Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje sporto nebuvo. Reikėjo mokytojų, kurie užaugintų naują šalies sportininkų kartą. Reikėjo ir mecenatų, valstybės paramos. Nebuvo nei stadionų, nei baseinų, nei kitų sporto propagavimui tinkamų vietų.

Pirmojo pasaulinio karo metais iš miestų pasitraukė didžioji dalis inteligentijos, vyko persipynimai tarp gyventojų sluoksnių. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo sportas nelaikytas ta gyvenimo dalimi, kurią reikėtų greitai pakelti.

„Tarpukariu visi į sportą skeptiškai žiūrėjo. Juk Lietuva – žemės ūkio kraštas, tai kam tas sportas“, – situaciją aiškino Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.

3-ame dešimtmetyje valstybė sportu praktiškai nesirūpino, jį kuravo Švietimo ministras, tačiau atsakingos institucijos nebuvo. Sportu rūpinosi pavienės organizacijos – Lietuvos dviračių sąjunga, Lietuvos sporto lyga, Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir kitos. Jos ieškojo galimų rėmėjų, iš sportininkų rinko nario mokestį.

Tik 1932 m. įkurti Kūno kultūros rūmai – institucija, kuravusi visą Lietuvos sportą. Rūmai iškilo dar po 2 metų.

Entuziastai – išeiviai ir atvykėliai

Labai didelę įtaką pačiam sporto propagavimui darė išeiviai iš Lietuvos, kurie grįžę į gimtinę apmokydavo vietinius sportininkus. Sportą jie stengėsi propaguoti bet kokiomis sąlygomis ir minimaliomis pajėgomis.

„Besikuriant valstybei kūrėsi ir sporto tradicijos. „Sporto mokytojais“ tapo gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas Karolis Dineika ir garsusis lakūnas Steponas Darius, į Lietuvą atvežęs daug sporto šakų, tarp jų ir beisbolą bei futbolą“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.

K.Dineika 1920 m. išleido knygą „Krepšiasvydžio (basketbolo) vadovėlis vyrams“, o 1922 m. pasirodė jo knygelė „Krepšiasvydis“ su smulkiai aprašytomis žaidimo taisyklėmis. S. Darius 1926 m. paruošė knygą „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“ bei knygelę apie beisbolą. Jis pats aktyviai sportavo, žaidė krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, užsiiminėjo boksu, lengvąja atletika, taip pat teisėjavo varžybose. S. Darius Lietuvoje gyveno 7 metus ir 1927 m. išvyko atgal į JAV.

„Patys pirmieji mokytojai buvo užsienio valstybių pasiuntinybės ir atstovai, kurie Kaune įsikūrė beveik iškart po nepriklausomybės. Dar 1919 – 1920 m., tik kuriantis pirmosioms oficialioms Lietuvos sporto organizacijoms, Žaliakalnyje jau vykdavo susitikimai tarp miesto ir pasiuntinybių komandų. Žaistas beisbolas ir tenisas. Kiekvienas pasiuntinys sporto šaką rinkdavosi pagal rangą“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad pats terminas „sportas“ dabartinę prasmę įgavo tik XIX a. pab.

Vienas iš sporto pradininkų Lietuvoje buvo Steponas Garbačiauskas – sporto žurnalistas, lengvaatletis, futbolininkas, diplomatas. Iš Maskvos (Rusija) atvykęs jau į nepriklausomą Kauną jis kalbėjo: „Einu per miestą, ieškau, kur čia būtų kokia sporto aikštelė ir nerandu.“ Jo žmona, taip pat sporto entuziastė, atsiminimuose rašo forte užtikusi žaidžiančius vaikus ir juos pamokiusi žaisti futbolą. Mažieji to ėmėsi su malonumu, tačiau visiems tai buvo naujiena.

Kiti to meto miestai Šiauliai ir Panevėžys taip pat nebuvo dideli, tad nebuvo ir žiūrovų pertekliaus. Tačiau sakyta, kad viskas juose priklauso nuo asmenybės – net ir mažame miestelyje gali atsirasti žmogus, kuris visus sudomintų sportu.

V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tarpukariu leisti ir įvairiausi savaitiniai ir mėnesiniai sporto leidiniai – „Mūsų sportas“, „Fiziškas auklėjimas“, „Lietuvos sportas“, „Sportas“, „Kūno kultūra ir sveikata“. Sporto skyrelius laikraščiuose turėjo ir „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, tačiau dažniausiai jie pateikdavo identišką informaciją. Tokie vienodi tekstai turėjo būti imami iš naujienų agentūrų.

Rėmė mecenatai

Sportui Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, jo būsimą reikšmę anksčiau nei valstybės galvos suprato mecenatai ir gerbėjai.

A. Jakšto teigimu, viena iš svarbiausių moterų sporto mecenačių buvo operos solistė Vincė Jonuškaitė, 1925 m. įsteigusi taurę pirmosioms moterų krepšinio varžyboms. Pirmosios šį prizą pelnė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komandos narės, finale įveikusios Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungos „Makabi“ klubą.

