunka tik 2–3 sekundes, o sapnuojame vidutiniškai po 7 sapnus per naktį.