1995 m. spalio 1-ąją žiūrovai į Profsąjungų rūmus rinkosi paklausyti „Šiaurės krypties“ ir „Merlin“. Tačiau pripažintų Lietuvos roko grupių pasirodymų reikėjo luktelti: juos apšildyti į sceną lipo ketvertas vaikinų, pasivadinusių „Biplan“. Jie buvo tokie jauni, jog barmenai neturėjo teisės jiems parduoti alkoholio.
„Koncertas pavyko“, – prisimena Olegas Aleksejevas, Biplan solo gitaristas. „Nors dabar, atrodo, kad tuo metu net groti nemokėjome“, – juokais jam priduria pusbrolis Maksas Melmanas – vokalistas ir gitaristas. Nuo to 95-ųjų vakaro, kurį grupė laiko muzikinės karjeros startu, Biplan išgyveno daug pakilimų ir nuosmukių, išleido 5 albumus, surengė šimtus koncertų, gavo „Radiocentro“, „Bravo“ ir kitus apdovanojimus. Svarbiausia, kad jie išlieka aktyvūs, neplanuoja padėti gitarų ir turi minčių apie būsimąjį albumą.
Jubiliejaus proga lankausi grupės įrašų ir repeticijų studijoje, kur Maksas ir Olegas pasiruošę pasidalinti per penkiolika metų sukaupta patirtimi. Jie neseniai grįžę iš Musninkų, miestelio Širvintų rajone. Ten, atėję į mokyklą, nutraukė fizikos pamoką, kad pristatytų savo naująjį singlą simbolišku pavadinimu „Fizika“. Musninkiečiams sėkmė nusišypsojo grupės surengtame konkurse, kuriame registravosi devintokai, tą dieną (spalio 6-ąją) tvarkaraštyje turėję fizikos pamoką.
Savo 15-ojo gimtadienio proga išleistą singlą pristatyti taip pat 15-mečiams ir dar įsiveržus į jų fizikos pamoką – originali idėja. Kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Maksas: Mes gavome daug devintokų laiškų, iš įvairių mokyklų. Daugiausia, aišku, iš Vilniaus, bet buvo ir iš Klaipėdos, Marijampolės, Jonavos… Na bet „išpuolė“ taip, kad nuvažiavome būtent į Širvintų rajoną. Jiems tai buvo staigmena – kai įėjom į klasę, niekas nesuprato. Tada visi pradėjo pirštais rodyti į mergaitę, kuri klasę užregistravo ir sakyti: „Zita, čia tavo darbas!“.
Olegas: Atėjom su dovanom, įteikėm singliukus. Dainą įjungėme per magnetofoną ir prasidėjo bendravimas.
Maksas: Jis buvo visiškai neįpareigojantis. Labai nudžiugino tai, kad moksleiviai su mumis bendravo kaip su tikrais bendraamžiais. Nebuvo jokio susikaustymo nei iš mūsų, nei iš jų pusės. Tarsi klasiokų susitikimas, tik kad du klasiokai buvo kur kas vyresni (juokiasi).
.JPG)
Singlo viršelis sukurtas pagal fizikos vadovėlį, iš kurio mokėsi Biplan nariai..
Jubiliejaus proga išsamiau prisiminkite pirmąjį jūsų koncertą. Kaip atsitiko, jog grojote kartu su tokiomis grupėmis kaip „Merlin“ ir „Šiaurės kryptis“?
M. Tuo metu ant Tauro kalno esančiuose Profsąjungų rūmuose vykdavo „Taurorokas“ – kiekvieną savaitgalį koncertuodavo kelios roko grupės. Amžiną atilsį Rodionas (grupės Merlin įkūrėjas ir gitaristas, miręs 2009-ųjų sausį – K.V.) rekomendavo mus organizatoriams ir gavome šansą sugroti savo penkias dainas – tiek jų tada ir teturėjom. Porą savaičių įnirtingai repetavome, kad tik gerai pasirodytume.
