Search Results for: "Mes vakar buvom saloje"
Su A. Kuru – vienu iš poliarinės ekspedicijos „Grenlandija 2011“ dalyvių – susitinkame Vilniaus senamiestyje. Vaikinas dar visai neseniai kartu su dviem bendražygiais klajojo sniegynais – 600 km maršrutą per ledynus nuo vakarinės Grenlandijos pakrantės iki rytinės jauni vyrai įveikė per 23 dienas. Ir visa tai – kojomis, slidėmis ir jėgos aitvarais.
Algimantai, kaip kilo idėja ryžtis tokiai avantiūrai?
Nesakyčiau, kad čia buvo avantiūra. Mano hobis – kelionės. Su slidėmis ir kuprine keliauju nuo 2000 m. Tokio pobūdžio ekspedicija – ne pirmoji. Esu buvęs ir Kolos pusiasalyje, ir Užbaikalėje, ir Sajanų kalnuose. Taigi susikaupė nemažas ekspedicijų bagažas.
Ši kelionė – tik dar vienas tobulėjimo etapas. Prieš dvejus metus, keliaudami Norvegijoje, pagalvojome, kad reikia orientuotis į poliarines ekspedicijas, nes iki tol dažniau keliaudavome miškais, kalnų slėniais.
Pernai pavasarį sėkmingai įvykdėme ekspediciją Špicbergene, Arkties vandenyno saloje.
Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pasiimti tiek, kad užtektų 23 dienoms. Kaip viską transportavote?
Viską tempėme paskui save, rogėse. Kiekvienas turėjome po dvi roges, kurios svėrė apie 65 kilogramus.
Rogių matmenys – 50 cm ir 150 cm. Mes buvome pasisiuvę didelius maišus, maždaug 120 litrų. Visus daiktus laikydavome tuose maišuose, rogėse.
Kaip maitinotės kelionėje?
Ryte užsipildavome termosus pietums, tada gamindavome košę – makaronų, ryžių, dribsnių. Iš Lietuvos pasiėmėme spirgų, tai jais pagardindavome maistą. Buvome išsidžiovinę daug daržovių – morkų, kopūstų, salierų, porų, kalafiorų. Pavyzdžiui, iš kilogramo morkų gaunasi apie 120 gramų džiovintų. Įmetus jas į puodą, jos labai padidėja ir pagardina. Taip pat virdavome ir saldžias košes.
Nevargino drėgnas klimatas?
Klimatas drėgnas tik pakrantėse. Tolstant nuo pakrantės, jis tampa vis labiau žemyninis. Dieną termometro stulpelis rodo 15-20 laipsnių šalčio. Kojos tikrai atvėsdavo.
Kaip įsirengdavote nakvynės vietą?
Esant vėjui, statydavome sniego sieną, o paskui palapinę. Jos kraštus užkasdavome sniegu, kad nenupūstų vėjas. Kol du dirbdavo, vienas eidavo daryti arbatos.
Vėjas turbūt trukdydavo ne tik miegoti, bet ir eiti. Kiek kilometrų per dieną įprastai pavykdavo nužingsniuoti ar nučiuožti?
Įprastai čiuoždavome slidėmis. Pėsčiomis eidavome tik tada, kai būdavo labai stiprus priešpriešinis vėjas. Su slidėmis per dieną nučiuoždavome 20 km. Kai naudodavomės jėgos aitvarais, būdavo dienų, kai nulėkdavome ir 60-70 km.
Jus lekiančius – įsivaizduojame, bet kaip įsivaizduoti iš paskos tokiu greičiu lekiančias roges?
Slidžių lazdas įsidedi į roges ir leki. Blogiausia, kas gali atsitikti – pasimesti daiktai. Aišku, būna kad rogės stipriai ir aukštai šokinėja. Kai rogės apsiverčia, sustoji, nuleidi aitvarą, įtvirtini, atverti roges, sutvarkai, prisisegi aitvarą, jį pakeli ir važiuoji toliau.
Reljefas pakankamai lygus, bet būdavo vietų, kur supustyta labai daug sniego. Tokiose vietose rogės pašokdavo pusmetrį. Kolegai netgi iki juosmens buvo pakilę, o tada apsivertė ore.
Kiekviena ekspedicija skirtinga ne tik savo maršrutu, bet ir vidiniais potyriais. Kas tau šioje kelionėje buvo atradimas?
