Daug važinėju po Lietuvą. Kur benuvykčiau, stengiuosi susitikti su įvairių mokyklų bendruomenėmis. Kalbėdamas su mokiniais, klausiu jų, kokią specialybę norėtų rinktis baigę mokyklą ir kokį darbą norėtų dirbti. Mano nuostabai, didžioji dalis vyresnių klasių moksleivių nežino, kuriuo profesiniu keliu norėtų sukti, bet beveik visi žino tvirtai – nori darbo, už kurį gautų (!) gerą algą.
Prieš išsakydamas esminę savo šio komentaro mintį, tik trumpai atkreipsiu dėmesį į nerimą keliantį faktą, kad praėjus ketvirčiui amžiaus, kai Lietuva gyvena laisvos rinkos sąlygomis, mūsų jaunoji karta vis dar galvoja, kad geros algos yra gaunamos, o ne pačių uždirbamos. Nors nesu didelis švietimo ekspertas, bet man, kaip žmogui, krimtusiam verslininko duonos, aišku, kad mūsų švietimo sistema neturi atsakymų į šiandienos, o dar labiau, į rytdienos iššūkius. Šį mano įspūdį tik sutvirtina ir kitas nerimą keliantis faktas – jaunimas nežino, kuo nori užsiimti gyvenime. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti plačiau.
Investicijų į švietimą grąža
Valstybė investuoja milijardus eurų į jauno žmogaus paruošimą darbui, karjerai ir gyvenimui. Tik klausimas, ar tos investicijos duoda laukiamą grąžą? Stoti bet kur, kad tik į aukštąją. Baigus mokslus, susikrauti lagaminą ir išvažiuoti svetur. Dirbti darbus, niekaip nesusijusiu su įgyta specialybe. Tokiomis normomis vadovaujasi dalis mūsų jaunosios kartos. Įdomiausia, kad ši situacija tęsiasi jau daug metų, tačiau esminių pokyčių ar reformų nematyti. Valdžia, kuriai priklausytų suvaldyti šiuos procesus, rodo bejėgiškumą. Maža to, augančią jaunimo emigraciją „nurašo“ šaukimui tarnauti kariuomenėje.
Negalime piktintis jaunų žmonių noru eiti lengviausiu, dabartinės įdingos sistemos nutiestu keliu. Tik klausimas, ar Lietuvos švietimo sistemos funkcija yra rengti lietuvių kalbos mokytojus Anglijos kavinėms, teisininkus Norvegijos žuvų fabrikams ar vadybininkus Airijos parduotuvėms. Neturiu nieko nei prieš kurią nors vieną profesiją, nei prieš darbą užsienyje, tačiau valstybė jaunimo ugdymui skirtą finansavimą turėtų nukreipti į perspektyvių profesijų rengimą.
Valstybė, drauge su verslo ir švietimo bendruomene, atsižvelgiant į ekonomikos raidą ir atskirų ūkio sektorių augimo perspektyvas, ta kryptimi turėtų formuoti ir švietimo sistemą. Valstybė turi ruošti jaunus žmones dirbti srityse, kurios ne tik labiausiai prisidės prie ekonomikos augimo, bet ir kuriose šiandieniniai vaikai užaugę galės užsidirbti (ne gauti!) gerą atlygį už savo darbą. Tokia turi būti grąža iš investicijų, kuris dedame į švietimą. Ir dar – paruošimas sėkmingam profesiniam gyvenimui turi startuoti ne baigus mokyklą, o ją pradedant.
Perspektyvos yra skaitmeninės
Kokie verslai šiandien sėkmingiausi ir turi labiausiai į viršų šaunančias augimo kreives? Skaitmeniniai. Ką apie ateities ekonomikos augimo perspektyvas kalba specialistai? Perspektyvu tai, kas susiję su moderniomis technologijomis. Kokių specialybių profesionalų jau šiandien labiausiai trūksta darbo rinkoms visame pasaulyje? Technologinių, o ypač IT. Ateitis bus skaitmeninė, tuo turbūt neabejoja niekas.
Jau ir šiandien akivaizdžiai matomas tiesioginis aukštesnės gyvenimo kokybės santykis su valstybės gebėjimu skaitmenizuotis. ES valstybių pažanga, be kitų kriterijų, vertinama ir pagal Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą (DESI). Tai – tam tikrų kriterijų visuma, padedanti nustatyti ES valstybės narės skaitmeninį konkurencingumą. Kriterijai: prisijungimo galimybės (connectivity), žmogiškieji ištekliai, interneto naudojimas, skaitmeninių technologijų integracija ir e-viešasis valdymas.
Pagal visus šiuos kriterijus Lietuva plūduriuoja maždaug ties ES vidurkiu. Pirmauja skandinavai, regionas, kurį nuolat minime, kaip gyvenimo kokybės pavyzdį, kurio ekonomikos rodiklius vadiname siekiamybe. Tendencija aiški – valstybių gebėjimas vis daugiau pasikliauti moderniomis technologijomis stipriai atsiliepia pragyvenimo kokybės rodikliams. Ateityje šio santykio svarba dar labiau augs.
Tai ką darom?
Mokyklose būtina mokyti jaunimą ne tik standartinių dalykų, kaip matematika ar kalbos, bet ir su profesijomis susijusių disciplinų. Apie profesijų perspektyvas reikia kalbėtis ne tik su baigiančiais mokyklas abiturientais, bet pradėti nuo pradinukų. Daugiau dėmesio mokinių praktinių įgūdžių lavinimui. Juk praktinė patirtis leidžia geriausia pajusti, kuris darbas ar profesija labiausiai patinka. O jei dar ir lengvai pakreipsime judėjimą ta linkme, kuri, matome, bus perspektyviausia (kaip kad šiandien – technologijos), turėsime apčiuopiamą naudą rytojaus valstybės „statybose“.