Kiek jums tada buvo metų?
O: Septyniolika?
M: Ne, net septyniolikos nebuvo. Po šešiolika. Apie grupę pradėjom galvoti jau nuo trylikos. Kažką daryti – penkiolikos.
Papasakokite apie grupės susibūrimą: jūs dviese esate pusbroliai, o kaip susipažinote su kitais grupės nariais?
O: Su Artiomu (buvęs grupės bosistas, kurį vėliau pakeitė iki dabar grojantis Seržas Grėjus) susipažinome per kung fu treniruotes…
M: Taip, devyniasdešimtųjų pradžioje tai buvo labai madinga – karatė, kung fu ir visa kita.
O: O Slafka (Aleksandras Kazakevičius, grupės būgnininkas) atėjo iš kitos, lig šiol kultinės pankroko grupės Spički. Jam patiko ir jis pas mus pasiliko. Bet tai buvo ne iš karto – iš pat pradžių su mumis grojo Lemon Joy būgnininkas Maksimas.
Kas paskatino jus burtis būtent į muzikos grupę?
O: Nuo vaikystės norėjome būti muzikantais, nors ne tik jais – ir sportininkais, ir kosmonautais, ir viskuo, kuo tik įmanoma. Paauglystėje supratom, kad sportininkais būti nepavyks, kosmonautais tuo labiau (juokiasi). Ir apskritai, mes visada buvom vaikinai, kurie nuolat klausėsi muzikos.
M: Atėjo tas laikas, kai supratome, jog muzika yra mūsų gyvenimas, mes norime tuo užsiimti ir kažką pasiekti. Aišku, pradžioje buvo šiek tiek jaunatviško avantiūrizmo, kad „aaa… kursim grupę!“, bet tai toli gražu nebuvo žaidimas. Mes į grupę žiūrėjome rimtai.
Taip rimtai, kad jei kas nors būtų pasakęs, jog 2010-aisiais švęsite savo 15-ąjį gimtadienį, būtumėte patikėję?
Vienbalsiai: Taip!
M: Pagalvotume: „ačiū Dievui, mums tikrai pavyks“. Buvome ambicingi, nors nežinojome, ar mums pasiseks. Pasisekė.
Vis dėlto, jaunuoliui pasukti muzikos keliu nėra įprasta, ypač Lietuvoje, ypač prieš 15 metų. Kokios aplinkybės turėjo didžiausią įtaką tokiam jūsų žingsniui?
M: Pradėti galima nuo kiemo draugų, grojusių gitara. Vėliau susipažinome su Lemon Joy nariais, dar vėliau – su Merlin, jau minėtu Rodionu, kuris labai daug dalykų apie muziką įdėjo į galvą… Daug žmonių supo ir perdavė mums žinias. Nebūtų jų, ko gero, nebūtų ir mūsų.
O užsienio grupės?
M: Tada klausėme labai daug ką. Tie patys depešai (Depche Mode – KV) buvo labai populiarūs, taip pat The Cure. Daug muzikos buvo aplink mus.
O: Žinoma, ne tiek, kiek jos yra dabar.
Iš kur gaudavote užsienio atlikėjų įrašus?
O: Buvo tokia parduotuvė „Zaraza“. Ten galėdavai nusipirkti piratinių albumų, su atprintintais viršeliais. Piratai padėdavo. Kaip ir dabar (šypsosi).
Pirmas jūsų pačių albumas, 1997-aisiais pasirodęs „Banzai“, taip pat buvo anglų kalba. Kodėl? Norėjote būti panašūs į savo klausomas grupes, ar tiesiog tuo metu buvo tokia mada?
O: Mada, neabejotinai. Gerai, kad jau po pirmojo albumo supratome, jog mes gyvename Lietuvoje, grojam Lietuvai ir dėl to renkamės lietuvių kalbą – ji mums yra žymiai artimesnė, nei anglų. Niekada vėliau prie angliškų dainų nebegrįžom, tačiau dainavome rusiškai. Ir kai koncertuojame Rusijoje, mes lig šiol atliekame dainas jų kalba.