Tai, kad ateini, ir nieko ten nėra. Pradžioje labai įdomu: eini ir matai, kad 360 laipsnių kampu aplink tave tas pats vaizdas. Dvi dienas buvo nejauku. Eini, eini ir tarsi nejauti postūmio – niekas nesikeičia. Net nakvynės vietos visąlaik atrodo tos pačios. Jautiesi tarsi būtum įstrigęs erdvėje.
Įstrigti erdvėje gal ir nieko, jeigu viskas gerai, o kas, jei bėda?
Su daugeliu problemų mes patys galime susitvarkyti, pavyzdžiui, su smulkiomis traumomis ar susirgimais, uždegiminiais procesais organizme. Su savimi visad turime pilną vaistinėlę įvairiems atvejams skirtų preparatų, ne tik kosuliui numalšinti. Turime bent jau kelis kursus antibiotikų, kitų receptinių vaistų.
Per šią kelionę visai nesirgome. Kelionės pradžioje truputį buvo užpuolęs kosulys, bet greitai praėjo. Blogiausia, kas buvo atsitikę kelionėje – tai, kad nuo sniego truputį apakome. Perštėjo akis. Labai pavojinga nusiimti akinius – regis, saulės nesimato, o ultravioletiniai spinduliai pažeidžia rageną. Šie nemalonūs pojūčiai praeina po 2-3 dienų.
Ar rengėtės kelionei?
Kiekvienas asmeniškai. Kažkokio itin stipraus ar specialaus pasirengimo nedarėme, nes mes nuolat kažką veikiame, neleidžiame sau atsipalaiduoti nuo fizinio krūvio. Savaitgalius praleidžiame gamtoje – plaukiame baidarėmis, žygiuojame pėsčiomis, važiuojame ir dviračiais.
Ar sunku rasti bendraminčių tokioms sudėtingomis kelionėms kalnais?
Keliaujame jau keletą metų su ta pačia grupe. Kai visa grupė patyrusi, visi supranta, ką reikia daryti. Ekspedicijos Grenlandijoje metu vadovo iš esmės neturėjome. Kiekvienas turime savo „arkliuką“ – vieni geriau moka remontuoti įrangą, kiti – orientuotis erdvėje, treti – geriau išmano pavojų specifiką. Gerai vienas kitą pažįstame.
Ištverti 23 d. šaltyje be karšto dušo ir namų maisto – daugeliui atrodo sudėtinga, o gal netgi neįmanoma. Ar labai pavargote?
Po kelionės fiziškai nebuvau pavargęs, supratau, kad taip galėčiau keliauti dar savaitę ar dvi. Beje, maršrutą įveikėme 2 d. anksčiau nei planavome, nes gelbėjimo tarnyboms buvome deklaravę, kad baigsime kelionę per 25 d. Jei tą dieną nebūtume pranešę apie kelionės pratęsimą arba sėkmingą pabaigimą, mūsų ieškoti būtų pasiųstos paieškos ir gelbėjimo komandos.
Kokių leidimų reikia norint išsikelti į tokią ekspediciją? Kiek tai kainuoja?
Leidimas ekspedicijai kainavo apie 2000 Lt. Šie pinigai mokami Grenlandijos Vyriausybei. Dar reikia leidimo iš Ryšių reguliavimo tarnybos, kad būtų galima naudoti palydovinį telefoną bei pagalbos aparatą PLB. Jis turi tik vienintelį mygtuką. Jį paspaudus, siunčiami pagalbos signalai.
Ką reikia žinoti einant į tokią kelionę?
Reikia žinoti, kaip tvarkytis su šalčiu. Kai nuolat 20 laipsnio šalčio, būtina ypač saugoti, kad nenušaltų kojos, rankos, juk galūnės, esant tokiai temperatūrai, blogiau aprūpinamos krauju.
Gera įranga – labai svarbi. Bet tai – dar ne viskas. Yra savotiškas „know how“ (angl. žinau kaip), kurį labai sunku paaiškinti, nes tiesiog žinai, ką reikia daryti, atsidūrus tam tikroje situacijoje.
Labai padeda streso sumažinimas iki minimumo – nereikia bandyti kovoti su šalčiu. Jo nenugalėsi, belieka – prisitaikyti. Tada organizmas patiria mažiau streso. Kai organizmas kovos režime, tai žmogus labai greitai išsenka. O tada padidėja klaidų tikimybė.
