Esate sukūrusi nemažai vaidmenų teatre. Kaip sugrįžta Jūsų sukurtas vaidmuo?
Sugrįžimai gali būti ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Man visą laiką yra svarbu atmintis. Prisiminti kažkokius išgyvenimus, patirtus dalykus. Jie man ir scenoje, ir filmuose labai padeda. Ir šį spektaklį, kurį dabar kuriu, galima būtų pavadinti grįžimu, nes tai yra grįžimas į vaikystę. Į tai, apie ką vaikystėje kieme mažos mergaitės buvo svajota. Aišku, grįžimas gali būti visoks, galima daug prasmių įžvelgti.
Kaip tas vaidmuo sugrįžta? Jeigu režisierius, imdamas medžiagą, negalvoja apie žiūrovą, tai geriau iš viso jos neimti. Galvoju apie tai, ko norėtų žiūrovas, ir kaip tas kūrinys sugrįš. Paprastai renkuosi tai, kad mane sujaudina. Kurdama scenoje galvoju, kaip reaguos žmonės. Negaliu suprasti režisieriaus, sakančio, kad jam visai neįdomu, kaip reaguos žiūrovas, kad svarbu tai, ką daro jis. Idealiausia, kai darai tai, kas labiausiai artima dūšiai. Svarbu ir vardan ko darai. Jei žiūrovas nesvarbus, tai vaidink virtuvėje. Ko tada į tą sceną eiti…
Kuo Jums pačiai įdomus spektaklis SELAVY?
Man įdomi pati idėja, išnešiota daugybę metų – parodyti mažos mergaitės svajonę tapti aktore. Kalbėjausi apie tai su mergaitėmis, su moterimis. Ir labai, labai daug, gal 80 procentų, mergaičių svajojo, norėjo tapti aktorėmis. Kodėl to neįgyvendino? Gal kokie kompleksai nulėmė, gal pagalvodavo, kad negraži esanti.
Anuomet visi vaikų darželiai žinojo, kad aš noriu tapti aktore. Skaičiau labai daug autobiografinių knygų apie Merilin Monro, Laizą Mineli, Marleną Ditrich, Gretą Garbo. Tos aktorės… Kažkoks stebuklas… Kas yra atsitikę Gretai Garbo, yra atsitikę ir man… Ypač daug sutapimų yra įvykę mano ir Marlenos Ditrich gyvenime. Ir galvoju, kodėl mane taip traukia jos dainos. Man niekada nepatiko popsinės dainos, bet patiko tos keistesnės. Vaikystėje buvau tas aktores įsimylėjusi…
Šis spektaklis apie tai, kaip maža mergaitė svajoja būti panaši į Marleną Ditrich, į Merilin Monro, į Editą Piaf. Panaši per jų dainas, per tai, ką ji matė ekrane… Spektaklio metu ekrane bus parodyta daug senų kadrų, filmų apie tą svajonę ištraukų.
Ar svajonė ir yra šios pjesės esmė?
Labai daug gyvenime buvo atsisakyta, kad svajonė būtų įgyvendinta. Ji – lyg kelias. Mes dažnai pradedame nuo didelių dalykų: kad turime užvaldyti visą pasaulį, kad mes ir esame visas pasaulis. Staiga pasižiūri – o gal esi tik miestas, gal tik miestelis, o gal tik gatvė, gal tik kiemas… Spektaklis atveda prie supratimo, jog negali pradėti nuo viso pasaulio, turi pradėti nuo savęs.
Esminis dalykas – šiame spektaklyje labai daug šviesos, daug muzikos. Esu asmuo, negalintis pakęsti negatyvizmo, iš visur sklindančio didelėmis bangomis.
Galėčiau šį spektaklį pavadinti ode aktoriui ir žiūrovui…
Ką pasakytumėte apie kolegas, vaidinančius spektaklyje?
Šio spektaklio žavesys yra gyvoje muzikoje, kuri čia visą laiką skamba. Jos labai daug. Gros naujai susiformavusi, Andriaus Kulikausko vadovaujama grupė. Yra du žmonės iš Lietuvos kariuomenės orkestro – Žydrius ir Edvardas, mušamieji ir kontrabosas. Visi kartu mokomės naujus kūrinius…
Papasakokite apie moterišką liniją šioje pjesėje?
Čia viskas yra per moterišką liniją. Senai brandinau idėją sukurti kažką apie vaikystę, svajones, ir sunkų kelią į tos svajonės išsipildymą. Perteikdama asmeninę patirtį apie save be grimo iš dalies įgyvendinau, išleidusi kompaktinį diską „Aš ir ji”. Jo viršelyje nuotrauka, kurioje yra dvi dvi veido puses – viena be grimo, kita – sceninė, su grimu. Tai teatrui pašvęsta mano pusė – mano svajonė.
Šis spektaklis yra kaip kompaktinio disko „Aš ir Ji” minčių tęsinys…
„Selavy” – labai kontrastingas kūrinys. Tai ne vien tik muzikinis spektaklis ir ne vien tik dainos. Yra labai daug autobiografinių faktų. Tokių, kurie svarbūs ne tik mano pačios gyvenime, bet ir stebuklingai pasikartoja kitų asmenų biografijose. Čia pat spektaklyje atsiranda vietos humorui, čia pat prisiminimams iš sovietmečiu televizoriaus ekrane pamatytų kadrų. Čia pat, lyg pakylėta, į muzikinį kūrinį nueinu, tuoj po to – vėl humoristinė scena, o po jos – prisiminimas iš to laikmečio, kuriame gyvenom…
Pjesės finale – viskas susifokusuoja į didelį orkestrą, į didelį ekraną. Jame gyvenimas vėl sukasi ratu. Jau kita mergaitė klijuoja gal mano nuotrauką, gal dar kažkieno…
Labai gražu.
Dėkoju už pokalbį.