Skaitytojo pusryčiai. Praha ir Roma – įspūdžiai iš pirmų lūpų

Indrė Buivydaitė ir Monika Narutavičiūtė

Kadangi šį mėnesį „Skaitytojo pusryčiai“ sulaukė didelio jūsų susidomėjimo, o pirmadienių, kuomet publikuojame šios rubrikos straipsnius, nepadaugėjo, sukamės iš situacijos ir jūsų konkursinius tekstus publikuojame neskaitytojųpusrytinėmis dienomis. Šiandien pristatome net du kelionių dienoraščius – Indrės įspūdžius, keliaujant autostopu į Prahą, ir Monikos nuotykius Romoje. Smagaus skaitymo!

Kelionė į Rytų Europos Amsterdamą arba kaip šeši drąsuoliai lietuvišką laimę žabojo

„Pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, perskaito tik vieną jos puslapį“ – štai ir mes ryžomės perskaityti bent vieną nedidelį pasaulio knygos skyrių. Rytų Europos skyrių. Nežinojome kur ir kaip ar kada kurnors atsidursime. Ryžomės velykinę laimę bandyti, stovint ant kelio, iškėlus nykštį. Minusinė temperatūra negąsdino, kukliai šildimės viltimi ir aišku saikiais dievų gėrimų lašais. Išsiskirstėm kiekvienas poromis, kad pavargusiems kelių titanams mus lengviau pamėtėt būtų. Šitaip prasidėjo Jo ir Jos pasaulio knygos skaitymas.

Pirma diena. 5:00. Rytas.Pakilome, miegoję tik keletą valandų, dar šiltuose ir jaukiuose tėvų namuose Klaipėdoje. Suvalgėme vakarykštės vištienos likučius, perlaužėme laimės kauliuką ir entuziastingai pajudėjome stoties link. Apsikeitę paskutiniais viltingais žvilgsniais su tėvais, įlipome į autobusą, kuris po kelių valandų paleido prie istorinio devintojo forto, Kaune. Drebančiomis ar iš džiaugsmo, ar iš baimės rankomis, atsistojome prie pirmosios kolonėlės (aišku, pakeliu Ji ėjo kukliai, o Jam prisireikė išbandyti trapų pavasario ledą…Nesėkmingai. Matyt, Lietuvos žemelė paskutinį sykį pakrikštyjo kojas ir šitaip palinkėjo sėkmės kelyje).

9:00. Pralaukus daugiausia pusvalandį, mus paėmė vyras, kuris tvirtino turintis tarpplanetinės patirties. Sužinojome, kad žmonės gyvena net po 20 gyvenimų, o Žemė – ne kas kita, kaip kosminių šiukšlių talpykla. Na, o jo pasakojimą galutinai užbetonavo nuoširdi išpažintis: „Stipriai gėriau 10 metų, bet štai, vieną dieną praregėjau“. Tada neliko abejonių, kad šį mūsų trumpalaikį gelbėtoją tikrai perkirto kosminis ar koks tai dvasinis nušvitimas. Paleidęs mus prie Marijampolės palinkėjo kosmiško išganymo ir nurūko toliau, turbūt savo mahometiško žodžio skleisti.

10:30. Ir kur gi kitas mūsų išganytojas, padėsiantis keliauti į mūsų tuometinę pažadėtają žemę – Čekiją? Na ir pasirodė, pasirodė su savo laikinais namais, transportu maitintoju – išdidžiuoju sunkvežimiu. Nekalbėjo niekaip, tik lenkiškai, o mes šitos čiulbesių kalbos nemokėjome, tad grįžę į akmens amžių kalbėjomės garsais ir ženklais. Buvome šiek tiek modernesni nendartaliečiai – turėjome žemėlapį ir GPS, tad šiaip ne taip pasiekėme Varšuvą.

18:00. Niekada nemaniau, kad greitas maistas gali būti toks skanus. Turėjau nuostatą. Bet visos nuostatos dingsta, kai pirminiai instinktai muša botagu. Susiradome mums tinkantį transportą ir nukeliavome į pirmuosius nakvynės namus, pas itin svetingą, mums pirmą kartą gyvenime matytą lenkaitę Anią, pasisiūliusią mus priglausti.