Pažiūrėjus į daugelį dabartinių grupių matyti, kad ta mada liko iki dabar. Kaip tai vertinate?
O: Man gaila, kad Lietuvoje esančios geros grupės rašo angliškai. Norėčiau išgirsti Flamingo ar cobus (Colours of Bubbles – KV) dainuojant lietuviškai – manau, kad nuo to jų muzika nenukentėtų. Mano supratimu, lietuvių kalba yra graži, o muzikoje ji dvigubai gražesnė.
Olegas: „Anksčiau eteris buvo laisvas gyvai grojantiems, o dabar jį užteršė pseudokultūra.“
Ko išmokote, kokiais tapote per tuos 15 metų?
M: Subrendome, tai faktas. Ir tai liečia viską – galų gale, kad ir tai, kaip mes mokam valdyti instrumentus. Nesakau, kad mes žiauriai gerai grojam („Mes blogai grojam!“, – įsiterpia Olegas), bet palyginti su tuo, kaip mes grojom prieš 15 metų… Atrodo, kad tada išvis nemokėjom, nors albumą išleidom (juokiasi). Arba, pvz., tai, ką darome šiuo metu – bendravimas su žurnalistais. Kažkada vien žodis „interviu“ kėlė didelį jaudulį, o dabar tai yra natūralus dalykas, mes galime visiškai ramiai išdėstyti savo mintis.
O: Pasikeitė požiūris į muziką, bent man asmeniškai. Anksčiau buvau kaip bulius užrištom akim, kuriam atrodo, kad yra tik vienas kelias – rokas ar britpopas – kurio privalau laikytis. Dabar suprantu, kad iš visų muzikos stilių gali paimti kažką gero ir kurti jų samplaiką.
M: Taip pat išmokome susigyventi su scena. Dingo baimė. Jaudulys prieš lipant į sceną visada yra, bet ne baimė. Scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, grojimas ir bendravimas su publika vyksta laisvai, kuo negalėdavau pasigirti seniau.
Kaip per Biplan karjerą keitėsi Lietuvos muzikos pasaulis?
M: Tuo metu, kai atsiradom mes, buvo didelė banga naujų grupių ir judėjimų. Tais laikais t.y. 90-ųjų pabaigoje, galbūt ir 2000-ųjų pradžioje buvo didesnis susidomėjimas gyva muzika. Atrodo, kad dabar yra tiek pat gerų, kokybiškai gyvai grojančių grupių, kaip ir tada, bet susidomėjimas jomis mažesnis.
O: Anksčiau eteris buvo laisvas gyvai grojantiems, o dabar jį užteršė pseudokultūra – visokios traliliūškės ir „Olialia pupytės“. Aišku, tai normalu – kas moka pinigus, tas ir užsakinėja muziką. Kadangi to eterio nebeliko, apie grupes mažiau ir žinoma. Ačiū Dievui, yra internetas. Jei nebūtų jo, manau, kad daugybė grupių tiesiog numirtų.
M: Bet tai nereiškia, kad mes kaip seniai skundžiamės, jog „anksčiau buvo geriau“. Tiesiog įvyko pokyčiai.
Tačiau sutikit, kad, lyginant su kitomis gitarinėmis Lietuvos grupėmis, Biplan žiniasklaidos dėmesio gauna pakankamai daug: jus transliuoja radijas, galima išvysti per televiziją, esate kviečiami į masinius renginius. Ar visa tai – dėka ankstesnio populiarumo? Pasvarstykime: jeigu dabar atsirastų antra grupė, grojanti tokią muziką, kokią groja Biplan, ar ji turėtų šansų gauti tiek pat dėmesio?
O: Nemanau, kad jiems kas nors pavyktų. Jeigu mes į eterį lįstume be savo bagažo, įdirbio ir vardo, mums būtų parodytos durys. Kita vertus, Biplan muzikoje nėra kažkokių ultra alternatyvių pavidalų – ji priimtina ir tiems, ir kitiems.