Operos solistas Kipras Petrauskas laisvalaikiu buvo aistringas sporto mylėtojas. Dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Ypač mėgo žaisti šachmatais, biliardą, buvo žūklės ir medžioklės mėgėjas. Šaudymo iš medžioklinio šautuvo į molinius balandžius varžybose jis yra tapęs Lietuvos čempionu – asmeninėse ir komandinėse (1931 m.) bei komandinėse (1939 m.) varžybose.

„K. Petrauskas steigdavo ne tik prizus. Kartą atėjęs į varžybas, tarp sirgalių jis surengė totalizatorių. To meto sirgaliai taip pat būdavo budrūs – patys rungtynių metu įsteigdavo prizą“, – prisiminė ILRP muziejininkė J. Minelgaitė.

Sportui neabejingi buvo ir „lito tėvas“ Vladas Jurgutis bei Vileišių giminė.

Amerikos lietuviai remdavo krepšinį. Sporto muziejaus ekspozicijoje yra daug specialių apdovanojimų iš Australijos, Urugvajaus, Šiaurės ir Pietų Amerikos.

Plyni laukai ir didžiosios statybos

Pagal to meto praktiką Vakaruose, sporto šakos buvo pritaikytos taip, kad jose varžytųsi ne tik atvykę į olimpines žaidynes sportininkai, bet žaistų miestuose gyvenantys šių sporto šakų gerbėjai ir entuziastai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Vakaruose imta suprasti, kad ne tik žaidėjai, bet ir žiūrovai susitikimuose atlieka svarbų vaidmenį. Užsienio atstovai, kurie buvo įpratę prie tokios miestų kultūros, Lietuvoje jos nerado. Esą to meto Lietuvos kaime vargu ar būtų pavykę tai padaryti, nors ir čia būta žaidimų. Pavyzdžiui, tokie tautiniai žaidimai kaip „Kiaulė“ ar „Ripka“, tačiau tokias varžybas mažai kas stebėdavo, dažniausiai jose būdavo tik dalyviai.

Tarpukario pradžioje Lietuvoje nebuvo nei salių, nei stadionų. Valstybės stadionas pastatytas tik 4-ame dešimtmetyje. Taigi, daugiau nei 10 metų nepriklausoma Lietuva neturėjo savo sporto maniežo. Kauno halei pastatyti neprireikė vos metų. Parodos kuratorė pastebėjo, kad net to meto Latvijoje miestai buvo didesni ir dauguma sportininkų gyveno miestuose arba buvo ten įgiję patirties, tad sportas kaimyninėje valstybėje vystėsi greičiau.

A. Jakšto teigimu, III Europos krepšinio čempionatui pastatyti tuomet didžiausią Senajame žemyne Kauno halę prireikė vos pusės metų. Nors dirbta su to meto technika, tačiau nebuvo nei vieno žuvusio.

Viename klube – daug sporto šakų

Sporto klubo pavadinimas ne visada įvardino visų „po jo sparneliu“ žaistų sporto šakų. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) populiarino futbolą, krepšinį, lengvąją atletiką ir tenisą.

„Paprasčiausiai kūrėsi tokie klubai, kurie apjungdavo ir kitų sporto šakų mėgėjus. Pavyzdžiui, Lietuvos gimnastikos sąjunga, Lietuvos dviračių sąjunga vienijo įvairius sportininkus, – aiškino J. Minelgaitė, pridurdama, kad pirmieji sportininkai buvo kartu ir krepšininkai, ir futbolininkai, ir tenisininkai. – Lengvaatlečiai sugebėdavo dar daugiau – ir bėgti, ir mesti diską, ir šokti į tolį. Tarp tokių – Steponas Darius, komandos vadas, gerai išmanęs ir krepšinį.

Startai olimpinėse žaidynėse

Kad tarpukariu Lietuvoje mezgėsi patys pirmieji sporto „daigeliai“ išduoda ir dar vienas nutikimas.

„Kai likus visai mažai laiko iki 1924 m. Paryžiuje vykusios olimpiados lietuviai pranešė dalyvausią, organizatoriai susizgribo, kad neturi mūsų šalies himno natų. Delegacija buvo įpareigota jų nepamiršti, ir būtent tų, kurios būtų adaptuotos kariniam orkestrui“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi 33 sportininkus, kurie turėjo atstovauti 7 sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimą, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą, tačiau dalyvavo tik futbolo varžybose (13) ir dviračių rungtyse (2). Nepasisekė nei vieniems, nei kitiems.

Pasak A. Jakšto, Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Steponas Garbačiauskas ėmėsi dar vienos „sportinės“ misijos – po olimpinių žaidynių tarėsi dėl aprangų įsigijimo. Jų pagrindu lietuviai patys siuvo aprangas.

1928 m. į Amsterdamą atstovauti Lietuvai vyko 12 sportininkų, atstovavusių šias sporto šakas – lengvoji atletika (5), boksas (2), dviračių sportas (4) ir sunkioji atletika (1). Geriausias rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, kuris pasidalino 5–8 vietą. Tai buvo paskutinis nepriklausomos tarpukario Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse.

Irklavimui – šiemet 126 metai
Krepšiniui – kitąmet 90 metų
Lengvajai atletikai – šiemet 90 metų
Stalo tenisui – kitąmet 85 metai

Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune eksponuojamoje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.

Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.