Visi šeši drąsuoliai vargais negalais susitiko.Praleidome keleta dienų Varšuvoje. Buvome ir apvogti ir paklaidinti. Bet kas tie maži nemalonumai visos kelionės kontekste?

Trečia diena. 10:00. Išaušo lemtingasis rytas ir be jokių trigdžių, pasiekę pagrindinį kelią, vedantį iš Varšuvos, atsistojome su iškeltu nykščiu. Tikėjomės pasiekti Wroclavą ar Katowice. Bet mūsų sėkmė leido mums kurti sau didesnius tikslus. O gal visgi pasieksim tikslą? Tačiau viltis kvailių motina ir net kartais savo vargšus vaikus visai meiliai globoja. Nukeliavome iki Lodz miesto. Tik ką palikti ant kelio, sulaukėme savanorio vežėjo. Jaunuolis su juokingu akcentu ir smagiomis istorijomis pasisiūlė pavežti bent 40 kilometrų, vėliau jam teko nusukti. Tačiau įpūtęs magiškos energijos, leido tikėti, jog Praha šįvakar sulauks savo piligrimų.

Keliavome keliomis mašinomis po 20km, po 100km. Artėjant vakarui, mus paėmė vokietis, kurio mašinoje grojo šovinistinė muzika (vokietis taipogi, nekalbėjo niekaip, tad Jam ir Jai teko pavargti, kol galiausiai suprato, ką jis nori mums pasakyti vis vartodamas visiem aiškų žodį „Kaniec“. Na ir supratom: Kaniec – tai autostradai kaniec). Paleido mus labai liūdname Lenkijos pasienio kaime, šalia „very good gas station“, kur net dykumų rožės neauga, o vieninteliai gyventojai – laukiniai, pseudo sarginiai šunys ir keletas miškuose brandinto skystimėlio prisiragavusių vietinių.

Ėjome. Temo. Šalta. Paėmė pirmoji moteriškė. Paleido 5 km nuo mažo kaimuko su apgriuvusiais tvartais, viena mašina per valandą, šešiomis trobomis ir neblogu dvariuku („Kur miegosim? Miške? Apgriuvusiame tvarte? O gal mėšlu dvokiančioje šieno kupetoje? Ne! Prahoje!“ – nusiteikė Jis ir Ji. Ir ėjo išsigelbėjimo ieškoti į dvariuką). Pasiskundėme kaip gi sunkiai šiandien keliavome ir dvariuko administratorius nė nemirktelėjęs pasisiūlė nuvežti iki degalinės, šalia kelio į Ostravą.

18:00 -20:00. Sustirę kaip valkataujantys kačiukai žiemą, nesustojus nė vienam automobiliui, pradėjome kalbinti žmones, gal visgi yra važiuojančių į Ostravą? Galiausiai, pasiūlę pinigų, išprašėme vieno vaikino mus ten pamėtėti. Pinigų jis nepaėmė, matyt, įsitikino, kad neplanuojame jo nuskriausti ir atimti mašinos.

3:00. Naktis. Bastomės išbalusiais veidais. Ieškodami prieglobsčio (mat Ostrava turi tik viešbučius, ir tai tik su išankstinėm rezervacijomis. Jis ir Ji nusprendė prasivažinėti viešuoju transportu naktį, nes toks čia egzistuoja). Stovim stotelėje, o ten, kampe, vaikinas, akivaizdžiai girtas, valgo kebabą ir, nusprendęs, kad reikia mus pašnekinti, priėjo. Radekui 29 metai. Jis jau daug metų bando baigti geografijos bakalaurą. Jį tądien paliko mergina, todėl jis gerė. Kodėl paliko? Dėl tos pačios priežasties – nes gėrė. Matyt, ir bakalauras vis nėjo į pabaigą, nes gėrė. Radekas, pamatęs mūsų desperatiškus veidus, pasiūlė nakvynę pas jį ir vis eidamas keliu kartojo „I hope you won‘t kill me in my sleep“. Pavaišino savo (tada jau buvusios) merginos tėčio gaminta slyvine, savo mamos saldžiu vyniotiniu, paklojo miegamąją vietą ir leido padėti pavargusias galvas iki ateinančio ryto.

