Search Results for: "šokėja"
Sportas šokėją Saulių Skambiną lydi dar nuo jaunystės. Šokėjas tikina, kad nors į šokius daug kas nežiūri kaip į rimtą sportą, bet profesionalūs šokėjai sporto salėse kasdien praleidžia keletą valandų. Šokėjas S. Skambinas ir šiandien aktyviai sportuoja, ruošiasi rugsėjo 5 dieną Kaune vyksiančiam „Ąžuolyno bėgimui“ ir prie sveikos gyvensenos pratina savo sūnų.
Lietuvos hiphopo čempionas Julijus Nosovas šokį atrado dar vaikystėje. Bėgant metams pomėgio neapleido, o visai neseniai atidaręs savo studiją, šokti moko ir kitus. Geros nuotaikos ir šypsenos nestokojantis vaikinas pasakoja apie pasiekimus ir jaunuosius talentus bei tvirtina, jog hiphopo subkultūra Lietuvoje vis dar populiari.
„Mis pasaulis 2014“ vyksta Lietuvoje. Tai pabandė įsivaizduoti šokėja bei choreografė Vilma Pitrinaitė, visai neseniai savo pasirodymą pristačiusi tebesitęsiančiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Užsienyje gyvenanti bei dirbanti menininkė nepabūgo gilintis į svarbias, kartais juokingas, kartais skaudžias savo bei šalies identiteto temas, taip pat šokio judesiu analizuoti įvairialypę grožio konkursų realybę. Su autore, kuri kadaise metusi ekonomikos studijas išvyko mokytis šiuolaikinio šokio į Prancūziją, kalbamės jos ir dramaturgo Thomo Pondevie darbo „Mis pasaulis 2014 Lietuva“ premjeros Lietuvoje išvakarėse.
Jau ir Lietuvoje vis dažniau prabylama apie burleską – gundantį teatrališką šokį, kuris dažnai nepelnytai painiojamas su paprastu striptizu. Beje, pasirodo jį šokti gali visi, net eiliniai žmonės „iš gatvės“ – tereikia tinkamo makiažo ir ryškios aprangos (na, dar gebėjimo judesiu perteikti tam tikrą istoriją, tačiau šį kartą – ne apie tai).
Kas sieja dvi jau ant nosies kabančias šiuolaikinio šokių spektaklių „Contemporary?“ bei „W(o)men“ premjeras? Abiejose galėsime išvysti šokėją Agnę Ramanauskaitę. Tiesa, pirmojoje ji yra ir choreografė bei idėjos autorė, antrojoje atlikėja įgyvendins šveicarų kilmės choreografo Jérôme Meyer’io sumanymus. „Be šokių daugiau nieko nemoku“, – šypsosi mergina, ne tik pati pasinėrusi į šokį, bet jo subtilybių mokanti ir kitus. Taigi, apie šį, tokį artimą, bet ne visuomet suprantamą scenos meną – tiesiai iš A. Ramanauskaitės lūpų.
„Yra spektaklių, kuriuos galėčiau šokti visą gyvenimą. Dėl to, kad juose svarbiausia yra ne forma, išorinis sumanymas, o turinys, paremtas amžinomis vertybėmis. „Salamandros sapnas. Paveikslas“ yra vienas iš jų“, – teigia šiuolaikinio šokio kūrėja ir atlikėja, ne vieną tarptautinio mąsto apdovanojimą pelniusi Loreta Juodkaitė.
Susitikti su šiuo spektakliu Menų spaustuvė (MS) kviečia sausio 13 dieną 19 val.
Prieš kelerius metus kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu sukurtas darbas MS nebuvo rodytas jau daugiau negu metus, bet jis tikrai nėra iš tų spektaklių, kurie turi aiškų „galiojimo laiką“ ir išsisemia po vieno sezono.
„Dabar ruošdamasi, repetuodama labai džiaugiuosi dėl to, kad pavyko sukurti nevienadienį pastatymą. Būtų baisu grąžinti save į ankstesnio laiko mintis ir atradimus, daryti tai, kas jau pačiai visiškai nėra aktualu ar įdomu. O tiek „Salamandros sapnas“, tiek „Sibilė“ ar „Malda smėlyje“ – labai giliai išgyventi spektakliai, kurių esmė lieka aktuali visada“, – pasakojo Loreta.