M: Iš vienos pusės mes priimtini ir tiems ir kitiems, iš kitos pusės, netinkami nei vieniems.
Turite omeny, kad pop kultūrai jūs pernelyg rokeriški, o rokui – pernelyg popsiški?
O: Taip, mes visą laiką tą jautėm ir jaučiam lig šiol. Visur esame kažkiek svetimi.
O kuriai grupei patys priskiriate save?
O: Nenorime priskirti savęs prie jokių grupių. Tik prie grupės Biplan (juokiasi).
Maksas: „Tai toli gražu nebuvo žaidimas. Mes į grupę žiūrėjome rimtai.“
Galbūt Biplan, kaip roko grupės, įvaizdžiui neigiamą įtaką padarė jūsų pačių iniciatyvos, pvz., didžiulio populiarumo sulaukusi pop daina „Anzelmutė“ ar duetas su Karina Krysko iš 69 danguje (kūrinys „Aš be tavęs ne aš“)?
O: Taip, dauguma turėjo blogų minčių, bet mes Kariną paėmėme ne todėl, kad ji yra 69 danguje vokalistė, o todėl, kad ji yra nuostabi moteris, kurios vokalas tiko šiai dainai. Mes patys ją pakvietėme, ji mielai sutiko. Kitaip buvo projekte su Tigra (daina „Sexodromai“ – KV) – tai nebuvo mūsų iniciatyva. Bet tą dainą grojam lig šiol, nes tai yra mūsų daina. Jei reikėtų vėl pagroti su Tigra, turbūt to nebekartotume.
Viena iš Biplan populiarumo priežasčių – aktyvus koncertavimas už gimtosios sostinės ribų, dažnai provincijos miestuose. Kita vertus, ar nėra baimės, kad ten publika jūsų nepriims, bus kitų problemų?
O: Būna visokių atvejų, bet dažnai atvažiuoji ir randi publiką, kuri yra ne prastesnė nei Vilniuje. Pamename, prieš dešimtmetį Varėnos Dainų slėnyje buvo rengiami koncertai, į kuriuos Biplan sutraukdavo tūkstantines minias. Mums tai buvo kažkas fantastiško.
M: Savo šarmo turi tiek koncertai Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, tiek periferijoje. Šiandien kaip tik važiuodami iš Širvintų kalbėjome, jog mažesniuose miesteliuose žmonėms koncertas yra įvykis, kurį paskui dar mėnesį aptarinėja – tiesiog žmonės neturi renginių pasirinkimo.
Penktadienį (spalio 8 d.) gimtadienį paminėsite klube „Havana Social Club“, kartu su grupėmis Flamingo, Colours of Bubbles, The Spins ir G&G sindikatas. Išskyrus G&G, visos priklauso jaunajai Lietuvos rokenrolo kartai. Ką dar norėtumėte prirašyti prie jų? Kitaip tariant, kokiose jaunose Lietuvos grupėse matote didžiausią perspektyvą?
O: Taip, visos grupės, kurias pakvietėme, mums atrodo labai stiprios. Jie yra mūsų draugai ir mums labai patinka, ką jie daro. Žinoma, panašių grupių yra ir daugiau, pvz. The Dominoes. Tai pat į gimtadienį labai norėjome pakviesti ir Alive Way, bet nusprendėme, kad tuomet grupių vienam vakarui būtų tiesiog per daug.
Viena pagrindinių jaunų Lietuvos grupių problemų yra ta, kad muzikantai, norėdami pragyventi, negali užsiimti vien muzika – laiką reikia skirti studijoms, darbui. Dažnai šie dalykai suryja visą laiką ir grupių nariai, praradę entuziazmą, muzikavimą nutraukia. Kaip jums pavyko to išvengti?