Fiziniai išbandymai – didelis šaltis, didelis vėjas – tai geri potyriai, taip, būna nepatogu, nekomfortiška, nes kūnas rėkia: kur mane įkišai, kodėl mes čia esame, bet paskui, po keletos dienų, susitaikai su esama situacija, adaptuojiesi, jauti komfortą ir tau nereikia nieko daugiau.
Visko, ko tau reikia, turi savo rogėse. Tokia aplinka, kokia ten yra, iš esmės nepriimtina nei vienai gyvybės formai, o mes ten sugebėjome susikurti jaukumą, šilumą ir tą visiškai atšiaurią vietą vadinti savo namais.
Vėjas „prapučia“ smegenis, tušti vaizdai viską išvalo, pradedi įžiūrėtitai, ko įprastai gal net nepastebėtum – sniego atspalvius, besikeičiančias debesų spalvas, saulės keliavimą dangumi. Taip yra todėl, kad mūsų akys pernelyg užnuodytos vaizdais – daugybė reklamų, žmonių veidų.
Kaip ištverti 23 d. be dušo?
Jei nori nusiprausti, lendi į sniegą ir išsimaudai, jei blogesnės sąlygos, tai iki pusės. Jei šviečia saulė ir yra vidurdienis, tai saulė labai greitai įkaitina, tada specialiai užsisegi striukę, kad būtų mažiau ventiliacijos, 15-20 min eini sparčiu tempu, staigiai nusirengi, krenti į sniegą, išsitrini, tada nusišluostai, apsirengi termoapatiniais.
Kojas plaudavome kasdien, nes kojų higiena keliaujant labai svarbi. Nuo prakaito kojos sudrėksta, atsiranda nuotrynų. Kojas nusiplaudavome irgi per keletą minučių. Po to atgal batų nesiaudavome, apsiaudavome kailines šlepetes, kurios buvo apsiūtos papildomu kailio sluoksniu, kad kojos nedrėktų. Su jomis likdavome stovykloje nakčiai.
Ar turi skalę, kuri tau padeda įvertinti savo kelionę?
Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas, jei aš jaučiu, kad kažką naujo išmokau – gerai. Jei ta kelionė mane padarė stipresnį, gudresnį – gerai. Tikslo pasiekimas man nėra kelionės sėkmės matas. Pats tikslas, Grenlandijos salos kirtimas, yra pakankamai beprasmis – kas iš to, kad mes pradėjome nuo vakarinės pakrantės ir pasiekėme rytinę? Mes neiname į žygius dėl rezultato. Rezultatas – tik „saldainiukas“ spaudai.
Keliaudamas nuklysdavau į savianalizę, apmąstymus: ką darei ir kaip padarei, ką ateity galima padaryti geriau. Gal nustebins, bet eidamas pagaudavau save bemąstantį, kaip geriau suprogramuoti kokį nors naują projektą. Sakyčiau, kad tos mintys „susigulėjo“, praėjo tam tikras inkubacijos periodas ir dar – tai netgi davė rezultatų: žinau, kokius darbus kaip daryti.
Ir į meditaciją nugrimzdavau, pamiršdavau, kad einu, kad tempiu roges. Ėjimas tapdavo mechaniniu, tačiau krypties nepamesdavome, eidavome geru sparčiu žingsniu. Neretai būdavo ir taip, kad laiką pradėdavom jausti daug geriau nei įprastai – galvoji, va, laikas stoti, pažiūri į laikrodį – ogi tikrai laikas, nes praėjo pusantros valandos nuo paskutinio sustojimo.
Ką pirmiausiai padarei sugrįžęs?
Nežinau, nieko ypatingo. Atsimenu, kažkada galvojome: o grįšime, pulsime valgyti ko nors skanaus, gal kokią keptą vištą, bet paskui po ilgų svarstymų, išsivirėme košės.
Taip, seniau būdavo, kad grįžti ir prisiperki skirtingų produktų, nes akys nori visko – pavyzdžiui, silkės ir jogurto. Paskui sėdi su ta silke ir jogurtu ir galvoji – ką čia daryti.
