Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Bulgarų flmas „Vienišas keleivis“ (He Who Travels Alone / Който tръгнал e cам) – nešvari dokumentika, labiausiai traukianti galimybe nors trumpam suartėti su kitokiais nei tu, išdrįsusiais gyventi taip, apie ką žiūrovas sau leidžia lyg tarp kitko pasvajoti.
Apšnerkštame, nuo grindų iki lubų įvairiausio šlamšto prikrautame bute gyvena keturių asmenų šeima: du seni hipiai ir jų atžalos. Šeimos galva savo išvaizda, gebėjimu išlaikyti šeimą nedirbant, pomėgiu pardavinėti senas knygas kažkiek primena kadaise lygiai taip pat už sistemos ribų gyvenusį Vilniaus senamiesčio sielą, menininką ir kolekcionierių Artūrą Barysą-Barą. Kadaise muzikantas Domantas Razauskas apie jį pasakė štai ką: „Baras buvo lyg veidrodis, kiekvienam parodantis jo didelę pūliuojančią votį ant užpakalio, kurios šiaip nepamatysi, nors ir jauti ją maudžiant sėdėdamas kontoroje“ (citata iš knygos „Pasaulis pagal Barą“, 2012). Citata puikiai tinka apibūdinti ir režisierės Ralitzos Dimitrovos bei jos kamerai daugybę metų sekamai šeimai.
Pavadinkime, bulgariškasis Baro prototipas leidžia savo vaikams neiti į mokyklą, o pats stengiasi prasimanyti maisto ir pinigų būtiniausioms reikmės niekur nedirbdamas. Negalvokite, kad tokiu atveju belieka vogti, galima nunešti parduoti plaukus, senus daiktus, tapti surogatine motina ir t. t. Svarbiausia neleisti šeimoje įsikeroti vartotojiškiems įpročiams ir, kad visuomet būtų duonos bei cigarečių.
Kai nepaprastai talentingas septynmetis dailininkas po antros dienos mokykloje tėvo paklausė, ar jam būtinai reikia lankyti šią įstaigą, sulaukė atsakymo, „žinoma, ne, nebent pats to nori“. Daugiau berniukas ten nebesirodė. Ir ką manote, užaugęs jis parašė knygą apie laikrodžių mechanizmus, kuri netgi buvo išleista ir netgi už tai jam buvo sumokėta. Šeimos plaukuotoji ir barzdotoji galva režisierei skundėsi, kad, sužinojęs sūnų gavus pinigų už leidinį, nusiminė ir išsigando, kad tik vaikai nepagalvotų, jog jais naudojamasi. Sūnus tuos pinigus galėjo išleisti, kaip tik jam patinka, tačiau jis nupirko visiems maisto. Užaugęs vaikinas ne tik pats nuostabiai tapo, bet ir uždarbiauja pozuodamas studentams. Mama prieš kameras didžiavosi savo vaikais, kad jie nesibasto gatvėmis, visuomet vakarais būna namie, viskuo dalijasi, savarankiškai mokosi anglų kalbos. Moteris džiaugiasi ir tuo, kad būdama namų šeimininke, neleidžia laiko kuopdama namus, nes juk ir taip yra begalė veiklos, pavyzdžiui, ištisą dieną žaisti kompiuterinius žaidimus. Jos vyras labiausiai džiaugiasi tuo, kad jiems vis dar pavyksta išlaikyti bohemišką dvasią, ne taip kaip jų jaunystės draugams, išmainiusiems ilgus plaukus į kostiumą ir portfelį. Jų hipišką gyvenimo būda puikiai iliustravo viena scena, kurioje du ilgaplaukiai – vyras ir žmona – sėdi lovoje po nešvariais patalais (nes, ko gero, namuose labai šalta) ir valgo vakarienę. Šių dienų Johnas Lennonas ir Yoko Ono, tik juos supa ne gėlės, o skurdas ir šiukšlės. Šeima neslepia, jog būna dienų, kai jie neturi ką valgyti, tačiau pinigų visuomet kažkaip atsiranda.
Režisierė puikiai atskleidė šios šeimos gyvenimą, tokioje aplinkoje besiformuojančias vaikų asmenybes, galimybę gyventi kitaip nei visi, sugebėjimą tokiu išlikti, net kai labai labai sunku… Tik gaila, kad į vienintelį „Vienišo keleivio“ seansą, skelbtą kaip europinė premjera, Vilniuje atėjo lygiai vienas žmogus, tai yra – aš. Na, dar filmą žiūrėjo titrus turėjusi leisti „Tarptautinio Kauno Kino festivalio“ savanorė, kuri, niekaip negalėjusi suderinti lietuviškų tirtų su angliškais, galiausiai buvo paprašyta liautis tai dariusi. Pasak jos, iki šiol ji nebuvo to bandžiusi. Šiokia tokia pastabėlė festivalio organizatoriams: galbūt reikėtų griežčiau atsirinkti savanorius arba juos labiau apmokyti, nes nežinia, kaip mergaitei būtų pasibaigę pilnoje salėje žiūrovų.
Jei turėsite galimybę būtinai pažiūrėkite šį filmą, gal entuziazmas pirkti viską iš eilės, plėšytis kone stengiantis uždirbti visus pasaulio pinigus šiek tiek išgaruos; o gal pagaliau susitvarkysite namus arba tiesiog pasijausite puikiai po tikrai geros dokumentikos.
Tik nesumaišykite šio filmo su šiemet pristatytu režisieriaus Gore Verbinski naujausiu darbu „Vienišas klajūnas“ (The Lone Ranger), įtrauktu netgi į Quantino Tarantino 2013 m. geriausių filmų dešimtuką. Jis taip pat labai geras, bet apie jį kitą kartą.