M: Mes turime daug draugų muzikantų, kurie pradėjo groti panašiu metu, kaip ir mes. Gal per drąsiai sakau, bet daugelis jų palūžo ir palaipsniui muzikavimas jiems tapo tik hobiu. Tai natūralu – reikėjo iš kažko valgyti ir uždirbinėti pinigus. Velnias žino, kaip pavyko išsilaikyti mums. Galbūt mūsų tikslo siekimas buvo stipresnis? Galbūt pas mus nebuvo tokių kertinių momentų, kuomet atrodo, jog viskas, reikia pinigų? Negaliu tiksliai pasakyti.
O: Mums ir lig šiol būna striuka su pinigais. Pvz. prieš metus gyvenom žemiau vidutinės klasės ribų. Tačiau esame suaugę žmonės, sugebame išgyventi.
Bet vis dėlto, jūs Lietuvos mastu esate puikiai žinomi, pretenduojate net į žvaigždžių statusą. Užsienyje tokio lygio grupė per 15 metų būtų susikūrusi kapitalą, kurio užtektų iki senatvės…
O: Taip, bet kai pradedi taip galvoti, iškart nusvyra rankos. Mes puikiai suvokiame, kur ir kaip mes gyvename. Aišku, kartais liūdnai pajuokaujame: matome, ką tik užsienyje iškilo grupė, štai jau ir su limuzinais važinėja. Mums to gyvenime gal ir nematyti.
Kita vertus, jums papildomų darbų nereikia – Biplan ir yra pagrindinis „darbdavys“. Kas Lietuvos muzikos versle neša pajamas – koncertai, albumai, kita veikla?
M: Taip, mes užsiiminėjame tik Biplanais, tai yra ir mūsų darbas – jeigu galima taip pavadinti – ir pragyvenimo šaltinis. O pajamos ateina iš koncertų, vienareikšmiškai. Albumai nenešė didelių pajamų net tada, kai žmonės juos dar pirkdavo, nes tuo metu mus varžė žvėriški kontraktai su leidybos kompanijomis. Iš įrašų praktiškai negaudavome nieko – uždirbinėdavo įrašų kompanijos, bet tai irgi toli gražu nebuvo milijonai. Dabar, kai esame laisvi ir leidžiame viską patys, praktiškai nebeliko albumų rinkos – viešpatauja visagalis internetas ir albumų niekas neperka.
„Fizikos“ tiražas – vos 100 kopijų. Singlą galima gauti tik iš pačios grupės.
Naujausias jūsų albumas (išleistas pernai), vadinosi „Nuodai. P.S. Lyg paskutinį kartą“. Ar galime tikėtis, jog jis nebuvo paskutinis? Ir jei taip, kokioje stadijoje yra būsimasis albumas?
O: Tikrai ne paskutinis, juk yra žodelis „lyg“ (šypsosi). Jis mažas, bet yra. O būsimam albumui tikrai turime medžiagos – anksčiau pasirodė singlas „Ji sako“, dabar – „Fizika“. Yra ir daug neįrašytų dainų. Praktiškai, jeigu neturėtume koncertų ar kitų užsiėmimų ir dirbtume tik prie albumo, manau, kad po poros mėnesių jį jau būtų galima išvysti. Bet to nebus. Albumas išvys dienos šviesą tada, kada ją išvys, kažką tyčia planuoti yra bergždžias reikalas.
Ko galime tikėtis penktadienį atėję į Biplan gimtadienio koncertą, neminint to, kad jus apšildys keturios puikios grupės?
O: Koncertas bus jauki šventė su gera rokenrolo doze. Bet tikrai nebus jokios gimtadieninės pompastikos. Jokių tortų ir serpantinų. Tiesiog, Biplan draugų ir tų, kuriems patinka mūsų muzika, susibūrimas. Aišku, laukite keleto siurprizų iš mūsų pusės, bet visi jie – muzikiniai.
Karolis Vyšniauskas
Foto Edvino Greičiaus ir Biplan archyvo
