Dovilė Raustytė
„Knygų leidyba labai sunkus ir nepelningas verslas“, – su užuojauta balse studijuojantiesiems leidybą vis primena geraširdžiai dėstytojai. Jiems pritaria paskaitos vesti pakviesti praktikai. Žinoma, iš didžiųjų mūsų šalies leidyklų. Stulbinami faktai, bet mūsų šalyje leidėjų skaičius, veikiamas ekonominių įvykių, svyruoja tarp 400 ir 600.
Konkurencija, didžiulės sąmatos, lydinčios leidinį, kol jis pasiekia knygyno lentynas, ir nuolat didelėmis knygų kainomis besiskundžiantys ne patys dosniausi mūsų šalies pirkėjai (užsieniečiai, kaip žinia, dažniausiai lietuviškai neskaito) – maždaug toks būtų leidėjų darbinis fonas.
Nepaisant to, Gediminas Baranauskas paliko paties drauge su bendraminčiais įkurtą ir meno žmonių pamėgtą užsienio knygų prekybos įmonę „Humanitas“ ir 2004 m. išleido undergroundinio autoriaus knygą su kitų knygų logotipu. Pasirinkta kryptimi, lydimas kontrliteratūra vadinamų leidinių, Gediminas žygiuoja iki šiol.
Kokia knyga paskatino pradėti, pavadinkime, maištą Lietuvos knygų leidyboje, kokios mūsų ne per drąsiausių skaitytojų reakcijos į aštrią literatūrą ir kiek romantikos darbe, leidžiant pačiam be galo patinkančias knygas – pokalbyje su kitų knygų leidėju Gediminu Baranausku.
Papasakokite, Gediminai, skaitytojams, kaip sugalvojote prisijungti prie kolegų skaičiumi nesiskundžiančių knygų leidėjų gretų?
Kaip dažnai atsitinka, iš pradžių buvo idėja. Gyveni žmogus ir galvoji, kodėl gi niekas lietuviškai neleidžia knygų, kurios būtų aštrios, atviros, gal net ir šiek tiek išmušančios iš vėžių ir šokiruojančios. Dažnai žmogus bando kam nors pasiūlyti, patarti, kol galiausiai supranta – jis pats tai ir turi padaryti. Taip atsitiko ir man. Taip atsirado kitos knygos. Man patiko Ch. Bukowski’s, kurį paskaityti pasiūlė bičiulis. Jo tiesmukiška, atvira kalba, nebijojimas atrodyti šiek tiek apgailėtinai, netgi savotiškas mėgavimasis tuo. Šiek tiek nenorminė leksika. Tiesiog opozicija saldžiam ir atsibodusiam popsui. Tiesa, prieš tai jau buvo vienas pogrindinis Ch. Bukowski’o kelių apsakymų leidimas lietuvių kalba. Tačiau norėjosi, kad šis autorius stotų į gretą su kitomis mainstreaminėmis knygomis knygynų lentynose. Taip 2004 m. vėlyvą rudenį išėjo puikaus poeto ir vertėjo Mariaus Buroko verstas „Paštas“. Tokia buvo kitų knygų pradžia.
Na ir – startas buvo sėkmingas? Tas laikas, kurį jutote, pasiteisino.
Taip, knyga buvo pastebėta ir sukūrė naujai leidyklai bohemišką, prie laikotarpio derančią aurą. 2004–2005 m. buvo geras laikas, nes Lietuva kaip tik įstojo į Europos Sąjungą, buvo daug optimizmo ir tikėjimo šviesia ateitimi.
Antroji knyga, galima sakyti, sulaukė dar didesnės sėkmės netgi už Ch. Bukowski’o „Paštą“. Dar dirbdamas knygų prekybos įmonėje „Humanitas“ (sava leidykla buvo dar šiek tiek nekonkretūs ateities planai), lankiausi Rygoje. Užėjau į didžiausią miesto knygyną ir matau – stovi žurnalistė Jelena Tregubova, pristato savo latvių kalba išėjusią knygą „Kremliaus digerio pasakėlės“. Priėjau ir sakau – noriu išleisti Jūsų knygą lietuviškai, o ji sako – gerai, leiskite. Staiga supratau, kad trauktis nebėra kur, nes žinomai autorei, garsiai žurnalistei prisistačiau kaip leidėjas. Tuomet po dešimties metų darbo palikau įmonę „Humanitas“.
Kiek teko skaityti Jūsų leidžiamų knygų, daugmaž visose jose apstu slengo, necenzūrinių žodžių, drąsių temų. Ar niekada neteko susidurti su priešiškai nusiteikusiomis atitinkamomis institucijomis?
