Ina Peseckienė
Lietuvoje serialai kepami it bandelės. Ir nors kepėjų vardai minimi tik titruose, jie turi, ką papasakot. Ypač apie tai, kaip viskas vyksta kitapus filmavimo kameros. Operatorius Valdemaras, karjerą pradėjęs laidoje apie Seimą, netikėtai pasuko kitu keliu – ėmė filmuoti serialus.
Ar perėjimas iš žinių ar kitų laidų prie serialų filmavimo – karjeros laiptelis?
Nei laiptelis, nei nuosmukis. Jei sugebi visą laiką dirbti su politikais, klausytis populistinių kalbų apie tai, kaip griūva valstybė, įpranti, kad tau nuolat vadovauja, – žinių filmavimas yra puikus darbas. Tačiau tokiame darbe pačiam mąstyti nereikia: įsijungi „kvailelio režimą“ ir darai, ką liepia žurnalistas. Filmuodamas serialą turi daugiau kūrybinės laisvės. Režisierius neturi laiko aiškinti operatoriui, kaip filmuoti, kur statyti kamerą, jis tik duoda užduotį, o kaip ją įgyvendinti – operatoriaus reikalas.
Ragavęs žinių operatoriaus duonos, galiu pasakyti, kad serialus filmuoti daug sunkiau. Žinioms dažniausiai tenka filmuoti statišką žmogų ir keletą dengimų, serialuose gi darbo diena trunka aštuonias keturiolika valandų, reikia ne tik filmuoti, bet ir išmanyti apšvietimą – atskiro apšvietėjo etato nėra. Turi nuolat sekti filmavimo aikštelę, kad kadre neatsirastų nereikalingų daiktų ar net žmonių. Seriale smarkiai priklausai nuo kito operatoriaus – turi stebėti, ar jis pakeitė planą, prisitaikyti, kad apšvietimas būtų tinkamas abiem. Operatorius yra šiek tiek režisierius: perstumdo baldus, kad atrodytų gražiau, pataria aktoriams, kur pasisukti ar žiūrėti. Kartais pateikimas priklauso nuo teksto, tad operatoriai net aktoriams repetuojant būna aikštelėje, įsiklauso į tekstą, stebi, kaip jie vaidina.
Holivude praktikuojamas principas dešimt kartų repetuoti ir tik tada filmuoti dublį. Per tuos dešimt kartų operatoriai įvertina, kur stovės aktoriai, ką kalbės. Lietuvoje taip pat yra aktorių, kurie filmuojant daro tą patį, ką darė repetuodami, tačiau yra krūva tokių, kurie kaskart daro vis kitaip. Operatorius turi susigaudyti, nepamesti aktoriaus iš kadro.
Dažnai priekaištaujama, kad serialų aktoriai vaidina dirbtinai. Kodėl?
Yra keli faktoriai. Visų pirma, trūksta foninio garso. Serialuose stengiamasi sukurti sterilią aplinką: kavinėse, gatvėse žmonėms kalbant nėra jokių pašalinių garsų. Taigi tas dirbtinumas – ne aktorių kaltė, jie vaidina ne prasčiau, nei užsienio kino žvaigždės.
Antra problema – montavimas. Juoston patenka ne tos emocijos, neįdomios, bespalvės scenos, iškerpamas veiksmas. Gal buvo įdomiau stebėti ne į kalbantįjį, o jo pašnekovo reakciją? Montuojant tingima pridėti detalių. Atidžiai pažiūrėkite kokį nors užsienio serialą, rasite begalę keistų kadrų. Jei du žmonės geria arbatą, įdomiu kampu bus parodytas puodelis, kaip aktorius jį ėmė, kaip siurbtelėjo, o jo pašnekovas žaidė su šaukšteliu. Tai didžiulis darbas ir, žinoma, taip montuojant per dieną apdorojama žymiai mažiau medžiagos. Deja, serialus Lietuvoje norima „kepti“ greičiau.
Dėl kokių priežasčių?
Darbo tempas visų pirma sąlygotas aktorių užimtumo. Būna, kad filmavimai trunka vos 4-6 val., nes tą dieną aktoriai turi kitų darbų. Be to, filmavimo grupei mokama už pamainas. Aišku, taupymo sumetimais norima nufilmuoti serialą kuo greičiau. Iš tiesų po aštuonių valandų išsisemi ir filmavimas vyksta autopiloto režimu.
