Net jei nejaučiate didelės meilės literatūrai, veikiausiai esate susipažinę su vieno pagrindinių lietuvių impresionistų, Igno Šeiniaus, romanu „Kuprelis“.
Tačiau šįkart ne apie žodžio, o apie vaizdo impresijas. Ir žymiojo rašytojo proanūkę fotografę Liną Scheynius, kurios neįprasta pavardė vis dar kelia nuostabą švedams. Būtent Švedijoje Lina gimė, užaugo ir prisijaukino fotoaparatą. Regis, sėkmingai ir ilgam.
Šeinių šeimos ryšys su Švedija siekia XX a. pradžią. I. Šeinius, vertęsis ne tik kūrybine, bet ir diplomatine veikla, pirmą kartą į šią šalį buvo pasiųstas dar 1915 m. Vos po dvejų metų jis vedė rusų kilmės švedę ir išleido savo pirmąją knygą švedų kalba. Vėliau aštuoneriems metams grįžo į Lietuvą, tačiau 1940 m. visam laikui emigravo į Švediją, gana greitai gavo jos pilietybę, pasikeitė pavardę į Scheynius, o literatūros kūrinius ėmė publikuoti jau tik švedų kalba.
Lietuviškos šaknys
Lina Scheynius pripažįsta, kad, išgirdę neįprastai skambančią pavardę, daugelis natūraliai susidomi jos šaknimis. Lietuviškai mergina moka vos kelias frazes, tačiau išduoda, kad daug mūsiškų tradicijų jų šeimoje visada buvo savaime suprantamas dalykas.
Neslepia ir to, kad daugelis Lietuvos žurnalistų visų pirma domisi jos kilme ir santykiu su I. Šeiniumi. Kurio Lina, žinoma, neturėjo progos išvysti gyvai. Kad ir kaip būtų, pažinties su šiuo unikaliu fotografijos pasaulio veidu nevertėtų sieti vien su žymiuoju proseneliu. Lina pati turi ką papasakoti. Ir daro tai su impresionistams nenusileidžiančiu subtilumu. Ne žodžiais, vaizdais.
Vizualūs dienoraščiai
L. Scheynius darbai sklidini natūralios šviesos, akimirkos trumpalaikiškumo ir subtilios erotikos. Juose dera visiškas paprastumas ir vibruojanti įtampa. „Mano fotografijos – tarsi dienoraštis“, sako Lina.
Ji fiksuoja tai, kas tuo metu dirgina jos mintis ir jausmus. Žmones, kurie dalyvauja jos gyvenime. Draugus, šeimos narius, mylimuosius, save pačią. „Mano modeliu gali tapti bet kas, kas geba pamiršti į jį nukreiptą fotoobjektyvą. Tarp manęs ir mano darbų visada egzistuoja labai glaudus ir intymus ryšys“, dėsto fotografė.
Ji juokauja, kad fotografuoti būtų pradėjusi gerokai anksčiau, jei ne tėvų baimė patikėti jaunajai atžalai šeimos fotoaparatą. „Per savo dešimtąjį gimtadienį gavau pirmąjį asmeninį fotoaparatą. Tuomet įamžinau tortą, savo pėdas, draugę, sėdinčią tualete. Iš esmės, beveik tą patį darau ir dabar“, pasakoja Lina.
Savo nuotraukų dienoraštį L. Scheynius vadina tęstiniu projektu. „Tai nėra kažkoks naujas ar originalus sumanymas – darau tai, ką daugybė žmonių daro su savo fotoaparatais. Labiausiai mane įkvepia tai, ką matau ir kuo gyvenu šią akimirką.
Tarkime, prieš gerus porą metų sulaukiau vieno elektroninio laiško. Jį parašęs vaikinas teiravosi, ar gali patalpinti mano nuotraukas savo tinklaraštyje. Vėliau jis organizavo parodą Paryžiuje ir pasiūlė man joje sudalyvauti. Mes susitikome, ir aš įsimylėjau. Tas žmogus labai natūraliai ėmė atsirasti daugumoje mano tuometinių fotografijų“, atvirauja ji.