Dabar taip atsitinka vis rečiau. Gal išmokome džiaugtis tuo, ką turime. Tai, ką turi, to tau ir reikia. Gal ta ekspedicija Grenlandijoje ir buvo tokia paprasta todėl, kad tiesiog tvarkėmės su tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Jei turi tik ryžių ir makaronų, tai ir nori tik ryžių arba makaronų.
Esi gamtos žmogus. Ar be ekspedicijų kalnuose turi kokių nors kitų pomėgių?
Labai smagu su dviračiu važinėti. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir tai man yra svarbu. Save laikau ne Europos piliečiu, bet Lietuvos. Lietuvoje irgi yra ką veikti. Man patinka mūsų maži kaimeliai, miestukai, įspūdinga senesnių miestelių architektūra. Smagiausia ten, kur žmonių dar neprišiukšlinta, norisi dingti iš didesnių miestų.
Apie ką gali būti jaunos moters romanas? Meilę, vyrus, nelaimingą meilę?.. Aleksandra Fomina, 31 metų rašytoja, debiutinį romaną „Mes vakar buvom saloje“ parašė apie tave. Kuo labiau artėsi ties 400 puslapio tuo daugiau savęs atrasi.
Nuobodus darbas, vakarai su draugais, gyvenimas Londono skvotuose, pažintis su subkultūromis, alternatyviu pasauliu, daug muzikos ir dar daugiau dalykų kasdien supančių pagrindinę veikėją Ūlą, tave, A. Fomina…
Kalbamės su rašytoja…
Kuomet susiekiau su jumis dėl interviu, prasitarėte, kad kaip tik šiuo metu turite daug laisvo laiko. Ką veikiate po romano išleidimo?
Dirbu anglų, rusų, ispanų kalbų vertėja, rašau knygų apžvalgas, straipsnius įvairiems kultūros leidiniams. Pasirodžius romanui, noriu šiek tiek pailsėti, nes darbas tikrai nebuvo lengvas. Leidžiu sau savotiškai atostogauti: stengiuosi dažniau susitikti su draugais, eiti pasivaikščioti, lankytis renginiuose, keliauti, būti gamtoje. Būtent tokiu laikotarpiu mane ir užtikote.
Kaip vienu sakiniu pristatytumėte savo romaną „Mes vakar buvom saloje“ jo neskaičiusiam žmogui?
Tai knyga apie kelis draugus, gyvenančius Kaune, o vėliau Londone. Šiame romane norėjau parodyti, kad šiuolaikinis jaunimas – nepaprastai plati sąvoka, kad vienos tiesos nėra. Viską šiame pasaulyje galima pamatyti įvairiais kampais, tik taip įmanoma surasti harmoniją ir suprasti kitus.
Knyga žavi kuriamo Ūlos portreto gyvumu, jos pojūčių tikrumu. Kiek apskritai Ūloje yra jūsų pačios Kaune gyvenančios, knygyne dirbančios, vėliau Londone skvotaujančios merginos?
Gimiau, užaugau ir bakalauro laipsnį įgijau Kaune, vėliau nemažai laiko praleidau Londone, tačiau romanas nėra grynai autobiografinis. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, iš Ūlos jau „išaugau“ – knygą rašiau kelerius metus, per tą laiką daug kas pasikeitė, pati nemažai išmokau, kai kurie jos pasisakymai ar poelgiai dabar atrodo šiek tiek per radikalūs. Vis dėlto ji yra man labai artima tiek mąstymo, tiek gyvenimiškos patirties atžvilgiu. Į Ūlą „sudėjau“ nemažai savo draugų portretų ir istorijų: pavyzdžiui, aš knygyne niekada nedirbau, bet dirbo man labai artimas žmogus, kasdien dalijosi įspūdžiais, kurie pateko į knygą. Tas pats dėl skvotų: po gabalėlius rankiojau įvairių žmonių pasakojimus, papildžiau juos savo patirtimi, todėl Ūlos istorija – tarsi įvairių žmonių pasakojimų „koliažas“.
Per visą romaną Ūlą lydi draugystės tema. Galiausiai penkių draugų keliai išsiskiria. Galbūt draugų apskritai nėra?
Manau, dabartinėje sistemoje, kai žmogus priverstas beveik visą savo laiką paaukoti darbui, draugai yra gyvenimo dalis, padedanti mums neprarasti savojo „aš“, primenanti, kad yra kai kas svarbiau už pinigus ir valdžią. Sakoma, kad meilės nenupirksi, o tikrus draugus taip ir atpažįsti.
