Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo (interviu)

Dovilė Raustytė
Nuotraukos Zenekos

Kai parašiau laišką Vilniaus universitete dėstančiam filosofui Kęstui Kirtikliui su siūlymu pasikalbėti apie „Kartą Y“, sulaukiau teigiamo atsakymo su šiokiu tokiu „bet“: „Jei norite pakalbėti su skeptiku, – prašom“. Kaipgi nenorėsi?

Atsakymų į jūsų jauną kūną ir tai, kas jame, žalojančius klausimus, perskaitę šį interviu, negausite. Tačiau tikiu, kad ne vienas užmegsite (bent jau su savimi) diskusiją, kuriai kartai priklausote, kaip ji atrodo ir ar iš viso ji egzistuoja. Daugiau įdomybių – pokalbyje.

Ko gero, protingiausia būtų prieš pokalbį apsibrėžti sąvokas, kurias dažniausiai vartosime. Kaip supratau, 18–35 m. grupei vadinti amerikiečių sugalvotas terminas „Karta Y“ jums nelabai patinka?

Galima vadinti visaip, tik, manau, kad mūsų ir amerikiečių situacija skiriasi. Karta apibrėžiama per gimstamumą, demografiją. Lietuvoje ir JAV gimstamumo bangos buvo skirtingos. Lietuvoje turime įdomią situaciją, nes 1993–1996 m. yra demografinė duobė, ir galbūt tai reiškia, kad universiteto pirmakursiai ir absolventai priklauso skirtingoms kartoms. Tačiau ar tos kartos kultūriškai skiriasi? Čia turime kartos problemą – ką mes vadiname karta?

O kodėl negalime skirstyti kartų kas 20–25 metus kaip paprastai yra daroma?

Pažiūrėjus į laikotarpį prieš dvidešimt metų, randame visišką sumaištį. Gimę 7-ajame dešimtmetyje paauglystę išgyveno Sovietų Sąjungoje, vadinasi, jų vertybės visiškai kitos nei, pavyzdžiui, gimusiųjų jo pabaigoje. 1989-ieji „atneša“ kartą, kuri vėl yra visai kitokia ir jos aštuoniolikmečiai viską matė kitaip. Tad tas dvidešimtmetis (1970–1990) – tikras makalas. Sakyti, kad Lietuvoje turime kartas su maždaug vienodomis socialinėmis ir kultūrinėmis charakteristikomis, mąstymo, elgsenos panašumais, man atrodo, keblu, todėl ir esu skeptiškas šiuo ir net pačios sąvokos „karta“ atžvilgiu.

Gal tada galime nusibrėžti savo „Kartos Y“ ribas?

Jei brėžiame kitas ribas, nebegalime tos kartos amerikietiškai vadinti „Karta Y“. Lygiai taip pat, kaip negalime sugalvoti, kad Lietuvoje kilometru vadinsime šimtą metrų.

Grįžtu klausimu atgal – kuo bloga sąvoka „karta“?

Pirmą kartą, jei neklystu, su kartomis susiduriame mokykloje, literatūros pamokose, pavyzdžiui, pokario kartos, neoromantikų kartos rašytojai. Karta tampa gimusieji ir rašiusieji tuo pačiu metu arba panašūs savo meninėmis paieškomis. Tačiau visuomet atsitinka taip, kad Jonas, Petras ir Kazys rašė vienaip, o Onutė kitaip. Ji į kartą nebeįsipaišo. Tai kur ji? Kultūriškai karta nusakoma pagal grupę žmonių, turinčių panašius bruožus, ji gali būti ir nedidelė, bet ryški

Dar vienas pavyzdys: Sąjūdžio kartos terminą išrado jaunieji literatai ir filosofai, gimę tarp 1989 ir 1992. Jie nurodo visiškai priešingus savo kartos bruožus, nei jie yra būdingi amerikietiškai „Kartai Y“. Galvoju, kad būriai jų bendraamžių, ką nors darančių, ryškių, galbūt pavienių, laikosi visiškai priešingų pažiūrų nei iš esmės labai konservatyvūs Sąjūdžio kartos atstovai.

Aš vis dar nepasiduodu ir bent jau žmones iki 25 metų toliau vadinu „Karta Y“. Ar sutinkate, kad jai didelę įtaką darė technologijos, sugebėjusios tapti netgi jos skiriamuoju bruožu?

Save vadinantieji Sąjūdžio karta nėra itin technologizuoti, jie pabrėžia technologijas kaip įrankius, kurių galėtų ir nebūti. Jiems moralinės savybės gerokai svarbesnės už technologijas. Nors apskritai žmonės iki 25 metų yra gerokai raštingesni IT prasme už likusiuosius. Jie gimė pasaulyje, kuris neįsivaizduojamas be mobiliojo telefono. Bet ar tai lemiamas bruožas?

Vėl pasirinkote pavyzdžiu Sąjūdžio kartą. Tai gal ji ir yra tas kartos balsas?