Bijojome, kad pabudęs mūsų neprisimins. Tad stengėmės tyliai išeiti. Visgi Radekas pabudo nuo mūsų sukelto triukšmo ir apsidžiaugė mus pamatęs. Pasiūlė likti, na, o jei ne likti, tai bent išgerti slyvinės, kad kelias nedulkėtų.

Ketvirta diena. 14:00. Šiap ne taip pasiekėme Brno priemiestį. 200km iki Prahos. Beprotiškai didžiulis srautas mašinų ir 4 valandos sniego, krušos ir alinančio odą vėjo (Ji jau nebekūreno vilties, o Jis dar tikėjo. Jis ir Ji susikibo rankomis ir nusprendė eiti. Eiti į traukinių stotį, pasigauti paskutinį traukinį į Prahą ir kaip civilizuoti kapitalistinės visuomenės žmonės pasiekti tikslą. Tačiau Jis paprašė dar 15 minučių, tikėdamas, kad lietuviškasis krikštas dar neišgaravo. Ji įsikniaubė į Jį, slėpdama nuo vėjo veidą ir Marijampoliečio kosminė energija perskrodė vieno Prahiečio galvą.) Štai ir mūsų Mozė, kuris padėjo pasiekti mūsų pažadėtąją žemę. Net nakvynę savo namuose pasiūlė, ar gal net maisto nupirkti.

Pasiekėme Prahą. Praleidome keletą dienų. Grįžome taip pat. Su nuotykiais, su viltimis ir sėkme. Sutikome tik du iš likusių keturių bendražygių. Kiti du, mūsų tuometinėmis žiniomis, leido naktį Wroclaw‘e, apleistame bulvių angare.

Perskaitėme šį skyrių savaip. Pažinome Jį ir Ją tokius, kokių niekada jaukiuose namuose nepažinsi. Atradome žmonių gerumą, atvirą langą, kai durys uždaros, pasitikėjimą ir begalinę kantrybę. Jis ir Ji iki šiol mėgsta keliauti. Jis keliavo vasarą į Italiją, taip, kaip ir į Čekiją. O Ji taip ir nebepasiryžo. Gal dar ne laikas pešti sėkmei plaukus, nors ir dairomasi į kelius, vedančius į Romą. Tik gal šįkart norėtųsi kelti sparnus, o ne nykštį, nes kartais norisi pabūti nerūpestingu paukščiu, ieškančiu šiltos vietos peržiemoti.

„Likimo draugai“ (asmen. nuotr.)

Keturių fizikų keliai, nuvedę į Romą

Dar nesenai, šią vasarą, kilo mintis kur nors išvykti, pailsėti,atitrūkti nuo rutinos ir vasarą užbaigti su trenksmu. Vis kirbėjo galvoje mintis apie Romą ir kasdien ieškodavau gerų skrydžių pasiūlymų. Ir radau! Išvykimas per mano gimtadienį – paskutinę vasaros dieną. Iškart susisiekiau su draugu, kuris man buvo prižadėjęs, kad su manim kur nors važiuos, tad čia buvo puiki priežastis kelionei. Prikalbinome dar porą draugų ir štai bilietai jau nupirkti. Su entuziazmu laukiau vasaros pabaigos (pirmą kartą norėjau, kad vasara greičiau praeitų… ).

Taigi atėjo lauktoji diena. Prisigrūdę pilnas kuprines reikalingų ir nereikalingų daiktų, trys fizikai ir viena fizikė išvyko pradėti savo nuotykio! Po daugiau nei poros valandų skrydžio išlipome oro uoste. Pirmieji įspūdžiai : karšta, saulėta – vasara! Oro uoste laukdami autobuso, kuris mus turėjo nuvežti į miestą, pakalbėjome su senyvo amžiaus lietuvių porele, pasidžiaugiau jų entuziazmu ir stebėjausi jų energija!