„Salamandros sapnas. Paveikslas“ – netradicinis šokio ir muzikos veiksmas, kurį įkvėpė amfibijos salamandros, gebančios atsiauginti prarastas galūnes, mitas.
Šiam Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ programai sukurtam šokio spektakliui scenografiją kūrė Renata Valčik, muziką – Marius Baranauskas.
Spektaklis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ ne tik choreografei, bet ir kompozitoriui Mariui Baranauskui. Jo spektakliui sukurta muzika yra lygiavertis spektaklio veikėjas, papildantis salamandros judesius, klaidžiojantis tarp Viduramžių giesmės ir modernios elektronikos.
Su „Salamandros sapnu“ Lora Juodkaitė apkeliavo daugybę šalių ir festivalių pasirodydama tokiose svarbiose Europos šiuolaikinio šokio scenose kaip „The Place“ Londone (2007) ir Tarptautinėje šokio mugėje Diuseldorfe (2008).
Pasak L. Juodkaitės, iš esmės šis spektaklis yra apie tai, kad visi žmonės stengiasi slėptis – po kauke, įvaizdžiu, statusu. Ieško saugumo kokono. „Keliame klausimą – ar iš esmės galima išgyventi be to kokono, nuogam, neapsaugotam? Atsakymo tikrai neturiu…“, – apie savo Salamandros paslaptis pasakojo šokio kūrėja.
Pastaruosius dvejus metus L. Juodkaitė intensyviai gastroliuoja su savo MS pastatytais spektakliais, taip pat Rachido Ouramdane‘o trupe (aplankyti Belgijos, Ispanijos, JAV ir kitų šalių festivaliai), šoka Turkijoje ir kitur.
Vienas reikšmingiausių Loros pasirodymų tarptautiniame kontekste – savaitė, praleista garsiajame Korzo teatre Hagoje (Nyderlandai). Čia lietuvių šokėja dalyvavo vienoje iš kasmėnesinių šio teatro rengiamų šokio programų, kur ne tik rodė savo spektaklio „Malda smėlyje“ solo versiją, bet ir turėjo galimybę susipažinti su labai stiprių Korzo reziduojančių tarptautinio mąsto choreografų darbais. „Svarbus šios kelionės rezultatas – kvietimas man statyti spektaklį Korzo teatre. Tokiu būdu tai pat tiesiamas tiltas į realų bendradarbiavimą tarp Korzo ir Menų spaustuvės kaip artimų scenos menų organizacijų“, – pabrėžė L. Juodkaitė.
Viena įdomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų pastaruoju metu dirba intensyvų pedagoginį darbą – dėstė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinėms, taip pat dirba su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto vaidybos studentais. Beje, čia ir pati studijuoja režisūros magistrantūroje.
Lora Juodkaitė yra baigusi scenografijos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, paskui mokėsi Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje.
„Up And Over It“ pasivadinę rankomis šokantys jaunuoliai savo pasirodymuose naudoja tik savo išmiklintas rankas ir stalą. Jie dirba kartu su režisieriumi Jonny Reedu, kuris jų atliekamiems numeriams parenka tinkamą muziką ir sukuria modernius vaizdo klipus.
Nors Lietuvoje ir visame pasaulyje baleto spektakliai sutraukia pilnas sales žiūrovų, bet baleto artisto profesija yra neįprasta, paslaptinga. Ypač mažai žinome apie baletą šokančius vyrus. Baleto šokėjas Evaldas Bielinis (27) pasakoja apie šią egzotika tapusią specialybę tiek iš scenos, tiek iš užkulisių pusės.
Papasakok, kaip tapai šios retos profesijos atstovu – baleto šokėju.
Nuo mažumės lankiau gimnastiką, vėliau pramoginius šokius. Deja, pastarasis užsiėmimas reikalavo labai daug finansinių išlaidų, todėl, kai baigiau pradinę mokyklą, tėvai nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto atranką. Išlaikęs stojamąjį egzaminą, ten baigiau ir vidurinio ugdymo mokymosi programą, ir baleto klasę.