Visai natūralu, kad draugų keliai išsiskiria, nes niekas nestovi vietoje, gyvenimas susideda iš susitikimų ir išsiskyrimų. Į vienų draugų vietas gali ateiti kiti, dėl to nereikėtų daryti išvados, kad draugystės nėra. Man draugai nėra tik tie, su kuriais susitinkama pasilinksminti ar kartu apsipirkti. Sutikus gerą draugą, kad ir po kelerių metų, vistiek atsiranda tas, kas jus sieja, kartais užtenka vienas kitam pasakyti porą sakinių ir vėl ilgai nesimatyti, jaučiant tą ryšį.
Jūsų romane nėra meilės linijos. Pripažinkite, tai tikrai keista. Kodėl Ūla taip ir nesusirado vaikino?
Na, ir klausimas… Ar jau taip neįprasta skaityti apie merginą be vaikino? Juk nebe XIX a. gyvename, merginos yra savarankiškos asmenybės, joms nebūtina įsikibti į vaikiną, kad save realizuotų. Tiek literatūroje, tiek tikrovėje moterys ir vyrai kuo puikiausiai gyvena ir be antrosios pusės.
Kaip kritikei neretai tenka skaityti lietuvių autorių knygas, kuriose visos moterų problemos išsprendžiamos banaliu būdu: štai ji gyvena, tyrinėja pasaulį, mąsto, blaškosi, bet atsiranda vyriškis, pradeda rodyti dėmesį, ir toliau veiksmas sukasi tik apie jį. Tas populiarus tarp lietuvių įsitikinimas, kad tik vyras gali padaryti moterį laimingą, yra, švelniai tariant, atitolęs nuo realybės.
Žinoma, iš mano pasisakymų nereikėtų daryti išvadų, kad esu kietaširdė ar teigianti, jog „meilės nėra“, tiesiog rašant šią knygą mane domino kiti dalykai.
Romanas baigiasi fraze „kasdienybė yra kažkas šventa“. Ar gyvenime vadovaujatės šia sąvoka? Ar Ūlai pavyko ja vadovautis?
Tai citata iš Genovaitės Bončkutės kūrybos: jos nedidelė knyga „Laukiniai prisiminimai“ sužavėjo nuoširdumu. Žmonės dažnai linkę „nurašyti“ smulkius dalykus, kurie sudaro kasdienį gyvenimą. Mes visą laiką tarsi kažko laukiame – reikšmingų, sukrečiančių įvykių arba šiaip „šviesios ateities“. Sukdamasis darbų ir darbelių rate, numoji ranka į akimirkos malonumus, nerodai švelnumo aplinkiniams, darai tik tą, kas „apsimoka“ (nekenčiu šio žodžio).
Seniai save pripratinau gyventi viena diena. Tai nereiškia, kad vakare užbraukiu praėjusios dienos patirtį – atvirkščiai, kiekviena diena man kažkuo ypatinga. Dėl to ir dienoraštį rašau: nenoriu būti viena iš tų darbo bičių, kuri vieną dieną susivokia, kad gyvenimą praleido kaip automatas, nejausdama savęs. Jei vertinsime tik didelius pasiekimus – diplomus, namų statybas, brangių daiktų įsigijimą, jungtuves, gimimus ir jubiliejus – tiesiog sudėsime „varneles“ ir toliau dūsausime, kad gyvenimas eina pro šalį. Jausti, kad vystaisi, kad kaupi patirtį, mokėti vertinti ir teigiamus, ir neigiamus dalykus – tam reikia sugebėjimų, budistiško susikaupimo, ypatingo jautrumo, o dirbti ir arklys sugeba.
Kasdienybė daug kam asocijuojasi su žodžiu „pilka“, tačiau tas stereotipas galioja tik tiems, kam reikia pramogas pakišti po nosimi, kaip tam buliui, pamosuoti raudonu skuduru, kad atsipeikėtų. Kiekvieną akimirką norėčiau jausti, kad tai mano gyvenimas, o ne kažkieno sugalvotų siekių vaikymasis. O ar pavyko Ūlai vadovautis šiuo posakiu – tegul sprendžia skaitytojai. Man atrodo, romanas yra būtent apie tai, kaip nepavirsti darbo gyvuliu, išsaugoti sugebėjimą vertinti laiką ne pinigais, o pojūčiais, įspūdžiais, santykiais, ryšiais su pasauliu.