Pagaliau pagaliau kelias atvedė į Romą! (Kaip ir sakoma, visi keliai veda į Romą.) Taigi, pirmoji diena:

Išlipome iš autobuso su ta mintim, kad nebūsime kaip eiliniai turistai, kurie su žemėlapiais maklinėja po gatves ir eina turistų išmintais takais. 🙂 Susitarėme, kad eisime bet kur, kur tik atrodys įdomu ir pirmą dieną Koliziejaus neapžiūrėsim. Kur tau, mūsų planas neišdegė. Pirmoji gatvelė mus nuvedė būtent ten.

Na, bet ką jau darysi, gražus vakaras, puikus vaizdas, tai gal ir gerai mus kelias nuvedė. Pasėdėjom ant pievutės valandėlę niekur neskubėdami. O jau vis dėlto saulė leidosi…

Na, bet to, linksmas faktas: pirmai nakčiai nebuvome užsisakę kambario, tad naktį turėjome praleisti mieste. Galvojom, kad ką nors nuveiksim, pasilinksminsim. Dabar tai juokinga, bet tada, kai tą naktį nemiegojom, galvojom, kad tai kvailiausias dalykas, koks tik galėtų šauti į galvą.

Vakarui atėjus, nuėjom į centre esančią aikštę, kur rinkosi jaunimas. Pabendravom su vietiniais, padainavom karaoke su Karaoke Rock Bike kompanija. Dvyliktą sudainavo man „Happy birthday”. Smagu! Vėliau vaikštinėjom toliau po gatves, grožėjomės vaizdais pro užsimiegojusias akis. Vos pavilkom kojas, o dar ir kuprinės ne menko svorio ant pečių. Tą naktį pamatėm nepaprasto grožio Trevi Fontaną. Taip pat Venecijos aikštę.

Žinoma, laikui einant nuovargis darė savo. Kalbos palaipsniui mažėjo, šypsenos irgi, dėmesys dar labiau. O dabar, prisiminus tuos smiginėjimus, jie man kelia juoką.

Pagaliau saulė ėmė kilti ir mes jau judėjome metro link savo išsvajotųjų lovų. Prima Porta – nutolęs nuo Romos centro 12 km. Mažas, savotiškai gražus priemiestis su savo kultūra. Vos šiaip taip, su vietinių pagalba, radome savo Tiber camping stovyklavietę.

Likom labai nustebę – graži, sutvarkyta aplinka, baseinas, baras, kavinė, tvarkingi dušai, o net nekalbu apie svetingumą. Nuotaika pakilo visu 100 procentų ir kelionės sunki pradžia rodos nublėso. Pora valandų saldaus miego atstatė mūsų jėgas ir mes vėl pasiruošę žygiuoti.

Antroji diena:

Šįkart susidėjom kelis būtinus daiktus į kuprines ir pradėjom planuoti savo naują dieną.

Miestelyje užsukom paragauti vietinio maisto. Draugiški pasirodė kavinukės darbuotojai, nors ir nė vienas nesupratom, ką jie kalbėjo, bet iš šypsenos ir gestų kalbos nusprendėm, kad mes jiems patikom. O ir maistas visai kaip namuose. Pavalgius viskas dar labiau ėmė džiuginti. Taigi vėl pajudėjome metro į Romos centrą.

Nors jau sezonas pasibaigęs, bet turistų vis dar krebždėjo gatvėse kaip skruzdėlyne. O ir labai įkyrūs vietiniai sekiojo iš paskos siūlydami ką nors nusipirkti. Jie jau buvo labai įsigudrinę: padovanodavo moterims gėlių, o tada prieidavo prie vyro ir prašydavo pinigų. O jie, nenorėdami sugėdinti moters, imdavo ir nupirkdavo. Labai įžūlūs tokie vietinių poelgiai. Juos tiesiog išmokome ignoruoti ir stengėmės vengti akių kontakto.

Saulė vis dar kepino. Gerai, kad gatvėse daug kur įrengti vandens čiaupai, kur praeiviai gali atsigerti, atsigaivinti. Kaskart pamatę tokį,jausdavomės lyg auksą radę. Visaip vietiniai bandė verstis ir pritraukti turistus. Štai ir vadinamasis gatvės menas.