Ne, priekaištų nesulaukėme, manau, todėl, kad tai, ką leidžiame, yra pripažintų, jau klasikais tapusių autorių kūryba. Būtų labai juokinga, jei uždraustų, pavyzdžiui, Williamą Burrougsą. Dabar knygų leidyboje labai populiari lengva moteriška pornografija (tokia pašaipiai vadinama Mummy Porno) ir, nors tai nėra meninė literatūra griežtąja prasme, jos irgi niekas nedraudžia.
Mūsų knygų leksika yra organiška dalis, meninė realybė. Tekstui parengti skiriame labai daug dėmesio, tad mums knygą nėra taip paprasta paruošti kaip primityvia kalba parašytą meilės romanėlį. Kai kuriuose vertimuose – vien slengas, tad būna tikrai daug konsultacijų, ginčų. Mums knygos leidimas – kūrybinė veikla. Dalykai, kurie kam nors galėtų kliūti, nėra savitiksliai.
Perskaitote knygą užsienio kalba, susižavite ja, tada išleidžiate ir už tai dar gaunate pinigų. Svajonių darbas mylintiems knygas – ne kitaip. Ar iš tikro viskas taip lyriška?
Išties viskas labai romantiška. Atrodytų, leidi ir džiaugiesi geromis knygomis. Tačiau leidyba knygų, skirtų galintiems jas suprasti „išrinktiesiems“, nėra pelninga. Tai labiau ne verslas, o kultūrinė veikla, nors tai man pragyvenimo šaltinis.
Beje, pati leidžiama literatūra nėra tikslinis komercinis produktas. Tos knygos buvo rašytos naiviais laikais, prieš 20, 30, 40 metų, kai pasaulis buvo naivesnis, ne toks pragmatiškas. Kontrkultūrinė klasika rašyta širdies krauju, norint padaryti revoliuciją žmonių mąstyme, o ne išpešti iš jų pinigų.
Ar tie „išrinktieji“, jų gretos per aštuonerius leidyklos gyvavimo metus keitėsi? Gal daromės smalsesni? Jūsų literatūra lengviau nei kitiems leidėjams leidžia tai pajusti…
Kitos knygos nuo pat pradžių turėjo savo tipišką skaitytoją. Stovime Vilniaus knygų mugėje ir matome, kad štai ateina JIS. Atpažįstame jį tarp kitų žmonių. Jis ne tik atrodo kitaip, juntame, kad skaitytojas žiūri į tai, ką skaito, labai rimtai, kaip į iššūkį, paiešką, kaip į dar vieną laiptelį dar vienoje srityje. Visa tai buvo ypač ryšku pradžioje. Kitų knygų publiką paveikė tam tikros problemos: krizė, emigracijos, skaitymo anglų kalba tapimas mada, el. knygos. Ne paslaptis, kad iššūkį metančios, aštresnės, sunkesnės literatūros norisi geresniais laikais. Kai gyvenimas sunkus ir įtemptas, žmonės ieško kažko paprastesnio, lengvesnio, padedančio užsimiršti ir pailsėti.
Ar buvo tokių bestselerių, kuriuos išvertę į lietuvių kalbą buvote šokiruoti jų nepopuliarumo mūsų šalyje?
Alleno Ginsbergo poezijos vertimų rinkinys nesulaukė didesnio publikos susidomėjimo. Tai tikrai nustebino. Žinoma, tai nėra eilėraščiai apie lelijas ir pakalnutes, bet tai – fundamentalus vardas literatūroje. Kitas atvejis – Vakarų Europoje vieno madingiausių skaitančios visuomenės autorių Roberto Bolaño romanas „Tolima žvaigždė“ buvo sutiktas visiška tyla. Peršasi išvada – verčiamas autorius turi būti ne tik žymus pasaulyje, bet ir išpopuliarėjęs Lietuvoje. Tačiau tikiu, kad šio fantastiško autoriaus vienas iš kertinių romanų „Pašėlę detektyvai“, kurį pristatėme šių metų knygų mugėje, bus visgi tinkamai įvertintas.
Vadinasi, undergroundinės literatūros situacija mūsų šalyje ir už jos ribų smarkiai skiriasi?
Su anglakalbėmis šalimis mums nėra ko lygintis. Tai visiškai kitokia, praktiškai begalinė knygų rinka. O pavyzdžiui, Skandinavijoje labai stipriai remiama literatūra. Taip pat labai skiriasi mūsų ir didžiųjų Europos Sąjungos šalių knygų kainos. Nors knygos išleidimas ir pas mus kainuoja nepigiai, jų knygų kainos žymiai didesnės. Netgi ribotų tiražų leidinių pajamos iš leidybos yra didesnės.