Suprantu, kad valstybės valdymo aparatas yra didelis, vangiai judantis organizmas. Esminiai pasikeitimai vyksta sunkiai. Juos stabdo politikų nesutarimai, strateginio mąstymo stoka, prioritetų painiojimas. Bet bent kažkokių rezultatų šioje srityje reikia verkiant. Valstybės lygiu trypčiojam vietoje. Kol ateis sisteminės permainos švietimo sistemą perorientuojant nuo diplomų prie žinių (ypač praktinių) perspektyviose srityse, galim pasiraitot rankoves ir daug ką padaryti ir be valdžios aparato.
Verslui – atvėrimas durų žmonėms, kurie studijuoja ir nori įgyti praktikos. Be to, aktyvesnis dalyvavimas praktinių mokymo programų kūrime. Juk jei išmokysit praktikos moksleivius ar studentus, nebereiks gaišti laiko mokymams, kai priimsite juos į darbą. Universitetams – pradėkit pagaliau orientuotis į kokybę, o ne kiekybę. Profesinėms mokykloms ir kolegijoms – orientacija į paklausias darbo rinkoje praktines specialybes. Pats aktyviai dirbu su dviem profesinėmis mokyklomis – Kauno informacinių technologijų mokykla ir Elektrėnų profesinio mokymo centru. Pasaulyje sukurta daugybė išbandytų modelių, daugybė įvairaus pobūdžio akademijų, kurių patirtį tiesiog reikia paimti ir įdiegti čia, Lietuvos mokymo įstaigose.
Reikia tik iniciatyvos.
Praeitą rudenį su komanda įgyvendinom mano seną sumanymą – didžiausią informacinių technologijų ir verslumo renginį #SWITCH!, į kurį rinkosi ir apie skaitmeninę ateitį kalbėjo Europos komisijos vadovai, ES valstybių ministrai, didelis būrys IT kompanijų atstovų ir kitų ekspertų. Be to – virš 5000 moksleivių ir studentijos iš visos Lietuvos. Jie iš kiečiausių ekspertų lūpų išgirdo – technologijų pasaulis gera vieta, jei nori užtikrintos ateities. Esu tikras, pasėjom ICT verslumo grūdą ne vienoje jaunoje galvoje. Nesustosime. Šiais metais bus dar didesnis renginys, kuriame dar rimčiau bandysime skleisti skaitmeninę propagandą.
Nustebtumėt sužinoję, kiek skaitmeninių iniciatyvų, skirtų jaunimui, šiuo metu Lietuvoje vyksta. Pradedant robotika ir „Maker Faire“, baigiant įvairiausio pobūdžio programavimo klubais ar startup‘ų konkursais. Kartu su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru norime suburti IT švietimu užsiimančias organizacijas, įvairius startup‘us, didelių IT kompanijų atstovus Lietuvoje, moksleivius, už švietimą atsakingus pareigūnus ir kartu susidėlioti taškus, kur dabar esame formaliame ir neformaliame IT švietime ir kaip galime iš dabartinių pozicijų su didele jėga šauti pirmyn.
SUPERGALIOS Lietuvos vaikams
Esu girdėjęs klausimą viešoje erdvėje: kas naudingiau – dailyraštis ar programavimas? Su visa pagarba kalbos svarbai, balsuočiau už programavimą. Čia yra ateitis. Būtent todėl su dideliu entuziazmu ėmiausi būti ambasadoriumi Lietuvoje tarptautinei iniciatyvai Coder Dojo, pažindinančiai vaikus (ne tik berniukus, bet ir mergaites) su technologijomis ir programavimu. Ši iniciatyva gimė Airijoje, kuomet šalis ieškojo kelių, kaip iš XX amžiaus agrarinės ekonomikos persijungti į XIX amžiaus skaitmeninę. Coder Dojo principas yra paprastas – sužadinti vaikų domėjimąsi programavimu, nes, manoma, tai yra ateities raštingumas.
Vaikams idėja labai patraukli. Prie kompiuterių galima ne tik žaisti. Galima įgyti tokios SUPERGALIOS, kad žaidimus galėsi kurti pats. Tėvams Coder Dojo – dar patrauklesnis. Čia gali būti paklotas pagrindas jų atžalų sėkmingai ateičiai.
Bendruomeniškumo ir savanorystės principu pagrįstas projektas, nereikalaujantis jokio valdžios institucijų prisidėjimo. Lietuvoje užsukome didžiulę Coder Dojo bangą. Startavome prieš dvi savaites. Pirmuose penkiuose užsiėmimuose sudalyvavo 270 vaikų ir jaunimo. Išvis užsiregistravusių yra jau virš 500. Vaikai labai nori mokytis.Į veiklą įsijungė virš 40 IT profesionalų. Iš viso šiemet ketiname surengti 60 parodomųjų programavimo užsiėmimų visos Lietuvos viešosiose bibliotekose. Tikslas – bent keli nuolat veikiantys programavimo klubai vaikams Lietuvos regionuose. Didžiausia svajonė – galbūt kuris nors tų vaikų, atėjusių į programavimo užsiėmimą – taps tokiu versliu IT kūrėju, kuris įkurs Google dydžio kompaniją. Čia, Lietuvoje.