Kaip atsidūrei Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Taip jau susiklostė, kad buvau pradėjęs šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, bet nusprendžiau išbandyti savo jėgas Helsinkyje. Pabandžiau ir mane ten paliko. Suomijos operos ir baleto teatre jau šoku 8-ąjį sezoną.
Tavęs paklausius atrodo, kad labai lengvai tapai baleto šokėju: be didelių sunkumų pabaigei M. K. Čiurlionio menų mokyklą, jau daug metų dirbi profesionaliu baleto artistu Suomijos nacionaliniame teatre. Deja, dažnai tenka girdėti, kad daugeliui baletas lieka tik neišsipildžiusi svajonė…
Kiekvienais metais Lietuvoje baleto klasę baigia iki 10 žmonių, iš jų berniukų 1–2. Iš tų 10 šokėjų pagal profesiją šoka vos vienas kitas. Dažniausiai iš baleto išeinama savo noru. Vieni supranta pasirinkę ne tą gyvenimo kelią ir puikiai save realizuoja kitose srityse. Kiti per daug nenutolsta nuo šokio: mokina šokti vaikus, šoka įvairiose trupėse ir pan. Dar kiti profesionaliais šokėjais negali būti dėl silpnos sveikatos.
Ar sunku rasti darbą baleto šokėjui – vyrui? Turbūt konkurencija tarp moterų yra didesnė?
Užsienio šalyse konkurencija yra labai didelė tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Nors mūsų M. K. Čiurlionio menų mokykla paruošia stiprius šokėjus, bet tėvai nenoriai leidžia vaikus, o ypač berniukus, į baletą. Kitose šalyse menų mokyklas baigia gerokai daugiau šokėjų, tarp jų ir vyrų.
Matyt, viena iš daugelio priežasčių kodėl tėvai nenoriai leidžia savo vaikus į baletą yra ta, kad Lietuvoje menininkai, tarp jų ir baleto šokėjai, mažai uždirba. Kaip baleto šokėjai uždirba Suomijoje? Beje, ar balete skiriasi vyrų ir moterų atlyginimai?
Suomijoje baleto šokėjų algos nėra ypatingai didelės, gauname vidutinį atlyginimą. Jį gaunant galima normaliai gyventi: ir paišlaidauti, ir pasitaupyti. Moterų ir vyrų algos yra vienodos, bet kuo ilgiau teatre dirbama, kuo aukštesnis šokėjo statusas (t. y. solistai, demisolistai uždirba daugiausiai), tuo ir alga didesnė. Taip pat gauname priedus už spektaklius – kuo daugiau spektaklių per mėnesį sušoki, tuo didesnį priedą gauni.
Kokios reakcijos sulauki, kai nepažįstamiems žmonėms pasakai savo profesiją? Ar skiriasi lietuvių ir suomių požiūris į vyrus, šokančius baletą?
Lietuvoje nepažįstamiems žmonėms, užsiminus apie tai kuo užsiimu gyvenime, dažnas lieka abejingas arba priešingai – pasimeta, nebeturi ką pasakyti. Daugelis nėra matę baleto spektaklių, todėl lietuviai ne retai paklausia, ar nėra sunku šokti ant pirštų galų. Tenka atsakyti, kad tik moterys šoka ant pirštų galų, o vyrai ant puspirščių. Suomio reakcija būna kitokia – dažniausiai ima visko klausinėti, pasigiria, kad matė vieną ar kitą spektaklį. Galima įdomiai padiskutuoti apie baletą.
Gatvėje vyrą, kuris yra baleto šokėjas, galima atpažinti iš grakščios eisenos, atletiško kūno sudėjimo. O ką gali pasakyti apie baleto šokėjų būdo savybes?
Labai svarbu būti ištvermingam, valingam ir užsispyrusiam. Dirbant būtina jausti saiką, kad nepersitemptum, nes to pasekmė – įvairios traumos. Baleto šokėjui ne mažiau svarbus yra ir komunikabilumas, mokėjimas elgtis kritinėse situacijoje. Mūsų kolektyvą sudaro šokėjai iš viso pasaulio nuo 18 iki 44 metų, todėl dėl kultūrinių skirtumų, nevienodos patirties lengvai gali kilti nesutarimų, konfliktų. Visgi su kolegomis ne tik dirbame, bet dažniausiai kartu praleidžiame ir laisvalaikį.