Knygoje išties nemažai dainų tekstų. Kokia jų paskirtis? Ką apskritai gyvenime jums reiškia muzika?
Knygoje tikrai nemažai dainų tekstų, nes man atrodo, kad muzika gali perteikti būseną kur kas stipriau ir subtiliau, nei žodžiai. Apie tai jau užsiminiau pirmoje savo knygoje „Nepaprastoji padėtis“: viename apsakyme mergina (beje, taip pat vardu Ūla) samprotauja apie elektroninės muzikos kūrimą. Kasdien klausytis muzikos man taip pat natūralu, kaip valgyti ar valytis dantis: net miegu įsijungus internetinį radiją. Kartais, kai draugai paklausia, kaip sekasi, lengviau sekasi atsakyti įjungus tam tikrą dainą. Muzika man yra kaip oras, visa ko fonas, nors ir tylos nebijau. Klausausi nuo liaudies dainų iki „goa“, nuo psichodelinio roko ir pankroko iki Sigur Ros, nuo „ambient“ iki hiphopo. Vieninteliai stiliai, kurie niekada netraukė – metalas ir klasikinė muzika. Netgi grupės „Empti“ daina „Mes vakar buvom saloje“ įkvėpė „pasiskolinti“ sakinį knygos pavadinimui.
Kas kūrė knygos viršelį? Pamenu, Knygų mugėje „Kitų knygų“ stende pastebėjau pirmiausia jūsų knygą, padedant viršeliui.
Norėjosi, kad viršelio tema būtų susijusi su miesto ir ypač skvotų kultūra. Netikėtai draugė videomenininkė prasitarė, kad „Facebook’e“ matė Londone gyvenančio lietuvio nuotraukas. Taip susipažinau su Tomu Urbelioniu, talentingu fotografu, gyvenusiu skvotuose. Viršelyje vienas iš jų ir pavaizduotas. Teko prašyti leidimo naudoti nuotrauką ne tik Tomo, bet ir iš sieną apipavidalinusio Artūro Rožkovo, ir greta jos sėdinčių žmonių. Visi buvo patenkinti, kad liks įamžinti knygos viršelyje.
Paskutinis klausimas – kodėl romanas toks ilgas? Ar nesulaukėte redaktoriaus pasiūlymų – jį sutrumpinti, kad ir perpus?
Nesu lakoniškumo ir minimalizmo šalininkė – nei literatūroje, nei gyvenime. Lengviau sekasi daug prirašyti ir vėliau išbraukti – nesu iš tų, kurie svarsto kiekvieno žodelio naudingumo koeficientą. Buvau gavusi Kultūros ministerijos stipendiją, kad galėčiau rašyti, o kadangi neturėjau romanų kūrimo patirties, siekiau aprašyti daugybę žmonių ir vietų, stengiausi „sudėti“ į knygą viską, ką apskritai teko gyvenime patirti.
Maniau, kad įteikus tekstą leidėjui, jis nuspręs, ką galima trumpinti. Tačiau redaktorius Darius Kauzanas tvirtai pareiškė, kad nieko neišmes, nes romanas yra vientisas ir tokie „karpymai“ vardan taupumo sutrikdytų jo vidinę struktūrą. Juokavome, kad teks spausdinti ant pigiausio popieriaus, kokį įmanoma rasti.
Suprantu, kad storą romaną nelengva įveikti, tačiau itin gerbiu tuos skaitytojus, kurie perskaitė visą: vertinu jų kantrybę. Manau, kad tik perskaičius iki galo galima suvokti, kas romane iš tikrųjų įvyko. Man svarbu pateikti visą, ne fragmentuotą vaizdą, apžiūrėti, apsvarstyti dalyką iš įvairių pusių, kažką paaiškinti, į kažką pasigilinti. Norėčiau, kad šios knygos skaitymas būtų panašesnis į kelionę, o ne į gatvės perbėgimą.
