Turbūt nebekyla klausimas, kodėl jūsų vaikui vos pradėjus lankyti darželį auklėtojos gali glaustai nusakyti jūsų buities įpročius, pomėgius ir kai kurias asmenybines savybes. Taip, jos tai sužino iš jūsų pačių vaikų.
Jų guvios akytės įsidėmi viską, auselės deda galvelėn, tai ką girdi (ir dažnai miglotai supranta). Pavojus kyla tuomet, kai jie, vaikai, „apdoroję informaciją“ ir savaip ją interpretavę praneša tai visiems „tapdami gyva jūsų savybių kopija“.
Kartą, dar būdama paauglė, atsimenu, kaip prižiūrėdama trimetį kaimynų berniuko, jis man pasiūlė pažaisti. Iš kėdžių pastačiusi „automobilį“ paklausiau mažojo, kur jis mane vešis. Jis nė nedvėjodamas atsakė: „į gamtą“. Kurį laiką „gamtoje“ limonado buteliuku jis imitavo „alaus“ gurkšnojimą, po to apšlitiniavęs apie „mūsų mašiną“ porą girtų ratų jis „išdeklamavo“ man visus „laisvo elgesio moters“ epitetus. Patikėkit, jie buvo kur kas vaizdingesni nei „kalė“ ar „šliundra“.
Turbūt kiekvienas palinguotume galva: „kokia šeima, toks ir vaikas“. Norint sužinoti visus „perliukus“, kurių vaikas prisirenka stebėdamas jus, patartina imtis patiems stebėti vaiką, jo veiklą ir kūrybą.
Jūs vaiko žaidime
Dažniausiai pasitaikanti ir būtiniausia vaiko veikla yra žaidimas. Dar ketvirtaisiais savo gyvenimo metais vaikai pradeda žaisi kūrybinius-vaidmeninius žaidimus. Juose vaikas vaidzuoja visuomenės reiškinius, normas ir žmonių tarpusavio santykius.
Tai, ką jis vaidina ir kaip tai atlieka pasako bene viską apie jį supantį pasaulį: šeimą, darželį, kiemo draugus, gimines. Jei vaiką supanti aplinka yra tik šeima, – jis ir vaidins šeimoje vykstančius įvykius ir tarpusavio santykius. Mano trimetis „kolega“ aiškiai atvaizdavo savo ir savo šeimos laisvalaikį: išgertuves gamtoje.
Priėmęs tėvo vaidmenį jis pademonstravo savo tėvo ir motinos tarpusavio sanykius, kuriuose vyras negerbia moters. O jeigu šį „įtempto siužeto“ vaizdelį būtų stebėjusios jo darželio aulkėtojos, jos neabejotinai pasidomėtų ar yra pagrindo vaiko motiną vadinti tais „gražiaisiais žodžiais“.
Vaikas kalba jūsų žodžiais
Dažnai tėvams tenka išgirsti savo vaiką naudojant gana įkyrius ar kiek „nejaukius“ išsireiškimus. Vaikas nebūtinai suvokdamas mėgdžioja dažniausiai girdimus, įkyrius arba jam patikusius suaugusiųjų pasakymus (net neverta kalbėti apie keiksmažodžius). Tai gali būti „nebūk mažvaikis“, „vėliau“, „aš tau parodysiu!“, „to nebus“, „nelįsk į akis“, „nesimaišyk po kojomis“, „nevėžlink“, „greičiau sakyk, ko nori“, „nezirsk“, būtent tai bus jūsų lūpose nuskambėję išsireiškmai.
Dauguma jų dažniausiai skiriami vaikui. Kasdieninėje buityje „užverstas“ tokiais paliepimais ir pastabomis vaikas gali pasijusti nevertas dėmesio ir netgi trukdantis tėvams.
Kartą teko įsitikinti tai su savo dukra. Atlikusi „reikaliukus“ tualete ji kviečia mane „nuvalyti“. Po mano nurodymo „pasivalyti pačiai“ ji atšauna „aš neturiu rankų šimto“. Pamačius, kad vaikas kairėje laiko meškį, o dešinėje knygelę susimąstau, kaip dažnai darydama kelis darbus iš karto aš „ginuosi vaikų“ šiuo išsireiškimu.
Dėmesio verti ne tik vaikų lūpose ištarti žodžiai, bet ir jų skambesys, intonacija ir lydimi veiksmai. Dažnas nūdienos reiškinys – agresyvus vaikų elgesys tarp bendraamžių. Anot knygos, „Žingsnis po žingsnio: vaikas iki septynerių metų“ (sudarytojas Graudis L.) autoriaus, vaikai stebėdami tėvų, auklėtojų agresyvų elgesį (barimą, grąsinimą, įžeidinėjimą), daro išvadą, kad kartais blogis padeda išspręsti buitinius konfliktus. Vadinasi, geriau gąsdinti, šaukti ant kitų ar net trinktelėti – tuomet pasieksi, ko tik norėsi.
Jūs vaikų kūryboje
Tiek žaidimu, tiek kūryba vaikas atskleidžia tai, ką jis mato ir jaučia jį supančiame pasaulyje. Dažniausiai pasitaikanti mažųjų kūrybos sritis – piešimas. Nagrinėjant vaiko piešinių reikšmes būtų neįmanoma paaiškinti kiekvieno jose matomo „ženklo“, tačiau svarbiau atkreipti dėmesį kaip dažnai tas „ženklas“ kartojasi. Norint suvokti tikrąją piešinio reikšmę tikslingiausia būtų pasikalbėti su pačiu vaiku (ką jis nupiešė, kas čia vyksta, kaip jaučiasi žmogeliukai).
Gana dažnai vaiko piešinyje išvystame vaizduojamą šeimą. Šeimos nariai susikibę, rankomis, šypsosi, tik va tėvelis kažkoks „neproprcingai“ mažas. Tai gali reikšti, kad tėvas „pasyvus“ šeimos narys, o gal „užgožtas“ mamos iniciatyvumo santykiuose su vaikais. Nuo bendro šeimos rato „tolstantis“ (piešiamas kampe) asmuo gali būti retai būnantis šeimoje, dirbantis darbą „toli už namų“.
Pasikartojantis kokio pašalinio asmens piešimas „šeimos kompanijoje“ gali net išduoti šeimos narių ryšius su tuo asmeniu. Pavyzdžiui, piešinyje prie mamytės „lipdomas“ šeimos draugas gali tėveliui „atverti akis“, keisti iš „šeimos draugo“ į „potencialaus varžovo“ statusą.
„Iki pustrečių metų vaikas yra toks, kokie šalia jo esame mes“ – teigia pedagogas-psichologas Rudolfas Šteineris. Kuo mažesni vaikai, tuo aktyviau mėgdžioja suaugusiuosius. Tėvai, padėję televizoriaus pultelį, ir skyrę dėmesio savo vaikui gali sužinoti ne tik tai, kas domina jų vaiką, bet ir turi galimybę suvokti, „kodėl“.
Kelios minutės žaidžiant su vaiku „namais“ gali padėti išvysti ir įvertinti vaike sukurtą savo įvaidzį. Tiek vaiko kūryba, tiek pašnekesys byloja apie jūsų santykį su vaiku. Tai atveria didžiules galimybes savęs tobulinimui ne tik kaip tėvus, bet ir atkreipti dėmesį į kai kurias nepageidautinas asmenybės ydas, kurių nenorėtumėme, kad perimtų jūsų vaikai.