Kad ir kaip būtų, visuomenę valdo stereotipai. Vienas iš jų, kad baletas nevyriška profesija. Ką apie tai manai tu? Ar po darbo prireikus imiesi kokių nors fizinės jėgos reikalaujančių darbų?
Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus, nuo ryto iki vakaro sėdinčius biure prie kompiuterio ekrano (juokiasi). Į baletą galima žiūrėti ne tik iš meninės, bet ir iš sportinės pusės. Žiūrovai, matydami spektaklį, dažnai neįsivaizduoja kiek reikia įdėti fizinių jėgų, pastangų norint pasiekti scenoje matomą rezultatą. Sutinku, kad baleto šokėjams griežtai draudžiamas ekstremalus sportas, patariama nenešioti didelių svorių, netgi namų apyvokos darbus reikia daryti labai atsargiai arba išvis jų vengti. Kita vertus, daug kas priklauso nuo šokėjo būdo savybių. Juk negali sėdėti rankas sudėjus ir laukti kol kažkas perstumdys baldus, nupjaus žolę ar išplaus grindis. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti su saiku, žinoti savo galimybes.
O kaip meilės reikalai? Susidaro įspūdis, kad moteriai draugauti su baleto šokėju nėra lengva. Jau vien dėl to, kad vyrui turėtų būti sunku kovoti su savo prigimtimi kiekvieną dieną matant krūvą dailių, pusnuogių moterų.
Kitos profesijos vyrui, atėjusiam į repeticiją, gali kilti tokių minčių, bet tai mūsų darbo kasdienybė. Darbo metu galvoji, kaip geriau sušokti, bandai įsiminti vieną ar kitą judesį. Į moterį žiūri tik kaip į šokio partnerę. Visgi dažnai šokant poroje su tuo pačiu partneriu, matant jį kiekvieną dieną, kartais užsimezga romantiški santykiai. Suomijos teatre iš 75 baleto trupėje esančių žmonių yra apie 10 porų. Kita vertus, gyvenimo partnerį matyti 24 val. per parą ir dirbti vienodą darbą kai kuriems tampa per dideliu išbandymu. Todėl didžioji dalis šokėjų drauges susiranda ne iš baleto pasaulio.
Pabaigai norėčiau paklausti: žiūrovas per baleto spektaklį scenoje mato tobulą vaizdą, nukeliantį į nežemišką judesių, mimikos ir muzikos pasaulį, bet ar per spektaklius nenutinka kokių nors gyvenimiškų kuriozinių situacijų, kurių žiūrovas nepamato?
Stengiamės, kad taip nenutiktų, bet būna visko. Tarkim sumaišai ar pamiršti kokį judesį ir pradedi šokti nesąmones. Tokiu atveju šalia šokantiems šokėjams pradeda imti juokas ir būna sunku neparodyti savo emocijų. Arba nutinka, jog ne ten atsistoji. Žiūrovai to nepastebi, bet mes patys ir spektaklius stebintys baletmeisteriai visada pastebime tokias klaidas. Yra buvę, kad orkestras pradėjo groti greičiau, o mes nespėjome šokti pagal muziką. Man yra buvę, jog nespėjau į spektaklį, nes Vilniuje atšaukė mano skrydį dėl prastų oro sąlygų. Taip pat esu šokęs, sirgdamas Roto virusu.
Aušra Trasauskaitė
Šiandien pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena. Lietuviams šią proga turime gerą žinią. Šokių grupei „2 n’ a Half Men“, kurią sudaro du lietuviai ir vienas britas, buvo suteikta galimybė pasirodyti konkurse „Britai turi talentą“ (angl. „Britain’s Got Talent“).
„2 n’ a Half Men“ šoka kelerius metus Londone gyvenantys lietuviai Paulius Frėjus ir Andrius Mitkevičius. Jaunų vyrukų grupė savo išskirtine chereografija ir akrobatiniais triukais jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.