Radikalios kontrkultūrinės ir netradicinės literatūros leidykla „Kitos knygos“ Vilniaus knygų mugėje (VKM) kurs laisvą alternatyvios kultūros atmosferą. Per dvi dienas – vasario 18 ir 19 d. – leidykla surengs net septynis renginius, leisiančius mugės lankytojams pasinerti į kontroversišką literatūrinio andergraundo bei socialinės kritikos pasaulį.
„Kitų knygų“ leidykla, nekreipdama dėmesio į vis nesibaigiančią krizę, Vilniaus knygų mugėje pristatys net dvylika kontrkultūros ir socialinės kritikos leidinių. Tarp grožinės literatūros autorių dominuoja garsūs ir kontroversiški literatūrinio andergraundo vardai: J. G. Ballardas, Charlesas Bukowskis, Allenas Ginsbergas, Brettas Eastonas Ellisas, Manuelis Puigas, Irwine‘as Welshas. Besidomintiems politika išleistos Noamo Chomsky ir Johno Perkinso socialinės kritikos studijos. Leidykla neužmiršo ir lietuvių autorių – naujas knygas mugėje pristatys finansų ekspertas Stasys Jakeliūnas, publicistas ir poetas Vytautas Rubavičius bei jauna prozininkė Aleksandra Fomina.
Liepos 20 – 22 d. Varėnos saloje „Dainų slėnis“ vykstančiame „Tamsta muzika“ festivalyje šiemet išvysime net tris užsienio žvaigždes. Vienas iš jų – „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas, charizmatiškasis nuostabaus balso atlikėjas Sam Sparro, kurio kūrybą mėgsta net Adele bei Katy Perry.
Jau mokykloje visi buvome pratinami švęsti Vasario 16-ąją. Taigi nepraleiskime ir šiemet, juolab, kad turime laisvą dieną viduryje savaitės. Taigi nedidelis renginių gidas – nuo miestų aikščių iki barų ir klubų.
Jau rašėme apie Amazonės džiunglėse savo likimą sutikusią Laikas.lt skaitytoją Živilę. Šį kartą siūlome paskaityti Lauros pasakojimą apie spalvotą ir pilną besišypsančių žmonių Tailandą.
Viza per 30 minučių
Su draugu pasirinkome Tailandą, nes norėjosi ištrūkti už Europos ribų. Nebuvome labai pavargę, kad visas atostogas praleistume paplūdimį. Tad Tailandas puikiai tiko ne itin aktyviam, ir ne itin pasyviam poilsiui. Nusprendėme aplankyti miestą Phuket ir salą Phi Phi.
Po 14 valandų skrydžio, išlipus persėsti į kitą lėktuvą Bankoke, paaiškėjo, kad man reikia vizos. Eilė prie migracjos skyriaus buvo nusidriekusi kokius 300 metrų. Joje buvau vienintelė baltaodė. Oro uosto darbuotojai atsižvelgė į tai ir man pirmajai sutvarkė vizą. Jei būtume stovėję eilėje, tikrai būtume pavėlavę į lėktuvą.
Phuket – pigios ir kokybiškos paslaugos
Pirmas 3 dienas praleidome mieste Phuket. Išlipus iš lėktuvo mus pasitiko oro drėgmė, karštis ir taksi vairuotojas. Jau lėktuve skaitėme žurnalą, kur buvo rašoma, kad Tailande turistams kainos pateikiamos penkis kartus didesnės nei vietiniams. Tad kelionės taksi kainą pavyko nusiderėti nuo 1 100 batų iki 500 (apie 45 litus).
Phuket mane nustebino didžiuliu žmonių šurmuliu, vietinių vargingumu ir turistų maišalyne. Į šį miestą didelė dalis turistų plūsta suvilioti pigaus sekso turizmo, gražių jaunų tailandiečių…
Per čia praleistą laiką pamatėme beveik visas lankytinas vietas. Tai padarėme išsinuomoję motorolerį. Nuomos kaina tikrai stulbinanti – 24 val. tik 300 batų (apie 25 litai), o benzinas, kurio užtenka visai dienai – 120 batų (apie 10 litų).
Turizmas Phuket išvystytas pasakiškai. Gali gauti visko, ko paprašysi. Ir labai greitai bei kokybiškai. Pavyzdžiui, mažame paplūdimio restoranėlyje gali rasti milžinišką pasirinkimą maisto ir gėrimų. Jų kainos taip pat nesikandžioja.
