Lukas Devita
Kai rokas ėmė formuotis kaip raštingųjų ir maištaujančių jaunų žmonių muzika, labai svarbia šios kultūros dalimi tapo periodinė spauda, išsivysčiusi į spalvingus žurnalus, skleidžianti idėjas, muzikinius bei visuomeninius manifestus, kaip kad amerikiečių žurnalas „Rolling Stone“, kartais labiausiai padėjęs sutelkti mažai žinomos grupės ar atlikėjo klausytojų ratą.
Pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, skirtas roko ir populiariajai, ar kaip tuomet buvo įvardyta, pramoginei muzikai, tapo „Melomanas“, pasirodęs Vilniuje 1989 m. liepą. Nuo jo ir pradedama ši apžvalga…
„Melomanas“
Pirmiausia tai buvo informacinis žurnalas, išaugęs iš Lietuvos diskotekininkų susivienijimo leidžiamų „Ekspresinformacijų“, kurių 1988 m. pasirodė keturi numeriai.
„Melomaną“ kuravo Lietuvos mokslinis metodinis kultūros centras, taip pat Respublikinis moksleivių estetikos mokslinis metodinis centras bei diskotekininkų susivienijimas. Ne veltui jo redaktoriumi buvo Edmundas Žalpys, centro vyr. mokslinis bendradarbis, ne vienos metodinės knygelės diskotekų organizavimo klausimais autorius ar sudarytojas. Vėliau leidėju, šalia metodinio centro, tapo Pramoginės muzikos informacijos ir reklamos biuras.
Vadinamaisiais spec. korespondentais žurnale dirbo Virgis Stakėnas, Arnas Klivečka, Virginijus Mizaras.
Šiandien nedidelio formato, meniškai apipavidalintas „Melomanas“ gali byloti apie nenuilstamą jo rengėjų – melomanų entuziazmą, kuo geriausio rezultato siekį disponuojant labai kukliomis galimybėmis. Spaudos kokybė buvo tiesiog vargana, bet vis vien buvo įsigudrinama įdėti nuotraukų, o svarbiausia – apžvelgiamos daugiausia Lietuvos grupės, atlikėjai, plokštelės, koncertai bei gastrolės, diskotekų kultūra, analizuojama roko ir popmuzikos scenos padėtis, pristatomi koncertiniai susivienijimai, sudaromas terminų žodynėlis, nuo antro numerio publikuojamas ir pirmasis šalyje „hitparadas“ – Lietuvos radijo I programos laidos „Jaunimo muzikos studija“ geriausių dainų dešimtukas, nuo 1989 m. gegužės 1 d. skambėdavęs kiekvieną pirmadienio vakarą. Netgi spausdinamos ir populiariausių šalyje dainų partitūros! „Melomanas“ pasirodydavo kartą per tris mėnesius ir gyvavo iki 1990 m.
MIX
Panašu, kad 1990 m. „Melomanas“ geranoriškai persimainė į kitą, pradžioje tokio pat formato, tik jau spalvotą, laisvesnį roko, popmuzikos, džiazo, metalo, bliuzo, pankroko naujosios bangos muzikos žurnalą MIX, kurio leidybą perėmė jau kita organizacija – jaunimo susivienijimo „Baltica“ reklamos studija Kaune. Pirmojo subrendusio lietuviško muzikinio žurnalo pobūdį greičiausiai lėmė redaktorius Viginijus Mizaras, vienas iškiliausių muzikos žinovų Lietuvoje.
MIX gerom proporcijom derino vietinės scenos apžvalgą su pasaulinėmis roko bei džiazo muzikos naujienomis, buvo pristatomos legendinės Vakarų grupės ar interviu su Lietuvos roko muzikos iniciatoriais, geranoriškai pateikiama naujų vietinių grupių „vizitinė kortelė“ (trumpas pristatymas), taip pat skelbiami teminiai analitiniai straipsniai, imta įsegti ir plakatus žurnalo viduryje. Gyvavo iki 1991 m.
„Tango“
Panašiu metu, nuo 1990 m., paskatintas ir pradžioje finansuojamas Laisvalaikio organizavimo susivienijimo „Centras“, Vilniuje pasirodė kruopščiai rengiamas žurnalas, skirtas „moderniajai muzikinei kūrybai – naujajai muzikai“. Redaktoriai Robertas Kundrotas ir Linas Vyliaudas ypač harmoningai, lyg niekur nieko, derino avangardo kompozitorių, etninės muzikos grynuolių, roko novatorių bei sunkiai įvardinamų eksperimentininkų pristatymus.
 |
 |
Neabejotinai daugelis Lietuvos skaitytojų per šį žurnalą pirmąkart sužinojo apie tokius muzikus kaip Johnas Cage’as, Steve’as Reichas, La Mone Youngas, o gal ir Brianas Eno. Straipsniai ar interviu buvo kruopščiai parengti ir ne vieną skaitytoją įkvėpdavo tiesiog tuoj pat eiti tyrinėti garsų, suburti grupę ar projektą. Žurnalas ypač svarbus tuo, kad mokė plastiškai peržengti muzikinių žanrų ribas, atrasti kūrybinių ieškojimų bendrumus. Nemažai roko gerbėjų bei muzikantų „Tango“ pasakojimai pastūmėjo plačiau atverti suvokimo duris, praplėsti muzikinį mąstymą.