Žinant kokie populiarūs talentų konkursai, belieka džiaugtis už „2 n’ a Half Men“ sėkmę.
„Britain’s Got Talent“ Jungtinėse Karalystėse rodomas ketvirti metai. Jis prie TV ekranų kiekvieną šeštadinį pritraukia kelis milijonus žiūrovų. Konkurso dalyviai varžosi dėl pagrindinio 100 000 svarų prizo bei galimybės savo talentą pademonstruoti pačiai Anglijos karalienei bei karališkajai šeimai.
Kada bus transliuojamas „2 n’ a Half Men“ pasirodymas, kol kas dar nežinoma. Visas naujienas pranešime vėliau. Taip pat bandome susisiekti su grupės nariais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jų gyvenamoje zojoje laikas skiriasi dviem valandomis, kol kas mums to padaryti nepavyko. Pažadame šį pranešimą pratęsti interviu su „2 n’ a Half Men“ kiek vėliau.
Sportas – sveikata! Turbūt šiuos žodžius kiekvienas (bent jau dauguma) girdėjo dar mokyklos laikais per kūno kultūros pamokas. Sakoma, jog sportas prailgina gyvenimą, juk sveikame kūne ir siela sveika…
Tačiau ar iš tikrųjų sportas visada užtikrina puikią sveikatą? O ir sporto šakų daugybė, ką geriausiai pasirinkti, kas būtų naudingiausia ir saugiausia? Žinoma, reikia sutikti, jog bet kurioje sporto šakoje galimos įvairios traumos, susižalojimai… Netgi nekaltai atrodantus šaškių žaidimas gali pakenkti sveikatai…
Bet kuriuo atveju, kiekvienais metais renkamos dešimt pavojingiausių pasaulyje sporto šakų. Dešimtukai kasmet nelabai keičiasi arba pasikeičia nežymiai. Tarp pavojingiausių sporto šakų daugiausia tų, kuriomis užsiima vyrai ir moterys.
Pavojingiausia moterims – palaikymo komados šokėja
Amerikoje, kur labai populiarus šis sportas, per metus suskaičiuojama apie 20000 rimtų traumų, kurias patiria komandų palaikymo šokėjos. Teigiama, jog yra didesnė tikimybė, jog per varžybas susižeis šokėja, o ne, pvz., krepšinio žaidėjas. Lūžusios kojos ar stuburo traumos – ne retenybė. Geras pasirodymas reikalauja aukų?
Regbis
Taip pat labai populiari sporto šaka Amerikoje, tačiau propaguojama ir kitose šalyse (taip pat ir Lietuvoje). Tai turbūt vienas žiauriausių kontaktinių žaidimų. Čia traumos tris kartus dažnesnės nei kariniuose susirėmimuose (!).
Plyšę raumenys, smegenų sukrėtimai, lūžę kaulai – tie žaidėjai sustoja tik tada, kai jau fiziškai nebegali toliau žaisti. Žinoma, tokiame sporte neapsieisi be kūno apsaugų, tačiau ir jos ne visada apsaugo.
Futbolas
Tai sporto šaka, kurioje dažniausiai patiriami smegenų sukrėtimai. Taip pat palyginti ne retai pasitaiko staigių mirčių. Futbolas yra viena iš sporto rūšių, kuriose įtraukiama ir galva, žaidžiama galva (ir čia kalbama tikrai ne apie mąstymą…).
Automobilių/motociklų lenktynės
Čia mirtys dažnos ir neišvengiamos, nes lenktynės neapsieina be didžiulio greičio (juk kitaip ir nebūtų lenktynės). Motociklininkai turi išlaikyti pusiausvyrą, važiuodami įvairiais keliais, posūkiais ir visa tai lydi beprotiškas greitis. O esant tokiam greičiui šalmas ar kitos apsaugos ne visada padeda.
Jojimas ant buliaus
Lipti ant nugaros toną sveriančiam įsiutintam gyvūnui turbūt tikrai labai drąsus žingsnis. Drąsus arba beprotiškas. Galbūt todėl Lietuvoje ši sporto šaka neprigijo. Kai kuriems šis žingsnis gali būti ir paskutinis.