Iš tiesų šis epizodas atspindi esminį Linos darbo principą – jos nuotraukos yra ne kas kita, kaip intymūs, chronologine tvarka išdėstyti pasakojimai. Vaizdą kaip įtaigią pasakojimo priemonę jai padėjo atrasti Ake Hedström fotografijos.
Lina prisimena, kaip, būdama maždaug ketverių, pirmą kartą pamatė nuotraukas, kuriose jis užfiksavo savo sunkiai sergančią dukterį. Ligoninių slenksčiai ir mirtis suvalgius brazilišką riešutą – tokią istoriją pasakoja vaizdai, palikę neišdildomą įspūdį L. Scheynius.
Savamokslis talentas
Lina tvirtina niekada nestudijavusi fotografijos kaip akademinės disciplinos. „Būdama šešiolikos kurį laiką lankiau fotografijos kursus, tačiau tai viskas. Visą laiką augau tarp fotoaparatūros ir nuotraukų albumų, todėl kur kas daugiau gavau iš mane supusios aplinkos. Įsimintiniausiomis vaikystės akimirkomis iki šiol laikau tėčio darytų skaidrių peržiūras šeimos rate. Vėliau pradėjau sukiotis tarp mados fotografų ir stebėti jų darbą. Tačiau būtų teisingiau sakyti, kad iš jų išmokau kaip nenorėčiau dirbti“, pasakoja ji.
Menininkė nemano, kad specializuotos studijos gali duoti daug naudos kūrėjui. Žinoma, jei fotografijos meno norima mokytis struktūruotai, formalus išsilavinimas gali būti visai naudingas.
Nepaisant to, Lina yra įsitikinusi, kad visų svarbiausia fotografui – nepailstant eksperimentuoti. Ir neteikti pernelyg didelės reikšmės kritikai. „Jei tave džiugina kūrybinis procesas arba jo rezultatai, galiausiai vis tiek paaiškėja, kad ėjai teisingu keliu“, sako ji.
Gyvenimas pro fotoobjektyvą
Iki šešiolikos metų Lina augo ir gyveno Švedijoje. Vėliau jos namai persikėlė į ryškiausius Europos didmiesčius: Londoną, Paryžių, vėl Londoną… L. Scheynius tvirtina, kad nuolatinis judėjimas jai – būtina darbų kokybės sąlyga. „Geriausias fotografijas sukuriu tada, kai judu iš vieno vietos į kitą“, sako ji.
Nuo 2007 m. fotografė aktyviai dalyvauja įvairiose parodose. Paprastai bent jau keliose per metus. Vietų kaleidoskopas ir vėl nepaliaujamai sukasi: Airija, Kanada, JAV, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Didžioji Britanija…
Menininkė jau kurį laiką bendradarbiauja su įvairiais žurnalais, taip pat kuria mados fotografijas. Tiesa, pripažįsta, kad dirbti su tokio pobūdžio projektais – visai kas kita nei kurti meninius ciklus. „Mados fotografijoje galioja daugybė taisyklių, o tai nepalieka vietos spontaniškumui“, teigia ji. Vis dėlto Linos braižas ryškus net ir komercinėse nuotraukose. Tarkime, ji principingai dirba tik su natūralia šviesa, taip fotografijoms suteikdama tos dienos nuotaiką.
2008 m. pasirodė pirmoji L. Scheynius fotografijų knyga. Po metų – antra. Abi plonytės, vos šešiasdešimties puslapių. Pati Lina nelinkusi vadinti jų albumais. Jai priimtina kokybiško, tačiau nebrangaus leidinio minkštais viršeliais versija. Tokio, kurį žmonės galėtų įsigyti pernelyg neskaičiuodami, o vėliau padovanoti draugams. Akimirkos žavesys. Impresionizmas foto juostoje.