Žurnalas nepamiršo ir Lietuvos iškilių muzikinių figūrų, juk grupės „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius puikavosi ant pirmojo paties „Tango“ viršelio, o viduje galima rasti jo išsamų interviu.
 |
 |
„Tango“ išeidavo kartą į metus, bet buvo visad laukiamas ir vertinamas. 2002 m. pasirodė iki šiol paskutinis jo numeris, užtai su kompaktine plokštele, skirtas vien Lietuvos eksperimentinės muzikos kūrėjams –tokiems kaip Baras, Darius Čiuta, Raimundas Eimontas ir kiti.
MES!
„Specialus leidinys jaunimui“, pradėtas leisti 1991 m. kaip atskiras, dvisavaitinis „Lietuvos ryto“ priedas, aštuonių puslapių nespalvotas laikraštis, tačiau netrukus galėjo atstoti gerą muzikinį ir betarpišką jaunimo kultūros žurnalą. Čia buvo skelbiamos tiek popmuzikos, tiek sunkiausio metalo pasaulio ir vietinės naujienos, gyvai apžvelgiama pankroko scena, ir galima sakyti, visi muzikiniai žanrai bei vyksmai, pateikiama daugybė laisvų spalvingų Lietuvos muzikantų interviu, taip pat muzikiniai dešimtukai, populiariausi pasaulyje albumai bei singlai ir kt.
Galbūt tai buvo gryniausias, visiems prieinamas lietuviškas roko ir susueitos muzikos leidinys.
Laikraščiui MES! teko būti pavadintam didžiausiu šalyje fanzinu, kartais su pagieža, bet dabar tai galima suvokti tik kaip pavydėtinai garbingą pravardę, pabrėžiančią laikraščio laisvumą, aktualumą, atvirumą naujoms idėjoms bei nuomonių įvairovei.
Vienintelis etatinis šio leidinio darbuotojas buvo tik pats redaktorius Virginijus Mizaras, taip pat ypač produktyvus ir kaip autorius. Vargu ar „Lietuvos ryto“ įsivaizdavimas galėjo sutapti su Virginijaus bekompromisiniu, o kartu ir paprastu požiūriu į laikraščio visuotinumą ir dažnai jam teko kovoti su leidybine vadovybe už tokį laikraščio statusą.
Kaip rašė pats V. Mizaras laikraščio puslapiuose: „MES! atsižvelgdamas į skaitytojų laiškus, gana nemažą dėmesį skyrė metaliniam rokui, tačiau įsileisdavo į savo puslapius ir kitokių pažiūrų rašinių, neretai balansuodamas ant fanzino šurmulio ribos.“
Kaip ir reiktų numanyti, nemažai fanzinų autorių bei iniciatorių tuomet bendradarbiavo su laikraščiu, suteikdami jam nepamainomo gyvumo bei autentiškos informacijos. MES!, kaip ir dėrėjo taip pasivadinusiam laikraščiui, tapo puikia, ugdančia mokykla daugeliui muzikuojančių autorių bei jaunų žurnalistų, praktiškai visiems, kas užsidegė idėjomis ir turėjo tikrų siekių.
Nors laikraštis nevengė socialinių, kultūrinių studijų bei reportažų, didžioji dauguma tekstų buvo skirti muzikai, kas galbūt ir buvo Virginijaus Mizaro vizija, kurią jis išlaikė iki pat netikėtos laikraščio transformacijos.
1994 m. kurį laiką leidėjai žadėjo redaktoriui, kad laikraštis bus leidžiamas netgi dažniau, bus kassavaitinis. Deja, jie nutylėjo, kad laikraštis taps tiesiogine prasme storėjančio „Lietuvos ryto“ kartu einančiu priedas, o ir redakcija bus visai kita, naujai suformuota, ir kad laikraštėlis vangiai domėsis muzika.
Na, V. Mizarui tuomet buvo suteikta nauja darbo vieta „Laikinosios sostinės“ redakcijoje, mieste, kur jis gyveno, tačiau dar ne kartą jaunuoliai atrasdavo šią darbovietę Kaune, ateidami paklausti, nejau jau nebesulauks tikro savarankiško MES! naujo numerio.
„Ausis“
Firmos „Bomba“ leistas margaspalvis, kokybiškos spaudos, su masyviais plakatais viduje, kaip sakoma, laiko dvasią atitinkantis žurnalas jaunimui apie pop bei roko muziką, ėjęs 1995–2000 m.
Nevengė muzikinių stilių, temų įvairovės, netgi mišrainės, ir nemažai dėmesio skyrė Lietuvos muzikai. Tuo greičiausiai buvo siekta leidinio populiarumo ir galimybės išlikti, tačiau „Ausis“ neišsilaikė ir bankrutavo, kas dar sykį paliudijo, kad skiriant žurnalą plačiausioms masėms galima susidurti su keistu neraštingumu.
„Ore“
„Nepriklausomas popkulturos leidinys“, ėjęs 2002–2009 m., galima sakyt tikrai didelio formato, primenančio garsųjį britų žurnalą „Melody Maker“. Skyrė daug dėmesio Lietuvos roko, alternatyviajai, indie, elektroninei muzikai. Stilingas ir kruopščiai maketuojamas, kartais šaižus ir kritiškas, tapo kultiniu intelektualaus jaunimo leidiniu, tačiau galiausiai liko žymia interneto muzikine svetaine.