Sala Phi Phi – šiukšlės ir egzotiški kraštovaizdžiai
Nustebino kelto Phuket–Phi Phi darbuotojų paslaugumas. Jie pasiruošę padėti kiekvieną akimirką, tampo lagaminus ir pan., tačiau už tai neprašo jokio atlygio. Kitose šalyse įprasta, kad už menkiausią paslaugėlę žmonės laukia arbatpinigių.
Išlipus saloje reikia susimokėti 20 batų (apie 1,5 lito) už tvarkos saloje palaikymą. Tačiau negaliu pasakyti, kad čia paplūdimiai tvarkingi. Aišku, nereikia pamiršti, kad Phi Phi sala 2004 metais buvo nušluota Cunamio bangos. Joje iki šiol vykstą restauravimo ir tvarkymo darbai,
Nardydami jūroje ant jos dugno pastebėjome daug įvairiausių šiukšlių. Didžiausi šiukšlintojai – australai studentai, atvykstantys čia pramogauti. Jiems pasiekti Tailandą tas pats kaip mums Kaliningradą.
Apsistojome namelyje ant pastolių, vietinių vadinamu bungalow. Jis buvo ant aukščiausios salos kalvos, tad galėjome džiaugtis nuostabiais vaizdais, atsiveriančiais iš vienos pusės į jūrą, o iš kitos į salą.
Visiems kada nors planuojantiems vykti į salą Phi Phi patariu išsinuomoti kanoją ir su ja paplaukioti salos pakrantėmis. Įspūdis nerealus!
Nelaimė tailandiečiui ne priežastis liautis šypsotis
Keliaudami sutikome labai daug mielų draugiškų vietinių žmonių. Paklausti apie Cunamio katastrofą, jie baisiausius nutikimus pasakojo su šypsenomis. Apskritai Tailande žmonės labai daug šypsosi. Pamenu viena moteris su plačia šypsena pasakojo, kaip po potvynio ji prarado sesę ir broli. Vaikinas, kuris plukdė mus aplink salą laiveliu, pasidalijo prisiminimais, kaip atslinkus Cunamio bangai jis kaip tik buvo pajūryje ir tris valandas praleido apsikabinęs palmę. Potvyniui nurimus, jis pamatė, kad Phi Phi sala visiškai sunaikinta. Žinoma, visą tai jis papasakojo nuotaikingai, o ne verkšlendamas.
Masažai – už juokingą kainą dozė malonumo
Prisiklausėme labai daug apie tailandietiškus masažus, atliekamus vietinių specialisčių. Tad negalėjome nepabandyti. Po to pabandymo eidavome kiekvieną dieną masažuosit – rankų, kojų, pėdų, veido, kaklo, viso kūno. Neįtikėtina, bet kai kur moterys dirba nuo 10 ryto iki 22 vakaro. Tai itin varginantis darbas, reikalaujantis daug fizinės jėgos. Už masažą mokėdavome dvigubai daugiau nei prašydavo, nes man gėda būdavo palikti už viso kūno masažą tik 30 litų.
10 dienų Tailande – lašas jūroje
Negalime sakyti, kad per 10 dienų pamatėme labai daug, nes Tailandas toks didelis ir įvairus… Labai įstrigo šalia Phi Phi esanti sala Maya Bay sala. Ji garsi ne tik savo grožiu, spalvomis, žaluma, bet ir tuo, kad čia buvo filmuojamas savo vaizdais užbūręs filmas su Leonardo di Caprio – „Paplūdimys“ (the „Beach“).
Tailandas ir visos kitos tolimos šalys tikrai savo gyvenimu skiriasi nuo Europos. Tačiau, manau, kad gamtos gražumu mes, europiečiai, joms nei kiek nenusileidžiame. Ypač mano dievinama Sardinija. Kartais net nereikia 14 valandų skrydžio, kad turėtume nuostabias atostogas.
Gerų ateinančių atostogų !
Laura
Ketvirtadienį iš ekspedicijos „Antarktida 2011“ sugrįžo Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos (PLKSMA) nariai. Ekspedicijos tikslai sėkmingai pasiekti: baltajame kontinente surengtos kalnų slidinėjimo varžybos, iškilmingai paminėta Lietuvos nepriklausomybės diena. Taip pat pasiektas rekordas – didžiausias lietuvių skaičius vienu metu išsilaipinęs Antarktidoje.