Jei darytume tyrimą, kuriuo lygintume jaunimo vertybes, požiūrį į gyvenimą, į tėvus, į kitas kartas, į gyvenimą „susimetus“, daugybė jaunuolių manytų visai kitaip nei tie, kurie išdidžiai save vadina Sąjūdžio karta. Tai ar gali jie būti kartos balsas?

Ar iš viso lietuviai turi tą kartos balsą? Herojų?

Kartos herojus įmanomas, jei sumanai pats save tokiu paskelbti arba jei yra žmogus, turintis įžūlumo sakyti „mes padarysime tą ir tą“, „mes esame tokie ir tokie“.

Kartą susimąsčiau, kas yra mūsų pop kultūros ikonos. Pagalvojau apie V. Kernagį, A. Mamontovą, A. Kaušpėdą, na, dar Selą. Tačiau kokia jų įtaka? Kai bitlai važiavo pas Maharišį Mahešį Jogį medituoti, būriai žmonių sekė paskui juos. Minėtas A. Mamontovas akivaizdžiai tokios įtakos neturi. Įdomu, kieno plakatus ant sienų klijuoja dabartinės trylikametės?

Turbūt kas nors yra, bet mes per seni tai žinoti?

Manęs, pavyzdžiui, nedomina krepšinis, bet aš žinau, kas ką laimėjo. Jei yra kas nors, kieno atvaizdas kaba ant sienos, tikrai turėtume žinoti. Aš nežinau, kas tas Bieberis ir kodėl jis toks žymus, bet žinau, kad toks yra.

Tai išeina, kad amerikiečiai turi herojų, o mes ne?

Taip išeitų. Arba galima sakyti, kad jis yra globalus. Gal vietinių mums ir nebereikia. Tačiau čia vėl turime būti atsargūs. Pamenu, buvo daromi amerikietiško serialo „Dallas“ žiūrovų tyrimai skirtingose pasaulio šalyse ir paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, filipinietis reaguoja į jį visiškai kitaip nei amerikietis. Vadinasi, amerikietiška kultūra nėra tokia visagalė.

Kadangi paminėjote trylikametes, prisiminiau psichoterapeuto E. Laurinaičio vienam lietuviškam portalui išsakytą nuomonę, kad dabar paauglystė tęsiasi iki 27 metų. Ką manote apie tokį kartos bruožą?

Vienoje tarptautinėje konferencijoje sutikau jauną mokslininką ispaną, kuris buvo pakraupęs dėl doktorantės švedės noro pagimdyti vaiką mokantis doktorantūroje. Jai tai buvo labai svarbu, o ispanui tai buvo nesuvokiama, nes jis niekaip negalėtų išlaikyti moters su vaiku. Kai kur Europoje gyvenimas su tėvais, šeimos neturėjimas sulaukus dvidešimties ar trisdešimties yra nulemtas ekonominių priežasčių. Negalima sakyti, kad jie nori gyventi su tėvais, nes yra infantilūs, psichologiškai nebrandūs. Ar taip yra Lietuvoje? Vadinantieji save Sąjūdžio karta labai anksti ima žaisti suaugusiuosius ir, nors gyvena su tėvais, tikrai neturi nieko paaugliško, nes jau būdami 21-erių mano, kad gali eiti ir mokyti žmones, kas gera, kas ne. Man patikimiau atrodo, kai išmintis ateina bėgant metams.

Tokia situacija: man dvidešimt keleri ir aš jau esu mama, žmona, turiu kelias paskolas, tad mano galimybės nuveikti ką nors įdomaus karjeros prasme numenksta prieš kartu su kitomis merginomis butą nuomojančią draugę? Ar talentui socialinė aplinka neturi įtakos?

Bet ji vis tiek dažniausiai turi vaikiną! O viduramžiais žmonės ėjo į vienuolynus, kad negaištų laiko poruodamiesi, flirtuodami, gerdami kavą. Poravimuisi juk reikia daug išteklių – tiek finansų, tiek laiko, tiek pastangų, o tai kažin ar padeda darbui ir kūrybai (šypsosi). Aristotelis IV a. pr. Kr. rašė, kad vyrui geriausias laikas vesti yra apie 40 metų, moteriai ištekėti, – žinoma, gerokai anksčiau. Gal atidėdami šeimos kūrimą grįžome prie graikiškų antikinių vertybių (šypsosi)?

O jei rimtai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad dabar yra daugiau talentingų žmonių, nes jie vėliau kuria šeimas. Žmonės sukuria daugiau, nes jų yra daugiau. Tarkim, genialių žmonių – apie 5 nuošimčiai, o populiacijai augant, auga ir tas skaičius.

Tačiau bet kuriuo atveju einame į priekį, darome pažangą, teigiamai veikiame ateitį?