Diena prabėgo greit, vaikščiojom labai daug, iššniukštinėjom įvairias gatveles. Man didelį įspūdį kėlė tai, kad praktiškai visuose namuose yra pilna balkonų ir juose augina gėles. Miestas atrodė toks gyvas, jaukus. O dar langus puošė langinės. Taip pat tą dieną pamatėm ir didingąjį Panteoną.

Diena baigėsi gardžia pica ir gatvės koncertu.

Trečioji diena man prasidėjo poilsiu prie baseino. Vaikinai tuo metu planavo, ką veiksime dieną. Tos dienos tikslas buvo nuvykti prie jūros. Aišku, užtrukome ilgai, daug važinėjome prigrūstuose metro, bet galiausiai pasiekėme tikslą. Iš tiesų nesukėlė didelio įspūdžio – papludymiai daug kur mokami, aplinka ne itin tvarkinga, o ir smėlis labiau priminė žvyrą. Na, vis dėlto išsimaudėme sūriame vandenyje. Vėliau visi bendru sutarimu nusprendėm, kad nenorime čia likti ir keliavome atgal į centrą pavalgyti.

Vaikščiodami Romos gatvėmis aptikome architektūros studentų pastatytą pašiūrę iš bambukų. Pabandėme kažką panašaus pastatyti ir mes.

Ketvirtąją dieną aplankėme Vatikaną. Išstovėjome milžiniškose eilėse kol praėjome patikrą ir mus pagaliau įlleido į vidų. Be to, vis dar temperatūra siekė 30 laipsnių, o mes turėjome mūvėti kelnes ir uždarus marškinėlius (tokia Vatikano tvarka). Dar sugebėjau kažkaip pasimesti tokioje minioje žmonių. Niekur neberadau savo draugų. Tad viena apžiūrėjau viską ir sugalvojau jų palaukti prie išėjimo. Vis dėlto tai pasiteisino, po pusvalandžio laukimo pamačiau juos išeinančius. Pirmą kartą taip džiaugiausi juos matydama! Vėliau ramiai pavakarieniavome ir namo grįžome su muzika.

Iš tiesų labai smagu buvo net tuščiame metro vėlai vakare sutikti žmonių, kurie noriai bendrauja, po ilgos dienos vis dar šypsosi. Šis gatvės muzikantas parodė puikų talentą. Jis mums pagrojo, mes padainavome ir kelionė į hostelį neprailgo.

Paskutinę dieną pamatėme Koliziejų iš vidaus. Tą dieną sugalvojome, kad vėlai vakare nuvyksim į Ciampino miestelį ir ten praleisime naktį, nes iš ryto mūsų laukė skrydis namo. Ciampino mus pasitiko ypač svetingai. Vietinės picerijos šeimininkas parodė tikrą itališką aptarnavimą, kokį galima matyti per filmus. Jautėmės kaip namuose. Skanus maistas ir svetingas aptarnavimas. Puiki kelionės pabaiga.

Naktį praleidome prie oro uosto. Pirmą kartą miegojau ant plytelių po galva pasikišusi vien megztuką. Jau iš tiesų tai neberūpėjo. Norėjosi kuo greičiau sulaukti ryto ir grįžti namo. Sunkiai bėgo tos minutės, žiūrėjau ekrane kada pagaliau priartės laikas skryžiui į Vilnių. Sulaukiau! Aišku, skrydžio nepamenu, iškart užmigau. Bet spėjau dar nufotografuoti Romą iš viršaus. Kylam namo!

Vis dėlto, apibendrindama kelionę galiu pasakyti, kad Roma yra tikrai ta vieta, į kurią norisi dar grįžti. Skanus maistas, pigus vynas, kuris lydi visą kelionę, nepakartojami vaizdai, vietinių šypsenos sukuria tą ypatingą, romantišką atmosferą, kuri atitraukia tave nuo įprastos gyvenimo rutinos. Nepaisant visų nesusipratimų, nutrintų kojų, paklydimų, vėlavimų ir skubėjimų, mano atmintyje tai pasiliko kaip nepamirštamas nuotykis, kuris skatina dar taip spontaniškai keliauti, ieškoti nuotykių. Ir visiems sakau – nebijokit, keliaukit, nes tik taip pajusi tikrą gyvenimą!

„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.