Būti numestam keletą metrų – beveik būtinybė. Nors tereikia ant buliaus išsėdėti „tik“ (mažiausiai) aštuonias sekundes, tačiau įsiutęs gyvūnas visą tą laiką iš visų jėgų stengiasi numesti nepageidaujamą „svorį“. Tikriausiai tai pavojingiausios aštuonios sekundės pasaulyje.
Žirgų lenktynės
Žirgas – ne bulius ir jis nesistengia numesti raitelio, tačiau tai irgi viena pavojingiausių sporto šakų pasaulyje. Amerikoje iš 100000 dalyvių užfiksuotos 128 mirtys (žinoma, žirgų mirtys čia neįtraukiamos…).
Galbūt galima sakyti, jog tai nėra jau toks didelis skaičius, tačiau jei palyginsime šį sportą su kita taip pat pavojinga šaka – boksu, gali tekti pakeisti savo nuomonę. Idomu, jei žirgų sporte mirčių skaičius viršija šimtą, tai bokse iš 100000 dalyvių miršta 1-2.
Nardymas povandeniniuose urvuose
Dar viena šaka, priskiriama prie pavojingiausių pasaulyje. Didžiulis gylis, ledinis vanduo, neištirti požeminiai urvai, hipotermija, atsiskyrimas nuo nardymo komandos, menkas matomumas, oro trūkumas – tai tik keletas iš pavojų, tykančių vandenynų gelmėse. Nors nardytojai ir būna puikiai pasiruošę, apmokyti, tačiau ir jie neapsaugoti nuo šių grėsmių.
Dekompresija (slėgio sumažėjimas) gali sukelti problemų su stuburo smegenims, plaučiais, smegenims. Sakoma, jog pasisekę nardymai yra tie, iš kurių grįžtama.
Kopimas į kalnus/alpinizmas
Yra įvairių alpinizmo rūšių. Tai gali būti lipimas į uolas, snieguotais kalnais, taip pat kopimas, nešantis su savimi bagažą arba be jo ir pan. Galima ne tik paslysti, bet pavojų sukelti gali ir pasikeitusios oro sąlygos.
Būnant tokiame aukštyje, pagalbos gali tekti ir ilgiau palaukti, juk, pvz., medikų sraigtasparniui nusileisti ant uolos būtų sudėtinga. Hipoksija (deguonies trūkumas), hipotermija, nušalimai, pneumonija (plaučių uždegimas) – tai dažniausios alpinistų nelaimės. Net 179 alpinistai (iš 1300) žuvo, norėdami įkopti į garsųjį Everestą.
Ledo ritulys, golfas, slidinėjimas…
Čia tik gali sužeisti lazda, ar pastumti, bet gali trenkti žaidėją ir į apsauginę sienelę. Galbūt truputį keista, tačiau prie pavojingų šakų priskiriamas ir golfas. Nors atrodytų, jog nėra kontakto su kitu žaidėju, taigi ir traumų būtų galima išvengti.
Amerikoje per metus įvyksta apie 4000 mirčių golfo lauke. 5% dėl blogo oro (dėl žaibų!). Pavojingas yra ir banglenčių sportas (ne visada pasiseka „suvaldyti“, pvz., 6m. aukščio bangą), ir slidinėjimas, ir… tikriausiai visos sporto šakos.
Netgi begalinis noras turėti gražias kūno formas gali būti pavojingas, ne tik dėl galimų traumų, pvz., treniruoklių salėje, jei neteisingai atlieki pratimus, tačiau ir dėl per didelio noro pasiekti tobulybę. Juk kas per daug, tas irgi nesveika…
Taigi sportas ne visada suteikia sveikatos, kartais jis gali būti netgi labai pavojingas sveikatai. Net ir pati paprasčiausia ir nesudėtingiausiai atrodanti sporto šaka gali sukelti pavojų (dėl daugybės, galbūt kartais sunkiai paaiškinamų priežasčių). Tačiau, jeigu jau pasirenkate kažkokią sporto šaką, tuomet žinokite, „į kokią galerą jus velnias neša“ ir būkite atsargūs! Gerų rezultatų!