Palyginkite: knyga, kuri Vokietijoje ir Prancūzijoje kainuoja 15 eurų, pas mus – 25 litus. Taip, pas mus knygą išleisti kainuoja šiek tiek pigiau, tačiau daug kas kainuoja tiek pat, tarkim, spausdinimas ir popierius. Bet jeigu mūsų šalyje bus parduota keli tūkstančiai egzempliorių, tai Vokietijoje ir Prancūzijoje – keliasdešimt. Todėl mažose Europos šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijos, knygos kainuoja po kelis šimtus litų.
Na, o undegraundinės literatūros situacija iš tiesų visur turbūt panaši. Bet šiuo metu labai sunku pasakyti, kas ji yra. Ji jau galbūt visa persikėlė į „Facebook’ą“.
Užsiminėte apie fondų paramą. Ar gaunate ją? Esate fenomenalūs tarp leidėjų ir, atrodo, valstybė turėtų stengtis Jums padėti.
Ieškome paramų leidybai kiek tik įmanoma. Ir pasiseka jų gauti. Tačiau leidyba yra kūrybinis ir ilgalaikio planavimo procesas. Dirbant su parama, labai trūksta pastovumo ir stabilumo. Mes galime paruošti pavyzdžiui 10 fantastiškų knygų projektų – elitinės filosofijos ir literatūros vertimų, o parama gali būti tik vienai ar kelioms knygoms.
Man atrodo, Lietuvoje trūksta aiškesnių kultūros politikos prioritetų. Pavyzdžiui, filosofijos vertimai mūsų intelektualiajai kultūrai yra gyvybiškai svarbūs, ir aš visai norėčiau matyti, kad, susiruošus ką nors panašaus leisti, atitinki prioritetus ir yra didelė tikimybė gauti paramą, kuri, beje, racionali realioje Lietuvos rinkos situacijoje. Taip pat skiriant paramą turėtų būti atsižvelgiama į leidyklos darbo kryptingumą. Tai daroma Europos Sąjungos programoje „Kultūra 2007–13“.
Nekyla minčių imti ir išleisti kokio nors žinomo žmogaus receptų knygą? Gautas pajamas galėtumėte skirti trims būsimiems kitų knygų stiliaus leidiniams.
Norisi, kad viskas, kas daroma, susidėliotų į kokią nors sistemą. Ne tiek jau daug knygų tampa bestseleriais. Aišku, yra tokių sričių kaip kulinarija, sveikata, populiarioji psichologija, erotiniai romanai. Bet kartais yra taip, kad populiarios ir pelningos knygos mulkina ir klaidina žmones. Krizės laikotarpiu itin populiarios tapo knygos apie tai, kaip būti laimingam, turtingam, sveikam, gyventi visavertį gyvenimą. Bet mokslininkų įrodyta, kad daugelis tokių leidinių tik gilina žmogaus problemas. „Mąstyk pozityviai, išskleisk plačiai rankas, kvėpuok ir būk laimingas“, – žmogus skaito, o laimė neateina, ir depresija tik gilėja. Man būtų labai sunku apsispręsti leisti blogą knygą. Reikėtų perlipti per save.
Ar leidėjo sėkmė priklauso nuo jo meilės knygoms?
Ne. Finansiškai sėkmingai dirbantis leidėjas gali būti žmogus, visai nemylintis knygų ir net jų neskaitantis. Leidžiant blogas knygas, geriau nežinoti, ką leidi, tada ramiau gyventi (šypsosi).
Minėjote, kad savaitgalius leidžiate skaitydamas knygas ir ieškodamas būsimų vertimų. Akivaizdu, kad ši veikla Jums teikia malonumą. Kuri dalis, rengiant knygą, pati nemaloniausia?
Bjauriausia, kai dizaineris daro viršelį, o tu matai, kad viskas blogai. Nemalonu dar būna tuomet, kai paaiškėja, jog vertimas yra prastas, tada viskas stringa, o ištaisyti to beveik neįmanoma arba labai sunku.
Nuo ko rekomenduotumėte pradėti skaityti kitas knygas žmonėms, dar nespėjusiems su jomis susipažinti?
Nuo grožinės literatūros – Ch. Bukowski’o ir K. Vonneguto. Kaip tik perleidžiame dvi Ch. Bukowski’o knygas: „Paštą“ ir „Arklienos kumpį“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatėme ir jo poezijos rinkinį, pavadintą pagal vieną žymiausių autoriaus to meto eilėraščių „Sriuba, kosmosas ir ašaros“.
Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema ♥ už $, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Meilėje už pinigus svarbiausia – ne pinigai
„Mother eleganza“ – gyvas fightinis beandukas
Lana, kodėl dainuoji ne mums, o H&M’ui?
Kai privatu tampa atvira – keršto pornografija
Pašnekovas, neatsakęs nė į vieną klausimą
Kaip užsidirbti iš tinklaraščio rašymo?
E. Jansas: „Skurdas nebekuria menininkui romantiko auros“
Erotinių filmų Top 7