O kur tas priekis? Jaunieji Sąjūdžio kartos intelektualai pasakys, kad mes einame atgal, gyvename laikotarpiu, kai griūva dorybės. Taip, ilgiau gyvename, bet ar tapome nuo to laimingesni? Visuomenė juda link idealios situacijos? Bet jūsų idealas labai skiriasi nuo mano idealo! Tad link kurio iš jų eiti? Jums gali atrodyti, kad progresuojame, o aš sakysiu „taip, mes turime daugiau galimybių, bet mūsų meilės trumpalaikės, nemokame būti vieni su kitais“. Parodysiu daug regreso ženklų, o jūs pritarsite, bet sakysite „na ir kas“. Ekonominis klestėjimas laimės nesukuria, bet geriau verkti mersedese? O gal geriau neverkti iš viso? Taigi, pažanga – kaip kam.

Kai susidėliojome šio žurnalo temas, pastebėjau, kad visi pašnekovai, išskyrus vieną, vaikinai. Neslėpsiu, bandėme galvoti iš naujo, bet likome prie pirminių variantų. Negi vyriška giminė gabesnė ir įdomesnė?

Šis klausimas man irgi kyla, nors juo kalbėti šiek tiek rizikinga. Prieš tai vardijau lietuviškas žvaigždes, jos irgi visos buvo vyrai. Jau minėtoje konferencijoje vienas vyrukas skaitė pranešimą apie Flandrijos (šiaurinė Belgijos dalis) įžymybes, žvaigždes. Jo tyrimo dalyvių sąraše buvo 8 moterys ir 17 vyrų. Šių dominavimą jis pateisino tuo, kad domėjosi įžymybių politiniu dalyvavimu, o moterys, esą, politika mažiau domisi. Tada bandžiau sugalvoti, kurias moteris Lietuvoje pavadinčiau didelėmis žvaigždėmis. Gal Jurgą Ivanauskaitę ir gal dar Kristiną Sabaliauskaitę. Tačiau nesiimčiau daryti išvados, kad moterys mažiau kūrybingos. Spėčiau, kad aplinka moterims yra mažiau draugiška. Nors išties reikėtų klausti jų pačių, ar lengva moteriai sužibėti žvaigžde (šypsosi).

Jau septintus metus dėstote studentams. Ar tarp jų pastebėjote besikeičiančios kartos bruožų?

Oi, šito reikėtų klausti tų, kuriuos išlydi į pensiją! Viena ketvirtakursių grupė labai skiriasi nuo kitos. Sakyti, kad jie visi tinginiai, neskaito ar skaito tik online, būtų per daug drąsu. Labai paprasta dėlioti stereotipus, nes taip lengviau gyventi. Tačiau žmonės šiaip yra labai skirtingi.

O tarp savo kolegų filosofų?

Tarp filosofų, sakyčiau, tam tikru požiūriu kartos yra. Tačiau tai nulemta ne asmeninių savybių, o politinių ir socialinių aplinkybių. Pasaulis labai pasikeitė: išeinantiems į pensiją Sovietų Sąjungos ribos buvo jų pasaulio ribos. Jam jie ir dirbo. Po jų buvo neribotų galimybių karta, tapusi įdomi plačiajam pasauliui. Turtingi ponai iš Vakarų, turintys filantropinių nuostatų, kvietėsi ją mokytis, jos klausėsi. O štai mano bendraamžių, bebaigiančių doktorantūrą, niekas nefinansuoja už tai, kad esame „pagaminti“ Lietuvoje.

Tai reiškia – jeigu mes norime tam pasauliui ką nors pasakyti, turime bandyti perrėkti tarptautinį konkurentų chorą.

Žinoma, ir šias išvadas galiu daryti remdamasis savo bičiulių patirtimi, tačiau sakyti, kad visi Lietuvos filosofai taip jaučiasi, tikrai negaliu. Kitiems to pasaulio visai nereikia, jiems filosofija tik lietuviška ir tik lietuviškai. Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo.

Kaip jau pats minėjote, karta apibūdinama pagal jos ryškiausiuosius. Jei kada nors būsime vadinami dizainerių ar frylanserių karta, tai reikš, kad jų įtaka tuo metu buvo didžiausia?

Manome, kad viduramžiais žmonės buvo religingi, nes apie 80 proc. to, kas mus pasiekė, buvo sukurta vienuolynuose žmonių, buvusių kartos balsu. Ar tai reiškia, kad būriai iki ausų į purvą įlindusių valstiečių buvo tiek pat arba taip pat religingi?

Jei dabartiniai hipsteriukai turės įtakos ateinančiai kultūrai, reikš, kad tą įtaką tiesiog lengviau atsekti kaip dominuojančios grupės. Kad visi kiti neturės įtakos, netikiu, tik ji bus sunkiau atsekama. Ir hipiai buvo ne visi, ir mes ne visi dizaineriai, bet gali būti, kad mūsų laikai bus taip vadinami…