Per vieną dieną gali būti filmuojamos skirtingos serijos: gali pradėti nuo paskutinės, tada filmuoti 53-čią ir vėl grįžti prie paskutinės. Aktoriai nuolat perrengiami, šukuojami, scenos keičiasi. Primena karuselę.
Pastabūs žiūrovai dažnai mato serialų kūrėjų klaidas. Ar jų atsiranda taip pat dėl skubėjimo?
Klysta net Holivudas. Dirbdamas operatorius žiūri pro mažytį ekranėlį viena akimi, tad visų detalių tiesiog negali sužiūrėti. Tiesa, visa medžiaga praeina dar vieną filtrą – montavimą, bet kartais montuotojas, norėdamas pamokyti kolegas ar vėlgi žiūrėdamas pro pirštus, neiškerpa netinkamų kadrų.
Deja,daug kas daroma atmestinai ne tik muilo operose, bet ir kine. Manoma, kad žiūrovas nepastebės. Serialas – tai keli sezonai, keli šimtai serijų, ten iš tiesų retai pastebimos klaidos, o kinas – visai kitas reikalas.
Ar operatorius gali pasirinkti filmavimo techniką?
Dažniausiai techniką turi užsakovai, nes operatoriui įsigyti aparatūrą ne tik brangu, bet ir neparanku: įprastai dirbama dviese, ir jei kamerų parametrai skirtingi, jos netinka. Tačiau yra ir minusų: kai technika rūpinasi žmonės, kuriems neteko su ja dirbti, dažnai parenkama nepatogi ar net neprofesionali.
Pavyzdžiui, pasklidus žiniai, kad viena lietuvių pamėgto serialo „M.D. House“ serija filmuota fotoaparatu, visiems parūpo tokį turėti. Užmerkę akis į tai, kad be fotoaparato dar buvo naudojami įvairūs priedai, kurių vertė siekia šešiaženklį skaičių, kai kurie serialų kūrėjai įsigijo fotoaparatus. Rezultatas: vaikščiojantys, nuolat iš fokuso „iškrentantys“ robotai, o ne aktoriai.
Pastaraisiais metais filmavimo bei montavimo technikos lygis išaugo, tačiau lietuviai neskuba prisitaikyti: „investavau prieš penkerius metus, negi dabar vėl atnaujinsiu“? Dėl technikos nesuderinamumo užsienio kūrėjai, mėgę bendradarbiauti su Lietuvos filmavimo komandomis, nustojo jas kviesti.
Kokie serialai tau yra pavyzdys?
Šiuo metu Lietuvoje rodomi „Sostų karai“. Negalėdamas atsiplėši peržiūrėjau visas serijas per naktį.
Užsienio prodiuseriai jau perprato, kad žmonės mieliau nusiperka serialo sezono diską nei kas vakarą laukia naujos serijos. Dėl to pastaraisiais metais serialai trumpesni, po 12-24 serijas.
Kokios, tavo manymu, serialų rinkos perspektyvos?
Manau, kad Vakarų lygio niekada nepasieksime. Atsiliekame keliais dešimtmečiais. Skiriasi pateikimas, pvz., serialas „Nuodėmingoji Kalifornija“ yra ta pati muilo opera, bet ar galėtume jį taip vadinti?
Lietuvos serialų pramonėje yra griežtas požiūris į eksperimentus, primena dešrų fabriką, gaminantį pagal receptą „ragai , kanopos, popierius ir šiek tiek miltų“. Ir kai koks technologas pasiūlo įdėti uodegų, nes bus skaniau, išgirsta griežtą „ne“.
Trūksta įdomių scenarijų. Yra vos keli scenaristai, bet ir tie po trijų šimtų serijų išsikvepia, nieko naujo nebesugalvoja. Siužeto labui bijoma aukoti aktorius – pradėję vaidinti, jie pašalinami retais atvejais – tik dėl asmeninių konfliktų. Norėdami būti labai korektiški, kūrėjai vengia rodyti tikrą gyvenimą: humoras cenzūruotas, elgiamasi netikroviškai.
Kai kurie sako, kad rinka geriems serialams per maža. Tikiu, kad gerą produktą galima parduoti kaimynams.